Auksarankis meistras iš Kauno atkūrė prieš 100 metų Lietuvos bajoro sukurtą originalią keturių ašių važiuoklę

Netoli Kryžkalnio esančio Nemakščių bažnytkaimio vardas pastaraisiais metais dėmesio centre atsidūrė du kartus. Pirmąsyk, kai Archeologai susiginčijo, ar iš tiesų ant netoliese esančio Molavėnų piliakanio kadaise stūksojo legendinė Pilėnų pilis. Antrą kartą – šių metų liepos viduryje, kai per Nemakščių bendruomenės surengtą šventę į pagrindinę miestelio gatvę išriedėjo neregėtos konstrukcijos aštuonratis savaeigis vežimas. Lygiai toks pats, kokiu 1907–1912 m. dardėdamas grindiniu kaimo žmones žegnotis vertė genialus konstruktorius Pšemislovas Neveravičius.

Aplenkęs laiką

Šį Lietuvos bajorą, Nemakščių apylinkėse gyvenusį 1865–1936 metais, atrado šiauliškis dizaineris Vilius Puronas. Technikos istorija besidomintis vyras rausdamasis archyvuose atkreipė dėmesį į aštuonratės važiuoklės patentavimo istoriją, šiandien verčiančią apgailestauti dėl įtakingų tarpukario Lietuvos funkcionierių ir inžinierių trumparegiškumo.

Faktai apie P.Neveravičių, kuriuos V.Puronas surinko ir 1986-aisiais paskelbė žurnale „Mokslas ir technika“, iš tiesų intriguojantys. Pasirodo, šis aukštojo išsilavinimo neturėjęs, tačiau neeiliniu konstruktoriaus talentu apdovanotas vyriškis sukūrė važiuoklės prototipą, kuriuo po pusės amžiaus naudojosi visų aštuonračių mašinų, pradedant kariškių naudojamais transporteriais ir baigiant astronautų mėnuleigiais, gamintojai.

Ano meto Nemakščių apylinkėse gyvenusių kaimiečių pagarbą pelnęs, tačiau keistuoliu laikytas vyriškis, berods 1908 m. sumeistravo vežimą su aštuoniais ratais. Dydžiu dukart didesnį už įprastą, traukiamą arklių, tačiau galintį važiuoti dviem vyrams sukant išcentrinio rato rankenas. Sukuriama jėga per sliekinę pavarą buvo perduodama į priešpaskutinę varomųjų ratų ašį.

Keturi priekiniai ratai, gerokai mažesni už galinius, darant posūkį sinchroniškai pasisukdavo reikiama kryptimi, todėl visa platforma, nepaisant griozdiškų gabaritų, galėdavo apsisukti beveik vietoje. Kad tokį manevrą atlikti būtų lengviau, galinius ratus buvo galima pritraukti prie važiuoklės dugno. Tokiu principu veikiantį, „tinginiu“ vadinamą, mechanizmą šiandien naudoja beveik visi daugiaašių vilkikų ir puspriekabių gamintojai.

P.Neveravičiaus kūrinys itin lengvai įveikdavo kelio nelygumus, galėjo važiuoti per griovius išlaikydamas platformą stabilią. Kelionę būdavo galima tęsti net subyrėjus vienam iš ratų.

Patentavimo trileris

1910-ųjų pavasarį genialusis konstruktorius įkūrė „Aštuonračio automobilio draugiją“, tikėdamasis pradėti serijinę aštuonračio gamybą. Tačiau sąlyginai sėkmingu galima vadinti tik pirmąjį žingsnį šio tikslo link. 1907-ųjų spalį P.Neveravičius gavo Rusijos imperijos herbu pažymėtą patentą Nr.12458. Po ketverių metų dėmesį šį Lietuvos bajoro išradimą atkreipė rusų inžinierius Engelmejeris rašydamas Peterburgo Lebenceno fabrikams.

Vokietijos pramonininkai, sužinoję apie šį P.Neveravičiaus išradimą, konstruktoriui už jį pasiūlė iš tiesų milžinišką sumą – 150 tūkstančių aukso rublių. Tačiau šis, puoselėdamas viltį pradėti gaminti tokio tipo automobilį, pinigų atsisakė ir patento nepardavė. Tai, ko gera, buvo didžiausia Nemakščių bajoro klaida – išradimą pardavęs jis neabejotinai būtų išgarsėjęs visoje Europoje, pelnęs oficialų aštuonračio automobilio konstruktoriaus titulą ir pamatęs serijiniu būdu pagamintą savo mechanizmo versiją.

Deja, atsisakius bendradarbiauti su vokiečiais, viskas ir baigėsi. Viltis pradėti gaminti originaliąją važiuoklę sužlugdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Jo metu P.Neveravičiaus sukonstruotas prototipas buvo sunaikintas.

Po karo išradėjas grįžo į gimtinę ir dar kartą ėmėsi konstruoti mechanizmą, tobulesnį už pirmtaką. Dabar jis buvo varomas ne sukamo rato, o įtaiso, panašaus į vandens siurblį, pumpuojamo keturių vyrų.

Naujuoju aštuonračiu P.Neveravičius bandė sudominti Lietuvos inžinierius. 1930-ųjų rugpjūtį jis gavo Lietuvos valstybinį patentą ir važiuoklę įregistravo Lietuvos autoklube. Tačiau paramos ar bent moralinio palaikymo iš to meto Kauno inžinierių nesulaukė. Šie pareiškė, kad aštuonratis yra pernelyg griozdiškas ir neatitinkąs bendrų pramonės raidos tendencijų – anuomet daugelis konstruktorių stengėsi sukurti kuo mažesnius automobilius…

Intuityviai suvokdamas savo darbo vertę,  P.Neveravičius bandė rasti paramos užsienyje. Jis pradėjo susirašinėti su Anglijos patentų biuru „Salters Hall Court“ Londone. Biuras pažadėjo aštuonratį užpatentuoti, paprašė tam tikros sumos pinigų ir paaiškinimų. Konstruktorius net 4 kartus siuntė pinigus, bet 1931-ųjų vasarą sulaukė atsakymo, kad panašaus išradimo patentas išduotas Britanijos piliečiui.

Ar taip buvo iš tiesų, ar britai paprasčiausiai apmulkino savamokslį konstruktorių iš Lietuvos ir pasisavino jo išradimą, šiandien galima tik spėlioti. Aišku tik tai, kad P.Neveravičius neabejotinai bent puse amžiaus aplenkė laiką ir pirmasis pasaulyje pagamino aštuonratę važiuoklę.

Trečias dublis

Mes greičiausiai apie šį technikos stebuklą taip nieko ir nebūtume išgirdę, jei ne iš Nemakščių kilęs ir savo tėvų sodyboje senovinių įrankių bei mašinų muziejų įkūręs kaunietis, Dubravo eksperimentinės miškų urėdijos mechanikas Leonas Tamulevičius. Aktyviai įsitraukęs į Nemakščių bendruomenės veiklą jis pasidomėjo, kodėl pernai Heraldikos komisijos patvirtintame miestelio herbe pavaizduoti keturi juodi ratai ir juos jungianti linija – stilizuotas važiuoklės dugnas.

Sužinojęs P.Neveravičiaus istoriją Leonas užsimojo sumeistrauti trečiąjį aštuonračio modelį. Susirinkęs visą įmanomą informaciją apie šią konstrukciją ir nemažai senų detalių (jam pavyko rasti kaizerio laikų linges), balandžio mėnesį vyras pradėjo įgyvendinti sumanymą.

„Viską dariau gana tiksliai laikydamasis brėžinio ir patobulinau tik tas detales, kurias, kaip galima spėti, keisti norėjo ir pats P.Neveravičius. Jis ketino prie važiuoklės priderinti garo variklį, o aš pritvirtinau prieškarinį „Deutz“ firmos jėgos agregatą. Per miestelio šventę jis garsiai pupsėjo, bet važiavo“, – šypsojosi L.Tamulevičius.

Ruošdamasis šiam projektui Leonas savo muziejuje įrengė specialią ekspoziciją, skirtą nepelnytai pamirštam konstruktoriui. Čia atsidūrė keletas paties P.Neveravičiaus daiktų, stebuklingai išlikusių iki šių dienų – 1852-aisiais lenkų kalba išleistos knygos „Kosmosas“ ir „Nerono mirtis“ su šio bajoro, laikiusio save lietuviu, autografais, du paveikslai iš jo sodybos svetainės. Muziejuje turėtų atsirasti ir konstruktoriaus giminės herbas, genealoginis medis bei kita informacija, supažindinanti su šia spalvinga asmenybe.

„Galbūt kai kurie darbai pajudėtų greičiau, jei turėčiau daugiau laisvų pinigų. Šitą muziejų ir aštuonratį taip pat sumeistravau už pinigus, kuriuos gavau pardavęs savo motociklą. Kiek viskas kainavo, net nebandžiau skaičiuoti, nes bijojau, kad pačiam pasidarys silpna“, – juokavo baikerių suvažiavimuose nuolat dalyvaujantis Leonas.