LIETINGO PAVASARIO SPĄSTAI: KAIP ĮVEIKTI PELKES GATVĖSE

Permainingas 2021-ųjų pavasaris gal ir džiugino ūkininkus, tačiau vairuotojams tapo nemenku išbandymu, su kuriuo, tikėtina, susidursime ir vasarą bei rudenį. Juk ir birželį ar liepą nieko nestebina liūtys, miestų gatves ir užmiesčių kelius paverčiančios didžiulėmis balomis, o kartais net grėsmingomis brastomis.

Blogiausia – hidrosmūgis

Gausus lietus verčia vairuotojus atnaujinti žinias, kaip įveikti įprastą miesto maršrutą į gamtą ar užmiesčio sodybą, kai kelias virsta vandens telkiniu ar brasta. Sudėtingų vairavimo situacijų specialistai paaiškino, kokie padariniai gali laukti pernelyg nugramzdinus automobilį, ir patarė, kaip išvengti vandens kliūčių.

"Pats blogiausias dalykas, kai į automobilio oro sistemą patenka vandens. O jo dažniausiai į daugelį modelių patenka, nes oro įsiurbimo angos sumontuotos gana žemai. Tuomet iki variklio nukeliavęs vanduo gali sukelti hidrosmūgį, kurio padarinys – nepataisomai sugadintas motoras", – įspėjo Dakaro ralio vilkas Antanas Juknevičius.

Jo teigimu, grėsmė automobilio sistemoms kyla tada, kai balos gylis siekia bent 15 cm. Jo žodžiais, vanduo yra pavojingas ne tik varikliui. Elektrinė sistema – laidai, generatoriai – taip pat nemėgsta drėgmės. Blogiausia, kad stipriai sudrėkusias elektrinės dalies problemas (supuvę laidai, sugedęs generatorius) gali pamatyti ne iš karto, o vėliau ir kai to mažiausiai tikimasi.

Už 30 eurų nusipirksite tik lietą nafos produktą ir dervą, o brangesnėje padangoje yra kaučiuko ir kitų jos savybes gerinančių priemaišų.

"Pirmiausia reikėtų niekuomet nepervertinti savo galimybių ir labai kritiškai apskaičiuoti, kokie automobilio šansai įveikti susidariusią kliūtį. Jeigu priekyje yra automobilių, galima matyti, kokiame gylyje yra jų ratai, sparnai. Tai pats paprasčiausias indikatorius pačiam greitai priimti sprendimą", – aiškino A.Juknevičius.

Efektas: akvaplanavimo metu ratai dėl vandens praranda tinkamą sąlytį su danga ir mašina tampa sunkiai valdoma. / Vytauto Petriko nuotr.

Kritinė riba – žibintai

Jeigu užmiesčio kelyje, kuriame retesnis judėjimas, susidarė gilus vandens telkinys, galima apsidairyti – galbūt yra kitas kelias, galbūt kažkas jau išvažinėjo alternatyvų.

"Kai matyti didelis vandens tūris, gal geriau tiesiog iš naujo įvertinti, ar tikrai būtina ten važiuoti. Ir jeigu jau likimas atveda į tokius kelius, gal reikia pagalvoti apie visureigį", – šypsojosi ilgametis Dakaro ralio dalyvis.

Dabar populiarūs SUV, vadinamieji parketiniai visureigiai, dažniausiai apsiriboja iki 20 cm prošvaisa, o tikrieji visureigiai – 25–30 cm. Tai kur kas daugiau nei įprasto lengvojo automobilio prošvaisa.

Mūsų dienraščio kalbintas žinomas lenktynių meistras Ramūnas Čapkauskas mano, kad, esant didelei būtinybei, galima įveikti ir gilesnę brastą. Patyręs vairuotojas pataria orientuotis maždaug į priekinių žibintų apatinę ribą. Žinoma, pageidautina negrimzti net iki priekinio buferio, tačiau jei tai neišvengiama, galima bandyti tęsti maršrutą su sąlyga, kad toliau kelyje nėra duobių ir žymiai didesnio gilėjimo.

"Per tokį ruožą reikėtų važiuoti lėtai, nes riedėdami greitai sukelsite bangą, kuri grįš ir užlies oro paėmimo angą, oro filtrą. Taip pat stebėkite toliau nuvažiavusias mašinas, kad įvertintumėte tolesnį balos gylį", – patarė R.Čapkauskas.

Jo žodžiais, net ir sėkmingai pervažiavus balą, drėgmė ir jos sukeliamas vėsinimo efetktas neigiamai veikia stabdžių ir išmetamųjų dujų sistemas.

Akvaplanavimo klasta

Mūsų kraštui nesvetimos atšiauresnės sąlygos, todėl vairuotojams rekomenduotina neprarasti budrumo nei mieste, nei užmiesčio keliuose. Čia dažniau perteklinio vandens bėdos susijusios su tuo, kad jis kaupiasi asfalte atsirandančiose vėžėse. Į tokias balas greitai įvažiavęs vairuotojas dažniausiai patiria vadinamąjį akvaplanavimo efektą, kai padangų grioveliai visiškai užsipildo vandeniu ir automobilis trumpam tampa inertiškai plaukiantis ir sunkiai valdomas.

Avarijos: gausiai palijus stabdymo kelias išauga ne procentais, o kartais. / Vytauto Petriko nuotr.

Pasak R.Čapkausko, tokiose situacijose svarbu vengti staigių judesių. Automobiliui pradėjus slysti, vairuotojams instinktyviai norisi staigiai spausti stabdžius. Tačiau to daryti kategoriškai nerekomenduojama, nes tai tik paskatins slydimą, o galbūt automobilis net apsivers ant stogo.

R.Čapkausko manymu, šioje situacijoje racionaliausia būtų važiuoti  pastoviu, vos mažesniu, greičiu – nei per daug atleisti, nei perspausti greičio paminą. Tiesa, garantuoto sprendimo čia nėra. Mat, jeigu greičio būta nemažo, išsuktas ratas, baloje praradęs sukibimą su asfaltu, įgauna didesnį sukimosi pagreitį – tuo momentu automobilis šiek tiek pakrypsta į šoną. O po kelių akimirkų, vėl trumpam sukibęs su danga, stipriau išsuktas ratas automobilį suskersuoja dar didesne jėga. Taip jis ima visiškai slysti nuo kelio.

Jei greitis buvo saugus ir išlaikytas pastovus, net, patekus į apsemtą kelio plotą, jį tiesiog perskrosite iki sausesnio ruožo ir judėjimo trajektorija nepasikeis. Tiesa, visiškai atleidus akceleratorių, ypač jei varomieji ratai – galiniai, galite patirti užtraukto rankinio stabdžio efektą – automobilį taip pat sumėtys į kažkurį šoną.

Iki variklio nukeliavęs vanduo gali sukelti hidrosmūgį, kurio padarinys – nepataisomai sugadintas motoras.

Ypač pavojingas akvaplanavimas atliekant lenkimo manevrą, kai automobilis įgauna didesnį, nei įprasta, pagreitį. Užmiesčio keliuose ir greitkeliuose didelę riziką kelia sunkiojo transporto įspaustos provėžos. Jose susikaupęs vanduo neleidžia ratui normaliai sukibti su danga, o kitos pusės ratą tuo pat metu kiek pakreipia provėžos grioveliai, todėl automobilis tampa nevaldomas ir gali nulėkti į pakelės griovį. Tokių atvejų R.Čapkauskas matė ne vieną. Jų padariniai paprastai būna labai skaudūs, nes pajutęs automobilio slydimą vairuotojas nespėja nei susivokti, nei sureaguoti į ekstremalią situaciją. Lenktynininkas pataria, pastebėjus apsemtas provėžas, pasirinkti ne jas, o važiuoti šiek tiek šalia jų.

Pigios padangos – brangus remontas

Svarbiausias faktorius, lemiantis mašinos sukibimą su keliu, yra važiavimo greitis. Tačiau ne mažiau svarbu – ir tinkamos padangos. Jų protektorius išstumia vandenį kontaktuojant su kelio danga. Jei protektoriaus gylis nepakankamas, pvz., 1,5 – 2 mm, jis vandens išstumti nespėja ir susidaro savotiška plėvelė. Todėl automobilis ima slysti. Be to, sena padanga, net jei protektoriaus gylis pakankamas, gali tinkamai neatlikti funkcijų, nes sena guma praranda reikiamas savybes. Tas pats galioja galioja kalbant apie itin pigias padangas.

"Kartais žmonės svarsto, kam pirkti žinomesnio gamintojo padangą už 80 eurų, jei gali įsigyti nežinomo už 30 eurų. Tačiau už 30 eurų nusipirksite tik lietą naftos produktą ir dervą, o brangesnėje yra ir kaučiuko, ir kitų jos savybes gerinančių priemaišų. Visa tai daro tiesioginę įtaką važiavimo kokybei ir sukibimui", – dėstė R.Čapkauskas.

Meistriškumas: R.Čap­kaus­kas ne tik lenk­ty­nių tra­so­se yra įvei­kęs daug ekst­re­ma­lių si­tua­ci­jų. / Ra­mū­no Čap­kaus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Kiek retesnė prasto sukibimo priežastis – susidėvėję amortizatoriai, kai ratas, užuot atkartojęs kelio nelygumus, susilietęs su danga neadekvačiai vibruoja.

Lenktynininkas atkreipia dėmesį į dar vieną faktorių. Gatvėse, asfaltuotuose užmiesčio keliuose, ypač posūkio atkarpose, pasitaiko, kad nuo automobilių, ypač krovininių, variklių nulaša tepalo apnašų ar, prakiurus degalų žarnelei, – dyzelinių degalų lašų. Nuo tūkstančių važiuojančių mašinų susikaupia nemažai teršalų, kurie, esant sausai dangai, padangų sukibimui su asfaltu įtakos beveik nedaro. Tačiau palijus tose vietose tampa itin slidu, ypač važiuojant didesniu greičiu. Dėl to, nesuvaldžius automobilio, yra įvykusi ne viena skaudi avarija. Tokias pavojingas vietas galima atpažinti ant asfalto išvydus vaivorykštinį atspindį. Jei tai pastebėjote, sumažinkite greitį ir atlikite kitus būtinus manevrus.

Specialisto komentaras

Vairavimo mokyklos "ARV-Auto" vadovas Valdas Šlepikas:

"Mokydami vairuotojus jiems pasakojame ir apie vairavimą esant lietingam orui. Leidžiame išmėginti savo autodromą, kur specialiai purškiamas vanduo, kad susidarytų slidi danga. Jei kalbėtume apie vairavimą užmiestyje, keliai projektuojami numatant tam tikrą nuožulnumą, nes vanduo renkasi žemiausiose kelio vietose. Paprastai dešinėje juostos pusėje vandens būna daugiau, kairėje – mažiau. Todėl dešinėje padangų sukibimas gali būti prastesnis ir bus sudėtinga išlaikyti norimą važiavimo trajektoriją. Užvažiavus ant šlapios dangos labai svarbūs du faktoriai, kurie tiesiogiai priklauso nuo paties vairuotojo, –  saugus greitis ir kokybiškos padangos. Aišku, dar ir įgūdžiai bei patirtis. Važiuojant per itin gilias balas geriausia būtų stebėti, kaip tą atkarpą įveikia kitos transporto priemonės. Tačiau jei kažkurią balą pervažiavo mikroautobusas, tai anaiptol nereiškia, kad pervažiuosite ją lengvuoju automobiliu. Jei matote, kad vandens kliūtį įveikė ir žemesni automobiliai, verta pasirinkti jų išbandytą trajektoriją. Bet kuriuo atveju nenerkite aklai, nes tai gali baigtis ne tik variklio hidrosmūgiu, bet ir tuo, kad variklis elementariai užges viduryje balos. Atminkite, kad dažnai yra alternatyvių apvažiavimo maršrutų, dėl kurių gal ir sukarsite kelis papildomus kilometrus, bet išvengsite didelės rizikos ir nuostolių."