ŽIEMOS YPATUMAI: VAIRUOTOJŲ APLAIDUMAS GALI KAINUOTI TŪKSTANČIUS

Vairuotojai kartais nė nesusimąsto, kad, norint mėgautis nuosava transporto priemone, neužtenka tik įsipilti degalų. Automobilyje yra gausybė elementų ir medžiagų, kurias būtina reguliariai prižiūrėti ir keisti. Priešingu atveju sklandžios kelionės ilgai nesitęs. Ką būtina žinoti apie automobilio eksploataciją?

Apie alyvą pamiršta

Šaltuoju metų sezonu vairuotojai įpratę pasirūpinti padangomis, akumuliatoriumi, ledo grandikliu ar šluotele. Galbūt dar žiemai tinkamu langų plovimo skysčiu. Specialistai atkreipia dėmesį, kad neretai pamirštami kiti ne mažiau svarbūs aspektai.

Vienas tokių – atšalus orams retai tikrinamas variklio alyvos kiekis. Atrodo, kad tik automobilio prietaisų skydelyje pamatę užsidegusią indikacinę lemputę vairuotojai prisimena apie alyvą, nors vasarą kur kas dažniau atsidaro variklio dangtį.

Pasak mechaniko Martyno Šiugždos, į tepalo lemputės siunčiamus signalus reaguoti būtina, tačiau tai ne visuomet reiškia, kad variklio alyvos lygį reikia pildyti nedelsiant.

„Pasitaiko atvejų, kai žemo alyvos lygio lemputė sumirksi greičiau išvažiuojant iš požeminio garažo arba užsidega posūkio metu, o po kurio laiko užgęsta. Tokiu atveju pavojaus nėra. Šie signalai atsiranda skystai alyvai teleškuojantis bake. Be abejo, net ir trumpas indikatoriaus įsižiebimas tampa signalu, kad alyvos lygis gali artėti prie minimalios ribos, todėl netrukus jį reikės papildyti“, – aiškino M. Šiugžda.

Anot jo, jei alyvos lygio lemputė užsidega įjungus automobilio variklį ir  nebeužgęsta, tai rodo minimalų ar net žemesnį už minimalų alyvos lygį. Tokiu atveju derėtų išjungti variklį ir alyvos lygį patikrinti rankiniu būdu – tam skirtu matuokliu.

Simptomai: apie apsitrynusias trinkeles arba diskus praneša nemalonūs džeržgiančio metalo garsai, sklindantys iš stabdžių sistemos. / A. Ufarto / BNS nuotr.

Žiemą – mažesnis kiekis

„TotalEnergies“ techninio skyriaus vadovo Andrzejaus Husiatynskio teigimu, alyvos lygis tikrinamas automobiliui stovint ant lygaus paviršiaus ir varikliui atvėsus, pavyzdžiui, keliolika minučių po jo išjungimo. Lįsti prie įkaitusio variklio gali būti pavojinga. Be to, būtina palaukti, kol visa alyva nubėgs į karterį, nes priešingu atveju parodymai gali būti klaidingi.

Eksperto žodžiais, matuoklį pirmiausia reikia ištraukti ir švariai nuvalyti, tuomet vėl įdėti ir vėl jį išimti – būtent šis ant matuoklio pasilikęs alyvos pėdsakas rodys esantį jos lygį.

„Dauguma alyvos lygio matuoklių turi dvi žymas – minimalią ir maksimalią. Geriausia, kai alyvos pėdsakas yra maždaug per vidurį tarp šių dviejų žymų. Alyvos lygis niekada neturėtų nukristi žemiau minimalios ribos“, – aiškino jis.

Tiesa, A. Husiatynskis atkreipė dėmesį, kad alyvos lygis žiemą gali būti žemesnis nei vasarą ir siekti vieną trečdalį tarp lygio matuoklio žymų. Jo teigimu, toks mažesnis alyvos kiekis varikliui leidžia greičiau pasiekti darbinę temperatūrą esant šaltam orui.

Jeigu stabdymo metu atsiranda savotiškas trinktelėjimas į pedalą ar dreba vairas, tai  ženklas, kad laikas keisti stabdžių diskus.

Filtras – ne smulkmena

Automobilių mechaniko M. Šiugždos manymu, sprendžiant, ar saugu važiuoti toliau, kai alyvos lygis pasiekė minimalią ribą, svarbu įvertinti kelias aplinkybes.

„Ramus važiavimas iki artimiausio autoserviso ar parduotuvės, kurioje įsigysite tinkamos alyvos, varikliui tikrai nepakenks. Tačiau jei važiuojate maksimaliai išnaudodami variklio galią, dinamiškai, kalvotose vietose ar su prikabinta priekaba, tai gali turėti neigiamos įtakos varikliui. Taip yra todėl, kad alyva, be kita ko, veikia ir kaip aušinimo skystis. Kai jos mažai, gali būti pažeisti atskiri variklio elementai – kraštutiniais atvejais variklis gali perkaisti ir sugesti“, – vardijo jis.

Bet kuriuo atveju per mažas alyvos kiekis blogina variklio parametrus, todėl to ignoruoti nevertėtų.

Pašnekovo žodžiais, jei alyvos kiekis yra minimalus, užtenka papildyti apie 0,5 l. Esant įprastam 4 cilindrų ir iki 2 l darbinio tūrio varikliui, toks kiekis sudarys apie 10–20 proc. visos alyvos, esančios alyvos bake.

Pasak portalo autoplius.lt, kalbant apie variklį nederėtų pamiršti ir alyvos filtro. Jis privalomai keičiamas kartu su alyva. Kartu su juo turėtų būti keičiami ir dar du filtrai. Pirmasis – degalų filtras, sulaikantis nepageidaujamas į variklį iš degalų bako patenkančias daleles. Antrasis – salono filtras. Jį pakeitus, į saloną pučiamas ne tik švaresnis oras, tačiau turėtų dingti ir bėdos dėl langų rasojimo. Salono ir degalų filtrus rekomenduojama keisti bent kas antrą kartą atnaujinant tepalus.

Dėmesys pavarų dėžei

Alyvą būtina keisti ne tik variklyje, bet ir pavarų dėžėje. To nedarant gerokai sparčiau dėvisi vidinės transmisijos dalys ir pavarų dėžės darbas tampa nebe toks sklandus.

Alyvos lygį būtina stebėti ir mechaninių pavarų dėžėse, tačiau ypač akylai tai daryti reikia automatines transmisijas turinčių automobilių savininkams. Dėl jos trūkumo atsiradęs net menkas įtrūkimas dėžės viduje gali turėti itin brangių padarinių.

Automatinių transmisijų tepalo keitimo intervalai priklauso nuo dėžės tipo. Pavyzdžiui, DSG automatinės dėžės tepalai keičiami maždaug kas 50–80 tūkst. km. Jei transmisija bepakopė – kas 30–50 tūkst. km.

Automobilio kondicionierius, vėsinantis saloną, yra dar viena vieta, kuri retkarčiais pareikalaus investicijų. Į oro kondicionierių pilamas šaldymo skystis, kurį periodiškai tenka papildyti. Be to, kondicionavimo sistemą reikia valyti. Tai nedažnas ir brangus aptarnavimas, tačiau jį atlikti kartais tenka.

Signalas: jei žemo alyvos lygio lemputė sumirksi greičiau išvažiuojant iš požeminio garažo arba užsidega posūkio metu, nerimauti nereikėtų. / J. Kalinsko / BNS nuotr.

Stabdžių elementai

Dar viena natūraliai besidėvinti ir periodiškai keičiama automobilio detalė – stabdžių trinkelės. Praktiškai visuose naujuose ar apynaujuose automobiliuose sumontuoti diskiniai stabdžiai, kurių viena sudedamųjų dalių yra trinkelės.

Jų susidėvėjimo laiką lemia daug veiksnių, tokių kaip vairavimo stilius, sąlygos, kuriomis automobilis eksploatuojamas, kitų stabdžių sistemos elementų nusidėvėjimo lygis ir t. t. Jei transporto priemonės vairuotojas važinėja ramiai, tikėtina, kad trinkeles teks keisti po 30–50 tūkst. nuvažiuotų kilometrų. Jei vairavimo stilius agresyvesnis – jos gali atlaikyti gerokai mažiau – apie 10–20 tūkst. km.

Mažesnis alyvos kiekis varikliui leidžia greičiau pasiekti darbinę temperatūrą šaltu oru.

Kaip paprastam vartotojui suprasti, kad atėjo metas keisti stabdžių trinkeles? Naujuose automobiliuose dažniausiai yra trinkelių nusidėvėjimo daviklis, kuriam užsidegus reikia važiuoti į servisą. Jei ratuotis vyresnis – tokių daviklių nėra. Tuomet apie apsitrynusias trinkeles informuos nemalonūs džeržgiančio metalo garsai, sklindantys iš stabdžių sistemos.

Dar vienas ne mažiau svarbus stabdžių sistemos elementas – diskai. Veikiami trinties jėgos jie dėvisi ir po truputį plonėja. Jeigu stabdymo metu atsiranda savotiškas trinktelėjimas į pedalą ar dreba vairas, tai  ženklas, kad laikas keisti stabdžių diskus. Šis trinktelėjimas atsiranda  stabdžių diskui suplonėjus iki minimalios leistinos ribos. Tuomet disko storio jau neužtenka norint išvengti nepageidaujamos vibracijos. Kita nusidėvėjimo indikacija – stabdžių pedalas tampa mažiau jautrus. Norint sustoti, jį tenka spausti vis stipriau.

Anot autoplius.lt specialistų, stabdžių diskų ir trinkelių nusidėvėjimo požymiai yra labai panašūs, todėl, prieš pradedant spręsti problemą, reikėtų įsitikinti, kuris komponentas ją kelia. Jei problema vis dėlto yra dėl stabdžių diskų, keičiant juos itin rekomenduojama keisti ir stabdžių trinkeles. Tai užtikrins efektyvų stabdžių sistemos veikimą.

Efektas: pakeitus salono oro filtrą, ne tik pučiamas švaresnis oras, bet ir dingsta bėdos dėl langų rasojimo. / E. Šemioto nuotr.

Skysčiai ne tik aušina

Stabdžių skystis – dar vienas su stabdymo sistema susijęs elementas, kurį būtina nuolat tikrinti ir periodiškai keisti. Ne mažiau svarbus ir aušinimo skystis, dar vadinamas antifrizu. Aušinimo sistema užtikrina transporto priemonės variklio aušinimą. Šio skysčio paskirtis – palaikyti stabilią variklio darbinę temperatūrą ir šildyti saloną.

Kada reikia keisti aušinimo skystį, nurodoma transporto priemonės naudojimo vadove. Jei šios knygos neturite, dėl informacijos galima kreiptis į jūsų automobilio markės autorizuotą servisą. Taip pat vertėtų periodiškai atidaryti išsiplėtimo bakelio dangtelį ir pažiūrėti, ar nepasikeitė aušinimo skysčio spalva. Jei pasikeitė, reikėtų kreipkitis į servisą, kad šis nustatytų priežastį.

Tiesa, niekada neatidarinėkite aušinimo skysčio išsiplėtimo bakelio, kol variklis įkaitęs, nes galite nusiplikyti.

Aušinimo skystis yra skirstomas pagal spalvą, tačiau ant jo pakuotės taip pat yra nurodyti tarptautiniai klasifikavimo standartai, į kuriuos vertėtų atsižvelgti. Aušinimo skysčio tipą ir jam keliamus reikalavimus nurodo kodas: G11, G12, G12++, G13.