Kokie ištekliai šildys?
„Kauno energija“ pati pagamina apie trečdalį Kauno miestui reikalingos šilumos, o likusią jos dalį įsigyja šilumos aukcionuose. Pasak „Kauno energijos“ finansų direktoriaus Virgilijaus Motiejūno, 2025 m. 91 proc. bendrovės pagamintos šilumos energijos buvo pagaminta naudojant biokurą.
„Kaip ir ankstesniais metais, didžioji dalis šilumos šiemet bus gaminama naudojant biokurą. Tačiau konkrečiu laikotarpiu naudojamai kuro struktūrai įtakos turi ir lauko oro temperatūra. Jei dideli šalčiai, siekiant užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą, gamtinių dujų suvartojimas šilumos gamybai gerokai padidėja“, – aiškina V. Motiejūnas.
Analogiška praktika vyrauja Klaipėdoje: „Klaipėdos energijos“ pagrindiniai šilumos gamybos šaltiniai yra komerciniai šilumos gamybos įrenginiai, naudojantys biokurą. „Esant šaltesniems orams, kai šilumos poreikis viršija iš šilumos aukciono dalyvių superkamos šilumos kiekį, šiluma gaminama bendrovės piko ir rezervo šilumos gamybos pajėgumais, naudojančiais gamtines dujas“, – V. Motiejūnui iš esmės antrina „Klaipėdos energijos“ komunikacijos ir rinkodaros specialistė Vita Grigaliūnienė.
Didžioji dalis vilniečiams šiemet tiekiamos šilumos bus pagaminta iš aplinkai draugiškų energijos išteklių. Kaip pasakoja didžiausio šilumos tiekėjo sostinėje – įmonės „Gijos“ komunikacijos partneris Titas Atraškevičius, praėjusį šildymo sezoną biokuro ir biologiškai neskaidžių atliekų dalis sudarė 75 proc., o šiemet preliminariai planuojama išlaikyti apie 80 proc.
„Šilumą vilniečiams būsimą šildymo sezoną, be „Gijų“, gamins dar septyni nepriklausomi šilumos gamintojai. Didžiausias jų – Vilniaus kogeneracinė jėgainė. Planuojame, kad visi šie gamintojai patieks didžiąją dalį miestui šildyti reikalingos šilumos, o patys iš biokuro pagaminsime apie 13 proc. viso būsimam šildymo sezonui reikalingo šilumos kiekio“, – teigia T. Atraškevičius.
Visoje Lietuvoje 2025 m. biokuras, komunalinės ir kitos nepavojingos atliekos bei atliekinė šiluma sudarė beveik 90 proc. šilumos gamybos kuro balanse. Likusią dalį sudarė gamtinės dujos, mazutas ir kitas iškastinis kuras. Pasak Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LTŠA) prezidento dr. Valdo Lukoševičiaus, tokios pačios tendencijos planuojamos ir šį šildymo sezoną.
„Dujiniai, skystojo kuro įrenginiai daugelyje įmonių jungiami šalčiausiems pikiniams apkrovimams padengti, kai nebeužtenka biokuro katilų galingumo. Tad, jei žiema nebus labai atšiauri, pagrindinis kuras miestų katilinėse bus miško kirtimo ir medienos apdirbimo liekanos. Be to, kai kuriose mažesnėse savivaldybėse dujiniai katilai bus pakeisti į biokuro. Tam Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) skyrė iki 40 proc. paramą“, – atkreipia dėmesį dr. V. Lukoševičius.
Kiek kainuos?
LTŠA prezidento duomenimis, 2025–2026 m. šildymo sezoną 60 kv. m. buto savininkas šildymui tipiniuose senos statybos neapšiltintuose daugiabučiuose, kuriuose ir gyvena dauguma Lietuvos gyventojų, vidutiniškai išleido apie 131 eurą per mėnesį.
„Šį šildymo sezoną, jeigu žiema bus tokia pati šalta (vidutiniškai apie –1,4 °C) kaip ir pernai, šildymas gali kainuoti apie 160 eurų per mėnesį. Šildymas pabrangtų maždaug apie 15–20 proc. Tačiau, jeigu žiemą oro sąlygos bus panašios kaip dar prieš tai buvusius pastaruosius trejus šildymo sezonus, kai vidutinė oro temperatūra siekė apie +1 °C, mokėjimai gali išlikti panašūs kaip pernai“, – skaičiuoja dr. V. Lukoševičius.
Vis dėlto Lietuvos energetikos agentūros (LEA) analitikai, vertindami esamą situaciją ir tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje, nenumato veiksnių, kurie darytų įtaką biokuro ir centralizuotai tiekiamos šilumos kainų mažėjimui ar išsilaikymui praėjusių metų lygyje. „Tikėtina, kad šio šildymo sezono šilumos energijos kaina galėtų būti apie 20 proc. didesnė nei buvo 2025–2026 m. šildymo sezoną, jau darant prielaidą, kad nebus ekstremaliai žemos lauko temperatūros“, – „Kauno dienai“ pateiktame komentare teigė LEA ekspertai.
„Šiuo metu rinkoje matome tam pagrindą – rugsėjį vidutinė šilumos kaina Lietuvoje jau yra apie 27 proc. didesnė nei prieš metus ir panašus kainų skirtumas stebimas pasibaigus praėjusiam šildymo sezonui gegužės mėnesį. Daugiausia tai lemia sparčiai brangstantis biokuras ir dujos. Vis dėlto viso šildymo sezono vidurkio augimą vertiname atsargiau, paprastai metų pabaigoje biokuro ir šilumos kainų didėjimo tempas sulėtėja“, – įžvalgomis dalijasi LEA.
Tačiau „Citadele“ banko ekonomistas Aleksandras Izgorodinas mano, kad šildymo kainos šį sezoną gali kilti netgi iki 30 proc., o 20 proc. brangimą jis vadina geruoju scenarijumi. „Neturiu gerų naujienų“, – atvirauja ekonomistas.
Svarbiausias veiksnys
Biokuro kaina – svarbiausias šildymo kainas veikiantis veiksnys. 2026 m. biokuras jau yra pabrangęs apie 40–50 proc., palyginti su 2025 m. Jei šios kainos išsilaikys rudenį ir žiemą, tai tiesiogiai didins šilumos gamybos sąnaudas, aiškina LEA. Dr. V. Lukoševičiaus skaičiavimu, dėl to šilumos tarifai, palyginti su pernai, gali padidėti maždaug apie 2 ct/kWh.
2026 m. biokuras, palyginti su 2025 m., jau yra pabrangęs apie 40–50 proc.
Ne mažiau svarbios ir dujų kainos. Nors Lietuvoje dauguma centralizuotos šilumos gaminama iš biokuro, dujos vis dar svarbios kainai, ypač šalčiausiu laikotarpiu ir sistemose, kuriose dujų dalis yra didesnė.
A. Izgorodino teigimu, biokuro kainos kilimą pirmiausia lemia būtent gamtinių dujų kainų Europoje augimas: „Biokurui gaminti naudojama daug energijos, atitinkamai dujų kainų augimas didina savikainą, dėl to kyla ir bendra biokuro kaina.“
„Antras aspektas – biokuras tam tikra prasme yra dujų pakaitalas. Europoje daug kur trūksta biokuro, nes yra daug protingų žmonių ir jie taip pat po truputį pereina prie alternatyvių šaltinių, kadangi Europoje dujų saugyklų lygis, vertinant pagal istorinius standartus, yra labai žemas, – sako ekonomistas. – Europa prastai pasiruošė šiai žiemai, neužpildė dujų saugyklų tiek, kiek reikia, todėl auga alternatyvių energetikos šaltinių kaina. Visi mato, kad nuo kitų metų sausio–vasario Europa gali apriboti dujų vartojimą, o dėl to brangsta ir biokuras.“
LEA atkreipia dėmesį, kad jei tiekėjai ir šilumos gamintojai iki spalio–lapkričio sukaups pakankamai atsargų, spaudimas kainoms gali sumažėti. Jeigu atsargos bus mažos, o žiemos pradžia – šalta, kainos gali dar labiau kilti.
A. Izgorodinas taip pat įsitikinęs, kad biokurą reikia pirkti jau dabar, nes vėliau jo kaina bus tik dar aukštesnė: „Nuo karo Irane pradžios europietiškų dujų kaina dabar jau yra pakilusi du kartus, siekia apie 80 eur/MWh. Manau, kad kitų metų pirmą ketvirtį sieks 100 eur/MWh.“
Sumaištis biokuro rinkoje
Pasak dr. V. Lukoševičiaus, dabar biokuro rinkoje vyrauja didelis neapibrėžtumas: neaišku, kaip keisis kainos, todėl atsargos nepildomos sparčiau.
„Galbūt šiuo metu šiek tiek mažiau apsirūpinta, nei įprastai, bet čia nėra dėsningumo: vienais metais buvo per daug prisipirkta, todėl reikėjo naudoti brangiai nupirktą biokurą, o pernai nenusipirkta pakankamai ir buvo priešinga situacija – žiemą trumpalaikiai biokuro pirkimo sandoriai daug brangesni, – teigia LTŠA prezidentas. – Todėl dabar visi stengiasi sudaryti pusę einamųjų ir pusę ilgalaikių sandorių, bet šiemet ypatumas tas, kad labai pašoko kainos. Kai kurios įmonės tiesiog bijo pirkti daugiau ir stengiasi įsigyti tik artimiausiam poreikiui reikalingą kiekį.“
Anot dr. V. Lukoševičiaus, biokuro tiekėjai nesutinka jo parduoti normaliomis kainomis, todėl šiuo metu rinkoje tvyro laukimas, nes tiekėjai tikisi, kad kainos kils dar labiau ir jie uždirbs daugiau. „Kai bus paskutinė savaitė prieš šalčius, pirks bet kokia kaina – tikriausiai tokia yra logika. Tarptautinėse rinkose jokių perspektyvų kol kas nematyti. Visa tai yra politika didinti naftos ir gamtinių dujų kainą, iš kurių gyvena ir biudžetą kraunasi JAV. Visi supranta, kad žiemą turbūt bus dar brangiau“, – ekspertams antrina dr. V. Lukoševičius.
Biokuro atsargos nepildomos aktyviau, nes laukiama ir Vyriausybės žingsnių. Kaip pasakoja LTŠA prezidentas, jau priimtas ne vienas pagelbėti turintis nutarimas, Valstybinė miškų urėdija (VMU) deda pastangų, kad pateiktų kuo daugiau žaliavos, aktyviai tvarko vėjavartas. „Gal tai turės įtakos kainai, bent jau prislopins jos augimą, nes tikriausiai sumažinimo tikėtis neverta. Todėl ir neskubama pirkti biokuro, nes tiesiog nenorima vartotojams perkelti tokių didelių kainų“, – teigia jis.
Pasak dr. V. Lukoševičiaus, Vyriausybės planai šilumos tiekimui patiekti papildomų medienos išteklių gali padėti stabilizuoti situaciją ir sumažinti kainų svyravimus, tačiau kainų pokytis priklausys nuo to, kiek papildomos žaliavos realiai pasieks rinką ir kaip rinka reaguos. „Dar didesnis poveikis atsirastų, jei būtų sukurtas garantinis biokuro gamintojas, kuris valstybės reguliuojamomis kainomis patiektų minimalų būtinąjį biokuro kiekį centrinio šildymo rinkai, kad būtų išvengta galimų kainų spekuliacijų“, – sako jis.
Ūkio išlaikymo pastoviosios sąnaudos, į kurias įeina turto nusidėvėjimas, eksploatacinės sąlygos, personalo išlaikymas, įvairūs mokesčiai, labai priklauso nuo miesto dydžio.
Iš ko susideda galutinė kaina?
Šilumos kainą Lietuvoje reguliuoja Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT). Šilumos kainą sudaro dvi pagrindinės dalys: kintamoji, kuri paprastai sudaro apie 60–70 proc. galutinės kainos, ir pastovioji.
„Pastoviąją kainos dalį sudaro būtinosios šilumos tiekėjo reguliuojamos veiklos sąnaudos: įrenginių ir šilumos tinklų priežiūros ir remonto išlaidos, turto nusidėvėjimas, darbo užmokestis ir investicijų grąža. Ši kainos dalis apskaičiuojama metams ir nekinta“, – aiškina „Kauno energijos“ finansų direktorius V. Motiejūnas.
Pasak jo, kintamoji kainos dalis padengia šilumos tiekėjo šilumos gamybos ir jos įsigijimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų sąnaudas. Didžiausią įtaką šiai kainos dedamajai turi biokuro, gamtinių dujų ir elektros energijos kainų pokyčiai, taip pat šilumos įsigijimo iš nepriklausomų gamintojų kainų svyravimai.
LEA teigimu, kuo daugiau pigios šilumos gali pasiūlyti nepriklausomi gamintojai, tuo mažesnė gali būti galutinė šilumos kaina konkrečiame mieste. Todėl situacija Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, kur 70–80 proc. šilumos superkama iš nepriklausomų šilumos tiekėjų, ir Šiauliuose, kur 100 proc. šilumos pasigaminama, gali būti labai skirtinga.
Anot V. Motiejūno, kintamoji šilumos kainos dalis perskaičiuojama kiekvieną mėnesį ir nustatoma mėnesiui į priekį. „Vis dėlto galutinė gyventojų sąskaita už šildymą priklauso ne tik nuo šilumos kainos, bet ir nuo oro sąlygų, pastato energinio efektyvumo ir gyventojų šilumos vartojimo įpročių“, – išskiria „Kauno energijos“ atstovas.
Dr. V. Lukoševičius primena, kad VERT tinklalapyje pateikiama informacija, kiek kiekvienoje savivaldybėje sudaro pastovioji ir kintamoji šilumos kainos dalys. „Kuro išlaidos beveik visur yra vienodos – maždaug 4 ct/kWh, – sako jis. – Tačiau ūkio išlaikymo pastoviosios sąnaudos, į kurias įeina turto nusidėvėjimas, eksploatacinės sąlygos, personalo išlaikymas, įvairūs mokesčiai, labai priklauso nuo miesto dydžio. Todėl yra situacija, kad ši dedamoji didmiesčiuose yra maža dėl masto ekonomijos, o mažose savivaldybėse, kur vartotojų nedaug, kur šildomi atskiri miesteliai, kur nėra kam išlaikyti infrastruktūros, pastovioji dedamoji kai kur siekia net ir 10 ct/kWh. Prie jų pridėkime kintamąją dedamąją 4 ct/kWh ir štai Lazdijuose galutinė yra 14 ct/kWh kaina, o Utenoje, Mažeikiuose – galutinė 6 ct/kWh kaina, nes ten pastovioji dedamoji sudaro 2 ct/kWh, kadangi jau baigiasi anksčiau pastatytų pirmųjų įrenginių turto nusidėvėjimas ir pan.“
LEA duomenimis, pastoviosios šilumos kainos dedamosios augimą pirmiausia lėmė padidėjusios šilumos tiekimo infrastruktūros ir veiklos sąnaudos: darbo užmokestis, remontas ir priežiūra, nusidėvėjimas, investicijos ir kitos pastoviosios sąnaudos. Pastoviosios dedamosios didėjimą taip pat lemia mažesnis realizuojamos šilumos kiekis, nes tos pačios pastoviosios sąnaudos paskirstomos mažesniam pagamintos šilumos kiekiui.
Tikrai galima kompensuoti didesnę PVM lengvatos dalį iš logiškų ir paprastų mechanizmų.
„2026 m. rugsėjį pastoviosios kainos dalies vidurkis, palyginti su praėjusiu šildymo sezonu, padidėjo apie 32 proc., nuo 4,4 ct/kWh iki 5,8 ct/kWh. Tai tokios sąnaudos, kurias įmonės patiria nepriklausomai nuo pagaminto ir vartotojams patiekto šilumos kiekio. Jas sudaro personalo atlygis, amortizacijos, einamojo remonto, kitos sąnaudos ir investicijų grąža. Šiuo metu pastovioji kainos dalis sudaro apie 42 proc. šilumos energijos kainos“, – komentuoja LEA.
Renovacija ir kompensacijos
Rinkos dalyvių paklausus, ką dabartinėmis aplinkybėmis pirmiausia patartų gyventojams, visi sutartinai pirštu beda į namų renovaciją ir sunaudojamos šilumos energijos mažinimą. „Galutines gyventojų gaunamas sąskaitas už būsto šildymą lemia ne tik šilumos kaina, bet ir lauko oro temperatūra ir kiekvieno pastato būklė. Kiekvieną šildymo sezono mėnesį butų savininkas renovuotame name gauna vidutiniškai apie 52 proc. mažesnes sąskaitas už buto nerenovuotame name šildymą, – akcentuoja LEA analitikai. – Gyventojams taip pat verta pasidomėti pastato šildymo sistemos reguliavimo galimybėmis, šilumos punkto priežiūra ir kitomis energijos taupymo priemonėmis, kurios gali padėti sumažinti faktinį šilumos suvartojimą.“
Kiekvieną šildymo sezono mėnesį butų savininkas renovuotame name gauna vidutiniškai apie 52 proc. mažesnes sąskaitas už buto nerenovuotame name šildymą.
LEA gyventojams, kuriems šildymo išlaidos tampa per didele finansine našta, taip pat rekomenduoja pasitikrinti galimybę gauti būsto šildymo išlaidų kompensaciją.
Per 2025–2026 m. šildymo sezoną vidutiniškai per mėnesį kompensaciją už šildymą gavo apie 164,6 tūkst. žmonių. Tai 2 proc. daugiau, palyginti su 2024–2025 m. šildymo sezonu, kai vidutiniškai per mėnesį kompensaciją už šildymą gavo apie 161,2 tūkst. asmenų. Išlaidos kompensacijoms teikti 2025–2026 m. šildymo sezonu sudarė 69 mln. eurų. „Prognozuojama, kad ateinantį 2026–2027 m. šildymo sezoną kompensacijų gavėjų skaičius sudarys apie 170,6 tūkst. gyventojų, o išlaidos – per 80 mln. eurų“, – teigia LEA.
Grąžinti PVM lengvatą?
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad nuo 2026 m. sausio šildymui taikomas 21 proc. PVM vietoj ankstesnių 9 proc. Todėl šis šildymo sezonas bus pirmas, kai nuo jo pradžios nebebus taikomas lengvatinis PVM tarifas. Daugėja diskusijų, ar dabartinėmis aplinkybėmis nevertėtų sugrąžinti šildymo lengvatos.
Nors nuomonės išsiskiria, ekonomistas A. Izgorodinas laikosi pozicijos, kad valstybėje turi galioti tam tikri etikos standartai ir tam tikro dydžio lengvata šildymui turėtų būti grąžinta: „Žmonės ir įmonės valstybei ir krizės, ir ekonomikos augimo metu suneša biudžetą. Valstybės vaidmuo yra padėti žmonėms ir įmonėms, kai reikia tam tikros pagalbos. Šiuo atveju šildymo kainų augimas tikrai kirs per gyventojų ir įmonių kišenes, todėl sakyčiau, kad pirmiausia tai yra etikos dalykas. Neteisinga skirstyti žmones: šildymas brangsta visiems, nepriklausomai nuo to, ar uždirbi minimalų atlyginimą, ar uždirbi daug pinigų. Nesąžininga, kad, kai viskas yra gerai, valstybė pasiima pinigus, o kai viskas yra blogai, valstybė nepadeda.“
Ekonomistas taip pat akcentuoja, kad valstybė nemažai papildomų pinigų uždirba iš infliacijos. „Juk pernai, kai buvo dėliojamas šių metų biudžetas, niekas nemanė, kad naftos kaina sieks beveik 100 eurų už barelį, o dujos Europoje pabrangs dvigubai. Niekas neprognozavo ir valstybės pajamų viršpelnio, nes iš PVM valstybė tikrai surinks gerokai daugiau pinigų, negu buvo tikimasi. Manau, kad dalį viršplaninių pinigų galima naudoti PVM lengvatos šildymui kompensuoti“, – sako A. Izgorodinas.
„Trečias dalykas, ką gali padaryti valstybė, – laikinai apkarpyti investicijas. Nekalbu apie pensijų ir socialinių išmokų mažinimą, kalbu apie tai, kad yra valstybės investicijų programa ir valstybė kiekvienais metais planuoja įvairias investicijas. Jų galima laikinai atsisakyti, nes yra išskirtinė situacija. Kai šildymas, dujos ar nafta atpigs, bus galima grįžti prie tų investicijų. Yra įvairių variantų, tikrai galima kompensuoti didesnę PVM lengvatos dalį iš logiškų ir paprastų mechanizmų“, – teigia ekonomistas.
Jis įspėja, kad kainų šuolis gali būti dar didesnis. „Yra rizika, kad JAV administracija prieš kadencijos vidurio rinkimus apribos degalų eksportą iš JAV. Taip pat yra labai reali rizika, kad iki šių metų pabaigos dujų kaina nuo dabartinio lygio pakils dar 20 proc. Tai, ką dabar matome rinkose, dar ne pabaiga“, – sako A. Izgorodinas.
Nauja tvarka
Šiemet įsigalioja Šilumos ūkio įstatymo pokyčiai, kuriais apibrėžiamas šildymo sezono laikotarpis visuose miestuose – nuo spalio 1 d. iki balandžio 30 d. Nors šildymo sezono pradžia ir pabaiga, kaip ir iki šiol, siejama su faktinėmis oro sąlygomis, sprendimą dėl savo pastato šildymo gali priimti ir patys gyventojai.
Kaip savo pranešime žiniasklaidai primena įmonė „Gijos“, iki šiol sprendimą dėl šildymo sezono pradžios priimdavo miestų savivaldybės, atsižvelgdamos į temperatūrą lauke. Įstatymo nuostatų pakeitimai suteikia daugiau aiškumo ir nuspėjamumo, kartu išlaikant lankstumą prisitaikyti prie realių oro sąlygų. Šių pokyčių tikslas – didesnės pasirinkimo galimybės gyventojams, aiškesnis reguliavimas šilumos tiekėjams ir dar patikimesnis pasirengimas šildymo sezonui.
Įstatymo potvarkiu nustatoma data nėra visiškai fiksuota, ji vis dar siejama su faktinėmis oro sąlygomis. Kai trijų parų iš eilės vidutinė lauko oro temperatūra nesieks +10 °C, šildymo sezonas prasidės, o pasibaigs, kai vidutinė lauko temperatūra tris paras bus aukštesnė kaip +10 °C. Visi šilumos tiekėjai nurodyta data privalės užtikrinti šilumos tiekimą iki pastatų šilumos punktų, o šildymą, kaip ir iki šiol, įjungs namo administratorius arba bendrija.
Namo bendruomenės, nenorėdamos laukti nustatytos datos ir kęsti diskomforto, turi daugiau galimybių pačios spręsti, kada savo namuose pradėti šildymo sezoną. Tokia galimybė suteikiama gyventojams, gyvenantiems pastatuose, kuriuose įrengti nepriklausomi arba modernizuoti šilumos punktai
Tiesa, galimybę nuspręsti, kada pradėti šildymo sezoną, didžioji dauguma modernizuotų šilumos punktų turėjo ir iki šiol, tačiau šia funkcija gyventojai aktyviai nesinaudodavo.
Tikimasi, kad naujoji tvarka paskatins būstų savininkus aktyviau įsitraukti ir patiems spręsti, kada jų namuose pradėti ar baigti šildymo sezoną. Jei toks sprendimas nebus priimtas, šildymas bus tiekiamas pagal įstatyme nustatytą tvarką, t. y. tuo pačiu metu, kaip ir kituose miesto pastatuose.
Pastatuose, kuriuose įrengti priklausomi (nemodernizuoti) šilumos punktai, šildymo sezono pradžią ir pabaigą nustatys savivaldybė.
Naujausi komentarai