Vasario 1 d. (trečiadienį) nuo 17 iki 19 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“.

Parodos atidaryme dalyvaus autorius.

A. Aleksandravičius yra vienas žinomiausių Lietuvos portretistų, bet šioje parodoje eksponuojamos išraiškingos Lietuvos peizažo fotografijos, nukeliančios žiūrovą toli nuo sostinės į Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Visos jos publikuotos keturiose autoriaus knygose apie šiuos regionus. 2013-aisiais buvo pristatytas pirmasis tomas – „Žemaitėjė – mona meilė“. Antras „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“ bei trečias „Dzūkija – išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų...“ tomai ant knygynų prekystalių atsidūrė 2014 ir 2015 metais. Pernai gruodį, prieš pat Kalėdas, A. Aleksandravičius su knyga „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“ pasiekė tarpinį kūrybinio sumanymo finišą.

A. Aleksandravičius, pasak Aurimo Švedo, rado savo metodą ir unikalų stilių kurdamas fotoportretus. Vėliau – darbų ciklai, skirti istorinės Lietuvos atminties vietoms. Ką nauja apie Lietuvos istoriją ir svarbiausias mūsų tautai bei valstybei atminties vietas geba pasakyti fotomenininkas? Ieškant atsakymo į šį klausimą galima pasiremti Virginijaus Kinčinaičio suformuluotomis įžvalgomis, skirtomis pirmam Aleksandravičiaus tomui „Žemaitėjė...“: „Algimantas sugeba išjudinti nuo vartojimo ritualų apspangusios šiuolaikinės Lietuvos atminties vyrius. Jis perrašo istoriją, ją vizualiai reaktualizuodamas.“ Šią dailės teoretiko ir kritiko mintį galima išplėtoti: tai, ką daro fotomenininkas, derėtų vertinti ne tik kaip istorijos perrašymą, bet ir kaip Lietuvos istorinės kultūros kontekste visiškai naujo kokybine prasme naratyvo apie istorijos ir atminties sandūras kūrimą.

„Istorikai paprastai neaprašinėja akimirkos laike.“ Šie istoriko ir kino filmų kūrėjo Danielio J. Walkowitzo žodžiai A. Švedui tapo atspirties tašku sklaidant fotografo A. Aleksandravičiaus knygas, kuriose įvaizdinamos istorijos akimirkos bei atminties vietos, ir mėginant sau paaiškinti, kuo šio fotomenininko darbai tokie aktualūs. O bandydamas analizuoti vieno iškiliausių lietuvių fotografų darbus jis remiasi kito istoriko Peterio Burke’o teze: „Labai svarbu, kad būtų palikta erdvės tam, ką būtų galima pavadinti „vaizdo įtaka istorinei vaizduotei“. Negana to, vaizdai leidžia mums akis į akį susidurti su istorija“ arba (priduria nuo savęs, interpretuodamas minėto praeities tyrinėtojo mintį) sukuria galimybes įsivaizduoti istoriją.

Anot V. Kinčinaičio „tai nesutramdyta geografija, tai Algimanto geopoetika. Jam rūpi talpūs vietos vaizdiniai, jis pats juos kuria, taip pratęsdamas bent fotografijose vietos dvasią. Tokie mentaliniai žemėlapiai netinka vadovėliams, bet tinka ugdant kraštovaizdžio audinio pažinimą – raibuliuojančio tvoros šešėlio, miško tankmės, sausažolės kvapo, debesies piešinio vienybės pojūtį. Tai dangaus judrumo ir žemės statikos sankirta, barokinė tezės ir antitezės drama, taip tinkanti juodai baltai fotografijai“.

A. Aleksandravičius (gim. 1960 m.) – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP). Surengė Lietuvoje ir užsienyje per šimtą asmeninių parodų. Daugelio parodų, fotoalbumų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščių sudarytojas. Šešiolikos asmeninių fotoalbumų autorius. 2003 metais pripažintas geriausiu Europos portretistu, 2011 metais – Baltijos šalių geriausiu portretistu, „Lietuvos spaudos fotografija Auksinio kadro“ keturiskart nugalėtojas, Tarptautinių fotografijų parodų keturiskart Grand Prix laimėtojas.

Paroda veiks iki 2016 m. vasario 25 d. Tą pačią dieną A. Aleksandravičiaus albumas „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“ bus pristatytas Vilniaus knygų mugėje.