(Nepri)klausomos muzikos agentūra „Tilto namai“, po savo stogu auginanti vienas žymiausių Lietuvos alternatyviosios muzikos grupes, tokias kaip „Garbanotas Bosistas“, „Sheep Got Waxed“, MIGLOKO, „Parranda Polar“ ir kitas, jau antrus metus iš eilės dovanoja savo klausytojams muzikinę šventę – „Tilto namų“ festivalį. Pernai debiutavęs renginys šįmet vėl kviečia vilniečius į Užupyje įsikūrusio „Downtown forest“ nakvynės namų kiemą, kuris pirmąjį vasaros savaitgalį virs į muzikinių potyrių ir garsų oazę. Apie artėjantį festivalį ir agentūros veiklą kalbamės su trimis „Tilto namų“ įkūrėjomis – Gabriele Tamutyte, Giedre Nalivaikaite ir Simona Kliševičiene.

– Kokia buvo nepriklausomos muzikos agentūros „Tilto namai“ veiklos pradžia?

Gabrielė: Kurį laiką aš viską dariau viena, bet pamažu atsirado daugiau darbo ir atlikėjų. Tada supratau, kad man reikia komandos, nes vienai visko apsiimti nepavyks. Pasiūliau Giedrei ir Simonai prisijungti. Tai nebuvo pati pradžia, labiau toks atraminis momentas, nes apsisprendėme kartu daryti. Jau metus esame trise.

Manau, kad mes savo darbu ir pastangomis dabartiniu metu klojame kažkokį pagrindą tiems, kurie ateis jau po mūsų kartos. Tiek Lietuvoje triname tam tikras ribas, tiek važiuodami į užsienį, pamažu parodome, kad mūsų šalyje irgi yra geros muzikos bei talentingų atlikėjų.

– Ką reiškia dirbti su alternatyvia muzika? Kodėl vis dar naudojame žodį alternatyva?

Giedrė: Dirbti su alternatyvia muzika reikia kitaip, tai, ką darytum su populiariuoju produktu, čia netinka. Galioja kitos taisyklės. Tai alternatyva populiariajai kultūrai, mainstream.

Simona: Be to, alternatyvios muzikos klausytojai labiau išlepę, išrankesni, žinantys, ko nori. Jiems sunkiau įtikti.

Gabrielė: Kai nuvažiuoji į kokį miegamąjį mikrorajoną ar mažesnį miestelį ir išgirsti kuo žmonės gyvena, ko klauso, supranti, kad esi užsidaręs tokiame centro burbule. Atrodo, kad visi eina į tuos pačius renginius, vieni kitus pažįsta ir klauso tos pačios muzikos, nors iš tikrųjų taip nėra. Akivaizdu, kad daugiau poros tūkstančių žmonių į alternatyvios muzikos koncertus nesusirinktų. Pavyzdžiui, su „Garbanotu Bosistu“ nuo pačios pradžios buvo didelis noras važiuoti į mažus miestelius ir groti nedidelėms auditorijoms, skleisti muziką toliau nuo didžiųjų miestų. Tačiau techninės galimybės tai ne visada leidžia. Dabar dirbame kur kas koncentruočiau.

– Kaip atsirenkate grupes, kurias priimsite į savo agentūrą?

Simona: Atlikėjai patys skambina ir rašo, ypač prieš „Tilto namų“ festivalį. Tačiau esame trise ir mūsų galimybės ribotos. Manau, dabar dirbame su maksimaliu atlikėjų skaičiumi, daugiau aprėpti ir išlaikyti kokybę būtų sunku. O grupės, kurios yra pas mus, atėjo labai organiškai. Pavyzdžiui, aš visada labai mėgau „Sheep Got Waxed“ ir koncertuose jų klausydama keletą kartų pagalvojau, kad būtų smagu dirbti su jais. Taip ir atsitiko.

Gabrielė: Visi yra daugiau ar mažiau susiję tarpusavyje, kaip šeimyna. Muzikantai vieni pas kitus groja ar yra iš to paties draugų būrio.

– Kas jus labiausiai žavi jaunose grupėse, kurios tik pradėjo savo muzikinę veiklą? Į ką dažniausiai atkreipiate dėmesį?

Simona: Entuziazmas ne tik koncertuoti, bet ir daryti kitas susijusias veiklas.

Giedrė: Pavyzdžiui, bet koks radijo interviu jaunai grupei yra jėga! Jie mielai tai daro, skirtingai nuo labiau patyrusių muzikantų.

Gabrielė: Man labai gražus tas jaunatviškas naivumas. Dauguma jaunų grupių mano, kad jos užkariaus pasaulį ir tai labai žavu. Iš to jos semiasi parako kurti ir veikti.

– Kuo šiais metais nustebinsite į „Tilto namų“ festivalį susirinkusius klausytojus? Ar bus kokių nors pasikeitimų?

Giedrė: Grupės skirsis. Daug kas klausė, kodėl neimame daugiau savų grupių. Norime nustebinti ir save, ir klausytoją. Pasikviesti atlikėjus, su kuriais neteko prieš tai tiesiogiai susidurti. Šiais metais programoje daugiau tokios sintetinės muzikos ir įvairesnių veiklų. Bus galima ir tatuiruotę pasidaryti, apsikirpti, įsigyti meno kūrinį, susikonstruoti garso generatorių, sužaisti šachmatų partiją ir t.t. Pačiam renginio organizavimui šįmet skiriame daug laiko. Pernai festivalį surengėme per mėnesį!

– Kurių atlikėjų pasirodymų pačios labiausiai laukiate?

Simona: „Džiazlaif“. Man jie labai patinka, visiems rekomenduoju.

Gabrielė: „Fingalick“!

Giedrė: Aš labiausiai laukiu Elenos Daunytės klasikinės muzikos pasirodymo su violončele garažo scenoje. Įdomu ne tik dėl muzikos, bet ir kaip žmonės reaguos.

– Nemažai muzikos festivalių bėga nuo triukšmo ir betono, tarpusavyje varžydamiesi, kuris į įdomesnę Lietuvos vietą pritrauks klausytojus. Kodėl organizuojate festivalį mieste? Kokie yra urbanistinio festivalio pranašumai  ir trūkumai?

Gabrielė: „Downtown forest“ nakvynės namų Užupyje įkūrėjas Benas Terekas, prisiminęs mūsų pirmuosius bandymus daryti slaptus muzikinius renginius namuose Tilto gatvėje, pasiūlė surengti festivalį nakvynės namų kieme. Ta lokacija yra labai dėkinga. Miestas tarytum perauga į mišką, pavasaris – į vasarą. Miestas – ranka pasiekiamas, bet jausmas toks, lyg būtum gamtoje. Kitas dalykas, muzika skambanti festivalyje yra aktualesnė vilniečiams. Lankytojams patogu, ypač jaunoms šeimoms, nes gali užsukti trumpam. Smagu, kad ir patys muzikantai visą savaitgalį laiką leidžia festivalio vietoje, nedingsta tik pakoncertavę. Juokaujame, kad mums patiems tai – kaip koks giminių susitikimas.