Galerininkė Vilma Jankienė pakalbino Edgarą Cickevičių apie jo kūrybą, temų paieškas ir domėjosi, kodėl autorius dirba su vaizdu, o ne su kalba, kaip būtų įprasčiau filosofui.

– Edgarai, esate filosofuojantis fotografas, studijavote filosofiją ir politinę kritiką, šiuo metu dirbate fotografu „Kauno dienoje“. Kas lėmė jūsų apsisprendimą atiduoti duoklę fotografijai, o filosofijai – mažiau? Papasakokite, kaip išdygo fotografijai kojos.

– Tikriausiai, lūžio taškas buvo tada, kai įstojęs į filosofijos magistro studijas, dažnai vietoje paskaitų pasirinkdavau ėjimą fotografuoti. Nujaučiau, kad bandydamas prie filosofinio mąstymo priartėti universitete, iš tiesų nuo filosofijos tolsiu, kol galiausiai tapsiu referavimo mašina. Toks likimas gan dažnas. Nuolatinis filosofinių tekstų skaitymas gali nejučiomis įtikinti, jog užsiimti filosofija reiškia išmanyti filosofijos žodyną ir istoriją. Patikėjęs tokia mintimi tampi tokiu filosofu, koks Don Kichotas buvo riteris. Tiesa, Don Kichotui nesisekė ką nors apgauti, jog jis yra riteris, o tuo tarpu tie, kurie imituoja filosofinę veiklą, sugeba įtikinti ne vieną klausytoją. Darbas vien atminties lygmenyje ignoruojant mąstymą (tokios manieros esama šachmatų pasaulyje) manęs nedomina, o vien valios užsiimti mąstymu irgi neužtenka, nes filosofas negimsta bet kokiame klimate. Pamaniau, kad perėjęs į fotografijos erdvę būsiu arčiau filosofijos nei kad judėdamas dabar įprastu filosofinio lavinimosi keliu. Gali būti, kad toks sprendimas buvo Slavojaus Žižeko tekstų įtaka, nes juose gan akivaizdžiai pademonstruojama, kad neretai meno kūriniuose gali būti didesnis filosofinis krūvis nei lėkštoje filosofijoje. Toks mano manevras, žinoma, turi kainą: dirbdamas su vaizdu iš lėto virstu barbaru, darbo su kalba įrankiai bunka.

Edgaras Cickevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar šios jūsų debiutinės parodos „Yrà ir ỹra“ idėja gimė iš pavienių, atsitiktinių kadrų, ar fotografavote šį ciklą apmąstęs, apsisprendęs sukaupti reikiamą kiekį vaizdų parodai? Kiek vandens nutekėjo upėmis, kol nuo idėjos priartėjote prie parodos?

– Kai 2019 metais pirmą kartą išėjau pamėginti fotografuoti, negalvodamas pasukau pramonės rajono link tikėdamasis pamatyti kažką fotografuotino. Buvo vakaras, švelni prietema, kada greta vienos iš gamyklų mano dėmesį patraukė smarkiai įlenktas vamzdis. Tikriausiai ta įlenkimo žymė atsirado dėl smūgio, dėl jėgos, visgi vizualiai to pajusti nebuvo galima, priešingai, regimas tik šviesos likučių ir šešėlio persipynimas, suformuojantis paslaptingą kontūrą. Pamenu, kad po pirmojo pasivaikščiojimo buvau apakintas fotografijos kaip kokios blykstės. O dabar, praėjus ne vieniems metams, minėtąjį kadrą pristatau parodoje. Vis dėlto tai, jog mano akys yra nuoseklios supratau tik 2022 metais, kada tematinis pasikartojimas buvo visiškai akivaizdus. Tuo metu šią nuotraukų seriją pavadinau „Sutrikimai“ ir maniau, kad ją užbaigsiu ties 30 kadru, visgi nepavyksta sustoti, kol kas toks mano matymas ỹra lėtai.

– Parodos eksponatų nėra daug – 18. Tuos yrančius paviršius ir įtrūkimus pastebite ir fiksuojate itin atkakliu žiūros filtru, tačiau jis yra taikomas tik šiuolaikybei, lyg byrėtų ir irtų tik ši diena. Patikslinkite tuomet parodos idėją ir kur ieškojote „yrà ir ỹra“ liudijančių faktų.

– „Yrà ir ỹra“ – tai susifokusavimas į formą, indikuojančią daiktų artėjimą link pabaigos. O pats šių faktų ieškojimo momentas nėra jau toks aiškus, nes dažniausiai juos randu, kai neieškau ir nenoriu surasti. Nuskambės gal kiek keistai, bet tada, kai ieškau, aš bandau imituoti save, o tai jau panašu į aklavietę. Nuotraukų serija gimsta tada, kai fotografui nepavyksta surasti to, ko jis nori, todėl reikia daugiau vaikščioti ir mažiau ieškoti.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Jūsų pasirinkta tema „yrà ir ỹra“ jau pati savaime turi filosofinių aspektų, tačiau fotografija vis tiek žiūrovui pirma yra vaizdas. Bet būtent vaizdas jūsų eksponuojamose fotografijose yra itin fragmentiškas, atribotas nuo aplinkos ar visumos, apčiuopiamos lieka tik detalės ir medžiagiškumas, kurie turi trūkumų kalbant apie daikto idealumą. Ko tikėjotės iš savęs – kūrėjo ir ko tikitės dabar iš žiūrovo?

– Išties, fotografija pirma yra vaizdas, todėl atsargiai rinkausi serijos pavadinimą, nes nesinorėjo plačiai atverti duris tariamai filosofijos rūšiai, kuri linkusi dramatizuoti nyksmo, ribotumo bei laikinumo konceptualinius aspektus. Ir nors „Yrà ir ỹra“ pavadinimas indikuoja pačią plačiausią filosofinę kategoriją, jį pasirinkau dėl vizualumo, atitinkančio pačią nuotraukų seriją. Nuotraukose pasikartoja tema kaip pavadinime pasikartoja žodis „yra“, bet tai – ne viskas, nes greta šio pasikartojimo yra skirtingi kirčiai, kurie nuotraukose pasirodo įtrūkimu pavidalu. Man įdomu tai, kad smulkūs įtrūkimo krypties pokyčiai gali smarkiai pakeisti kūrinio aurą, kaip skirtingas kirtis žodžiuose gali itin pakeisti jų reikšmę. Taigi esu dermatologas su kamera ir studijuoju miesto audinių būklę, jų pokyčių dėsnius. Rodos, toks požiūris ir lemia tai, jog renkuosi fotografuoti gan izoliuotai: fotoaparatas mano rankose virsta replėmis, išplėšiančiomis tik tą audinio fragmentą, kurį verta analizuoti. Toks darbas replėmis vėlgi yra pakartojimas mitinės, bet kartu ir fizinės jėgos, kuri tarsi replės ardo sienas ir atveria paviršiaus bei gelmės skirtumą, kurį fotografija savitu išplėšimu redukuoja į tolygų paviršių.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Kalbant apie lūkesčius, siekiau sukurti vaizdų teritoriją, savitą labirintą, į kurį įžengus nebūtų paprasta rasti išėjimą. O dabar tikiuosi, jog atsiras tokių, kurie įžengs į šią vaizdų teritoriją.

– Fotografams visada smalsu sužinoti, kokiomis kameromis esate apsišarvavęs savo idėjoms įgyvendinti ir kiek meninės idėjos yra užvaldę jūsų laiko ir minčių. Kokia technika yra skirta žurnalisto darbui, o kokia jūsų meninei saviraiškai? Kaip tobulėjate?

– Jau porą metų fotografuoju su itin kompaktiška Fuji X-E4 kamera ir 35 mm, 50 mm objektyvais. Pirmaisiais fotografijos metais dar klajojau, domėjausi fototechnika ir ieškojau sau tinkančio nuotolio, taip pat bandžiau analoginę fotografiją. Iš pradžių buvo nedrąsu fotografuoti iš arti, todėl norėjosi apsišarvuoti objektyvais, leidžiančiais išlaikyti atitinkamą distanciją. Visgi palaipsniui artėjau prie mane dominančių vaizdų. Manau, kad prie to smarkiai prisidėjo ir fotokorespondento darbas, mat jame labai svarbus užtikrintumas. Dabar, kai jau esu atradęs, kokie fotografijos įrankiai dera su mano matymu, apie fototechniką galvoju mažai, nebesiblaškau fotoaparatų pasaulyje, nes pastebiu, jog iš to gali išsivystyti kolekcionieriaus nuostata, kada daugiau dėmesio norisi skirti įrankiams nei pačiam darbui su vaizdais. Todėl lieku prie smulkaus fotoaparato, kuris man netrukdo pasivaikščiojimų metu. Tuo tarpu dirbti fotokorespondentu su minėta įranga būtų sudėtinga, kadangi reikia būti pasiruošus įvairiems scenarijams, todėl reikia naudotis patranką primenančiu artinančiu teleobjektyvu.

Tai, ką noriu parodyti parodoje ir tai, ką fiksuoju darbe yra du skirtingi pasauliai, kurie persipina tik retomis akimirkomis. Fotožurnalizme neišvengiamai susiduri su prašymu (nebūtinai įgarsintu) parodyti dalykus tiksliai, ryškiai arba tam tikra tvarka. Dažniausiai spaudoje per fotoaparato akutę žiūri į tai, kas aktualu daugumai, kai tuo tarpu meninėje fotografijoje tu žengi kryptimi, kurios aktualumas kitų akims yra miglotas.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

O fotografuoju ir galvoju apie fotografiją per dažnai. Dar turėsiu išmokti daryti pauzes. Jei nefotografuoju, tai naikinu fotografijas: manau, kad fotografui svarbu išsikuopti šiukšles ir bent porą kartų per mėnesį užmesti akį į savo archyvus be gailesčio. Dėka tokio naikinimo gerai susipažįsti su savo, kaip kūrėjo, ydomis.

– Kaip regite Lietuvos fotografijos kūrybinį lauką? Pasidalinkite jauno žmogaus įžvalgomis, ačiū.

– Fotografijos laukas mane stipriai įtraukė: dažnai lankausi parodose, kartais skaitau parodų recenzijas, etc. Vis dėlto galvoju, kad reikėtų tokio įsitraukimo atsisakyti, o vietoje to daugiau laiko skirti domėjimuisi kitais menais, kadangi tada gali rastis terpė ypatingai idėjų sintezei.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pažvelgęs į dabartinių Lietuvos fotografų darbus, matau, kad jie turi itin geras akis, vis tik kartais pasigendu vizijos išbaigtumo, gerai organizuoto fotografijų tinklo arba tiesiog nuoseklumo. To nebūtų galima pasakyti apie Remigijaus Treigio kūrybą, kurią kažkada atsitiktinai atradau nuėjęs pasiklausyti muzikos į Lietuvos nacionalinę filharmoniją. Pamenu, jog didelį įspūdį paliko jo nuotraukose glūdintis paslaptingumas, o vėliau, atradęs ir daugiau R. Treigio fotografijų, supratau, kad tai kūrėjas, kuriam pavyko sukurti teritoriją, priverčiančią patirti akių modifikaciją.