Apie šios stovyklos suteikiamas patirtis ir reikalingumą pasikalbėjome su dalyviais ir pedagogais.

– Ši stovyklos savaitė yra pakankamai intensyvi ir koncentruota, daug kas patiriama, daug ko išmokstama. Būtų įdomu sužinoti, kokie jūs atvažiuojate į stovyklą ir kokie išvažiuojate? Kas įvyksta su jumis per savaitę? Ir apie ką jums yra ši stovykla?

– Emilija Klimašauskaitė (stovykloje dalyvauja pirmą kartą): nežinojau, kur važiuoju, nežinojau, ko tikėtis, atvažiavau su daug nerimo, baime, bet susipažinau su visais ir atsivėrė mano vidus. Gavau daug palaikymo, daug įkvėpimo iš kitų. Išvažiuoju labai džiaugsminga, patyrusi daug gražių akimirkų, radusi įkvėpimą ir toliau kurti. Supratau, kad ši stovykla yra apie bendruomenę ir apie bendraminčius, nes niekur nesutiksi tokios koncentracijos vienodai mąstančių ir tuo pačiu gyvenančių žmonių kaip čia. Ši stovykla yra apie žmones, jų palaikymą ir įkvėpimą.

– Aurimas Liudvinavičius (stovykloje dalyvaują ketvirtą kartą): daug pasikeitė per šiuos ketverius metus. Pirmą kartą atvažiavęs buvau savamokslis, muzikoje jaučiausi vienišas, ir man atrodė, kad kažką darau vien sau, nebuvau muzikos žmogus, vos mokėjau groti gitara. Bet pirma, antra, trečia, ketvirta stovyklos... Ir štai dabar aš dirbu su muzika, turiu koncertų, net kartais ir užsidirbti iš to gaunasi. Jeigu galima taip pasakyti, stovykla buvo savotiškas katalizatorius to, kokį aš dabar gyvenimą turiu.

Stovykla reikalinga tokiems žmonėms kaip aš. Nes jeigu ne ji, aš nežinau, ką aš daryčiau. Ta prasme visais gyvenimo aspektais. Niekada neturėjau tokios patirties. Mano manymu, stovykla yra apie bendrystę, apie buvimą kartu. Ir ji nesibaigia ties šiuo koncertu. 

– Giedrius Arbačiauskas (stovyklos pedagogas nuo 2013 m.): ši stovykla man padeda surasti bendrą kalbą su jaunais žmonėmis, pajusti, kokią muziką klauso. Ji taip pat padeda atskleisti mano žmogiškumą, nes suprantu, kad aš turiu įkvėpti, padėti, jiems reikia kuo konkretesnių ir tikslesnių pastabų. Ir tiesą pasakius, jie mane įkvepia savo kūryba, savo noru mokytis. Aš tada apkerpėjimus nuo savęs nusimetu.

Bendra stovyklos dvasia išliko per visus trylika metų. Mums, kaip vadovams, svarbu, kad jauni žmonės, kurie atvažiuoja, domėtųsi poezija, rašytų tekstus, klausytų muzikos, kad jie atsiskleistų, ir paskui išvažiavę į savo miestus taptų šio žanro šviesuliais. Keičiuosi ir aš pats. Daugiau išmokstu, pasitikrinu daugybę dalykų. O dvasia išlieka ta pati – bendrumas. Po savaitės mes tampam kaip vienos šeimos nariai. Tokios geros bardų genties nariai. 

Ž. Mackevičiūtės nuotr.

– Gediminas Storpirštis (stovyklos pedagogas nuo 2013 m.): atvažiuoju pilnas lūkesčių, išvažiuoju be jėgų. Bet pilnas. Čia paradoksas toks: be jėgų, bet pilnas. Per savaitę įsisuka kūrybinis sūkurys. Man be galo smagu matyti degančias akis ir iš tų akių atsirandančią kibirkštį. Jaunus žmones, kurie kuria muzika, kurią labai retai groja radijo stotys, kuri virkdo žmones, sėdinčius salėje, kuri yra labai asmeniška, kuri gali būti tiek linksma, tiek ironiška, tiek lyriška. Aš tikiuosi, kad šioje stovykloje mes auginame sodą šiam žanrui, Lietuvai. Tikiuosi, kad bent dalis iš šių jaunų kūrėjų nesustos kurti, ir mes turėsime gražią ateitį bei plėsime šio žanro bendruomenės gretas. Ir kai tą būrį papildo jauni talentingi žmonės, iš tikrųjų atsiranda galybė.

Šita stovykla keičia žmones. Ne tik muzikoje jie daugiau išmoksta. Dalyviai kalba apie kasdieną besiveriančias naujas skrynias, apie tai, ką jie negalvojo, ko nesuprato, viskas veriasi, veriasi... Ir kas iš to išeis, mes negalime žinoti, neturime tokių žiūronų, kad galėtume pasižiūrėti į ateitį, bet vis vien tas džiugina. Ir visa mūsų bendruomenė, kuri organizuoja, svečiai, kurie atvažiuoja, tie, kurie maitina, kurie mokosi, visi – čia tokia pynė. Kaip mūsų giesmėje skamba „vienybė težydi“. Ir ji, iš tikrųjų, žydi.

– Darius Miniotas (stovyklos pedagogas nuo 2022 m.): daug kas manyje vyksta. Vienas dalykas – aš pats mokausi. Krūva instrumentų, kuriais aš čia groju, aš įprastai juk jais negroju, esu tinginys. Kurio instrumento prireikia per koncertą tuo ir groju. Tai patobulėji. O ir žanrai skirtingi. Nenuspėsi iš anksto. Mane pirmiausia džiugina jaunimas, tai ką jie atsineša: stilistiką, savo skonį, sprendimus, visąlaik nustembi. Ir pagalvoji, kad ne viskas dar prarasta, kad ir be dirbtinio intelekto dar bus tos muzikos.

Čia susirenka gabūs vaikai, kurti ir dainuoti. Jie nežino, ko tikėtis, pereina per žiauriai intensyvią programą, kažkokiu būdu viskas suveikia ir galiausiai tu turi 18 arba 20 absoliučiai skirtingų, labai įtaigių, melodingų kūrinių, kurie turbūt po vieną ir nebūtų gimę. Bet kai turi čia pat chebrą, viskas suintensyvėja, kaip katalizatorius. Užburbuliuoja. O jeigu rašai vienas, tai galvoji „aj į stalčių atidėsiu, rytoj pabaigsiu, kas čia klausys“. O čia jie iškart gauna grįžtamąjį ryšį. Ir didelę įkrovą. Išblėsta tas impulsas, jie vėl atvažiuoja, pasikrauna. Net ir būdami artistai, leisdami albumus, tą patį sako, ši stovykla yra įkrova – naujų idėjų, apsikeitimų. 

Tryliktoji jaunųjų dainų autorių stovykla vyko 2025 m. birželio 29–liepos 6 dienomis amatų mokykloje „Sodžiaus meistrai“, Rūdiškėse. Joje dalyvavo jaunieji kūrėjai iš Vilniaus, Klaipėdos Zarasų, Skuodo, Aukštadvario, Raudondvario.

Stovykloje apsilankė etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė, grupės „Baltos varnos“ vokalistės, stovyklos auklėtinės Milda ir Teresė Andrijauskaitės, aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava, poetė, vertėja Erika Drungytė.

Stovyklą organizavo „Bardai LT“ ir „Geros muzikos ekspertai“, finansavo – Lietuvos kultūros taryba.

Stovyklos metu sukurtas dainas bus galima išgirsti liepos 12 d. 16 val. bardų festivalio „Akacijų alėja“ įžanginiame koncerte „Mažoji akacija“ Kulautuvoje.