Iš aukso fondo

Lenkijoje gimęs, Italijoje tapybos mokęsis S. Čechavičius (Szymon Czechowicz, 1689–1775) išgarsėjo kaip religinės dailės kūrėjas, buvo kviečiamas tapyti Lenkijoje, Lietuvoje, dabartinės Ukrainos, Baltarusios miestuose, anuomet priklausiusiems ATR. Daugelis jo paveikslų yra dingę, o išlikusias meistro drobes kiekviena valstybė saugo kaip savo dailės aukso fondą.

Tarptautinėje parodoje „Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“ eksponuojami dailininko kūriniai, priklausę Pidhircių rūmų (Ukraina) meno kolekcijoms. Paveikslai keletą šimtmečių puošė reprezentacines ir gyvenamąsias Pidhircių erdves, tačiau vaizduojami siužetai, motyvai yra artimai susiję ir su S. Čechavičiaus kūryba Vilniuje.

Kaip primena parodos kuratorius Ignas Račickas, šis religinės dailės meistras kartu su Pranciškumi Smuglevičiumi buvo žymiausi XVIII a. ATR dailininkai, todėl pažinti S. Čechavičių – vadinasi, pažinti ir Lietuvos kultūros paveldą. „Siūlyčiau lankytojams apžiūrėti parodą ir tęsti pažintį su S. Čechavičiaus tapyba jau Vilniaus senamiestyje, kur yra išlikusių tapytojo kūrinių“, – sako jis.

Simonas Cechavičius. Autoportretas. / Valdovų rūmų muziejaus nuotr.

Išugdęs visą kartą

S. Čechavičių jaunystėje globojo būsimas Lenkijos iždininkas kunigaikštis Pranciškus Maksimilianas Osolinskis. Šis didikas apie 1710 m. S. Čechavičių išsiuntė mokytis į Italiją, Romą. Čia jaunuoliui didelę įtaką turėjo garsių dailininkų Carlo Marattos ir Sebastiano Concos kūryba. Jį įkvėpė ir ankstesnių Renesanso ir Baroko genijų, tokių kaip Rafaelis ar Guido Renis, darbai.

Tuo metu Romos baroko tapyba pasižymėjo klasikinėmis formomis ir monumentalumu. Tuometę Amžinojo miesto meną charakterizavo piešimo meistriškumas, išskirtinis spalvų pasirinkimas, gebėjimas komponuoti sudėtingas, efektingas scenas, kuriose žemiškoji sritis susilieja su dangaus sfera, gausiai apgyvendinta angelų.

Romoje S. Čechavičius tapo žinomu dailininku, pradėjo kurti religinės tematikos paveikslus, ypač šventųjų gyvenimo scenas. Ši tema jo kūryboje išliko aktuali iki pat mirties.

Nežinoma, kada S. Čechavičius grįžo iš Italijos, tačiau jau XVIII a. 4-ąjį dešimtmetį jis dirbo Varšuvoje. Apie 1736–1737 m. pagrindiniais jo globėjais tapo Lietuvos didikai kunigaikščiai Sapiegos, o vėliau šis populiarus ir globėjus dažnai keitęs dailininkas kūrė grafų Tarlų, Branickių, Tiškevičių, kunigaikščių Jablonovskių, Sanguškų ir kt. giminių atstovams, taip pat vyskupams, vienuolijoms.

Apie 1747–1749 m. tapytojas užmezgė ryšius su Pidhircių savininku grafu Vaclovu Petru Ževuskiu, jam sukūrė monumentalų Kryžiaus kelio stočių paveikslų ciklą. XVIII a. 6-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje S. Čechavičius dirbo Liubline ir Poznanėje.

XVIII a. viduryje gaisrams nuniokojus Lietuvos sostinę, daug bažnyčių buvo rekonstruojamos vėlyvojo baroko stiliumi. S. Čechavičius buvo pakviestas sukurti paveikslų Šv. Ignaco Lojolos, Šv. Rapolo, Šv. Kazimiero, dominikonų, vizičių, augustinų bažnyčioms, tapė ir kitų Lietuvos miestų bažnyčioms.

Siūlyčiau lankytojams apžiūrėti parodą ir tęsti pažintį su S. Čechavičiaus tapyba jau Vilniaus senamiestyje, kur yra išlikusių tapytojo kūrinių.

Estetine raiška iš visų dailininko Vilniuje nutapytų darbų išsiskiria altoriniai paveikslai, skirti Šv. Kotrynos bažnyčiai, – juose matoma potėpių dinamika ir spalvų žaismas, sudėtingos daugiafigūrės kompozicijos. Dalis šių paveikslų vėliau tapo įkvėpimo šaltiniu ir jo Pidhirciuose tapytiems darbams.

Kūryba Pidhirciuose

Baroko genijaus kūriniams būdinga aiški, simetriška kompozicija, šiltos spalvos, susiliejantis, rausvai auksinis koloritas, subtilus šešėliavimas, sentimentalumas, personažų individualizacija. Iškilmingumas, pompastika, prabangus dekoras atitiko to laikmečio žmonių skonį.

S. Čechavičiaus kūrybai skirta paroda yra tarsi kitos Valdovų rūmų muziejuje veikiančios parodos „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“ tęsinys. Abejose parodose eksponuojami meno kūriniai yra iš Pidhircių rūmų.

S. Čechavičiui skirtoje ekspozicijoje pristatoma šešiolika tapytojo ir jo dirbtuvės kūrinių, atspindinčių vertingiausią dailininko kūrybos laikotarpį, polinkį kurti drobes religine tematika.

Pidhirciuose tapytojas su savo mokiniais dirbo 1762–1767 m. Čia jis ištapė naująją Šv. Juozapo bažnyčią, sukūrė daug mažesnio formato drobių rūmų interjerui (ypač Vaclovo Petro Ževuskio apartamentams) ir koplyčiai. Pidhirciuose atsirado ir kai kurie S. Čechavičiaus altorinių paveikslų, sukurtų Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčiai, eskizai. Vėliau, palikęs V. P. Ževuskį, dailininkas grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: 1767–1769 m. jis dirbo Polocko jėzuitų vienuolyne, kur sukūrė per 40 religinių paveikslų, tapė Vitebsko jėzuitams. Deja, S. Čechavičiaus kurtas Polocko periodo darbų ciklas sovietmečiu buvo beveik visiškai sunaikintas. XVIII a. 8-ąjį dešimtmetį meistras grįžo gyventi į Varšuvą, kur dėl garbaus amžiaus tapė jau gana mažai, daugiau dirbo jo mokiniai, kurių per anuomet neįprastai ilgą gyvenimą dailininkas buvo išugdęs visą kartą.

Tarptautinė paroda „Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“ – ilgamečio Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos ir Lvivo istorijos muziejaus bendradarbiavimo rezultatas.

Parodos kuratoriai ir koordinatoriai: Halyna Skoropadova, Mykhaylo Kobrynas, Viktoras Kushnirenka, Marijus Uzorka, dr. Živilė Mikailienė, I. Račickas, Gabija Tubelevičiūtė. Parodos konsultantai: prof. habil. dr. Janas K. Ostrowskis, Jerzy T. Petrus, prof. habil. dr. Andrzejus Betlejus.