A. Savicko kūrybos ir gyvenimo kodų paieškos | kl.lt

A. SAVICKO KŪRYBOS IR GYVENIMO KODŲ PAIEŠKOS

  • 1

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda "Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas", skirta Lietuvos tapybos klasiko, menotyros daktaro, profesoriaus Augustino Savicko (1919–2012) šimtosioms gimimo metinėms.

Gyvenimas – tautos istorija

A.Savickas gimė 1919 m. gegužės 12 d. Kopenhagoje, lietuvių rašytojo ir diplomato Jurgio Savickio ir gydytojos stomatologės Idos Trakiner šeimoje. 1939 m. pradėjo studijuoti Kauno meno mokykloje.

Būsimasis tapytojas per Antrąjį pasaulinį karą prarado artimuosius: įkandin mylimosios savo noru į Kauno getą pasitraukė brolis, galiausiai pakirstas nacio kulkos. Gyvenimo audros psichologiškai palaužė motiną, kuri galiausiai nusižudė.

Būsimasis dailininkas pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą, tarnavo Raudonojoje armijoje. 1945–1949 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), 1951–1972 ir 1985–1993 m. ten dėstė. Nuo 1951 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Rašė spaudoje kultūros ir meno temomis, išleido knygų ir mokslinių monografijų. 1993 m. jam suteiktas menotyros daktaro laipsnis. Mirė 2012 m. birželio 24 d.

Parodai eksponatus skolino: "Lewben Art Foundation", Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus, Zigfridas Jankauskas, Egidijus Jokubauskas, Zenonas Pažarauskas, Juozas Pilipavičius, Raimondas Savickas, Gitenis Umbrasas.

Atkurta atmosfera

Kaip pažymi parodos kuratorius Vidas Poškus, parodoje yra trys pagrindiniai veikėjai: autorius (menininkas), darbo vieta (dirbtuvė arba studija) ir kūrinys, o parodos tikslas – atkurti A.Savicko dirbtuvę. Toji "restauracija" yra simbolinio pobūdžio.

Tapytojo dirbtuvė, keitusi savo lokaciją bei pavidalus, ne tik veidrodiškai atspindėjo šio meno ir kultūros veikėjo socialinį statusą sovietinėje ar postsovietinėje visuomenėje, bet ir egzistavo kaip fizinis, materialus jo kūrybinių aspiracijų, troškimų, siekių, lūkesčių ir net nesėkmių bei nusivylimų, viso aistringo temperamento pavidalas.

Apsilankius šioje dirbtuvėje (buvo) galima pamatyti, pajusti ir suvokti, iš kur eina ir kur eina (perfrazuojant Paulį Gauguiną) A.Savickas. Jo darbinė erdvė – ne tik keturiomis sienomis apribota patalpa, bet ir langas į miestą ir gamtą, mylimos žmonos Lizos puoselėtas sodas, aplinkiniai žmonės, vartomos ir skaitomos knygos, kiti kultūros artefaktai bei reiškiniai, pagaliau – atsiminimai ir prisiminimai.

Esminė menininko studijos paskirtis – kūrinių gamyba. Fizinis triūsas čia jungiasi su moksliniais tyrinėjimais ir poetiniu polėkiu. Dirbtuvė tarnauja kaip prieglobstis ar net įsčios – čia gimsta, formuojasi ir į pasaulį išeina kūrinys. Kūrinius galima skirstyti pagal etapus ir periodus, klasifikuoti į tematines ar konceptualias grupes,  tai šios ekspozicijos kolekcijoje ir daroma, o kartais viskas vyksta savaime, paveikslams tartum debesims skrajojant po kūrybinio dangaus skliautais, – studijoje.

Esminė menininko studijos paskirtis – kūrinių gamyba. Fizinis triūsas čia jungiasi su moksliniais tyrinėjimais ir poetiniu polėkiu.

Paroda, primenanti menininko aprašytus rojaus sodus ar čiurlionišką (dailėtyrininko ir dailininko analizuoto bei mėgto menininko) visatą, pasivaikščiojimus, mena neramią A.Savicko kūrybinę kelionę su savais pakilimais ir nuopuoliais, su paveikslų atsiradimais nuo eskizo iki galutinės studijos, su persekiojančiais motyvais ir pasąmonėje įstrigusiais vaizdiniais.

Savitas braižas

Lietuvių dailės klasiko kūryba pasižymi monumentalumu, menininkas savitai interpretuoja, aktualizuoja kultūros tradicijas. Kūryboje dominuoja tamsūs pilkšvai melsvi tonai, vertikalėmis grįsta kompozicija, pasyvios personažų pozos. Dailininkas remiasi naiviojo meno stilistika ir ją savitai transformuoja.

Anot dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus, A.Savickas buvo įvairiapusis dailininkas. Įkvėpimo sėmėsi iš lietuvių liaudies meno, ypač artima jam tapo lietuvių medinė skulptūra, taip pat – iš poezijos ir pasakų, gamtos ir gyvenimo realijų. Jo peizažuose, portretuose, natiurmortuose, architektūrinėse ir figūrinėse kompozicijose galima atsekti realizmo (Suglaudžia vakaras sparnus, Saulėta žiemos diena), impresionizmo (Lietus užeina, Laukuose), kubizmo (Vilniaus peizažas), fovizmo (Nukryžiuotasis), prancūziškojo ekspresionizmo (Smūtkeliai ir verbos), vokiškojo ekspresionizmo (Smūtkeliai), primityvizmo (Geltonas namas) ir abstrakcionizmo (Angeliška muzika, Smūtkelių motyvas, Senas karalius) tendencijas, tačiau tuo pat metu dailininko braižas yra lengvai atpažįstamas.

"Savickas yra vienas tų menininkų, kurie ir per daug nenutolsta nuo savo pagrindinių kūrybos principų, ir sugeba nuolat atsinaujinti [...], ir dar žaisti rizikingą meninį žaidimą", – 1997-aisiais pasirodžiusioje knygoje "Lietuvių dailė: 1975–1995" rašė A.Andriuškevičius.

A.Savicko tapybos pasaulis liūdnokas, su transcendencijos atspalviu. "Ir to liūdnumo priežastis paprasta – autoriaus kontempliuojama žmogaus gyvenimo drama. Pirmiausia – tai monumentalus liūdesys. Toks, kuris tegali gimti sieloje, ne vien suvokiančioje žmogaus dramą, bet ir matančioje mechanizmo, vadinamo gyvenimu, pasauliu ar teatru, kur ta drama rutuliojasi, grandioziškumą. Toliau – tai kontempliatyvus liūdesys. Vadinasi, orientuojantis žmogų tiek į išmintį, kaip tam tikrą intelekto pakopą, tiek į kontempliatyvią gyvenimo formą."

Kas: paroda "Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas".

Kur: Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22).

Kada: veikia iki 2020 m. sausio 26 d.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

...,praGYVENO labai IDOMU ryskaus TALENTO paZYMETA...,

gyvenima...,mielieji KAS tik GALITE butinai apLANKYKITE PARODA ir...paMATYSITE TIKRA MENA...,tai TOKIE labai TRUMPI paMASTYMAI i TEMA... TASKAS

SUSIJUSIOS NAUJIENOS