„Idioteatras“ sukūrė naują spektaklį-teatralizuotą ekskursiją „Zbignevas“, kuris vieniems bus kupinas nostalgiškų prisiminimų, o kitiems taps atradimų vieta.

„Zbignevas“ kvies į teatralizuotą pasivaikščiojimą, kuriame bus galima sužinoti apie tai, koks buvo Vilnius, kuo gyveno ir ką jautė to laikmečio žmonės. Plačiau apie „Zbignevą“ ir nostalgiškas jo nuotaikas pasakojo spektaklyje pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Jurgis Marčėnas.

– Jurgi, kaip manai, kiek Zbignevo turite savyje?

– Manau, kad tik truputį. Tiek ištvermės daryti nekokius sveikatai veiksnius aš neturiu. (Juokiasi) Jis šiuo klausimu nemirtingas, bet savyje sutinku Zbignevą, kai galvoju apie atsidavimą ar draugystę. Manau, jei kur Lietuvoje važiuojant automobiliu nuleistų padangą ir reiktų „kuvaldos“, kad atmuštum „prišutusi“ ratlankį – Zbignevas tikrai jį suorganizuotų ir atgabentų. Šiuo aspektu ir aš panašus.

– Kurdami šį spektaklį-ekskursiją tikriausiai apie Vilnių ir jo vietas atradote netikėtų, negirdėtų faktų, kas nustebino?

– Vilnius visad mane domino savo užkaboriais bei nepapasakotomis istorijomis. Mano tėtis mane vesdavosi senamiesčiu ir pasakodavo apie čia neužrakintus kiemus, galimybes per šiuos kiemukus pereiti visą Vilniaus Baroko saulėlydį. Ir pats žinau vietų, kurios leidžia pasijusti lyg praeitame laike, matyti likučius to, kas buvo. Esu matęs Kunigaikštį Vilgaudą, vaikštantį ir kalbantį filmuotoje medžiagoje sutriušusiame Užupyje.

Nemanau, kad gilus sovietmetis ar laukinio kapitalizmo laikai sukuria jaukią aplinką, bet vaikystėje atmenu draugus ir kreideles.

– Kurioje Vilniaus erdvėje sovietmečiu norėtumėte pats apsilankyti? Kodėl?

– „Žibutėje“, „Vaivoje“, „Rotondoje“. Norėčiau pamatyti jauną Danį, Marčėną, Varną ir kitus to ir šio meto iškilius žmones, pasiklausyti, apie ką jie kalbą. Pažiūrėti, dėl ko jie mušasi. Mes patys leisdavome naktis „Gringo“, „Tapodoro“, „Vėjuose“. Ten atsiranda istorijos, nuotykiai. Norėčiau pajusti to meto jaunatvišką baro nuotykį. Tai būtų dar įdomiau, nes tais laikais važinėdavo „blaivybės autobusiukas“, kuris gaudydavo ilgakasius ir kitaip atrodančius. Laisvės partizanai, valkatos, kaip juos vadindavo, bet, manau būtent jie buvo labai laimingi.

– Kokį žmogų iš sovietmečio norėtumėte sutikti? Ką jam pasakytumėte?

– Močiutę iš Panevėžio Laisvės aikštės, kuri sėdėdavo vežimėlyje, turėdavo svarstykles ir saulėgrąžų. Tai buvo jos pragyvenimas, papildomi pinigai prie pensijos. Norėčiau pastumdyti jos vežimėlį po tą patį Panevėžį ir kitus miestus ir paklausti: „Ar gražu, ar patinka?“ ir bandyčiau nuraminti, kad „dredai“ tai ne džiunglių lijanos, o visai gražus galvos aksesuaras.

Jurgis Marčėnas. / „Idioteatro“ nuotr.

– Pastaruoju metu nostalgijos momentai labai dažnai naudojami reklamose, sakoma, kad jie padeda sukurti tą jaukią ir žinomą aplinką, kurios šių dienų kontekste, mums labai trūksta. Kas Jums yra nostalgija, kam ją jaučiate?

– Mes turbūt jaučiam nostalgiją vaikystei. Manau, kad kiekvieno vaikystės aplinka yra turbūt paveikiausia. Nemanau, kad gilus sovietmetis ar laukinio kapitalizmo laikai sukuria jaukią aplinką, pagalvojus, kas ten dėjosi. Bet vaikystėje atmenu draugus ir kreideles, šieną tarp gaublio, karkvabalius megztiniuose pavasarį, o ne vagystes, šūvius ar reketą, nors atmenu ir juos, bet protu, o minėtieji prisiminimai – širdimi. Ir va tada pasibeldžia toji trumpalaikė viešnia nostalgija. Pabūna ir iškeliauja.

– Ko Zbignevas palinkėtų žiūrovui ?

– Nebijok, nepargriūsi. Aš tau neleisiu pargriūti. Mes eisim, ir kol eisim, tu nė karto negriūsi. Tu šioje kelionėje ne vienas. Saliut?!

Šį naujausią „Idioteatro“ darbą kūrė režisierius Agnius Jankevičius, dramaturgė Marija Judzentavičiūtė, pagrindinis Zbignevo vaidmuo atiteko aktoriui Jurgiui Marčėnui, o aktorius Linas Jurkštas įkūnija geriausią Zbignevo draugą – Dimitrijų.