L. Jurkštas – teatro režisierius, dramaturgas, gatvės meno kūrėjas, EFETSA – „European Federation on Education and Training in Street Arts“ narys. Nuo 2016 metų Tarptautinės gatvės teatro trupės „Third Hand Group“ narys.

2017 m. dirbo Slovėnijoje kultūros dvaro „Kulturnj vrt Katzenberg“ įsteigiamojoje grupėje, o 2019 metais buvo miesto dviračių festivalio „Kolobocija“ organizatorius. Nuo 2018 metų režisierius “Keistuolių teatre”. Lino kūryba išsiskiria originalia dramaturgija, žanrų jungimu ir nestandartiniu požiūriu į žiūrovą. Artėjant projekto darbo vaisių pristatymui tarp intensyvių repeticijų spėjome režisieriaus paklausti kelių klausimų.

– Linai, kaip save pristatytumėte žmonėms, kurie apie jūsų kūrybą nieko nežino?

– Prisistatinėti yra labai sunku, to nemėgstu ir nekenčiu. Mano prisistatymai pasireiškia dideliu neprofesionalumu ir maža savitvarda stabdyti save nuo humoro įtraukimo į šiaip dažnai sausus ir neinformatyvius tekstus ar spektaklius, kuriuose menininkai mėgina suformuluoti ir palikti savo kūrybinį pėdsaką pasaulyje, Lietuvoje ar Radviliškio rajone.

– Kokia jūsų teatro patirtis? Kur teko jos semtis ir ja dalintis?

– Neįtikėtinai plati. Baigiau LMTA teatro režisūrą ir tada prasidėjo… Įsivėliau į gatvės teatro sferą vienoje Balkanų valstybėje ir taip kartais iki keturių mėnesių į metus praleisdavau gastrolėse užsienyje. Spektaklių kūrimas, edukaciją ir vadybą susiliedavo į vieną milžinišką plastilino gabalą, iš kurio galėdavau lipdyti bet ką. Grįžęs į Lietuvą į tą masę įmaišydavau šiek tiek „klasikinio” teatro ir skaitmeninės kūrybos. Todėl jei man tenka dalintis savo patirtimi su kitais menininkais stengiuosi duoti to, ko toje srityje trūksta. Gatvės menininkams nešu Prosperą, o teatrui – „Grobuonis 2“.

– Ne paslaptis, kad tradicinis teatras yra labai priklausomas nuo gyvo ryšio, tiek tarp veikėjų scenoje, tiek tarp aktorių ir žiūrovų salėje. Kaip kinta kūrybinis procesas per pandemiją, kai gyvas kontaktas turi būti griežtai ribojamas?

– Tikiuosi kolegos su manimi nesusidoros už šios viešos paslapties atskleidimą, bet mes nesame tas visuomenės luomas, kurį per pandemiją būtų galima laikyti gero elgesio pavyzdžiu. Na, bent tol, kol žiūrovai ir teatro vadyba nemato.

– Kaip pandemija paveikė gatvės teatrą Lietuvoje ir pasaulyje? Kokias galite įžvelgti šio žanro perspektyvas?

– Na, Lietuvoje beveik nepaveikė, nedaug jo čia vyksta. Bet pasaulyje – labai! Visi Europos festivaliai atšaukti. Visiška apokalipsė. Žonglieriai verkia, akrobatai laikosi truputį geriau, ypač tie „ant lyno ir trapecijų“. Bet, tarp mūsų, aš manau, kad menui tai į naudą. Tiek daug repetuojančių ir besimokančių profesionalų jau seniai nemačiau. Manau po pandemijos mūsų laukia naujas gatvės menų renesansas arba bent jau virtinė gerų spektaklių Europoje.

– Kosmos Theatre Lab’20 metu dalyviai mokėsi gatvės teatro, kaukių, klounados ir Commedia de‘llarte subtilybių. Šių žanrų pasirodymuose dažnai galime išvysti ironiją, groteską, siekį pašiepti tam tikras temas ar personažus. Kuo šie stiliai aktualūs šiuolaikinėje visuomenėje?

– Viskuo. Atsimenu prieš kokius penkerius metus galvojau, kad labai nuobodu, nieko įdomaus pasaulyje nevyksta. Dabar tuo skųstis tikrai negaliu. Ironija, groteskas ir mėginimas į viską pasižiūrėti kitu kampu, manau, kad dabar gali būti labai įdomi naujų žanrų, požiūrių, bei gyvenimo būdų kalvė.

– Artėjant rinkimams viešoje erdvėje dažnai pastebimas informacinis karas, kurį siekiant laimėti neretai skelbiamos melagingos naujienos. Kokias problemas šios netikros žinios atskleidžia mūsų šalyje? Kaip šios visuomenės ydos atsispindi teatro pasaulyje?

 – Atsispindi milžinišku kūrybiškumu. Ne be reikalo teatro kūrėjus laidodavo už kapinių tvoros. Aš net nežinau nuo kurios temos pradėti kurti: ar politinės situacijos pasaulyje ar kovos dėl Lukiškių aikštės? Labai gerai, kad menui reikia tik iškelti klausimus, o ne į juos atsakinėti. Tikrai nepavydžiu tiems, kurie turės tai išspręsti. Bet iš kitos pusės jiems lengviau buvo pirma. Tai gal vis dėl to teks ir man patikėti karma. Įdomu, ar man dabar reikės tapti vegetaru… Hm...

– Jau spalio 4 dieną Vilniuje galėsime išvysti uždaromąjį Kosmos Theatre Lab’20 renginį, kurį jūs ir režisuojate. Kokių kūrybinių vaisių žiūrovas turėtų tikėtis iš šių, daugiau nei mėnesį trukusių dirbtuvių?

– Jie turi tikėtis muziejaus atmosferos, proto plovimo ir ožio.

Daugiau informacijos apie Spalio 4 d. vykstantį renginį – čia.