"Artėjant Sausio 13-ajai, vis labiau jaudinuosi, vis dažniau plaka širdis", – kalbėjo Ona Povilaitienė, tą Lietuvai tragišką 1991-ųjų dieną žuvusio Apolinaro Juozo Povilaičio žmona ir Sausio 13-ąją žuvusių artimųjų bendrijos "Bičiulystė" pirmininkė.

Džiaugiasi suaugusiais vaikais

Po tragedijos prabėgo 22 metai. Per tuos dešimtmečius Sausio 13-osios aukų artimųjų gyvenimas stipriai pasikeitė: užaugo, mokslus baigė vaikai, paseno ir šią žemę paliko kai kurių tėvai. Stiebiasi anūkai, kurie savo senelių niekada nepamatys. Kai kurių gyvenimus ženklina naujos tragedijos, tarsi Dievas jiems būtų pašykštėjęs laimės.

Pro O.Povilaitienės buto langus matyti Pašilaičių daugiaaukščių miškas. Jos vyras Apolinaras Juozas dirbo Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute, buvo galvanoplastikos laboratorijos šaltkalvis. Kai žuvo, A.J.Povilaičiui buvo 53 metai.

O.Povilaitienė, pagal profesiją – inžinierė, džiaugiasi, kad vaikai baigė mokslus, susitvarkė savo gyvenimą. Robertas baigė psichologiją, Darius dirba banke skyriaus viršininku. Edita Vilniaus universitete baigė ekonomikos studijas, šiuo metu gyvena JAV.

"Sūnūs taip pat sukūrė savo šeimas, turiu penkis anūkus. Aš čia – vienui viena", – sakė 70 metų O.Povilaitienė.

Ji yra 1991-ųjų sausio 13-ąją žuvusių artimųjų bendrijos "Bičiulystė" pirmininkė.

Ne tokia Lietuva

Per tuos 22 metus stipriai pasikeitė ir pati Lietuva. Ar ji – tokia, kokią įsivaizdavo, kokia tikėjo, dėl kokios žuvo jos vyras Apolinaras Juozas?

"Ką jūs? Labai skaudu. Atrodo, beprasmė jų žūtis. Būtų daug lengviau ir tą netektį, tą tragediją išgyventi, kai matytume, kad Seimo, Vyriausybės nariai negalvoja tik apie save, bet apie visus žmones, stengiasi dėl jų. Jeigu viskas būtų, kaip turėtų būti, visai kitokia Lietuva šiandien būtų. Juk tiek laiko praėjo! Bet yra taip, kaip yra, užtat labai skaudu", – kalbėjo O.Povilaitienė.

Moteris seka politinius įvykius ir per radiją, ir per televiziją, ir spaudą skaito. O.Povilaitienė, kaip ir kiti Sausio 13-osios aukų artimieji, gauna valstybinę pensiją. Lopant valstybės biudžetą, nuo 2010 m. sausio ji sumažinta 19 proc. – dabar yra 1 296, o buvo 1 600 Lt.

"Aukų žmonoms, kurios dar dirba, iš tos valstybinės pensijos liko tiktai apie 500 litų. Skundėmės, rašėme, bet nieko nelaimėjome. Išgirdome tokius komentarus: "O kas jūs esate tokie? Lietuvoje – tiek ir tiek pensininkų", – pasakojo O.Povilaitienė.

Šūvių seriją paleido karininkas

Apmalšinusi nerimą, moteris prisiminė tas tragiškas dienas. Povilaičiai dažniausiai budėdavo prie Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) rūmų – abiem buvo arčiau darbo.

Tą lemtingąjį vakarą Ona vyrui pasiūlė nueiti prie televizijos bokšto, kadangi jis – netoli namų. Juodu nuėjo su vienu sūnumi, bet sušalę visi grįžo namo. Sekė įvykius per radiją, televiziją. Po kiek laiko vyras prie bokšto išėjo vienas.

Nesulaukę tėvo, jo ten ieškoti išbėgo sūnūs. Paskui šeima, giminės jo ieškojo visose karštose vietose, ligoninėse.

"Liko skambinti tik į morgą. Aš bijojau skambinti – paprašiau bendradarbio. Jis paskambino. Paskui paskambino man ir paklausė, kaip vyras buvo apsirengęs. Viską supratau. Su bendradarbiu ir vyresniuoju sūnumi Dariumi nuvažiavome į morgą Polocko gatvėje. Savo vyrą radau ten. Man bloga pasidarė, sūnus nualpo. Kai grįžome namo, jis pradėjo kliedėti", – baisiausias gyvenimo akimirkas prisiminė O.Povilaitienė.

Gerokai vėliau vyro žuvimo aplinkybes Ona aptiko liudytojų prisiminimuose. Per sumaištį A.J.Povilaitis atsidūrė arti desantininkų. Šie jį stūmė šautuvų buožėmis, bet jis paslydo ir pargriuvo. Griūdamas petimi užkliudė karininką. Karininkas atsisukęs į jį paleido šūvių seriją – į lietuvį lėkė trasuojančios kulkos. Kūne buvo daug kulkų.

"Jam nukirto aortą, ir jis… tuoj pat… vietoj", – sakė žmona.

Moters gyvenimas suluošintas

Ona liko su trimis vaikais. Jauniausiasis, Robertas, mokėsi aštuntoje klasėje, Edita – paskutiniame universiteto kurse. Tomis baisiomis dienomis po tėvo žūties jokie psichologai į jų namų duris nepasibeldė.

"Mano gyvenimas po vyro žūties – suluošintas, jo netektis – baisi. Jis buvo labai geras. Neplanavau, kad liksiu viena su vaikais, kad viena turėsiu juos leisti į gyvenimą. Taip baisu buvo. Mane slėgė labai didelė atsakomybė – nežinojau nei ką, nei kaip daryti, – pasakojo O.Povilaitienė. – Kai buvo vyras, jaučiau užnugarį. Jis darydavo visus vyriškus darbus ir spręsdavo vyriškus reikalus, aš – moteriškus. Ir staiga to užnugario neliko – mane užgriuvo viskas."

Po vyro žūties ji naktimis dažnai verkdavo ir jį sapnuodavo. Viename sapne jis atėjo su ja atsisveikinti.

"Manau, kad jis mums padeda", – tiki našlė.

Šeima neteko ir globotinio

Dariaus Gerbutavičiaus motina Vincė Gerbutavičienė liejo ašaras. Šįkart – ne dėl Dariaus. Prieš du mėnesius juodu su vyru Antanu neteko ir 29-erių Jaroslavo, kurį parsivežė iš vaikų namų po Dariaus žūties.

"Mirė. Širdis sustojo. Jį rado pargriuvusį gatvėje. Su tardytoja dar nebendravau – tiesiog negalėjau, – verkdama pasakojo 71 metų V.Gerbutavičienė. – Jis nesumuštas, neužmuštas. Jis man buvo tikras sūnus."

Argi Jaroslavas jiems pakeitė Darių?

"Pakeitė" – to žodžio negalima vartoti. Bet tuo momentu jis pakeitė. Tikrai. Jeigu ne jis, nežinau, kaip visa būčiau ištvėrusi. Mes jį paėmėme tų metų pavasarį – gegužės mėnesį jis jau buvo pas mus. Buvo aštuonerių metų. Mes buvome įforminę jo globą, jis mums buvo tikras sūnus. Niekada gyvenime nepagalvojau, kad Jaroslavas – ne mano. Ir jis pas mus gyveno iki praėjusių metų lapkričio 2 d. Darius pas mus buvo 17 su puse, o Jaroslavas – 22 metus, ir jis jau buvo suaugęs žmogus. Tada gyvenimas klojosi vienaip, dabar – kitaip", – dėstė V.Gerbutavičienė.

Jaroslavas padėdavo tvarkyti buities reikalus. Jis vairavo mašiną – ir į parduotuvę nusipirkti maisto savo globėjus nuveždavo, ir į kapines.

Abiejų bendraamžių sutuoktinių sveikata prasta, tam turėjo įtakos Dariaus žūtis.

"Vyras tris insultus patyrė. Kasmet guli ligoninėje, važiuoja į sanatoriją. O aš vos vaikštau, nes reikia kelio sąnarį keisti. Bet negaliu operuotis, nes neturiu kam vyro palikti prižiūrėti. Jis vaikšto, bet vis tiek juo reikia pasirūpinti", – sakė moteris.

Suprato, kad ten buvo ne jis

17 metų D.Gerbutavičius tuometėje Vilniaus 13-ojoje statybininkų mokykloje mokėsi staliaus amato. Darius žuvo prie televizijos bokšto. Jis buvo vienturtis Gerbutavičių sūnus.

Vaikinas budėdavo iki vėlumos ir prie Seimo pastato, ir prie televizijos bokšto. Motina pamena, kad kartą jis grįžo 4 valandą. Vienam jaunesniam giminaičiui Darius buvo žadėjęs įrašyti kažkokią muzikos kasetę. Gal mėnesį nesugebėjo įrašyti, o visai prieš mirtį įrašė. Kai grįžo namo, atidavė.

"Truputį pabuvo namuose, pakalbėjo, užvalgė. Sako, draugai manęs kieme laukia. Ir išėjo. Nieko blogo nepagalvojome. Paskui visą naktį skambinau draugams. Paėmiau jo užrašų knygutę ir visą naktį ieškojau tais telefonais. Vienoje vietoje atsiliepė, pasakė, kad kartu yra ir Darius. Bet aš nepasakiau pavardės. Paskui vėl ten paskambinau. Išgirdau atsakymą, kad išėjo prie Seimo. Paskui šovė į galvą mintis – gal yra grupėje dar vienas Darius? Paskambinau auklėtojai. Sako, taip, yra. Supratau, kad ten buvo ne jis", – pasakojo žuvusiojo motina.

Rytą tėvai pradėjo ieškoti sūnaus. Jis neturėjo jokio dokumento. Kadangi buvo šaukiamųjų amžiaus, motina buvo liepusi su savimi nesinešioti dokumentų. Apvažiavo kelias ligonines – nėra.

"Jei jis būtų ligoninėje ir galėtų kalbėti, tikrai praneštų ar prašytų kitų pranešti, kur yra, – galvojo motina. – Važiuokim į morgą."

Ten Gerbutavičiai ir surado savo Dariaus kūną.

Tais metais prarado abu tėvus

Roberto Vaitkaus gyvenimas nelepino. Kai Sausio 13-ąją žuvo tėvas – Vilniaus sporto rūmų darbininkas 47 metų Vytautas Vaitkus, vienturčiui sūnui Robertui buvo šešiolika.

R.Vaitkus baigė du universitetus, įgijo anglų filologijos ir teisės specialybes. Dabar jis dėsto anglų kalbą.

Robertas su žmona Kristina augina du vaikus – 3 metų Karolį ir tuoj 5-erių sulauksiantį Dominyką.

"Tą dieną per pietus ėjau prie Seimo pastato, o tėvelis vakare išėjo prie televizijos bokšto. Budėdavome. Tais metais baigiau mokyklą. Tų metų pabaigoje mirė ir mama. Jai buvo skrandžio vėžys. Sunku buvo", – neslėpė 38 metų R.Vaitkus

Namuose jis liko vienas kaip pirštas. Jo globėja buvo paskirta teta – mamos pusseserė. Vaikiną psichologiškai palaikė, jam padėjo giminės, žmonės iš Sausio 13-osios brolijos.

Kai buvo gyvi tėvai, jų namuose dažnai būdavo kalbama apie Lietuvos laisvę. Ar Lietuva tapo tokia valstybė, dėl kurios buvo verta paaukoti savo gyvybę?

"Kaip matome, ne tokia. Bet negalima tapatinti Lietuvos nepriklausomybės su politikų noru pasipelnyti", – sakė R.Vaitkus.

Kruvinas puslapis

1991-ųjų sausio pradžioje Vilniuje pradėjus siautėti sovietų kariškiams, raginami saugoti tuometės Aukščiausiosios Tarybos rūmus, televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, žmonės plūdo prie jų iš visos Lietuvos. Sausio 13-osios naktį, sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, žuvo 14, sužeisti buvo 702 beginkliai žmonės.