„GRIGEO“ BOMBŲ DAUG, NEŽINIA, KURI KADA SPROGS

Kilus skandalui dėl nelegalaus "Grigeo Klaipėda" teršalų vamzdžio, kurio uostamiesčio aplinkos apsaugos pareigūnai metų metus neieškojo, jų kolegos visoje šalyje pagaliau sukruto ieškoti ekologijos bombų, Seimas skubiai sugriežtino įstatymus. Specialistų įsitikinimu, tai tėra saviapgaulė iki kito gaisro.

Pažeidėjų nors vežimu vežk

Sausio 22-osios naktį apsilankę Kėdainių pramoniniame rajone, Aplinkos apsaugos departamento (AAD) Kauno valdybos Jonavos aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai apžiūrėjo bevardį upelį ir surado nelegalų vamzdį, kuriuo nuotekos tekėjo iš bendrovės "Nordic Sugar Kėdainiai". Buvo iškviesta policija, sklendė, per kurią įmonė nelegaliai leido nuotekas, užplombuota. Vyksta tyrimas.

Sausio 27 d. Pakruojo rajone aplinkosaugos pareigūnai aptiko 222 statines su naftos produktais teritorijoje, kuriai nėra išduotas leidimas saugoti atliekas. Paaiškėjo, kad atliekų savininkė bendrovė "BNB Capital" daugiau kaip 130 bakų su atliekomis nelegaliai laikė dar vienoje vietoje Panevėžio rajone. Įmonė greičiausiai neatsipirks bauda už aplinkos teršimą – Šiaulių apygardos prokuratūros prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą.

Panevėžio apygardos prokuratūra aiškinasi, kodėl savo pareigas netinkamai atliko patys aplinkosaugininkai. Mat Utenos rajone, Dičiūnuose, jau ketvirtus metus netinkamai sandėliuojamos pavojingos cheminės medžiagos. Perduoti jas atliekų tvarkytojams teismas 2016 m. pavasarį buvo įpareigojęs bankrutavusią bendrovę "Ūris ir Ko", o jeigu ši per mėnesį nepateiks tuomečiam Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos perdavimą įrodančių dokumentų, tuomet patys aplinkosaugininkai turėjo pasirūpinti pavojingomis atliekomis. Dalis jų buvo išvežta 2017 m., o kitos ir toliau kelia pavojų. Prokurorai aiškinasi, kas dėl to kaltas.

V. Benkunsko feisbuko paskyros nuotr.

Sausio 28 d. reidą pagal anoniminį skundą į Vilniaus rajono Čekiškės kaimą suorganizavo sostinės vicemeras Valdas Benkunskas ir Seimo narė Aistė Gedvilienė. Kartu su žurnalistais jie aptiko nelegalų plastiko sandėlį, įrengtą fermoje, kurios savininkas neturėjo leidimo saugoti atliekas. Ūkininkas tiesiog buvo išnuomojęs pastatą Vilniaus bendrovei "Countryplast", ši teisinosi, kad plastikas yra ne atliekos, o žaliava, kurią įmonė saugo, nes dėl teisminių ginčų kol kas negali jos panaudoti plytelių gamybai. Iškviesti aplinkosaugininkai pradėjo tyrimą, kreiptasi ir į Vilniaus apygardos prokuratūrą.

Dirba ne savo darbą

V.Benkunskas "Vilniaus dienai" teigė, kad tyrimą dėl Čekiškės kaime aptikto nelegalaus atliekų sandėlio atlieka aplinkosaugos pareigūnai – aiškinasi, kokiais keliais plastikas pakliuvo į fermą, ar buvo paimti pinigai už jo sutvarkymą. O pats jis šią savaitę rengiasi važiuoti tikrinti dar vienos iš aktyvių vilniečių gautos informacijos apie didžiulį sąvartyną bankrutuojančios įmonės teritorijoje Vilniaus mieste.

"Aplinkosaugos sritį reglamentuoja ir kontroliuoja Aplinkos ministerija su savo įstaigomis, ne savivalda, tad išeina, kad dirbame ne savo darbą. Bet kai teršia mums panosėje, o žmonės vis tiek mano, kad atsakinga savivalda, nori nenori, turi eiti ir daryti", – sakė jis.

Bėda ta, anot V.Benkunsko, kad Aplinkos apsaugos departamentas ir Aplinkos apsaugos agentūra, kuri išdalija taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, paskui nesužiūri tų visų teritorijų. Esą ir minimu atveju įmonei buvo išduotas Aplinkos apsaugos agentūros leidimas tvarkyti įvairiausias atliekas – nuo plastiko iki padangų bei šiferio, o niekas nevyksta. Gamybinėje teritorijoje krūvos surinktų antrinių žaliavų tiesiog guli suverstos tarsi sąvartyne.

Tik ačiū galime pasakyti aktyviems žmonėms, kurie praneša apie įžūlius teršėjus, jeigu jų nesutramdo aplinkosaugininkai.

"Įdomu, kur buvo aplinkosaugos pareigūnai, kad nematė augančių atliekų kaupų? – stebėjosi vicemeras. – Pati įmonė tarsi jau bankrutuoja, o tai reiškia, kad po jos bankroto niekas tų atliekų kalno netvarkys, ta prievolė teks valstybei – visiems mokesčių mokėtojams. Tik ačiū galime pasakyti aktyviems žmonėms, kurie praneša apie įžūlius teršėjus, jeigu jų nesutramdo aplinkosaugininkai. Manau, kad ne tik miestuose, bet ir rajonų savivaldybėse, ypač atokiuose kaimuose, kur stovi apleistos sovietinės fermos, visko galima rasti."

Reguliavimo spragos

Prieš keletą metų plačiai nuskambėjo atliekų tvarkymo bendrovės "Metrail" skandalas, kai aplinkosaugos tarnyba aptiko, kad pažymos išduotos, o įrodymų apie atliekų sutvarkymą nėra. Pažymos apie atliekų sutvarkymą suteikia galimybę įmonėms pasinaudoti lengvata ir nemokėti valstybei aplinkos taršos mokesčio. Minėtu atveju "Metrail" išduotos fiktyvios pažymos gamintojams ir importuotojams nebuvo užskaitytos, jiems priskaičiuotos milijoninės sumos už aplinkos taršą. Tiesa, po ilgų ginčų pernai teismas nurodė, kad verslas neprivalo jų mokėti.

Verslininkai baksnojo pirštais, kad, pavyzdžiui, metalinių pakuočių tvarkymo tarifas, patvirtintas prieš daugybę metų, yra daugiau nei 750 eurų už toną. Tačiau metalas – pakuotė ar gabalas – aplinkoje nesimėto jau nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų, nes jis turi teigiamą vertę rinkoje. Kai problema iškilo viešai, politikai minimą tarifą nuo praėjusių metų sumažino iki 186 eurų už toną.

Visi ieško pigiausių būdų atsikratyti plastiko atliekų – ar kažkur išvežus sudeginti, ar užkasti, ar sandėliuoti tikintis, kad kažkada jos turės vertę.

Kita vertus, teisės aktuose nepakankamai diferencijuotos pakuočių rūšys, o tai sudaro galimybę gudrauti ir gamintojams bei importuotojams, ir atliekų tvarkytojams. Akivaizdus pavyzdys – plastiko pakuotės: jeigu įmonė įsiveža į Lietuvą dažų plastiko taroje, ši yra užteršta ir turėtų būti atiduodama tvarkytojams kaip pavojinga atlieka. Tokių atliekų sutvarkymas daug brangesnis negu paprasto plastiko, bet importavusiai įmonei taršos mokestis užsiskaito, kai ji pateikia pažymą apie atliekų sutvarkymą iš tokio atliekų tvarkytojo, kuris surenka paprastus plastikinius maišus.

Kontrolė be dantų

Keletą metų vienoje atliekų tvarkymo įmonėje išdirbęs vilnietis Jonas įsitikinęs, kad dabar Lietuva skina vaisius po to, kai 30 metų atliekų tvarkymo srityje buvo tiesiog plaukta pasroviui.

"30 metų visi kažką dirbo – vieni vežė, kur norėjo, kiti tvarkė, kaip mokėjo, treti prižiūrėjo užsimerkę. Atliekų sritis tokia specifinė, kad ji nelabai kam ir rūpėjo. Kol Alytuje nekilo padangų gaisras, nebuvo išaiškintas "Grigeo" teršalų vamzdis, – sakė pašnekovas, pažįstantis atliekų tvarkymo sritį iš vidaus. – Bet jeigu po šitų skandalų bus nubaustas tik kažkoks operatorius, atidaręs sklendę, ar griovį iškasęs žemiausios grandies darbininkas, o įmonių savininkai ir vadovai išsibaltins mundurus, tai drastiškų gamtos teršimo atvejų bus dar daugiau. Verslui nusispjauti ant aplinkos, jeigu matys galimybę uždirbti milijonu eurų daugiau. Visi gražūs ir socialiai atsakingi nori būti internete, televizijose, o kai įmonės savininkas pamatys, kad už teršiant gamtą sutaupytus pinigus išeina naujas mersedesas, jis jį tikrai nusipirks."

Pasak jo, yra tam tikros schemos, kurias naudoja atliekas bei antrines žaliavas tvarkančios įmonės.

"Lobiai": PET buteliai, žaislai, tara nuo variklių alyvos, pakuotės iš kelių sluoksnių skirtingo plastiko; visa tai sumaišyta, užteršta ir perdirbti netinka. Butauto Barausko nuotr.

"Antrines žaliavas reikia perdirbti. Bet ne paslaptis, kad, pavyzdžiui, kone pusė plastiko konteinerių turinio yra neperdirbama. Vienas meta ten PET butelius, kitas – žaislus, trečias – tarą nuo variklių alyvos, ketvirtas – pakuotes, sudarytas iš kelių sluoksnių skirtingo plastiko. Tokios atliekos yra užterštos ir perdirbti netinka. Jas vežėjai turi sutvarkyti savo lėšomis, todėl ieško pigiausių būdų – ar kažkur išvežus sudeginti, ar užkasti, ar sandėliuoti tikintis, kad kažkada jos turės vertę, – vardijo pašnekovas. – Daug antrinių žaliavų išvažiuodavo į Aziją ir Europą perdirbti. Bet nuo užpraėjusių metų, pavyzdžiui, kinai visiškai nebeėmė lietuviško plastiko, matyt, ir kiti atsisakė, tai ir tenka tas atliekas visur slapstyti, laikyti nelegaliuose sandėliuose, nes įmonės savo teritorijoje gali saugoti tik ribotą kiekį."

Vilniečio įsitikinimu, stambūs teršėjai iki šiol nebuvo kontroliuojančių institucijų pričiupti, nes aplinkosaugininkai yra bedančiai.

30 metų visi kažką dirbo – vieni vežė, kur norėjo, kiti tvarkė, kaip mokėjo, treti prižiūrėjo užsimerkę. Atliekų sritis tokia specifinė, kad ji nelabai kam ir rūpėjo.

"Dirbdamas atliekų įmonėje, mačiau, kaip jie ateina, pamato netvarką, paskiria kokią 150 eurų baudelę. Ne įmonei, o kažkuriam darbuotojui, kuris paskirtas atsakingu – ekologui ar brigadininkui. Įmonei baudos gerokai didesnės, bet juk aplinkosaugininkai irgi žmonės – pridūrė  pašnekovas. – Dar surašo nurodymą susitvarkyti per 6 ar 9 mėnesius, ir viskas – pareigūnas gali užsidėti pliusą. O ką reiškia įmonei tie 150 eurų? Lengvai susimoka, o paskui 6 ar 9 mėnesius daro tą patį, kadangi aplinkosaugininkai jau neateis. Kai vėl praneša apie patikrinimą, tam kartui kažką pagražina, ir toliau vyksta tas pats."

Visi sistemos dalyviai yra tarsi jos įkaitai. Ir tas aplinkosaugininkas, kuris periodiškai skiria smulkias baudeles, puikiai supranta, jog čia tik žaidimas.

"Bet ką jam daryti – jis privalo prižiūrėti 30 įmonių. Kad išsamiai patikrintų vieną didesnę įmonę, reikia keleto mėnesių. Tai tiesiog fiziškai neįmanoma, nes tam pačiam aplinkosaugininkui reikia ir kitas įmones tikrinti, ir važiuoti gaudyti brakonierių. Taip jie ir pasirenka lengviausią kelią, – įsitikinęs vilnietis. – Rimto mokslo, kaip tvarkyti atliekas, Lietuvoje nėra. Dažniausiai verslo atstovai pranašesni už aplinkosaugininkus – jie geriau išmano įstatymus ir visus būdus, kaip jais manipuliuoti."

Reguliavimo spragos

Prieš keletą metų plačiai nuskambėjo atliekų tvarkymo bendrovės "Metrail" skandalas, kai aplinkosaugos tarnyba aptiko, kad pažymos išduotos, o įrodymų apie atliekų sutvarkymą nėra. Pažymos apie atliekų sutvarkymą suteikia galimybę įmonėms pasinaudoti lengvata ir nemokėti valstybei aplinkos taršos mokesčio. Minėtu atveju "Metrail" išduotos fiktyvios pažymos gamintojams ir importuotojams nebuvo įskaitytos, jiems priskaičiuotos milijoninės sumos už aplinkos taršą. Tiesa, po ilgų ginčų pernai teismas nurodė, kad verslas neprivalo jų mokėti.

Rimto mokslo, kaip tvarkyti atliekas, Lietuvoje nėra. Dažniausiai verslo atstovai pranašesni už aplinkosaugininkus – jie geriau išmano įstatymus ir visus būdus, kaip jais manipuliuoti.

Verslininkai baksnojo pirštais, kad, pavyzdžiui, metalinių pakuočių tvarkymo tarifas, patvirtintas prieš daugybę metų, yra daugiau nei 750 eurų už toną. Tačiau metalas – pakuotė ar gabalas – aplinkoje nesimėto jau nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų, nes jis turi teigiamą vertę rinkoje. Kai problema iškilo viešai, politikai minimą tarifą nuo praėjusių metų sumažino iki 186 eurų už toną.

Kita vertus, teisės aktuose nepakankamai diferencijuotos pakuočių rūšys, o tai sudaro galimybę gudrauti ir gamintojams bei importuotojams, ir atliekų tvarkytojams. Akivaizdus pavyzdys – plastiko pakuotės: jeigu įmonė įsiveža į Lietuvą dažų plastiko taroje, ši yra užteršta ir turėtų būti atiduodama tvarkytojams kaip pavojinga atlieka. Tokių atliekų sutvarkymas daug brangesnis negu paprasto plastiko, bet importavusiai įmonei taršos mokestis užsiskaito, kai ji pateikia pažymą apie atliekų sutvarkymą iš tokio atliekų tvarkytojo, kuris surenka paprastus plastikinius maišus.

Vien baudos nepadės

Aplinkos apsaugos specialistai, stebintys situaciją, mano, kad šioje srityje valstybės institucijoms dar reikia gerokai pasitempti.

"Visi kalba, kad aplinkosaugoje reikia reformų, tačiau iš tiesų reikia ne griovimo, o evoliucijos, tobulėjimo, – "Vilniaus dienai" teigė pastaruoju metu įmones aplinkosaugos klausimais konsultuojantis vienas iš ekspertų. – Reikia peržiūrėti teisės aktus, sutvarkyti keletą svarbių segmentų, o tam reikia daug jėgų ir, svarbiausia, politinės valios."

Pasak jo, bloga praktika, kad viskas daroma fragmentiškai – kyla koks nors gaisras, įstatymų leidėjai pakeičia vieną kitą teisės aktų nuostatą, ir mano, kad problemą išsprendė. Deja, tai saviapgaulė, iki kito gaisro.

„Grigeo" skandalo įkarštyje Seimas suskubo griežtinti įstatymus, didinti baudas už aplinkos teršimą. Pradėtos kelti bylos gamtos nuodytojams, į tyrėjų akiratį pakliuvo ir aplaidūs aplinkosaugininkai. Galbūt sistema iš tiesų didina apsukas ir valosi?

Tegul didėja baudos tiems, kas teršia, mano "Vilniaus dieną" konsultavę aplinkosaugos ekspertai. Tačiau, anot jų, pas mus daugelyje sričių matome tik draudimus ir baudimus. Nors daugiau pasiekti būtų galima bendradarbiaujant aplinkosaugininkams ir versliui. Taip pat reikėtų stiprinti pareigūnų pasirengimą atlikti patikrinimus, kelti jų kompetenciją, o tai galima pasiekti tik įdiegus pareigūnų mokymų, kompetencijos didinimo sistemą.