Per Antrąjį pasaulinį karą naciai ir jų talkininkai nužudė 90 proc. iš 220 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų. 1943 m. rugsėjo 23 d. likvidavus Vilniaus getą, dalis jo gyventojų sušaudyti Paneriuose, kiti išvežti iš Lietuvos į koncentracijos stovyklas. Ši diena 1994 m. paskelbta Lietuvos valstybės atmintina diena – Lietuvos žydų genocido diena.

Minėdami šią dieną, apie holokausto atminimo saugojimą Vilniuje ir tautiečių domėjimąsi ekspozicijomis kalbinome Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus vedėją Neringą Latvytę-Gustaitienę.

– Kur pas mus saugomas holokausto atminimas, kas tuo užsiima?

– Žiūrint, ką mes vadiname holokausto atminimo išsaugojimo vietomis. Galime įvardyti žudynių vietas, o atskiro holokausto muziejaus Lietuvoje nė neturime. Vilniaus Gaono žydų muziejuje yra holokausto ekspozicija, ji tokia buvo pirma Baltijos šalyse. Įrengta 1995-aisiais, tiesa, gana primityviai.

– Ką turite omenyje sakydama "primityviai"?

– Tuo metu stokota informacijos, o ekspoziciją rengė patys holokaustą išgyvenę žmonės. Ekspozicija buvo pirmoji, nebuvo, į ką Lietuvoje remtis, kokiu pavyzdžiu vadovaujantis rengti. Taigi žmonės, išgyvenę holokaustą, išsigelbėję iš Kauno ir Vilniaus getų, koncentracijos stovyklų, kūrė pačią koncepciją, atidavė daiktus, dalijosi prisiminimais, padėjo kaupti archyvinius dokumentus, prisiminimus iš knygų, kurių tuo metu Lietuvoje buvo galima rasti ar kurių gaudavo iš atvykstančių į Vilnių.

Ekspozicijos koncepcija tokia ir išliko iš padėkos tiems žmonėms, kurie užsiėmė šiuo darbu. Nebuvo ji tokia profesionali, bet buvo pirmoji, ir iki šiol Lietuvoje esame vieninteliai, turintys holokaustui skirtą ekspoziciją.

Einant laikui, toliau vyko tyrimai, kauptas archyvas.

Prieš porą metų tą ekspoziciją atnaujinome, atsirado daugiau stendų, Vilniaus apskrities mažieji getai, daugiau šnekame apie žudynes provincijoje, paskui atsirado nauji darbo stovyklų stendai, šiek tiek medžiagos apie sovietmetį, pasakojimų, kaip sekėsi po karo.

– Ar galima sakyti, kad trūksta kokių nors iniciatyvų?

– Nepasakyčiau, kad mums stinga palaikymo ar bendradarbiavimo. Tarkime, pirmąją parodą Nepriklausomybės metais kūrė visai ne istorikai, o inžinieriai, gydytojai ir kiti. Jie perdavė tai, ką jautė, matė, remdamiesi asmenine patirtimi. Aišku, orientuotasi į turimus eksponatus: jeigu turime iki šių dienų išlikusią geto policijos lazdą, mes ir turime kalbėti apie getų policiją, jeigu turime Dovydo žvaigždes ar vėlesnių kalinių pakabukų, kalbame apie tai, kaip jie atsirado ir kodėl bei kiek juos žydai turėjo nešioti. Taigi eksponatai diktavo parodos pobūdį.

Dėl partnerių – labai glaudžiai bendradarbiaujame su Vašingtono holokausto muziejumi, su Jad Vašem memorialiniu muziejumi. Kiekvienais metais padedame labai storą knygą lankytojams, kurioje jie rašo savo nuomonę, kritiką ar pasiūlymus, – kiekvienais metais ji visa užpildoma. Visuomet jaučiame lankytojų palaikymą. Jie parašo net prierašus, kad, jeigu mums ko nors reikia, kreiptumės.

– O ar buvo istorikų noro vienaip arba kitaip formuoti ekspoziciją, daryti jai įtaką, nebuvo siūlymų keisti koncepciją?

– Istorikai mums niekada, kiek man žinoma, spaudimo nedarė ir nieko nediktavo. Nepasakyčiau, kad jie apskritai čia lankytųsi. Daugiau patys lankytojai išreiškia nuomonę: "O mano seneliai ar tėvai atsimena, kad buvo šitaip." Džiaugiamės, jeigu kas nors pasako mums naujų faktų, – mes juos renkame.

– Ar ekspozicijų lankymas įtrauktas į mokyklų programas, ar ateina vaikų, studentų?

– Dėl mokyklų situacija yra dvilypė. Mūsų filiale, Tolerancijos centre, daugumą sudaro vietos lankytojai, mokiniai, o holokausto ekspoziciją daugiausia lanko žmonės iš užsienio. Sulaukiame mokinių ir mokytojų nebent per Lietuvos žydų genocido dieną. Tuomet atvažiuoja ekskursijų. Bet šiaip nelengva prisikviesti.

Manau, taip yra, nes mokyklose galbūt per mažai kalbama holokausto tema, ji nenagrinėjama išsamiau. Kiek teko girdėti iš mokytojų, apie žydus ir holokaustą kalbama, kai pamoka būna skirta tautinėms mažumoms, taip pat kai kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą. Taigi, man atrodo, edukacijos stoka sudaro tokias sąlygas, kad mokiniai neturi informacijos ir neina.

Vis dėlto džiugina tai, kad bendradarbiaujame su Tarptautine komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir Ingrida Vilkiene, kuri visoje Lietuvoje kuruoja tolerancijos centrus, jungia mokytojus. Tad iš aktyvių mokyklų sulaukiame mokinių, jie dalyvauja muziejaus rengiamuose konkursuose.

Kitas dalykas, kad, vėl dėl informacijos stokos, dažnai atėję mokiniai jaučiasi nejaukiai.

– Jie būna nepasiruošę tam, kur ateina?

– Sakyčiau, jie nebūna paruošti. Mokytojai neįspėja, ką jie gali pamatyti, net kartais bando pateisinti tam tikrus dalykus, ypač jeigu pradedi kalbėti apie lietuvių dalyvavimą žudynėse, apie kolaboravimą. Staiga pamatai, kad ir pats mokytojas ima nejaukiai jaustis.

Buvo, pavyzdžiui, prieš kokius septynerius metus atvykusi ekskursija su mokytoja. Kai pradėjau kalbėti apie kolaborantus, apie pirmąsias karo dienas, apie baltaraiščius, apie pagalbinę policiją, mokytoja mane pasivedė į šalį ir sako: "Galbūt jūs neakcentuokite vietos gyventojų dalyvavimo. Mokiniai žino, kad buvo vokiečiai, jie žudė, ir nesukite jiems galvų, negadinkite žinių." Tada pasakiau, kad nežinau, apie kokią istoriją mes tuomet kalbame.

Tokių pavyzdžių būna. Bendra tendencija tokia, kad juntama informacijos stoka. Paskui tęsiasi ir toliau, juk tokios disciplinos, kaip holokaustas, nėra ir universitetuose. Tema domisi uždaras žmonių ratas, jie dalyvauja visuose renginiuose, lankosi muziejuje.

Žinome atvejų, kai rugsėjo 23 d. mokyklose kalbama apie tremtinius, atvažiavo projekto "Misija Sibiras" dalyviai ir panašiai. Nenorėčiau sakyti, kad tai daroma specialiai, bet galbūt tam yra kitų dienų? Būtų gražu, jeigu tą dieną visoje Lietuvoje būtų kaip nors paminėti Lietuvos bendrapiliečiai.

– Ekspoziciją lanko ir suaugę žmonės, nebe moksleiviai – kokios jų reakcijos, ar daugelis žino, kur atėjo?

– Kaip minėjau, didesnę dalį mūsų lankytojų sudaro iš užsienio atvykę turistai – jie žino, kur atėję. Dar išskirčiau tokią grupę, kaip litvakų palikuonys, kurių tėvai, seneliai ar proseneliai kilę iš Lietuvos, jie ieško artimųjų, informacijos, būna pasiruošę.

Vietos gyventojų sulaukiame mažai. Pagrindinis jų klausimas būna: "O kiek lietuvių gelbėjo žydus? Juk gelbėtojų buvo daugiau negu tų, kurie dalyvavo žudynėse?". Iš karto pajunti nuostatą, o iš tiesų vedi ekskursiją, sakai faktus, nieko neteisini ir neteisi. Mūsų tikslas – rinkti, kaupti, saugoti, pateikti faktus. Kartais juntamas tarsi bendros atsakomybės jausmas, bet juk niekas neverčia jos jausti, mes išdėstome faktus.

Buvo ir toks atvejis, kai viena moteris paklausė: "O kas tas ponas Holokaustas, apie kurį tiek daug kalbate?"

– Kokių yra objektų, dėl kurių širdį skauda, kuriems reikia dėmesio, bet jo nesulaukiama?

– Memorialus visuomet bandoma tvarkyti, bendruomenė prisideda prie atminties išsaugojimo. Kitas dalykas yra dėl žudynių vietų. Ne visos žudynių vietos pažymėtos, ne visos prižiūrimos, ne visos saugomos. Ne kartą buvo sunaikintas paminklas žudynių vietoje Lakiuose, paskiau seniūno dėka buvo atstatytas.

– Patiems neteko patirti išpuolių? Pavyzdžiui, į ekskursiją niekada nebuvo įsipainiojęs koks nors pareikšti neapykantą norintis asmuo?

– Yra buvę keletas atvejų, pastarasis – kai buvo priimtas įstatymas dėl žydų turto grąžinimo. Turėjome tokį nemalonumą: įbėgo moteris šaukdama, esą kaip šitaip galima, negrąžintas lietuvių turtas, o čia žydų... Buvo ji ir į bendruomenę nubėgusi.

Šiaip kol kas labai didelių incidentų lyg ir nebuvo. Tolerancijos centre prieš keletą mėnesių buvo ekskursija neonaciams. Praėjo gana normaliai. Turime nufilmavę su jais siužetą. Buvome šiek tiek įsitempę, nelabai žinojome, ko tikėtis, tačiau džiaugiamės, kad atėjo. Galbūt bent vienam iš jų kas nors širdyje liko. Net ir priešiškai nusiteikusių žmonių negalime atstumti, mūsų tikslas yra eiti į žmones ir pasiekti jų širdis.

Rugsėjo 24 d. vyksiantys holokausto aukų atminimo dienai skirti renginiai

13 val. nuo Lietuvos žydų bendruomenės (Pylimo g. 4) išvažiuoja autobusas į Panerius.

14 val. holokausto aukų pagerbimo ceremonija Paneriuose.

17 val. Lietuvos žydų bendruomenėje bus vyriausiojo Lietuvos rabino Chaimo Buršteino knygos apie Vilniaus Gaoną "Tobula priemonė" ir kompaktinės plokštelės, kurioje įrašytos 40 paskaitų pagal pranašo Irmijahu knygą, pristatymas.

19 val. Vilniaus "Lėlės" teatre (buvusiame Vilniaus geto teatre) vyks Arkadijaus Gotesmano monospektaklis "Tikroji Dievo žmogaus istorija", režisierius Adolfas Večerskis, dailininkas Linas Liandzbergis.