Vakar 9 val. sustojo vieno garsiausių Lietuvos aktorių Algimanto Masiulio širdis. 77 metų scenos grandas pralaimėjo kovą dėl gyvybės.
Pirmadienį ne vienas Kauno valstybinio dramos teatro aktorius bendravo su A.Masiuliu telefonu, kalbėjo apie aktorės Onutės Zališauskaitės mirtį. "Pasakiau apie Onutės išėjimą, jis pats žadėjo dalyvauti šermenyse. Bet čia pat pasitaisė, kad jo geriausia slaugė – žmona – neišleis. Taip pat planavo važiuoti pirkti dažų akvarelei, kurią mėgo lieti", – pasakojo Kauno valstybinio dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas.
Aktorius mirė savo namuose. Iš čia išeiti anapilin buvęs didžiausias A.Masiulio noras.
Sunkiai sirgęs aktorius buvo ištvėręs dvi sudėtingas žarnyno operacijas. Antrą operaciją Kauno medicinos universiteto klinikų medikai vadino sėkminga, aktorius jautėsi energingas, bičiuliams pasakojosi pasveikęs nuo vėžio, planavo naujus vaidmenis.
Scenos meno tarnas
Ryškus Juozo Miltinio teatro mokyklos mokinys, ypatingos teatrinės disciplinos žmogus, universalaus talento, didžiulio gyvenimo džiaugsmo ir geismo žmogus. Taip apibūdinamas A.Masiulis.
"Jis buvo tikras kino ir teatro fanatikas. Aistringai ir temperamentingai, iki paskutinės valandos, kol tik galėjo, tarnavo teatro scenai. Manau, Algimantas save suvokė kaip scenos meno tarną. Ne kaip poną ar šeimininką, o tarną", – tvirtino aktorė Rūta Staliliūnaitė.
"Intelektualas, labai plataus išsilavinimo, galėjo analitiškai giliai kalbėti bet kuria tema. O scenoje – tikras karalius. Spektaklis sukdavosi aplink jį. Buvo labai jautrus jauniems kolegoms, mokėjo nepažemindamas bičiuliškai patarti. Mylėjo aplinkinius, o savo pasiekimais džiaugdavosi neišskirdamas savęs iš kitų", – sakė E.Stancikas. Teatro vadovas prisiminė garsųjį A.Masiulio plovą, kurio ragauti ir apžiūrėti naujausių paveikslų, akvarelių būdavo kviečiami bičiuliai. Teatro moterys A.Masiulį apibūdino kaip džentelmeną, mokėjusį sakyti komplimentus.
Džiaugėsi kūrybine įtampa
"Mane buvo pasiekusios žinios, kad Algimantas pasveiko. Galbūt tai buvo laikinas pagerėjimas", – svarstė aktorius Donatas Banionis. A.Masiulis ir D.Banionis – žymiausi režisieriaus Juozo Miltinio teatro mokyklos vyresniosios kartos mokiniai. "J.Miltinis mokė, kad scenoje aktorius turi filosofuoti, o ne triukus rodyti, kad svarbiausia scenoje – ne dekoracijos, o aktorius. O dabar gi dekoracijos svarbiausios", – sakė su A.Masiuliu Panevėžio J.Miltinio teatre vaidmenis kūręs D.Banionis.
Nedaręs skirtumo tarp gyvenimo ir scenos, režisierius mokė aktorius neturėti jokio kito dievo, išskyrus teatrą, sceną ir kūrybą.
Likimas aktoriui nepašykštėjo įsimintinų vaidmenų. Vienas tokių – Henris II spektaklyje "Liūtas žiemą". Dvidešimt metų svajojęs apie šio personažo sukūrimą, aktorius įtikino režisierių Gytį Padegimą imtis šios pjesės. Spektaklis padovanojo sielos ramybę, nors vaidmens kūrimas, kaip tuomet prisipažino aktorius, iš jo pareikalavo didžiulės kūrybinės ir fizinės įtampos. "Menininkas gali būti laimingas, jei daro tai, ką nori, tačiau negali būti savimi patenkintas", – ne kartą yra tikinęs vienas populiariausių XX a. Lietuvos aktorių.
Žymiausias Lietuvos Fricas
Buvusioje Sovietų Sąjungoje A.Masiulis buvo žinomas kaip hitlerininkų vaidmenų atlikėjas. "Lietuvos Fricų Fricas" – tokia etiketė klijuota vienam iš septynių Rusijos gyventojus labiausiai dominančių lietuvių.
Naujausias šio amplua vaidmuo – estų režisieriaus Arbo Tamminsaaro 2007 m. filme "Naciai ir blondinės".
Paskutinis A.Masiulio vaidmuo kine – Senis šiemet kino ekranus išvydusiame Vytauto V.Landsbergio filme "Kai aš buvau partizanas". Filme geraširdis Senis atlieka beveik psichoanalizės seansą – padeda haliucinacinių prisiminimų kamuojamam Aktoriui (Gediminas Storpirštis) susitaikyti su savimi. Sveikatos negalavimų kamuojamas aktorius abejojo, ar imtis vaidmens šiame filme. "Mano širdį atvėrė tai, kad Vytautas stribų, kurie daug nusidėjo savo tautai ir net artimiausiems giminėms, nestato prie sienos. Filme nėra neapykantos. Reikia turėti jėgos, kad, jei ne atleistum, tai bent jau suprastum", – per filmo premjerą šių metų gegužę sakė A.Masiulis.
"Turbūt esu vienintelis žmogus Lietuvoje, neturintis automobilio, kompiuterio ir neišsiskyręs", – apie save šmaikštaudavo scenos menininkas. Su žmona Gražina užauginęs dukterį, šiemet susilaukė proanūkės.
A.Masiulio biografija
Gimė 1931 m. liepos 10 d. Surdegyje, Anykščių rajone.
1948–1951 m. mokėsi Panevėžio dramos teatro studijoje, vadovaujamoje Juozo Miltinio, 1948–1976 m. vaidino Panevėžio dramos teatre.
Nuo 1978 m. – Kauno valstybinio dramos teatro aktorius.
Sukūrė apie 160 vaidmenų teatro scenoje ir apie 100 – kine.
Žymiausi vaidmenys sukurti filmuose "Birželis, vasaros pradžia", "Maža išpažintis", "Herkus Mantas", "Amerikoniškoji tragedija", "Vasara baigiasi rudenį", "Skrydis per Atlantą", "Jonukas ir Grytutė", "Kai aš buvau partizanas".
1983 m. sąjunginiame kino festivalyje Sankt Peterburge apdovanotas pagrindiniu prizu už geriausią aktorių ansamblį (su Vaiva Mainelyte ir Valentinu Masalskiu) filme "Vasara baigiasi rudenį".
Daug kartų premijuotas už Lietuvos teatro geriausią sezono vyro vaidmenį, 1996 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
2001 m. parašė ir išleido atsiminimų knygą "Tema: visada yra galimybė..."
2006 m. nusifilmavo dokumentiniame filme "Laiku suspėjome pasikalbėti". Čia užfiksuotas aktoriaus dialogas su kino režisieriumi Raimondu Vabalu.
2007 m. sukūrė Senio vaidmenį režisieriaus V.V.Landsbergio filme "Kai aš buvau partizanas".
Velionis bus pašarvotas Kauno valstybinio dramos teatro Palėpės salėje (Laisvės al. 71, V aukštas). Lankymas – rugpjūčio 21 d. (ketvirtadienį) nuo 11 iki 20 val., rugpjūčio 22 d. (penktadienį) – nuo 10 iki 13 val. Penktadienį 9 val. bus aukojamos šv. Mišios Kauno Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje. Kūnas išnešamas penktadienį 13 val. Laidotuvės vyks Petrašiūnų kapinėse.
Naujausi komentarai