Jei ne garbingo amžiaus meistras Olegas Ivanovas, Vilniuje pasiklydusiems žmonėms klaidžioti tektų kur kas ilgiau. Šis žmogus savo rankomis visam miestui padarė gatves ir namus žyminčias lenteles.

Pažįsta visą miestą

Žilaplaukis O.Ivanovas maloniai pakviečia užeiti į savo dirbtuves. Perspėja, kad tvarkos čia mažai, o ir žiūrėti nelabai yra į ką, bet, jei tik norite – kodėl gi ne. Nedidelėse patalpose mėtosi daug įvairių įrankių, lentelių pavyzdžių, kai kurios iškabintos ant sienos.

"Iškeldina mane iš čia. Kraustysiuosi čia pat, į gretimas patalpas, bet vis tiek vargo daug. Įsivaizduojate, kiek per dvidešimt metų čia visko prisikaupė, – rodydamas užgyventą turtą guodėsi jis. – Aš, kaip gamybininkas, manau, kad pora persikėlimų gamykloje prilygsta gaisrui. Na, bet ką darysi, svarbiausia, kad darbas yra."

Gatvių ir namų ženklus šiose patalpose O.Ivanovas gamina jau du dešimtmečius. Tokiu darbu mieste užsiima jis vienintelis. "Mane pažįsta ne visi, bet aš pažįstu visą miestą", – juokėsi jis.

"Ko kam reikia, tai ir darau. Sodų nameliams mažus numerius užsisako, dideliems nuosaviems namams – prabangesnius, pasienio stulpams taip pat aš herbus dariau – maždaug apie 700 jų buvo užsakę. O šiaip per mėnesį kokį šimtą ženklų padarau, tai galite skaičiuoti, kiek čia tūkstančių išeina per tiek metų", – šypsojosi meistras.

Garantija daugiau nei gyvenimui

Kiekvieną ženklą savo rankomis darantis, specialia aparatūra išdeginantis O.Ivanovas užtikrina, kad kartą pakabinto ženklo dėl nusidėvėjimo keisti tikrai nereikės – jie atsparūs temperatūros pokyčiui, pakabinti beveik nesikeičia.

"Gal man reikia pradėti kitaip mąstyti. Pažįstu tokį Henriką iš Lazdynų: prieš kelerius metus užsakė numerius pakabinti prie kiekvienos laiptinės. Klausiau, ar nieko daugiau nereikės, bet toliau sau ramiai kabo – kokybiškai padariau. Būčiau nekokybiškai padaręs, būtų vėl užsakęs", – šmaikštavo meistras, tačiau prastai daryti darbo rankos vis dėlto nekyla.

Per savo darbą O.Ivanovas susipažino ir su garsiais Lietuvoje žmonėmis. "Buvo atėjęs pas mane garsus širdies chirurgas, Vaitkus, rodos. Sakė, jei tik ko reikės – iškart kreipkis. Sakau, tik neduok tu, Dieve, geriau jau man neprisireiktų tavęs sutikti", – kvatojo septyniasdešimt pirmus metus skaičiuojantis vyras.

Komunikabiliam vyriškiui netrukdo ir kalbos barjeras – laisvai šnekėti lietuviškai jis iki šiol neišmoko. "Gatvių pavadinimus rašau lietuviškai, o skaičius – rusiškai", – pokštavo jis.

Lentvariui iškabas padovanojo

Į darbą O.Ivanovas kasdien važiuoja iš Lentvario. Tiksliau, ne kasdien, o tada, kai yra darbų. "Aš – laisvas paukštis, jei nėra užsakymo, tai galiu ir nevažiuoti", – neslėpė jis. O gyvenamajam miesteliui kelias iškabas padovanojo. "Prieš dešimt ar dvylika metų tai buvo, o atrodo, kad visai neseniai", – atsiduso.

Prieš pradėdamas gaminti gatvių ženklus trisdešimt metų O.Ivanovas dirbo Lentvario gamykloje. "Visą gyvenimą užsiimu emaliavimu. Ten gamindavome vonias, o aš pradėjęs darbą kaip tekintojas pakilau iki vyriausiojo inžinieriaus. Tarybų Sąjungoje septynios tokios gamyklos buvo, o aš buvau jų vyriausiasis konsultantas, – su pasididžiavimu pasakojo jis. – O paskui atėjo pensija, galvojau, ką daryti, negi butelius rinkti? Taip ir pradėjau iškabas deginti."