„Sovietmečiu mes šiek tiek tą upę pametėme. Urbanizacija, betoninės krantinės ištrynė ją iš kasdienio gyvenimo. Mano tikslas – kad upė kuo labiau grįžtų į miesto gyvenimą, kad turėtume gamtos ir urbanizacijos sinergiją: puikų laisvalaikį ir ekonomiką prie upės, bet kartu ir išsaugotą natūralumą“, – sakė V. Benkunskas.

O kodėl verta grąžinti Nerį į vilniečių gyvenimą? A. Bumblauskas pabrėžė, kad ši upė leidžia pažvelgti į visus miesto istorijos klodus: „Upė gali būti riba, bet gali būti ir jungtis. Mums ji svarbi kaip tapatybės konstravimo mechanizmas – vilniečio pasodinimas į tą vietą, kur jis gyvena, mąsto, dirba“, – kalbėjo profesorius.

Pasak jo, laivyba Neryje leidžia miestiečiams atrasti kitą perspektyvą. „Man tas laivų atradimas upėje yra naujas Vilniaus pažinimo kampas. Žmogus plaukdamas pamato Šventaragio slėnį, Rapolo bažnyčią, sovietinių laikų panoramą. Tai labai sveikintina operacija tapatybės konstravimui.“

Diskusijoje akcentuota, kad Neris svarbi ne tik istorijos, bet ir gamtos požiūriu. Ichtiologas K. Skrupskelis priminė, kad ši upė yra viena iš vos penkių tokio tipo visoje Europoje – su natūralia vaga, rėvomis ir lėtesnės tėkmės zonomis.

Neris yra išskirtinė europiniu mastu.

„Neris yra išskirtinė europiniu mastu. Ji turi savitą fauną ir florą, o per Vilnių atplaukia neršti Atlanto lašišos. Skandinavai džiaugiasi 10–15 kilogramų žuvimi, o Lietuvoje vidurkis siekia apie 14 kilogramų. Vilniuje buvo pagauta lašiša, sverianti daugiau nei 40 kilogramų ir pusantro metro ilgio“, – pasakojo biologas.

Pasak jo, tokie faktai patvirtina, kad mitas apie „purviną Nerį“ neatitinka realybės. „Pačiame miesto centre yra daugiau nei trisdešimt europiniu mastu saugomų rūšių. Jeigu vanduo būtų nešvarus, jų tiesiog nebūtų“, – sakė K. Skrupskelis.

V. Benkunskas taip pat priminė, kad Vilnius šiandien gali didžiuotis savo nuotekų valyklos modernizacija. „Praėjusiais metais pabaigėme rekonstrukciją, ir dabar vandens išvalymo lygis yra toks, kad baudų jau nebemokame, o minimumas mums dar toli. Tai reiškia, kad Neris išvaloma labai stipriai“, – pabrėžė jis.

Kaip prie upės pritraukti miestą

Neries išsaugojimas ir švara – tik dalis jos įveiklinimo uždavinio. Ne mažiau svarbu, kaip upę pritaikyti vilniečiams, kad ji taptų kasdienės rutinos dalimi. Urbanistas M. Marozas diskusijoje akcentavo, kad Vilnius neturi kopijuoti užsienio miestų pavyzdžių – Neries vizija turi būti savita, atitinkanti vietos kontekstą.

„Turime unikalią situaciją. Vienoje pusėje – natūrali upė, šalia jos dangoraižiai, tada ramus Žvėrynas, Vingio parkas ir dar neišnaudotos pramonės teritorijos. Tai ne Hamburgas ar Kopenhaga, tai yra Vilniaus unikalumas. Būtų klaida bandyti kurti kopiją – turime ieškoti savo vilnietiško sprendimo“, – teigė M. Marozas.

Jis pabrėžė, kad pradėti reikia nuo paprastų dalykų. „Jeigu atsiranda infrastruktūra, žmonės iš karto pradeda ja naudotis. Jei nėra takelio, nėra ir srauto. Iš pradžių reikia praeiti – sukurti skruzdžių taką, o tada šalia jo jau gali rastis naujos funkcijos. Kartais užtenka paprasto nusileidimo prie upės ar praeinamo tako, kad aplinka pasikeistų kardinaliai“, – kalbėjo urbanistas.

Pasak V. Benkunsko, Vilniaus miesto savivaldybės miesto plėtros specialistai konsultavosi su bendruomenėmis, verslais ir atliko pusės metų trukmės Neries pakrančių analizę, kurios rezultatas – daugiau kaip 200 planuojamų iniciatyvų upės įveiklinimui.

Pasak mero, numatyta, kad kai kuriose vietose pakanka minimalių sprendimų – pavyzdžiui, takelio ar lieptelio, leidžiančio patogiau prieiti prie upės, o kai kur – priešingai – reikalingi ir didelio mastelio projektai.

Tarp numatytų darbų – nauji pėsčiųjų ir dviračių tiltai. Vienas jų, Alberto tiltas, jau statomas, o ateityje planuojama Užvingio tilto statyba, planuojama projektuoti jungtis tarp Šnipiškių ir Naujamiesčio, Antakalnio ir Žirmūnų, Lazdynėlių ir Vilkpėdės. Taip pat ruošiami projektai pliažams atnaujinti, sporto infrastruktūrai, krantinių tvarkymui.

Kita svarbi kryptis – saugumas. „Du trečdaliai Vilniaus geriamo vandens yra susiję su Neries baseinu. Visai šalia turime Baltarusijos hidroelektrinę, Astravo AE, kurios reaktoriai aušinami Neries vandeniu. Todėl perkame monitoringo įrangą, kad be sustojimų matuotume vandens būklės pokyčius ir būtume pasiruošę greitai reaguoti“, – sakė V. Benkunskas.

Laivyba – kompromisas tarp miesto ir gamtos

Laivyba Neryje tapo viena daugiausiai klausimų sukėlusių temų. Vieni ją vertina kaip naują miesto patrauklumą, kiti atkreipia dėmesį į gamtosauginius aspektus.

„Iš pat pradžių deklaravome, kad bus laikomasi maksimalių pagarbos standartų ir minimalios intervencijos principo. Laivai parinkti elektriniai, katamarano tipo, kad keltų kuo mažesnes bangas. Prieplaukos taip pat įrengtos kompromisiškai – ne visada ten, kur patogiausia keleiviams, bet ten, kur tai leidžia gamtinis ir urbanistinis kontekstas“, – pabrėžė V. Benkunskas.

Pasak jo, ši naujovė pasiteisino. „Laivų užimtumas siekia 86 procentus net ir lietingomis dienomis. Dabar turime problemą, kad visi norintys netelpa. Bet pagrindinis tikslas buvo atkreipti žmonių dėmesį į upę, ir tai pavyko“, – teigė meras.

K. Skrupskelis ragino nepamiršti, kad platesnės apimties laivyba visoje Neryje keltų rimtą pavojų saugomoms teritorijoms.

„Visa Neris nuo Baltarusijos sienos iki įtekėjimo į Nemuną yra „Natura 2000“ teritorija. Plataus masto laivyba galėtų reikšti milijardinę žalą ir tarptautines sankcijas. Vilniuje išimtys galimos, nes čia upė jau urbanizuota, bet būtinos kompensacinės priemonės kitose atkarpose“, – sakė mokslininkas.

Diskusija parodė, kad pasirinktas Vilniaus modelis – mažos apimties, ekologiška laivyba – yra bandymas rasti pusiausvyrą tarp žmonių poreikių ir gamtos apsaugos. Tai kompromisas, leidžiantis miestui pažvelgti į upę naujai, nepamirštant jos išskirtinės vertės.

Apibendrindamas, urbanistas M. Marozas pabrėžė, kad Vilniui nereikia sekti kitų miestų pavyzdžiais. „Mes neturime tapti Venecija ar Hamburgu. Turime tapti savo miesto kūrėjais“, – sakė jis.

Miesto meras diskusijos pabaigoje išdėstė savo viziją: „Norėčiau, kad po penkerių ar dešimties metų upė būtų pagrindinis Vilniaus akcentas tiek mūsų pačių gyvenimuose, tiek pritraukiant užsienio svečius. Kad visi matytų – Vilnius yra miestas prie upės.“