PASKELBTAS VILNIAUS ŽYDŲ BUDELIŲ SĄRAŠAS

"Vis eskaluojamų kaltinimų, neva lietuviai – žydšaudžių tauta, negalima nei aklai atmesti, nei prisiimti – tiesiog reikia žinoti istoriją", – sako humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Bubnys.

Praėjusią savaitę visuomenei Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleista jo knyga "Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys".

Patikimi šaltiniai

Svarbiausia Ypatingojo būrio paskirtis buvo masinis žydų naikinimas. Daugiausia jų nužudyta Paneriuose: vien per du 1941 m. mėnesius ten sušaudyta beveik 19 tūkst., o kitose Vilniaus apylinkėse – daugiau kaip 13,5 tūkst. žmonių, kurių absoliuti dauguma buvo žydai.

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

Lietuvių istorinėje literatūroje iki šiol nebuvo tokio leidinio, kuriame būtų pateikti už masines žydų žudynes Paneriuose atsakingų vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūnų bei jiems pavaldžių lietuvių, tarnavusių Ypatingajame būryje, sąrašai su trumpais gyvenimo aprašymais. Knygoje pateikiama informacija apie 17 vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūnus ir 84 Vilniaus ypatingojo būrio dalyvius. Šiuos duomenis jau apie du dešimtmečius Holokausto ir karo nusikaltimus tyrinėjantis dr. A. Bubnys sukaupė iš įvairių vokiškų ir sovietinių dokumentų, operatyvinių pranešimų, tribunoluose ir teismuose nagrinėtų bylų.

Anot istoriko, į knygoje publikuojamą sąrašą įrašė tik tuos Ypatingojo būrio narius, apie kuriuos esama patikimų duomenų, kad jie tikrai jame tarnavo ir tikrai dalyvavo arba prisidėjo prie žydų žudynių Paneriuose: "Stengiausi dėti tik patikimą informaciją, kuria ir pats neabejoju. Buvo asmenų, kurie gal tik vieną kartą dalyvavo Paneriuose, paskui išėjo, ir jų pavardės minimos tik liudininkų parodymuose po kelių dešimtmečių – tokie parodymai "iš atminties" gali būti nepatikimi, reikia daugiau šaltinių. Būtų per didelė rizika be kitų įrodymų įvardyti tuos žmones nusikaltėliais."

Jis prisipažino, kad nebuvo lengva rašyti apie tokius baisius dalykus, kadangi juose dalyvavo mūsų tautiečiai. Bet jau anksčiau dienos šviesą yra išvydusios knygos ir publikacijos, kur labiau remiamasi ne dokumentais, o pasakojimais, subjektyviais vertinimais ar emocijomis. Visuomenė į tai reaguoja nevienareikšmiškai.

"Dažnai įvairios organizacijos, ypač iš užsienio, reikalauja iš Genocido tyrimo centro viešinti Holokausto dalyvių sąrašus, vos ne kaltina, kad slepiame žydų tautos budelius. Bet ką duos į viešumą išmesti keli tūkstančiai pavardžių? Pirma, tai nėra galutinis sąrašas, antra, jis nėra tikslus, o jeigu kažkas pasijus apšmeižtas, prasidės teismų procesai, – aiškino A.Bubnys. – Mūsų požiūriu, reikia istorinius faktus atrinkti ir grupuoti teritoriniu arba instituciniu principu, kaip ir buvo padaryta rengiant leidinį apie vieno padalinio – Vilniaus ypatingojo būrio – istoriją ir jo dalyvius."

Žudikais negimstama

Ypatingojo būrio formavimo pradžioje 1941-ųjų liepą į jį buvo atrinkta 150 lietuvių tarnautojų. Jų darbas buvo suimti žydus, varyti juos į getus, darbo stovyklas ir galiausiai – sušaudyti. Po 1941-ųjų nusistovėjęs būrio dalyvių skaičius buvo apie 50 žmonių. Nauji nariai į būrį neretai patekdavo per savo pažįstamus, turėjusius ten ryšių.

Vienas iš Ypatingojo būrio narių Jonas Barkauskas savo parodymuose atskleidė, kaip į jį pateko: neturėjo darbo, gyveno su žmona ir jos tėvais dviejų kambarių bute. Pasipasakojęs apie savo vargus žmonos tėvų pažįstamam, sulaukė pasiūlymo padėti. Kartu su "geradariu" nuvažiavo į Vilniaus gatvėje įsikūrusią Ypatingojo būrio būstinę, ten jį supažindino su vienu iš būrio narių, kuris padėjo užpildyti anketą. Tą pačią dieną J.Barkauskas gavo pažymėjimą, kad yra Ypatingojo būrio dalyvis ir gali nešioti ginklą. Paklausęs, koks jo darbas, sužinojo, kad "saugoti valstybinės svarbos objektus".

Tie kaltinimai ir tos provokacijos bus tam tikra terapija. Gal čia ir šoko terapija, bet po kurio laiko ateis išgijimas.

Pasak A.Bubnio, tai tipiška įsidarbinimo Ypatingajame būryje istorija: "Žmonės tiesiog ieškojo darbo, atvykę iš provincijos neturėjo kur gyventi, ir ypač tie, kas atėjo į būrį 1941 m. vasarą, neturėjo supratimo, kokia jo paskirtis. Po pirmųjų masinių žudynių Paneriuose 1941-ųjų liepos viduryje daugelis pasibaisėję paliko būrį, ir niekas jų nesulaikė. Pasiliko tie, kam tokia tarnyba neatrodė nusikalstama, be to, pardavę nužudytųjų drabužius, galėjo turėti papildomų pajamų, išgerti ir pavalgyti. Tai baisu, bet išties buvo tokia žmonių kategorija, kuriems tai tuo metu atrodė normalu.

Žmogaus prigimtis tokia, kad kiekvienas savyje turi ir blogio, ir gėrio genų, ir nuo situacijos priklauso, kurios savybės labiau pasireikš. O karas ir totalitariniai režimai sukuria tokias situacijas, kai žmonės, dažnai neturintys jokių sadistinių polinkių, tiesiog priversti daryti blogį. Reikia būti labai stipriam, kad to nedarytum, nes atsisakydamas vykdyti nusikalstamus įsakymus pats rizikuoji savo laisve, šeimos gerove, galbūt ir gyvybe. Kai kurie Ypatingojo būrio dalyviai dėl tokios alinančios tarnybos prasigėrė, keletui pavyko pasitraukti simuliuojant ligas, bet tai buvo reti atvejai."

Daugelio istorikų nuomone, net ir patys žydai iki 1941-ųjų vasaros nesuprato, kad jų pilietinių teisių atėmimas, turto konfiskavimas, izoliavimas getuose ir darbo stovyklos reiškia neišvengiamą mirtį. Dr. A.Bubnys palaiko tokį požiūrį, nes getai buvo steigiami nacių okupuotuose kraštuose, Lenkijoje jie atsirado jau 1939 m. rudenį, bet masinio žydų žudymo niekur nebuvo iki pat nacistinės Vokietijos karo su Sovietų Sąjunga pradžios.

"Patys žydai irgi neįsivaizdavo, kad bus vykdomas masinis jų genocidas. Paneriuose po šaudymo kelios moterys liko gyvos, naktį išlipo iš lavonų duobės, bet niekur nebėgo, nesislėpė, o grįžo į getą ir papasakojo administracijai, kas vyko Paneriuose. Geto vadovybė nepatikėjo, visi manė, kad iš geto žmonės išvežti dirbti, – pateikė pavyzdį istorikas. – Taigi, 1941-ųjų vasarą prasidėjo paskutinis žydų Holokausto etapas – masinės žudynės. Ir įgyvendinti šį etapą naciai pasitelkė vietines struktūras. Tai dažnai buvo naudojama ir propagandos tikslais – fotografuoti ir filmuoti mirtinas nacių akcijas buvo galima tik vokiečių pareigūnams, ir jie tą medžiagą stengdavosi parodyti taip, tarsi su žydais susidoroja vietinės policijos pajėgos, o naciai – tik stebėtojai."

Likimai skirtingi

Artėjant frontui iš Rytų, 1944 m. liepos pradžioje Ypatingasis būrys buvo išvežtas į Kauną ir įkurdintas IX forte. Ten sušaudė dar apie 100 IX forto kalinių, daugiausia žydų, ir buvo pergabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Paskutinė Ypatingojo būrio užduotis buvo 1945 m. balandį lydėti žydžių koloną į Brombergą (dabar – Bidgoščius, Lenkija). Priartėjus frontui, būrio tuometinis viršininkas Martinas Weissas spruko, o paskui jį, palikę varomas žydes, išsilakstė ir likusieji būrio nariai.

"Kai kuriems pavyko patekti į anglų ir amerikiečių užimtą zoną, ir dauguma pasislėpė, po karo emigravo į JAV, Angliją, Australiją, Venesuelą, dalies jų likimas apskritai nežinomas. O tiems, kurie frontui praėjus liko sovietų zonoje – Lenkijoje, Rytų Vokietijoje, Lietuvoje, nebuvo sąlygų pabėgti į Vakarus. Jie beveik visi buvo suimti ir nuteisti. Buvo ir tokių, kurie išėjo į mišką partizanauti – 4 asmenys iš Ypatingojo būrio žuvo kaip Lietuvos partizanai", – vardijo A.Bubnys.

Sučiupti karo nusikaltėlius padėjo su Ypatinguoju būriu susijęs asmuo – KGB archyvinė agentė "Irena", 1942–1944 m. dirbusi šio būrio valgykloje. 11 asmenų buvo sulaikyta iki 1952 m. Identifikuoti nemažai Ypatingojo būrio dalyvių padėjo ir iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingas dokumentas – 1942 m. pateikta paraiška Vilniaus miesto savivaldybei dėl malkų, kurioje lietuvių kalba surašyti Ypatingojo būrio nariai, norintys gauti žiemai malkų būstams šildyti.

Bausmės Ypatingojo būrio dalyviams buvo griežtos: Antanas Granickas ir Stasys Livčinas, o vėliau ir Vincas Sausaitis buvo sušaudyti, Petras Černiauskas, Vladas Korsakas nuteisti 25 metams lagerio, Lenkijoje pasilikę ir net pavardes pakeitę Ypatingojo būrio nariai buvo išaiškinti ir teisiami – eiliniai Jan Borkowski, Wladyslaw Butkun Lenkijoje nuteisti mirties bausmėmis (nuosprendį pakeičiant 25 metams kalėjimo), Viktoras Gilwinskis – 25 metams kalėjimo. Pelnytą atpildą gavo ne mažiau kaip 27 Ypatingojo būrio nariai.

Naciai, išteisinti teismų

O štai iš 17 Ypatingajam būriui įsakinėjusių vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūnų, kurie atsakingi už masines žydų žudynes Paneriuose, Vokietijoje nuteisti buvo tik trys. Iš jų vienintelis Martinas Weissas, 1941–1943 m. vadovavęs Ypatingojo būrio vykdytoms masinėms žudynėms Paneriuose, atsėdėjo kalėjime 27 metus. Kaltinamas bendrininkavimu nužudant mažiausiai 30 tūkst. žmonių, 1950 m. jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau 1977-aisiais išėjo į laisvę.

Lietuvoje (Vilkaviškio apskrityje) gimęs Augustas Heringas už 4–5 tūkst. žmonių nužudymą 1950 m. irgi buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, bet 1959 m. Bavarijos teisingumo ministerija jam bausmę sušvelnino iki 15 metų kalėjimo ir tais pačiais metais jis buvo paleistas į laisvę.

10 metų kalėti 1962 m. Berlyne buvo nuteistas ir pirmąsias masines žudynes Paneriuose organizavęs Alfredas Filbertas, dar kaltintas genocidu likviduojant Vitebsko (Baltarusija) getą, kur buvo nužudyta apie 1 800 žmonių.

Sunku patikėti, tačiau dar keturi nacių pareigūnai, kurie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už masinį žydų žudymą Paneriuose, teismų buvo išteisinti. Tai SS hauptšarfiureris Heinrichas Ditzas, organizavęs Lukiškių kalėjime kalinčių asmenų šaudymą Paneriuose, SS hauptšarfiureris Maxas Grossas, vienas iš Vilniaus saugumo policijos ir SD skyriaus viršininkų, dalyvavęs keliose Vilniaus žydų geto naikinimo operacijose ir žydų vaikų paėmimo akcijose, SS oberšarfiureris Horstas Schweinbergeris, organizavęs operacijas, kurių metu buvo nužudyta apie 5 tūkst. žydų, SS oberšturmfiureris Erichas Wolffas, nacių saugumo policijos ir SS Vilniaus skyriaus vadas, duodavęs nurodymus Ypatingajam būriui. O likusieji 10 nacių pareigūnų baudžiamojo persekiojimo apskritai išvengė ir gyveno Vakarų Vokietijoje nesislapstydami.

Pasak dr. A.Bubnio, teismai Vokietijoje vyko praėjus daug metų po Antrojo pasaulinio karo, be to, Holokausto nusikaltimų tyrimai būdavo inspiruojami politinės situacijos, tuo metu vykusio Šaltojo karo bangų ir atoslūgių.

"Istorija – tai ne gamtos ar tikslieji mokslai, čia nėra dėsnių, kad du kart du visada bus keturi. Čia veikia ir žmogiškasis faktorius, – sakė istorikas. – Tikrai nemalonu, kad jau 70 metų praėjo, o kaltinimai lietuviams iš tam tikrų organizacijų vis nesiliauja. Aš nesakau, kad viską reikia priimti, bet ir aklai atmesti negalima – reikia žinoti istoriją, kaip viskas buvo iš tikrųjų. O kai žinai, manyčiau, tie kaltinimai ir tos provokacijos bus tam tikra terapija. Gal čia ir šoko terapija, bet po kurio laiko ateis išgijimas."

Arvydas Anušauskas, A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

Tiesai reikia sklaidos

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario istoriko Arvydo Anušausko nuomone, ką tik išėjusi knyga apie Vilniaus ypatingąjį būrį papildo ir patikslina ankstesnius tyrimus, o kartu primena apie tuos įvykius naujai kartai, kuri mažiau žino ir dažnai apsiriboja interneto platybėse "sužvejota" informacija.

Paklaustas, ar istoriniai leidiniai, paremti realiais dokumentais, gali būti priešnuodis pastaruoju metu eskaluojamai Holokausto temai Lietuvoje ir visuomenę kiršinančioms knygoms bei straipsniams, A.Anušauskas savo ruožtu kelia kitą klausimą: "Kas man gali pasakyti ar įrodyti, kad Rūta Vanagaitė (skandalingos knygos "Mūsiškiai" autorė – red. past.) kėlė tyrimo tikslus?"

Sunku lyginti publicistų ir istorikų darbus, nes jie kelia skirtingus tikslus.

"Nemanau, kad R.Vanagaitei pavyko kažką ištirti, ji, ko gero, ir tyrėjų darbų nelabai žino. Publicistų darbai labiau skirti įaudrinti vaizduotę, jausmus, ką nors supriešinti, gal ir atvirkščiai – sujungti. O istorikų darbai skirti mūsų istorijai pažinti. Istorijos tyrėjai analizuoja faktus, aiškinasi įvairias aplinkybes, giluminius dalykus ir padaro gerokai daugiau negu publicistai", – įsitikinęs A.Anušauskas.

Nesvarbu, kas finansuoja R.Vanagaitės knygas, mūsų valstybė irgi turi rasti finansinių galimybių mokslinių darbų sklaidai.

Tačiau bėda ta, kad mūsų istorikų darbų Europoje ir pasaulyje mažai kas žino – apie juos reikia daugiau kalbėti ir rodyti tarptautiniu lygmeniu.

"Anksčiau ar vėliau turime subręsti ir suvokti, kad kiekvienas Lietuvoje išleidžiamas mokslinis darbas, ypač tokia jautria tema kaip Holokaustas, turi pasirodyti ir anglų bei rusų kalbomis – mažiausiai. Gyvename tokiame paribyje, kur būtų daug skaitančių į Rytus nuo Lietuvos, bet taip pat ir į Vakarus, nes žinojimas apie mūsų istoriją nėra toks brandus, – kalbėjo parlamentaras. – R.Vanagaitės knyga išversta jau keliose šalyse, o mūsų istorikų darbų tokiu tempu – per vienerius metus – tikrai nebus išversta be mūsų pačių pastangų. Nesvarbu, kas finansuoja R.Vanagaitės knygas, mūsų valstybė irgi turi rasti finansinių galimybių mokslinių darbų sklaidai. Manau, tai yra kultūros ministro atsakomybė ir rūpestis."