Muzikalus Paryžiaus bohemos gyvenimas, blizgūs drabužiai, parteryje besinervinantis režisierius, premjerinis jaudulys ir gėlės.
Visa tai savaitgalį buvo galima išvysti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – čia vyko du Imrės Kalmano operetės "Monmartro žibuoklė" premjeriniai spektakliai.
Pakyla uždanga. Scenoje – bohemiškojo Paryžiaus Monmartro atstovai. Trys draugai – dailininkas Raulis, kompozitorius Florimonas ir poetas Anri skursta, bet gyvena linksmai ir optimistiškai. Netikėtai gavę pinigų, pasiryžta padėti vargšei gatvės dainininkei Violetai.
Trečiajame veiksme į sceną perkeliami teatro užkulisiai, ir tikri teatro solistai vaidina savo antrininkus – operetės solistus. Pasitelkiami ir akrobatiniai triukai – nuo lubų krenta vaidinamo teatro apšvietėjas. Spektaklyje juntama latvių choreografo Agrio Danilevičiaus ranka.
"Jaučiasi Paryžiaus dvasia", – šnibždasi šalia manęs parteryje įsitaisiusios damos, aptarinėdamos ryškiaspalvį artistų garderobą. Tai komplimentas vilnietei dailininkei Marijai Rubavičiūtei.
"Įspūdžiai geri, šviesūs – žiūrovams surengta graži šventė. Mes čia neatsitiktinai – esame nuolatiniai Muzikinio teatro lankytojai", – pasibaigus spektakliui pasakojo Kauno apskrities policijos komisariato viršininkas Algirdas Kaminskas, premjerą stebėjęs su žmona Vita.
"Nori pamatyti, kas scenoje dedasi po premjeros? Einam", – į užkulisius mane vedasi viena teatro darbuotojų. O čia – jūra gėlių ir kaip artimiausi giminės besiglėbesčiuojantys spektaklio dalyviai. Paskui visi išsirikiuoja nuotraukai. "Režisieriau, šypsokitės, spektaklis jau baigėsi", – kažkas šūktelėja vis dar įsitempusiam režisieriui Kęstučiui Jakštui.
Pagrindinį moters vaidmenį – Violetos partiją – operetėje kurianti solistė Gitana Pečkytė prisipažino, kad jai sunkiausia buvo atlikti ne sudėtingą ariją. "Sudėtingiausia buvo, skambant Raulio arijai, nieko nedarant – net ne veido mimika, beveik vien akimis parodyti vidinę būseną – įsimylėjimą", – pasakojo daugiausiai sveikinimų ir komplimentų po premjeros sulaukusi G.Pečkytė.
"Nėra nei draminės, nei operinės vaidybos – vaidyba yra viena. Arba tu sugebi įtikinti žiūrovus, arba nesugebi. Aš reikalavau vienintelio: kad solistai scenoje kalbėtų nuo savęs, natūraliai, nebertų teksto bet kaip", – keltus reikalavimus paaiškino K.Jakštas.
Kitaip nei įprasta, jis premjerą stebėjo iš žiūrovų salės. "Turėjau matyti bendrą vaizdą, nes rytoj visiems sakysiu pastabas – kas ką padarė gerai ar blogai, kuri vieta strigo, kuri – gerai praėjo. Žiūrėjau su viena mintimi: kad viskas laimingai pasibaigtų. Turbūt stačiau tokį spektaklį, koks jis šiandieną ir buvo", – sakė režisierius.
Naujausi komentarai