Vilniuje yra tik kelios tokios vietos, apie kurias pagalvojus kone visus ilgamečius vilniečius apima nostalgija ir šilti prisiminimai. Viena tokių – lyg iš praeities sugrįžusi "Vilniaus eglė".

Išlaikė senąją dvasią

"Kuo pasikeitusi ši parduotuvė? Turbūt beveik niekuo, bent aš skirtumo neįžvelgiu. Lankydavausi čia, kaip ir visi. Ne vieną angelą esu čia nusipirkęs", – puikiai nusiteikęs atidarant juvelyrikos parduotuvę "Vilniaus eglė" šypsojosi Nacionalinio dramos teatro direktorius Adolfas Večerskis, kurio pomėgis kolekcionuoti angelus daugeliui puikiai žinomas.

Į parduotuvės atidarymą atėję lankytojai negalėjo atsispirti užplūdusių prisiminimų bangai. "Kiek laiko eilėse stovėdavome, ir dar ne kiekvienas pirkti galėjo, reikėjo taloną turėti, kurių ne visi gaudavo", – prisiminimais dalijosi į šventę susirinkusios moterys.

Žinoma, talonų dabar nebereikia – apsipirkti gali kiekvienas norintis. Tačiau aplinka, vitrinos, iškaba ir net pardavėjos išliko tos pačios. Užveri duris – ir jautiesi lyg grįžęs kelis dešimtmečius atgal.

Apsipirkti – metų įvykis

1946 m. atidaryta juvelyrikos parduotuvė "Vilniaus eglė" ilgą laiką buvo vienintelė mieste. Ruošiesi pirštis, tuoktis ar tiesiog nori padaryti nepaprastą staigmeną, vienintelis kelias – į parduotuvę Vilniaus gatvėje 25. Čia žmonės pirkdavo papuošalus, prašmatnius stalo įrankius, kelis dešimtmečius tiksinčius laikrodžius.

"Mes tuomet dirbome ligoninėje. Vieną dieną atėjo vienas vadovų, kuris turėjo kelis talonus, su kuriais galėjai apsipirkti "Vilniaus eglėje". Traukėme burtus – kas laimėjo, galėjo stotis į eilę ir ką nors nusipirkti. Kartą per pažįstamus mums suorganizavimo apsipirkti vakare, kai jau nebebuvo žmonių – buvo didžiulis įvykis", – į praeitį su šypsena žvelgė vilnietė Kristina Boreikienė.

"Vilniaus eglė" buvo viena svarbiausių miesto vietų, apie kurią sužinodavo į Vilnių mokytis atvažiavę studentai. "Buvo vaistinė netoli Filharmonijos, kuri vadinosi "Balta gulbė", "Vaikų pasaulis" ir "Vilniaus eglė" – prie jų būdavo skiriami pasimatymai, susitikdavo draugai", – pasakojo viena į šventę atėjusių moterų.

Papuošalai vietoj maisto

Kaip dabar, moterys atsiminė ir papuošalų kainas. Vienoks žiedas – 183 rubliai, kitoks – 420 rublių, tokiam daugelis turėjo dvejus trejus metus taupyti. Nevalgiusios, negėrusios, bet – su žiedu ant rankos. "Vieną žiedą pirkome už 600 rublių, tai buvo kokių keturių mėnesių atlyginimai", – pasakojo K.Boreikienė.

Vilnietei studentei pasisekė, kad nereikėjo rūpintis pragyvenimu, kaip atvykusiems iš kitur, kurie maisto dažniausiai gaudavo mainydamiesi. Suvalkiečiai atsiveždavo lašinių, šiauliečiai – uogienių, visi kartu šiaip taip išsiversdavo. "Aš, kaip vilnietė, stipendiją galėjau pataupyti. Kurį laiką pataupai – ir į "Eglę". Auksinį laikrodį taip nusipirkau. Tėvai džiaugdavosi, kad ne šiaip vėjais pinigus leidžiu", – šypsojosi K.Boreikienė.

Istorija

"Vilniaus eglė" (Vilniaus g. 25) įsikūrusi viename pirmųjų Vilniaus nuomojamųjų namų, kuris savo amžių pradėjo skaičiuoti nuo 1881 m., o jo atsiradimo krikštatėvis, savininkas, fundatorius ir statytojas buvo pramonininkas Samuilis Vyšvianskis, pastatęs šį pastatą pagal architekto Jono Levickio projektą. Tais metais šio pastato pirmajame aukšte buvo įrengta parduotuvė, vėliau nuo 1905 m. veikė muzikos mokykla, o dar vėliau – 1937 m. čia buvo Lietuvos studentų sąjungos patalpos. Po Antrojo pasaulinio karo, spalio mėnesį, šis pastatas buvo perduotas Lietuvos Respublikos Pramonės ir prekybos ministerijai, kuri atidarė šią ilgametę parduotuvę, puoselėjančią senas tradicijas. Sklando legendos, kad sužadėtuvių ir vestuvių žiedai, pirkti "Vilniaus eglėje" ir padovanoti mylimosioms, neišskiriamai sutvirtindavo jaunavedžių šeimas.