Pasak organizatorių, toks maršrutas simbolizuoja sunaikintų žydų bendruomenių atminties ir paveldo sugrąžinimą iš užmaršties į šių dienų sąmonę bei jų gyventas vietas.
Keturi šimtai žmonių, daugiausia mokinių, pirmiausia susirinko Panerių memoriale – vietoje, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 50–70 tūkst. žydų, ir iš ten traukiniais vyko į Vilniaus geležinkelio stotį, iš kurios „Atminties kelio“ eisena tęsėsi iki Rūdninkų skvero.
„Mums reikia ne tik paminėti tas aukas Paneriuose ar kitose vietose, kur jie buvo nužudyti, mums reikia grąžinti tą kultūrinį, intelektualinį palikimą į mūsų kasdienį gyvenimą, į mūsų kasdienę apyvartą“, – BNS sakė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti direktorius Ronaldas Račinskas.
„Mes negalime, aišku, apgyvendinti tų namų, kurie čia buvo, ir tų žydų mes negrąžinsime, bet mes jau bent jau turime žinoti apie tą mūsų istorinę praeitį ir atpažinti tuos ženklus mūsų gatvėse ir inkorporuoti į mūsų kolektyvinę sąmonę tai, kas buvo sukurta tų žmonių, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyti“, – kalbėjo jis.
Dalyviai buvo paraginti atsinešti po akmenuką su užrašytu žuvusiojo vardu, iš jų renginio metu buvo sudėliotas žodis „žinau“, akmenukai po minėjimo nugabenti į Panerių memorialą.
„Galime pasirinkti, kaip elgtis su atmintimi“
Savo ruožtu renginyje kalbėjusi Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne (Šeli Hugler Livnė) teigė, kad nors negalima pakeisti to, kas įvyko, tačiau galima pasirinkti, kaip elgtis su atmintimi.
„Šiandien, kai antisemitizmas vėl reiškiamas atvirai, ši atsakomybė tampa dar svarbesnė. Izraelio valstybės, kaip žydų valstybės, egzistavimas taip pat yra šios istorijos dalis“, – renginyje kalbėjo ambasadorė.
„Šiandien einame „Atminties keliu“ sunkia širdimi. Einame ne tik tam, kad prisimintume istorinę tragediją, bet ir tam, kad pagerbtume žmones – tėvus, vaikus, senelius, kaimynus, mokytojus, gydytojus, menininkus, darbininkus ir daugelį kitų. Žmones, kurie gyveno šiuose pastatuose ir aplinkinėse gatvėse, kūrė šeimas bei bendruomenes ir buvo neatsiejama Lietuvos dalis. Daugeliui jų šis kelias, kuriuo ką tik ėjome, tapo paskutine kelione“, – pažymėjo ji.
S. Hugler Livne teigimu, Holokaustas sunaikino žydų bendruomenes visoje Lietuvoje ir paliko žaizdas, o „sąžiningas šios istorijos prisiminimas – tai ne tik pagarbos nužudytiesiems ženklas, bet ir atsakomybė prieš tuos, kurie ateis po mūsų“.
„Maži akmenukai, kuriuos šiandien nešamės, yra daugiau nei simboliai: kiekvienas jų simbolizuoja žmogaus gyvenimą – asmenybę, turėjusią vardą, šeimą, viltis ir svajones, lygiai kaip ir mes visi“, – sakė ambasadorė.
„Tegul mūsų atmintis tampa įsipareigojimu gerbti žmogaus orumą, tiesą ir atjautą bei atmesti neapykantą ir abejingumą“, – teigė ji.
Amžina istorinė atsakomybė
Tuo metu Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Cornelius Zimmermannas (Kornelijus Cimermanas) sakė šiandien jaučiantis skausmą, gėdą ir liūdesį už įvykius praeityje.
„Juk Vokietija – mano šalis – buvo ta valstybė, kuri suorganizavo Holokaustą, todėl mums tenka amžina istorinė atsakomybė. Privalome ją prisiimti: saugoti įvykių atminimą, suteikti balsą aukoms ir, žinoma, daryti tinkamas išvadas – dėti visas pastangas, kad toks civilizacijos nuosmukis niekada daugiau nepasikartotų“, – BNS antradienį sakė jis.
„Mane labai džiugina, kad čia susirinko tiek daug jaunų lietuvių, kad jie nuėjo kelią iš Panerių ir saugo tą atminimą. Ypač man patinka šis iš akmenų sudėliotas žodis „žinau“ – akmenys kažką kuria, o tas statinys – tai sąžinės ugdymas. Tai žinios“, – tikino ambasadorius.
C. Zimmermanno teigimu, žinios apie istorinius faktus gali padėti užkirsti kelią tam, kas įvyko praeityje – ir būtent to visi turėtume siekti.
„Tiesą sakant, praeityje vokiečiai diskriminavo žydus ir siekė sunaikinti žydų tautą, jie nepaisė esminio dalyko – kad diskriminacija yra neleistina“, – pabrėžė jis.
„Viena Holokaustą išgyvenusi moteris Vokietijoje yra pasakiusi: „Žinote, egzistuoja tik žmogaus kraujas. Nėra krikščionių kraujo, nėra žydų kraujo, nėra musulmonų kraujo. Tad būkite žmonėmis.“ Būtent tai ji sakė moksleiviams Vokietijoje, ir manau, kad labai svarbu vadovautis šia žinute kuriant geresnę ateitį“, – tikino C. Zimmermannas.
Prisiminti galima tik tai, kas žinoma
Vilniaus Pilaitės gimnazijos istorijos mokytojas Neilas Zaramba į minėjimą atvyko su maždaug šešiomis dešimtimis moksleivių, dėliojo žodį iš akmenukų.
„Minime Lietuvos žydų genocido dieną, kuomet žydai negailestingos nacių politikos buvo išplėšti ar bandomi išplėšti iš Vilniaus istorijos. Ir tokiu simboliniu žygiu iš Panerių į Rūdninkų aikštę tarsi ir tuos Lietuvos žydus grąžiname ten, kur jie ir priklauso, į Vilnių“, – BNS sakė jis.
„Su mokiniais iš akmenukų sudėliojame žodį „žinau“, nes prisiminti galima tik tai, kas yra žinoma, ar ne? Tai toks tas simbolinis žodis“, – tikino mokytojas.
Savo ruožtu R. Račinskas pažymėjo, kad žydų tragedija dar ne visur yra tinkamai įamžinta, o Holokaustą reikia suvokti ne vien tik kaip žydų tragediją.
„Daugumoje Lietuvos miestų, miestelių žydai sudarė nuo trečdalio iki absoliučios daugumos vietos gyventojų. Taip kad dabar daugelyje tų vietų nė vieno žydo nėra gyvo dėl suprantamų priežasčių, bet, manau, istoriškai tai yra neteisinga, kad mes to neatsimename ir, tarkim, netgi krašto muziejuose, kur miestelyje, kuriame kažkada gyveno 75 proc. žydų, jų krašto muziejuje nėra nė vieno ženklo, nė vienos jokios informacijos apie tai, kad tai buvo. Aš manau, tai yra neteisinga“, – nurodė jis.
„Turime suvokti ir suprasti Holokausto tragediją ne vien tik kaip žydų tragediją. Mes turime suprasti ir suvokti ją kaip labai skaudžią, didelę Lietuvos netektį, nes Lietuva prarado fenomenalų intelektualinį, kultūrinį, politinį, ekonominį potencialą ir talentus, praradome ir potencialą į ateitį, praradome. Tai išties turim tą žinoti ir suprasti“, – aiškino R. Račinskas.
Vilniaus senamiestyje 1941 metų rugsėjo 6 dieną buvo įkurtas žydų getas. Per visą geto egzistavimo laikotarpį jame buvo kalinta beveik 40 tūkst. žmonių. Getas likviduotas 1943-ųjų rugsėjo 23 dieną. Šią dieną minimas Lietuvos žydų genocido aukų atminimas.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje iš viso nužudyta apie 195 tūkst. žydų. Iki karo Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų.
(be temos)
(be temos)
(be temos)