Visuomenėje smarkių diskusijų audrą ir didelį vilniečių pasipiktinimą sukėlusios skulptūros "Krantinės arka", dažniau vadinamos tiesiog vamzdžiu, autorius Vladas Urbanavičius pretenduoja į Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Darys viską, kad nenugriautų

Premija menininkams teikiama kasmet, siekiant įvertinti reikšmingiausius jų kultūros ir meno kūrinius, gimusius per pastaruosius septynerius metus.

Į šešių kūrinių, už kuriuos siūloma premijuoti V.Urbanavičių, sąrašą įtraukta ir šiemet Vilniuje tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų išdygusi "Krantinės arka".

Vilniečių kritikos strėlės šią skulptūrą varpė nuo pat jos gyvenimo pradžios. Kaip ją apibūdinti, sugalvota apsčiai: kloaka, svetimkūnis, darkantis Vilniaus vaizdą, ar tiesiog surūdijęs vamzdis.

Skulptūra suskaldė net menininkų bendruomenę. Pasipiktinę senesnės kartos menininkai surinko 200 parašų, kad skulptūra būtų išmontuota.

Išgirdęs, kad V.Urbanavičius su "Krantinės arka" priešakyje pretenduoja į Nacionalinę premiją, parašus rinkęs vilnietis Kęstutis Ramonas plyšo iš apmaudo.

"Jie darys viską, kad tik tą pabaisą prastumtų, kad ji nebūtų nugriauta. Aiškinama, esą skulptūrą gina kultūros elitas, o jai priešinasi tik konservatyvūs menininkai ir runkeliai. Tačiau aš turiu 200 išmintingų ir gerbiamų žmonių parašų!" – plūdosi K.Ramonas.

Koks Paryžius be Eifelio?

V.Urbanavičių Kultūros ir meno premijai gauti pristatė viešoji įstaiga "Lietuvos aido" galerija ir bendrovė "Baltic Sign".

Galerijos direktorė Birutė Patašienė sprendimą teikti premijai V.Urbanavičiaus kandidatūrą pagrindė visa plejada argumentų.

"Jis vienas moderniausių ir įdomiausių šiuolaikinių kūrėjų, kaip niekas kitas gerai jaučiantis erdvę ir turintis estetinį suvokimą. Jautrus, talentingas, intelektualus. Siūlome jį už talentą!" – aiškino B.Patašienė.

Jos manymu, V.Urbanavičius turėjo gimti ne XX a., bet XXI a. Girdi, tuomet menininkas už savo darbus būtų liaupsinamas, o ne malamas į miltus.

"Kai buvo pastatytas Eifelio bokštas, visas Paryžius ėjo jo griauti. Tačiau nenugriovė. O dabar ar kas nors įsivaizduotų Paryžių be Eifelio?" – svarstė "Lietuvos aido" galerijos direktorė.

Skulptūra išbudino vilniečius

Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, buvusi viešosios įstaigos "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS) vizualiųjų menų projektų vadovė Laima Kreivytė sakė net nenustebusi, kad V.Urbanavičius atsidūrė tarp pretendentų gauti Nacionalinę premiją.

"Gerų menininkų daug, tačiau tokių, kurių darbai visuomenėje sukeltų tokį rezonansą, vos vienas kitas. Kilęs ažiotažas tapo viešojo meno pripažinimu. Dauguma mūsų turimų paminklų nekelia jokių klausimų. "Krantinės arka" išjudino, išbudino, todėl ir sulaukė atgarsio", – kalbėjo L.Kreivytė.

Meno istorikė ir kritikė Giedrė Jankevičiūtė atkreipė dėmesį, kad V.Urbanavičius yra vienas iš nedaugelio skulptorių, vis dar dirbančių su medžiaga.

"Bėda ta, kad visuomenė nebuvo parengta tokiam kūriniui kaip "Krantinės arka". Žmonės nežinojo, kaip jiems reaguoti. Kalti profesionalai, kurie nekalbėjo su žmonėmis. Kalta ir žiniasklaida, V.Urbanavičių apdrabsčiusi purvais. V.Urbanavičius yra labai sąžiningas, pozityvus menininkas. Jis dirba su materija, todėl jo kūriniai neišnyksta, nesuyra, bet labai gražiai sensta", – aiškino G.Jankevičiūtė.

Įtiktų ir konservatoriams

Meno istorikė įsitikinusi, kad tik išdygus "Krantinės arkai" dauguma vilniečių pasijuto tikraisiais miesto gyventojais. "Žmonės pradėjo kalbėti, ką jie nori matyti pro savo namų langą. Suaktyvėjo architektų diskusijos apie viešųjų erdvių humanizavimą. Gal pagaliau išsispręs miesto aikščių problema ir apie jas imsime svarstyti plačiau nei vien tai, kokį paminklą jų viduryje pastatyti", – vylėsi G.Jankevičiūtė.

Ji norėtų, kad V.Urbanavičiaus kūryba žmonių akyse išsiveržtų vien iš VEKS ir "Krantinės arkos" rėmų.

"Juk V.Urbanavičius ne tik eksperimentuoja su viešomis erdvėmis. Kai kurias jo skulptūras priimtų net ypač konservatyvūs žmonės", – neabejojo G.Jankevičiūtė. Kaip pavyzdį ji paminėjo Rasų kapinėse 2007 m. pastatytą kenotafą okupantų nužudytiems 1918-ųjų Vasario 16-tosios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams Kaziui Bizauskui, Pranui Dovydaičiui, Vladui Mironui atminti.

Šis darbas irgi įtrauktas į kūrinių, už kuriuos siūloma premijuoti V.Urbanavičių, sąrašą. Jame taip pat yra 2006 m. Kaune prie Taikos prospekto įsikūrusioje skulptūrų zonoje sumontuota skulptūra "Kabantys akmenys", 2005 m. Zarasuose atkurtos dvarvietės parke atsiradusi "Sąrama", 2004-aisiais pačiame Utenos centre sunerta "Vaivorykštė" ir 2002 m. Pietų Korėjoje įgyvendintas projektas "Dvi dalys".

Premija – 104 tūkst. litų

2009 m. gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas pretenduoja 33 asmenys, tarp jų choreografė Anželika Cholina, solistė Judita Leitaitė, rašytojas Laimonas Tapinas, kompozitorius, europarlamentaras Vytautas Landsbergis ir kiti.

Kasmet skiriamos ne daugiau kaip šešios Kultūros ir meno premijos, iš jų ne daugiau kaip viena gali būti skiriama už ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną. Kultūros ir meno premija siekia 800 bazinių socialinių išmokų dydžių Taigi laureatais tapę šeši asmenys gaus po 104 tūkst. litų. Premijos mokamos iš valstybės biudžeto asignavimų, skirtų Kultūros ministerijai.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus renka Vyriausybės patvirtinta vienuolikos asmenų komisija, sudaryta iš kultūros ir meno premijos laureatų, kultūros ir meno kūrėjų, profesionalių meno vertintojų.