Muziejininkų iniciatyva vilniečiai ir miesto svečiai šį savaitgalį gali nufilmuoti savo komentarus apie Vilniaus arkikatedrą baziliką: nuo linksmų pokštų iki rimtų pafilosofavimų. Tiesa, reikia tilpti į 7 sekundes.

Stengiasi dalyvauti visur

Nuo 2006 m. Lietuvoje vyksta Europos paveldo dienos, kurios prasidėjo 1986 m. Prancūzijoje.

„Nuo 2002 m. pradžios Bažnytinio paveldo muziejui teko garbė administruoti Vilniaus katedros požemius, ir požemių administratorės, muziejininkės vedė aktyvią edukacinę, šviečiamąją veiklą, tad sumanyta ir konferenciją surengti, naujai pakalbėti apie svarbiausią Vilniaus šventovę“, – pentadienį surengtoje konferencijoje „Vilniaus katedra: objektas ir pasakojimas“ sakė muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė.

Vaizdo linkėjimas katedrai

Konferencijos klausytojai pirmieji buvo pakviesti palikti vaizdo įrašus tam skirtoje „pašto dėžutėje“ – specialiame filmavimo įrenginyje. 7 sekundžių trukmės įraše vilniečiai ir miesto svečiai prašomi įamžinti savo rimtą arba šmaikščią nuomonę apie Vilniaus katedrą bei jos reikšmę miestui.

Šeštadienį jau visi gali prieš kamerą pasakyti, ką mano apie katedrą: visą savaitgalį „pašto dėžutė“ stovės prie pačios Arkikatedros. „Šia akcija siekiama surinkti vertingos dokumentikos, užfiksuoti, kaip šiandienos žmogus supranta sostinės istoriją, ką žino apie svarbiausią jos statinį. Vykstant akcijai surinkta vaizdo medžiaga bus sumontuota ir įkelta į Bažnytinio paveldo muziejaus tinklalapį bei feisbuką“, – kur bus panaudoti įrašai, aiškinama organizatorių pranešime.

Penkios temos

Penktadienį į konferenciją Bažnytinio paveldo muziejuje susirinko pilna salė klausytojų. Konferencijoje skaityti penki pranešimai.

Humanitarinių mokslų daktaras, vyresnysis mokslo darbuotojas Darius Baronas pranešime „Perkūno šventykla Vilniuje: senų mitų ir naujų mokslinių tyrimų nedermė“ teigė, kad pirmieji apie ją intensyviai rašyti pradėjo XIX a. pradžios romantikai, kurių iškelta tradicija ruseno ir vėlesniais laikais, o bene stipriausiai sukerojo sovietmečiu. „Šią romantinę tradiciją reprezentuojantys tekstai ir jų sekiniai populiarioje sąmonėje įtvirtino keletą gyvybingų vizijų. Pirmoji vizija susijusi su mintimi apie Vilniaus katedros vietoje dar karaliaus Mindaugo laikais pastatytą vyskupo bažnyčią, o antra teigia, kad po Mindaugo žūties jo statyta katedra buvo paversta pagoniška Perkūno šventykla. Ši šventykla esą gyvavo iki pat 1387 m. Lietuvos krikšto, kai vietoj pagonių šventyklos čia vėl iškilo Vilniaus katedra“, – tvirtino D.Baronas.

Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis pasakojo Vilniaus katedros kasinėjimų istoriją. V.Steponaitis yra ir 2012 m. pradžioje Vilniaus katedros požemiuose atidarytos naujos ekspozicijos, pristatančios šventovės istoriją, pastato kaitą, laidojimo tradicijas, kūrėjas.

Dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Mickūnaitė skaitė pranešimą apie Rytų ir Vakarų krikščionių tradicijas freskoje „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir Šv. evangelistu Jonu“, rastoje 1985 m. Vilniaus katedros kriptoje. Tai – vienas ankstyviausių išlikusių tapybos kūrinių Lietuvoje.

Kultūros istorikė ir antropologė, muziejininkė Inga Cironkaitė-Bendžienė pranešime „Skambinimas katedrų varpais: Vilnius, Krokuva, Praha“ pristatė šiuo metu Vilniaus katedros varpinėje esančius varpus, skambinimo jais tvarką ir prasmę, aptarė varpinės ir senųjų jos varpų istoriją, taip pat senosios Lenkijos sostinės Krokuvos Vavelio ir Čekijos sostinės Prahos Šv. Vito katedros varpų istoriją.

Istorikas, gidas Vladas Liepuonius pranešime „Turistai katedroje: ekskursijų vedimo patirtys“ kalbėjo apie Vilniaus arkikatedros bazilikos istorijos refleksiją visuomenėje, remiantis ją aplankiusių turistų klausimais ir pastabomis.