Išskirtiniai ženklai
Kaip BNS nurodė Kultūros ministerija, Lietuvos valdovų panteonas būtų kuriamas ne kaip atskiras memorialas ar nauja ekspozicija, o įsilietų į vientisą Vilniaus katedros ir jos požemių įprasminimo viziją.
„Panteono samprata apimtų ne tik Karališkąjį mauzoliejų su jame palaidotais valdovais ir Vytauto Didžiojo atminimą, bet ir visus žinomus Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, valdovų šeimų narius, didikus ir kitus Vilniaus katedroje palaidotus Lietuvos istorijai reikšmingus asmenis“, – teigiama ministerijos atsakyme.
Anot jos, bus siekiama įamžinti ir tuos, kurių kapai ar palaikai iki šiol nesurasti ar neidentifikuoti, tačiau palaidojimo faktas yra žinomas arba ateityje galėtų būti patvirtintas moksliniais tyrimais.
Ministerija pabrėžė, kad pirmiausia bus atliekami išsamūs moksliniai ir taikomieji tyrimai, o tik po jų, konsultuojantis su istorikais, archeologais, architektais, paveldosaugos specialistais ir kitais ekspertais, bus rengiami memorialiniai, architektūriniai ir ekspoziciniai sprendimai.
Laukia mokslininkų paraiškų
Lietuvos mokslo taryba (LMT) pakvietė mokslininkus teikti paraiškas kompleksiniams Vilniaus arkikatedros bazilikos tyrimams atlikti. „Projekte numatoma nagrinėti Vilniaus arkikatedros komplekso istorinę, architektūrinę, paveldosauginę, archeologinę ir menotyrinę dimensijas, atskleisti jo reikšmę pasaulio paveldo kontekste ir parengti tyrimais grįstus išsaugojimo ir pristatymo visuomenei sprendimus“, – sakoma LMT paskelbtame pranešime.
Kompleksinių tyrimų rezultatai turės būti prieinami visuomenei. Didelis dėmesys, anot LMT, bus skiriamas darbų kokybei, duomenų valdymui ir etikai. Be kita ko, viešojo kvietimo iniciatoriai teigia, kad paraišką pateikusi institucija į projekto veiklas turės įtraukti jaunuosius tyrėjus ir studentus.
Liepos pradžioje dabar jau buvusi Vyriausybė pritarė Vilniaus arkikatedros bazilikos kompleksinių tyrimų planui. Jame numatyta, kad specialiai tam suburta darbo grupė vykdytų penkių skirtingų rūšių mokslinius tyrimus – istorinius ir šaltinių tyrimus, architektūrinius ir mūro tyrimus, taip pat bioarcheologinius ir paleogenetinius tyrimus bei arkikatedros meno tyrinėjimus.
Tyrimus Vilniaus arkikatedroje atliksianti darbo grupė žada ištirti ir galimas hipotezes dėl Vytauto Didžiojo palaidojimo vietų. Pasiūlyta atlikti bandomąjį minimalų invazinį tyrimą, kurio vertė – apie 35 tūkst. eurų.
Pirmasis hipotezę dėl galimos Vytauto Didžiojo palaikų buvimo vietos Vilniaus arkikatedros požemiuose iškėlė restauratorius Saulius Poderis. Jo teigimu, istorinio Lietuvos didžiojo kunigaikščio palaikai galėtų būti palaidoti Vilniaus arkikatedros mauzoliejaus vakarinėje sienoje esančio, XVII a. įrengto įėjimo nišoje.
Įamžins atminimą
Užsienio reikalų ministerija BNS nurodė pradėjusi įgyvendinti projektą dėl kunigaikščio Butauto atminimo lentos Prahoje esančioje Šv. Tomo bažnyčioje, kurios rūsiuose prie centrinio altoriaus jis palaidotas. Lietuvos ambasada Čekijoje jau kreipėsi į bažnyčios vadovybę dėl tokios galimybės ir inicijavo istorinį tyrimą dėl Butauto palaidojimo vietos toje pačioje bažnyčioje.
„Šis galimas projektas su Šv. Tomo bažnyčios vadovybe buvo aptartas ne vieną kartą, gautas žodinis pritarimas šiai iniciatyvai, o raštišką bažnyčios sutikimą ambasada gaus artimiausiomis savaitėmis“, – nurodė ministerija.
Pasak jos, įrengti atminimo lentą pasirinkta po pirminių konsultacijų su Augustinų ordino, kuriam priklauso bažnyčia, atstovais ir Šv. Tomo bažnyčios taryba, atsižvelgus į statinio, kaip sakralinio ir Čekijos paveldo objekto, ypatybes.
Taip pat buvo įvertintas faktas, kad galimą kunigaikščio Butauto palaidojimo vietą jau žymi istorinė antkapinė plokštė.
Kunigaikštis Butautas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus. Pirmą kartą jį paminėji Janas Długoszas, aprašydamas 1336 m. lietuvių reidus į Mozūriją, tačiau jis Butautą mini kaip Gedimino sūnų.
Pirmi patikimi duomenys skelbia, kad 1365 m. Algirdui ir Kęstučiui išvykus į Voluinę padėti broliui Liubartui, Butautas, susitaręs su bajorais, ketino užgrobti valdžią Lietuvoje. Tačiau Vilniaus pilininkas Dirsūnas sužinojo apie jo planus. Sąmokslui nepavykus didžiūnas Dirsūnas jį sulaikė ir įkalino Vilniuje. Bet jo bendrininkas Survila išgelbėjo jį ir užmušė Dirsūną. Butautas, Survila ir penkiolika jų šalininkų turėjo bėgti. 1365 m. liepos 25 d. atvyko į Įsrutį pas Vokiečių ordino kryžiuočius. Vėliau Karaliaučiuje pakrikštytas Henriko vardu. 1365 m. rugpjūtį jo vedama kryžiuočių kariuomenė per Ukmergę pasiekė Vilnių, bet jo neužėmė. Per dvylikos dienų reidą buvo nuniokota Kernavė ir Maišiagala.
Po nepavykusio žygio Survila pasiliko Karaliaučiuje, o Butautas nuvyko į Prahą pas Šv. Romos imperatorių, Vokietijos ir Čekijos karalių Karolį IV. Butautas paminėtas kaip kelių susitarimų liudininkas. Su karaliumi 1368–1369 m. dalyvavo žygyje į Italiją pas popiežių Urboną V.
1370–1372 m. Butautas gyveno imperatoriaus dvare Prahoje. Iš Karolio IV gavo kunigaikščio titulą ir vasalo teisėmis vokiečių žemių. Kunigaikštis mirė 1380 m. gegužės 7 d. Prahoje.
Ministerijos teigimu, artimiausiu metu bus pradėtos konsultacijos su Ukrainos institucijomis dėl Gediminaičių (Olelkaičių) palaidojimo vietų ir palaikų tyrimų Pečorų lauroje Kyjive.
Naujausi komentarai