Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo ir Tikslinių kompensacijų įstatymo projektai, kuriuose numatytas šunų pagalbininkų įteisinimas Lietuvoje ir kompensacijų skyrimas už šių šunų įsigijimą, svarstomi Seime. Jei įstatymas būtų priimtas toks, koks svarstomas, šuns pagalbininko įsigijimo išlaidos būtų kompensuojamos – tam būtų skiriama iki 21 tūkst. eurų.

Nieko nebeįskaitė

„Beveik visai nebematau“, – sako Regos inovacijų instituto bendraįkūrėja Audrė Grybauskaitė. Dviejų vaikų mama nesijaučia nuskriausta likimo. Kai kuriose situacijose jai padeda asistentas, tačiau moteris prisipažįsta: šuo vedlys jai būtų didžiulė pagalba.

Regėjimas Audrei ėmė silpti dar vaikystėje, nuo septynerių metų. Galiausiai taip nusilpo, kad šiuo metu tenka naudotis baltąja lazdele.

Pirmas tris klases ji baigė bendrojo ugdymo mokykloje, tačiau dėl prastos regos mokytis joje buvo labai sunku. „Turėjau skaityti iš labai arti, nemačiau, kas parašyta ant lentos, mokytojai nežinojo, kaip su manimi dirbti. Vėliau perėjau į aklųjų ir silpnaregių mokyklą. Pradėjau mokytis Brailio rašto, o vėliau perėjau tik prie jo, nes nuo 6–7 klasės reginčiųjų rašto jau nebeįskaičiau“, – prisiminė A. Grybauskaitė.

Moteris neslėpė – aklųjų ir silpnaregių mokykla ją išgelbėjo ir psichologiškai. Bendrojo lavinimo mokykloje neturėjo draugų, buvo labai uždara. Gretindavosi prie sesės, prie jos draugų, kad nebūtų viena. Savo daugų neturėjo. „Bijodavau eiti į kiemą, bijojau, kad kažko nepastebėsiu ir kas nors dėl to iš manęs išsityčios, kažką pasakys. Buvo labai sunku“, – atviravo moteris.

Specializuotoje mokykloje moteris greitai susirado draugų, pradėjo geriau jaustis, nes buvo ne viena blogai matanti. Pasikeitus sąlygoms tapo lengviau ir įdomiau mokytis.

Moteris užsiminė, kad jeigu būtų anksčiau sužinojusi diagnozę, regą galbūt būtų pavykę išsaugoti ilgiau. „Nežinojau, kad mano akims kenkia vitaminas A ir saulės spinduliai. Vitamino A nevengiau, atvirkščiai – galvodama, kad padės, vartojau didelėmis dozėmis, o vėliau paaiškėjo, kad jis žalojo mano tinklainę“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasirinkimas: šunimis vedliais gali tapti tik visiškai agresijos savyje neturintys šunys. Dažniausiai tai labradorų retriveriai, auksaspalviai retriveriai, pudeliai. / LASS archyvo nuotr.

Padeda asistentas

A. Grybauskaitė dirba, augina du vaikus. Sūnui – septyneri, dukrai – jau dvylika. „Motinystė ir tėvystė akliesiems ir silpnaregiams yra nelengvas dalykas. Dabar mano kasdienybė jau, galima sakyti, kaip ir visų žmonių. Kartais dirbu iš namų, kartais važiuoju į darbo vietą. Vaikai jau paaugę, gaunu savivaldybės skiriamo asistento pagalbą, todėl lengviau ir psichologiškai. Asistento pagalba man – nepakeičiama. Ir man saugiau, ir galiu pasidaryti daugiau dalykų. Kai likau be vyro, labai trūko pagalbos su vaikais. Bijojau paleisti vaiko ranką, kad jis nesusižeistų, nes nematau, kur nubėga“, – pasakojo moteris.

Prakalbusi apie buitį vardijo, kad namuose beveik visa reikalinga informacija ją pasiekia žodžiu – daug kas įgarsinta. Telefonas – kalba, pasako, kas skambina, kiek valandų, perskaitomos gaunamos žinutės. Buities prietaisai prijungti prie telefono – siurblys robotas, orkaitė, karšto oro gruzdintuvė. Juos valdyti galima telefonu. Namuose visi buities prietaisai su lipdukais – su Brailio raštu.

„Atsikeliu, pasižiūriu, kiek valandų. Iš tiesų – išgirstu, bet vis tiek sakau „pasižiūriu“. Gerai matantys žmonės kartais bijo kažką ne taip pasakyti. Bet mes žiūrime, nors ir ne akimis. Sakome, kad žiūrime televizorių, nesakome, kad jį klausome. Žiūrime“, – kalbėjo A. Grybauskaitė.

Moteris automobilio nevairuoja, tad šeimai vasarą nuvykti, pavyzdžiui, prie ežerų, yra sudėtinga. „Slidinėjimo turiu atsisakyti. Atkrenta ir daug kitų pramogų. Tuo pačiu ir vaikai tų pramogų netenka, nes negaliu su jais būti. Tačiau lieka saugesnės pramogos: žaidimų aikštelės, parkai. Kartu einame į kiną – aš klausau filmo. Lankomės renginiuose. Vaikai lanko būrelius: karatė, plaukimą“, – vardijo pašnekovė.

Tikėjo, kad susitvarkys

Kai jauna moteris planavo kurti šeimą, matė geriau nei dabar. Skaityti jau negalėjo, tik Brailio raštą, bet matė geriau, tad jautėsi drąsiau. Gimus vaikams rega suprastėjo.

„Labai norėjau turėti vaikų. Tikėjau, kad susitvarkysiu. Buvau mačiusi sėkmingų pavyzdžių, kaip vaikus užaugina ir visiškai nematančios moterys. Galvojau, jeigu joms įmanoma, tai pavyks ir man“, – pasakojo A. Grybauskaitė.

„Parengiau scenarijų, – tęsė moteris, – kad, jeigu prireiktų, galėčiau prašyti auklės pagalbos. Labiausiai jos reikėjo su pirmu vaiku. Padėjo ir mama. Buvau labai atsargi mama. Dėl mano regos vaikams nebuvo iškilęs joks pavojus“. Su aukle arba su močiute mažuosius išleisdavo į lauką ar parką, kur jie galėdavo saugiai stebimi tiesiog išsilakstyti.

„Namie yra tam tikrų taisyklių. Vaikai žino, kad ant stalo geriau nepalikti stiklinių, puodelių. Kambarių durys turi būti uždarytos arba pilnai atidarytos – kitaip man kyla pavojus į jas atsitrenkti. Įsirengiau apšvietimą su valstybės parama. Tai labai svarbu, nes ryškus dienos šviesos apšvietimas man labai padeda orientuotis aplinkoje“, – pasakojo A. Grybauskaitė.

Nemažai silpnaregių ir aklųjų apskritai vengia išeiti iš namų. Šuo vedlys padėtų išspręsti ir šią uždarumo bėdą.

Moteris juokavo, kad atžalos bando išnaudoti jos regėjimo negalią: pasislepia, daro dalykus, kuriems ji nepritaria, o kartais drąsiai rodo grimasas. Tačiau mažieji turi intuityvų pagalbos jausmą. Puikiai supranta, kur mamą gali ištikti bėda ir ją perspėja.

Pasikeitė aplinkinių požiūris

Moteris džiaugiasi, kad į gerą pusę keičiasi visuomenės požiūris ir elgesys. Anksčiau tekdavo visąlaik būti tarsi kovos pozicijoje, nes jautė, kad bet kada galėjo sulaukti replikos „Užsidėk akinius“ ar pan.

Grubus komentaras atskriedavo vien dėl to, jei pavyzdžiui, į kokį nors daiktą bandydavo įsižiūrėti iš labai labai arti. Laimei, jau nebeatsimena, kada paskutinį kartą girdėjo ką nors nemalonaus. „Dabar žmonės labiau linkę padėti“, – džiaugėsi pašnekovė.

Nuo aštuoniolikos metų ji pradėjo organizuoti stovyklas jaunimui su regos negalia, domėjosi integracijos tema. „Pastebėjau, kad žmonės mane gyrė, vis pasidžiaugdavo tuo, kaip gyvenu, kaip drąsiai viską darau. Yra žmonių, kurie mato geriau už mane, bet yra nedrąsūs, neina toliau mokytis, kai kurie net iš namų neišeina. Fiziškai turi daugiau už mane galimybių, bet to neišnaudoja. Supratau, kad galimybės priklauso nuo požiūrio, nuo savęs priėmimo“, – teigė A. Grybauskaitė.

Ji nesijaučia nuskriausta likimo. Nesijaučia niekaip nuskriausta. „Į situaciją žiūriu iš pozityvios pusės. Nežinau, kokiu keliu būčiau nuėjusi, jei geriau matyčiau“, – susimąstė moteris. Dalis jos bendramokslių iš bendrosios mokyklos nuėjo narkomanijos, nusikaltimų keliu.

„Susigyvenau su tokia rega, kokią turiu. Matau labai daug gerų dalykų savo gyvenime. Turiu daug: namus, vaikus“, – teigė pašnekovė.

Reikia ir veidrodžio

Naudotis kosmetika, dažytis Audrė išmoko, kai matė geriau. „Veidrodyje savęs nematau, bet visąlaik dažausi prieš veidrodį. Kitaip negaliu. Psichologinis momentas. Pudrą ant veido paskirstau pirštais – jaučiu, kur neužtepta. Pieštukų, kur galiu nukreivinti, nenaudoju. Lūpdažiu dažausi. Jaučiu lūpomis, kur padažyta. Naudoju ir tušą – besidažydama jį jaučiu blakstienomis. Jaučiu, jeigu priliečiu ne ten. Tada pasivalau“, – pasakojo A. Grybauskaitė.

Būdavo ir nemalonių situacijų, kai ji apsirengdavo drabužį net neįtardama, kad kažkuri dėmė neišsiskalbė. Būdavo, kad žmonės pasakydavo pasivalyti.

„Dabar, kai turiu asistentą, ši problema išsisprendė. Jis man labai daug padeda: peržiūri sąskaitas, pasirašo dokumentus, padeda buityje, nusipirkti maisto prekių ir drabužių. Vizitai į polikliniką man dabar daug lengvesni. Nei kabineto susirasi vienas, nei daktarų. Blogai matant iššūkių kyla visą laiką. Neturint pagalbos tektų gyventi nuolatinėje įtampoje“, – pastebėjo moteris.

Regėjimo trūkumas net šiais technologijų laikais vis dar labai apriboja profesinės veiklos pasirinkimą. „Negaliu visko atlikti taip pat našiai kaip gerai regintis žmogus“, – palygino ir pridūrė, kad silpnaregiams ir akliesiems įsidarbinti lygiomis sąlygomis su gerai matančiais šansai yra maži. Jeigu prireiktų ieškoti naujos darbo vietos, neabejoja, kad be valstybės pagalbos įsidarbinti būtų sunku.

Nepakeičiamas pagalbininkas

Vakarų šalyse akliesiems ir silpnaregiams padeda specialiai tam paruošti šunys vedliai, dar vadinami šunimis pagalbininkais. Viešojoje erdvėje jau seniai kalbama, kad tokių šunų reikėtų ir Lietuvoje. Siekiama, kad ir mūsų šalyje valstybė kompensuotų tokių keturkojų parengimą, įsigijimą ir priežiūrą.

„Šuo vedlys man būtų didelė pagalba. Jie yra nepakeičiami pagalbininkai. Duotų laisvės ir pasitikėjimo. Nuimtų didelę naštą nuo asistento. Aišku, šuo neperskaitytų mano dokumentų, nesužiūrėtų drabužių, nepadėtų susigaudyti poliklinikoje, bet lydėjimas lauke, ypač įprastais maršrutais, – į darbą, į parduotuvę, suteiktų daugiau saugumo. Mano kelyje dažnai pasitaiko netikėtų kliūčių, o šuo vedlys perspėtų, kad neatsitrenkčiau į žmones, į vaikus, kurie gali netyčia išbėgti prieš pat mane. Pavojinga ne man, o vaikui. Labiausiai bijau netyčia užgauti vaiką. Yra buvusi tokia situacija, viskas baigėsi gerai, bet užkliuvau už viduryje šaligatvio buvusio vaiko“, – pasakojo A. Grybauskaitė.

Šuo vedlys praverstų ir namuose, paduotų nukritusį daiktą. Nereikėtų rankomis ant grindų ieškoti, kur kas nors nusirito. „Aš turiu vaikus, bet tiems, kurie gyvena vieni ypač reikia tokio pagalbininko ir draugijos“, – apie šuns vedlio naudą užsiminė moteris.

Pridūrė, kad ne tik politikams, bet ir patiems akliesiems dar trūksta žinių apie šuns vedlio privalumus. „Trūksta jų rengimo sistemos. Be to, brangios veterinarijos paslaugos. Ne kiekvienas silpnaregis ar aklasis galėtų sau leisti už vizitą sumokėti 100 ar 200 eurų, tad prisibijo. Žinodami, kad susirgus šuniui neliks vieni su šia bėda, būtų drąsesni svajoti apie tokį sprendimą. Nemažai silpnaregių ir aklųjų apskritai vengia išeiti iš namų. Šuo vedlys padėtų išspręsti ir šią uždarumo bėdą“, – kalbėjo A. Grybauskaitė.

Kartu su tėčiu ji yra įkūrusi Regos inovacijų institutą, kurio tikslas – pasitelkus inovacijas ir technologijas gerinti žmonių, susiduriančių su regos iššūkiais, gyvenimo kokybę.

Kitais metais įsigijimą kompensuos?

Kad galėtų padėti akliesiems ir silpnaregiams, šunys vedliai yra ruošiami du metus. Paruoštas šuo kainuoja iki 30 tūkst. eurų. Lietuvoje tokio šuns įsigijimo išlaidos nekompensuojamos, tačiau kitais metais situacija turėtų keistis.

„Šiuo metu Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo ir Tikslinių kompensacijų įstatymo projektai, kuriuose numatytas šunų pagalbininkų įteisinimas Lietuvoje bei kompensacijų skyrimas už šių šunų įsigijimą, svarstomi Seime. Numatoma, kad įstatymai turi įsigalioti 2026 m. gegužės 1 d. Tikslinių kompensacijų įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad šuns pagalbininko įsigijimo išlaidų kompensacija galėtų būti iki 300 bazinių socialinių išmokų (BSI) dydžio“, – informavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Komunikacijos skyrius.

Nustatyta, kad vienas BSI šiais metais sudaro 70 eurų, taigi, jei įstatymo projektas bus patvirtintas toks, koks yra dabar, šuns pagalbininko įsigijimo išlaidų kompensacija sieks iki 21 tūkst. eurų.

SADM teigimu, šunų pagalbininkų rengimas galėtų prasidėti įsigaliojus įstatymams.

Suteikia nepriklausomybės

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) atstovai vardijo, kad šunys vedliai ir asistentai akliesiems padeda kasdieniame gyvenime – daug efektyviau ir greičiau judėti mieste, rasti duris ir laiptus, išvengti kliūčių, taip pat didina komfortą ir saugumą.

Specialiai treniruoti gyvūnai regos ar kitą negalią turintiems žmonėms ne tik suteikia daugiau nepriklausomybės, bet ir leidžia jiems labiau įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.

„Lietuvos įstatymuose yra įtvirtintos nuostatos, kurios apibrėžia, kad šunys vedliai gali naudotis viešojo transporto infrastruktūra, patekti į viešąsias erdves ir visuomeninius pastatus: poliklinikas, ligonines, mokyklas, parduotuves. Šunys vedliai naikina barjerus ir skatina labiau įtraukią visuomenę, kurioje kiekvienas gali visapusiškai dalyvauti kasdieniame gyvenime“, – teigė LASS prezidentas Paulius Kalvelis.

Žmonės su regėjimo ar kita negalia gali lankytis parduotuvėje, važiuoti viešuoju transportu su šunimis vedliais ar asistentais. Tokie šunys yra specialiai dresuoti, paprastai turi petnešas, ant kurių nurodyta „Šuo vedlys“ („Guide dog“) bei tai patvirtinančius dokumentus.

Tokiais šunimis gali tapti tik visiškai agresijos savyje neturintys šunys. Dažniausiai tai labradorų retriveriai, auksaspalviai retriveriai, pudeliai.

Kol šunų vedlių rengimas nėra finansuojamas valstybės, surengta iniciatyva „Šuo vedlys 24/7“. Visuomenės prašoma paremti šią iniciatyvą: suovedlys.lt.

Specialiai paruošti keturkojai yra išmokomi atlikti daugybę šeimininkų komandų ir tampa neatsiejamu kompanionu, draugu ir pagalba įvairiose situacijose. Keturkojis žmogui su regos negalia tampa „jo akimis“.

Baltoji lazdelė:

• Aptinka tik tuos objektus, kurie yra kojų aukštyje.

• Galima susižeisti, neaptinka kliūčių, jeigu jos yra galvos aukštyje.

• Sunkiai randa perėjas, ne visada saugiai gali padėti pereiti gatvę.

• Sunkiai randa įėjimus į pastatus, laisvą vietą renginiuose ar koncertuose, vien tik su neregio lazdele sunku orientuotis patalpose, viešajame transporte.

• Neregys, naudojantis ją, nėra linkęs dalyvauti visuomeniniame gyvenime, sunkiau randa darbą, nes nesijaučia saugus viešose vietose.

• Mechaninis įrankis, neskatinantis socialinio kontakto.

Šuo vedlys:

• Pakelia nukritusius daiktus, suranda juos ir atneša šeimininkui.

• Padeda įveikti/apeiti bet kokias kliūtis bet kokiame aukštyje.

• Šuo pats suranda pėsčiųjų perėjas ir saugiai perveda per gatvę.

• Padeda rasti įėjimus į pastatus, laiptines, liftus, randa ir nukreipia prie laisvos vietos viešajame transporte ar renginiuose.

• Padeda saugiai ir patogiai nuvykti į darbą ar kitą vietą.

• Padeda užmegzti socialinį kontaktą, dialogą ir gerina psichologinę sveikatą.

Šaltinis: LASS