Mamos išpažintis: mano vaikas translytis ne todėl, kad to norėjo

Nepriklauso nuo auklėjimo

Rasos šeima – tradicinė, abu su vyru dirba, augina du vaikus – septyniolikos ir trylikos metų. Vienas jų – translytis berniukas, gimęs biologine mergaite.

Visuomenėje, pasak moters, gyva nuostata, kad šeima, kurioje taip atsitinka, nemoka teisingai auklėti vaikų – galbūt mama vieniša, neturi socialinių įgūdžių, neprižiūri vaikų, gal jie yra patyrę psichologinių traumų...

„Tačiau mūsų šeima pati normaliausia, niekuo iš kitų neišsiskirianti, gyvenome kaip visi žmonės. Vaikus auginome taip, kaip visi, – stengėmės, kad jie gerai mokytųsi, gerbtų kitus. Vis dėlto, kai taip atsitinka, visi žiūri į šeimą. Kai kam atrodo, kad vaikas prisigalvojo, gal internete perskaitė ar mokykloje per lytinio švietimo pamokas išgirdo apie translyčius ir užsimanė juo būti. Tačiau tai nėra žmogaus pasirinkimas, kažkoks „nusižiūrėjimas“ nuo kitų. Vieni vaikystėje atsiskleidžia, sakydami, kad nenori mergaitiškai ar berniukiškai rengtis ar žaisti, kiti tik paauglystėje susivokia, kad jų vidinis jausmas nesuderinamas su esamu kūnu. Tai didelis išbandymas. Mano vaikas ne kartą sakė, kad jeigu galėtų rinktis, niekada nesirinktų tokio gyvenimo: mielai toliau būtų mergaitė, nes niekas tokios skausmingos patirties sau nelinki“, – tikina Rasa.

Jautėsi prislėgta ir nelaiminga

Maždaug prieš ketverius metus, per pačią pandemiją, kaunietė pastebėjo, kad jos trylikametė dukra neįprastai liūdna. Tada daug kas nerimavo dėl savo vaikų emocinės sveikatos – karantino laikotarpiu jiems trūko bendravimo, vargino užsidarymas namuose.

Nerimas dėl dukros nuotaikų neapleido ir Rasos. Moteris suprato, kad paauglystė, kai prasideda lytinė branda, ir taip nelengvas laikas kiekvienam vaikui, o per pandemiją, uždarytam namuose, keliskart sunkiau susigaudyti savo mintyse ir jausmuose.

„Kai mes su dukra susėdome apie tai pasikalbėti, jai buvo trylika metų. Atrodė labai prislėgta ir nelaiminga. Sako, mama, aš tau noriu pasakyti, kad nesijaučiu mergaitė – jaučiuosi berniukas. Iš karto aš net nesupratau, kas atsitiko, nežinojau, kaip reaguoti ir ką sakyti, tik mačiau, kad mano vaikas labai liūdnas, kenčia. Gerokai vėliau prisiminiau mačiusi filmą apie translytę merginą. Daugiau pasidomėjusi supratau, kad tai nėra vaiko išsigalvojimas ar koks pasirinkimas pagal momentinius norus – atvirkščiai, lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos nepasirinksi, tai prigimtiniai dalykai“, – pasakoja moteris.

Kaunietė mano esanti tolerantiška kitokiems žmonėms, jai atrodė, kad tai yra žmogaus pasirinkimas, kurį reikia gerbti. „Bet kai tas kitoniškumas paliečia tave asmeniškai, yra visiškai kitaip“, – tikina pašnekovė.

Stiprybė: vaiko translytiškumas šeimai gali būti didžiulis iššūkis, reikalaujantis daug meilės, atvirumo ir informacijos. / pixabay.com nuotr.

Reikėjo laiko pripažinti

Rasa prisimena, kad buvo labai sunku ir nejauku, kai jų dukra pradėjo kitaip rengtis ir vadintis vyrišku vardu. Reikėjo laiko apsiprasti, bet šeima suprato, kad jų vaikas yra tas pats žmogus, tik kitaip jaučiasi ir kitu vardu vadinasi.

„Matant, kaip jam gyvybiškai svarbu, kad mes jį priimtume tokį, koks yra, neturėjome kitos išeities. Trylika metų gyvenome įprastą gyvenimą, mums patiems nebuvo lengva šeimoje persiorientuoti, todėl nesistebėjome, kad ir kitiems žmonėms nelengva tai suprasti. Gal dėl to, kas atsitiko, kažkas su mumis mažiau bendrauja, bet niekada niekas akivaizdžiai nepasmerkė, dėl pasikeitusių aplinkybių savo aplinkoje brangių žmonių nepraradome. Vien dėl to, kad vaikas pasijuto kitos lyties, nei gimė, mūsų niekas neatstūmė, tik viena kaimynė pasakė, kad to vaiko nenorėtų gatvėje sutikti. Buvo labai skaudu tai girdėti“, – tikina Rasa, kuriai atrodo, kad tokiais atvejais labai svarbus aplinkinių geranoriškumas.

Rasa sako, kad visi tėvai nori, jog jų vaikas būtų laimingas, rastų savo vietą gyvenime. Tikisi, kad gyvens tokį gyvenimą, koks jam patinka, kad užaugs sąžiningas, geras, doras žmogus, suaugęs sugebės pats save išlaikyti, savimi pasirūpinti, sukurs šeimą, augins vaikus. Tačiau ne be reikalo sakoma, kad žmogui planuojant, Dievas juokiasi ir daro tvarką taip, kaip mums skirta.

Jei kažkas mums nepatinka, tai dar nereiškia, kad tie, kurie nepatinka, neturi teisės gyventi ir būti laimingi.

Neplanuotai gyvenimui pasisukus visiškai priešinga, nei tikėtasi, kryptimi, Rasai svarbiausia buvo neprarasti ryšio su savo vaiku, todėl šeima darė viską, kad jis jaustųsi taip pat mylimas ir savas, kaip anksčiau, visa širdimi palaikė jo apsisprendimą.

Pasak moters, baisu matyti, kai žmonės neigia tai, kas natūraliai susiklosto, akivaizdžiai ignoruoja tikrovę.

„Blogiausia, kai sako, neišsigalvok, palauk, kol sueis aštuoniolika, tada galėsi daryti, ką nori. O jei tam vaikui dar tik dvylika ar trylika metų ir jis negali ir neturi su kuo pasikalbėti apie tai, kas jam svarbu? Kai jautiesi nesavas, sutrikęs, nebežinai, kaip toliau gyventi, jau ir taip be galo sunku, o jei dar šeimoje nėra palaikymo, esi atstumtas? Lieka tik gatvė – nieko daugiau“, – svarsto kaunietė.

Susivokti padėjo žinios

Visus tuos pokyčius vienai pačiai buvo sunku suprasti ir išbūti, todėl Rasa ėmė ieškoti informacijos, kuri padėtų suvokti, kas vyksta, ir geriau priimti savo vaiką.

Pasiskaičiusi internete apie translytiškumą, kaunietė išsiaiškino, kad translyčių žmonių įvairovė labai plati. Supratimas, kad lytinės tapatybės, kaip ir seksualinės orientacijos, gali būti visokios, Rasa padėjo kitaip pažiūrėti į sūnaus pokyčius. Labai palengvėjo, kai suprato, kad lytinė tapatybė nėra tas pats, kas seksualinė orientacija. Translytis žmogus gali būti ir homoseksualus, ir heteroseksualus, seksualinės orientacijos spektras gali būti labai platus: žmogus gali būti ir biseksualus, ir aseksualus.

„Mūsų visuomenėje priimta binarinės lyties suvokimo sistema: yra tik vyrai ir moterys, tarp jų nieko kito nėra ir būti negali. Tiems, kurie jaučiasi tos pačios lyties, kuri buvo priskirta gimus, niekada nekyla klausimų. Tačiau yra ir nebinarinių asmenybių, kurie nesijaučia nei vyru, nei moterimi arba, pavyzdžiui, jaučiasi daugiau vyru negu moterimi ar daugiau moterimi negu vyru. Visais laikais tokių žmonių buvo, ir jeigu visuomenė išmoktų plačiau pažvelgti, pripažinti, kad yra toks spektras, neatstumtų šių žmonių, leistų jiems tiesiog būti ir gyventi taip, kaip jie jaučiasi, visi patirtume daug mažiau streso. Mano vaikas sakydavo, kad norėtų, jog žmonės paliktų jį ramybėje, leistų būti tokiam, koks jis nori būti ir koks yra. Kad tai būtų priimama, gerbiama ir nebandoma tą žmogų įkišti į rėmą, nurodant, kaip jis turi atrodyti ir elgtis“, – pasakoja moteris.

Gailėjo ir vaiko, ir savęs

Tačiau žemę po kojomis Rasa pajuto tik tuomet, kai prisijungė prie uždaros tėvų ir artimųjų, turinčių „kitokių“ vaikų, bendruomenės. Kelią į šią paramos grupę, kuri vėliau išaugo į organizaciją „Mamos už LGBTQ plius vaikus“, jai parodė psichologas Augustas Čičelis.

Toje grupėje, pasak Rasos, visi pradeda nuo ašarų. Iš pradžių tik klausosi, ką kalba kiti, nes patys negali pratarti nė žodžio – viskas, kas atsitiko tavo vaikui ir ką jis turi patirti, atrodo pernelyg bauginančiai ir skausmingai.

„Kita vertus, ir savęs gaila, kad tas gyvenimas taip susiklostė, kad turi atsisakyti visko, apie ką svajojai. Tačiau kai taip nutinka, susitaikai ir toliau gyveni – o kas belieka? Tik tas susitaikymas užtrunka. Vieni ilgiau užtrunka, kiti greičiau pripažįsta, kad neturi pasirinkimo – reikia toliau gyventi. Kai supranti, kad kito kelio nėra, priimi savo vaiką tokį, koks jis yra, nes kitu atveju tiesiog rizikuoji jį prarasti“, – sako Rasa.

Ji palygina: panašiai jaučiasi sunkiai susirgusių vaikų tėvai, kai supranta, kad sūnus arba dukra niekada nebebus toks, koks buvo. Susitaikyti su pokyčiais kaunietei labai padėjo supratimas, kad visi žmonės skirtingi, ir tai nebūtinai susiję jų lytimi. Yra vyrų, panašių į moteris, ir moterų, kurių ūgis, išvaizda, pėdų dydis visiškai toks kaip vyrų.

„Pažiūrėkite, kiek yra normaliai gyvenančių žmonių, nekeičiančių nei lyties, nei pavardžių, nieko, bet jie kitokių veido bruožų, kūno sudėjimo, galbūt ligų paliesti. Jie irgi tokie pat žmonės, tai, kad jie atrodo kitaip, nieko nekeičia. Sutinkame įvairių žmonių, kartais matai, kad tikrai kažko tai moteriai ar vyrui Dievulio neduota, bet jis turi teisę gyventi kaip visi. Kitoniškumas mūsų visuomenėje stigmatizuojamas, pernelyg sureikšminamas, apipinamas įvairiausiomis baimėmis. Neseniai per „Žinių radiją“ klausiau vienos merginos pasakojimą, kaip ji mokykloje žeminama, iš jos tyčiojasi, nes ji kitaip rengiasi, kitaip atrodo. Sunku patikėti, kad mūsų laikais vyksta tokių dalykų“, – stebisi Rasa.

Visų istorijos tokios pačios

Kaunietė sako, kad apsiprasti su pokyčiais jos šeimai padėjo paramos grupė „Mamos už LGBTQ plius vaikus“. Rasa su aplinkos žmonėmis kalbėjosi apie pokyčius šeimoje: visi, lyg susitarę, linkčiojo galvomis ir tikino suprantantys, tačiau Rasa įsitikinusi, kad iš tiesų suprasti gali tik tas, kuris pats yra patyręs panašią situaciją.

„Vyras viską priėmė tarsi ramiau, pernelyg nedemonstravo savo emocijų, o man atrodė, kad jei nekalbėsiu, tikriausiai susprogsiu. Jei nebūčiau radusi jokios atramos, net nežinau, kaip būtume išgyvenę“, – sako ji.

Pasak Rasos, pirmieji susitikimai su likimo sesėmis paramos grupėje buvo labai jautrūs. Jei kuri mama pasakodavo savo istoriją, atrodydavo, kad kalba apie jos vaiką.

„Toje grupėje daugumai pirmiausia ateina ašarų etapas – kai tiesiog klausai, o pats dar negali kalbėti, nes per skaudu dėl to, kad tavo vaikui tenka tai patirti, kad jis kenčia. Ramina suvokimas, kad nesi vienintelė ir tavo šeima nėra vienintelė, kuriai tenka eiti šiuo keliu. Yra ir kitų, kurie išgyvena tą patį. Tampi bendruomenės dalimi, bendrystė tampa labai brangi: supranti kitus iš pusės žodžio, o kiti supranta tave“, – tikina Rasa.

Prieš ketverius metus pirmą kartą nusėjusi į informacijos ir savitarpio pagalbos grupę, dabar Rasa jau padeda kitoms moterims apsiprasti su tuo, ką skyrė likimas. Kaunietė tikina atiduodanti kitoms mamoms tai, ką toje grupėje prieš keletą metų gavo pati, ir jaučiasi laiminga, kai, kalbėdamos apie savo vaikus, jos naujosios draugės nebeverkia, o ašaras jų akyse pamažu pradeda keisti viltis, kad viskas ne taip baisu, kaip iš pradžių atrodė, kad ateis laikas, kai apsipras, o tada ims ir palengvės.

Kai supranti, kad kito kelio nėra, priimi savo vaiką tokį, koks jis yra, nes kitu atveju tiesiog rizikuoji jį prarasti.

„Iš tiesų ne visada gali suprasti, ar tai, kas tau duota gyvenime, yra pliusas, ar minusas. Kartais atrodo, kad nepasisekė, o vėliau paaiškėja, kad viskas gali susiklostyti gerai ir žmogus bus laimingas“, – svarsto kaunietė.

Susipriešinimas niekur neveda

Rasa tikina, kad auginant vaikus reikėtų vengti lūkesčių, kokie jie bus užaugę.

„Visada labai didžiavausi savo vaiku – kad jis protingas, gerai mokosi, baigs universitetą, sukurs šeimą, turės vaikų, o aš būsiu močiutė. Tačiau staiga jis tapo visai ne toks, kokį buvau įsivaizdavusi ir kokius lūkesčius buvau susikūrusi. Atsisakyti tų lūkesčių buvo vienas skaudžiausių dalykų. Reikėjo išmokti džiaugtis tuo, kad mano vaikas yra gyvas, nes lytinio tapatumo paieškas ir viską, kas su tuo susiję, jis išgyveno labai sunkiai. Net suaugusiajam būtų sudėtinga įvardyti tokius jausmus, o čia – vaikas, be patirties ir kupinas paaugliškų baimių“, – pabrėžia Rasa.

Jai neramu, kad į jaunuolius, tyrinėjančius savo lyties tapatumą, visuomenė žiūri nepalankiai. Iš nežinojimo, kitoniškumo baimės, nerimo, kad jie gali pakenkti, niekuo gyvenime nenusikaltę vaikai padaromi priešais. Toks susipriešinimas, pasak Rasos, niekur neveda, reikėtų stengtis vieniems kitus suprasti ir priimti tokius, kokie esame.

„Kuo daugiau tokių istorijų viešai skambės, tuo aiškiau visiems taps, kodėl taip yra. Jei ko nors nesuprantame, kas nors mums nepatinka, tai dar nereiškia, kad tie, kurie nepatinka, neturi teisės gyventi ir būti laimingi. Tiesiog pasaulis yra daug įvairesnis, nei mes galime suprasti, ir mums nieko nelieka, tik jį priimti“, – svarsto moteris.

Nors vaiko translytiškumas kauniečių šeimai suteikė daug skausmo, kartu ją ir sustiprino – sustiprėjo tarpusavio ryšys, dabar labiau stengiasi vieni kitus išgirsti ir suprasti. Moteris mano, kad per sunkumus meilė vaikui tik sustiprėjo – taip būna, kai šeimoje gimsta sunkių ligų turintis vaikas ir jam reikia skirti visą savo dėmesį.

„Kai per trumpą laiką tenka patirti tiek daug, supranti, kaip svarbu turėti žmonių, kurie tuo sunkiu keliu eina kartu. Tada pradedi labiau vertinti juos ir apskritai viską – net kiekvieną dieną, praleistą su savo vaiku. Kai pamatai, kad jis šiandien šypsosi, atrodo, nieko daugiau ir negalėtum norėti“, – tikina Rasa.

Didžiausia parama – priimančioje šeimoje

Eglė Kuktoraitė

Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL komunikacijos vadovė

Asmeninio archyvo nuotr.

Translytiškumas nėra nei seksualinė orientacija, nei liga, nei žmogaus užgaida. Tai žmogaus tapatybės dalis – vidinis suvokimas, kokios lyties jis yra. Šis suvokimas formuojasi labai anksti ir nėra pasirenkamas ar pakeičiamas valios pastangomis. Moksliniai tyrimai ir tarptautinės medicinos organizacijos jau seniai sutaria, kad translytiškumas nėra sutrikimas – daug daugiau žalos daro ne pati translytiškumo patirtis, o visuomenės nepritarimas, patyčios ir teisinių procesų sudėtingumas.

Translyčiai jaunuoliai mokykloje dažnai atsiduria ypač sudėtingoje padėtyje. Jie neretai susiduria su patyčiomis, atstūmimu, netinkamai vartojamais įvardžiais, problemomis dėl tapatybės dokumentų neatitikimo ar paprasčiausio požiūrio į save kaip į „kitokį“. Visa tai gali kelti didelį stresą, nerimą, depresiją ir mažinti motyvaciją mokytis. Tyrimai rodo, kad vien priimanti, gerbianti aplinka smarkiai sumažina psichologinę įtampą ir rizikingą elgesį, o atstūmimas – priešingai – didina savižudybės riziką.

Kad patirtis mokykloje būtų mažiau skausminga, daug lemia labai paprasti dalykai: taisyklingų įvardžių vartojimas, pagarbus bendravimas, saugumo politika mokykloje, aiškiai netoleruojanti patyčių. Pedagogams nereikia būti lyties tapatumo ekspertais – užtenka atvirumo, gebėjimo išklausyti ir suprasti, kad kiekvienas vaikas turi teisę jaustis saugus.

Šeimoms, kuriose atsiskleidžia translytis vaikas, tai taip pat gali būti emocinių iššūkių laikotarpis. Dažnai tėvai jaučia baimę dėl ateities, nežino, kaip reaguoti, kaip kalbėtis su giminaičiais ar mokyklos atstovais. Tačiau svarbiausia – parodyti, kad vaikas yra mylimas ir priimtas. Suaugusiesiems gali padėti informacijos paieška, pokalbiai su specialistais ar kitomis šeimomis, turinčiomis panašios patirties.

Priimanti šeima translyčiam žmogui yra didžiausias apsaugos veiksnys. Tėvų palaikymas tiesiogiai susijęs su geresne emocine savijauta, pasitikėjimu savimi, mažesne depresijos ir savižalos rizika. Kai aplinka saugi ir palaikanti, translyčiai jaunuoliai gali augti, mokytis ir kurti savo gyvenimą taip pat sėkmingai kaip ir jų bendraamžiai.

Faktų kalba

• 2023 m. „Eurobarometro“ atlikta visuomenės apklausa parodė, kad Lietuva pasižymi vienomis prasčiausių ES nuostatų translyčių žmonių atžvilgiu.

• 67 proc. respondentų Lietuvoje jaustųsi nepatenkinti, jei jų vaikas užmegztų romantinius santykius su translyčiu arba interlyčiu asmeniu (ES vidurkis – 34 proc.).

• 31 proc. respondentų tvirtino, kad jaustųsi nepatenkinti, jei bendradarbis, su kuriuo kasdien palaiko ryšius, būtų translytis žmogus.

• Tik 22 proc. apklausoje dalyvavusių translyčių asmenų niekada darbe nesusidūrė su neigiamomis nuostatomis dėl savo lytinės tapatybės.

• Dėl baimės būti užpulti 70 proc. translyčių žmonių visada arba dažnai vengia lankytis tam tikrose vietose (ES vidurkis – 37 proc.).

• 2024 m. „Spinter tyrimų“ atlikta reprezentatyvi Lietuvos visuomenės apklausa parodė, kad neigiamų nuostatų dėl translyčių asmenų dažniau turi vyrai. Apklausos duomenimis, dvigubai daugiau vyrų (13 proc.) nei moterų (6 proc.) jaustųsi labai nepatogiai, jei jų darbovietėje dirbtų translytis žmogus.

• 53 proc. apklaustųjų apie translyčius asmenis nuomonę susidarė iš informacijos internete, 47 proc. – iš žiniasklaidos pranešimų, ir tik 6 proc. asmeniškai pažįsta bent vieną translytį asmenį.

• Vyrai taip pat dažniau teigė, kad jaustųsi nepatogiai dėl translyčio asmens kaimynystėje (24,4 proc. vyrų, palyginti su 15,5 proc. moterų) ir vadovaujamame poste (41 proc. vyrų, palyginti su 30 proc. moterų).

• Tik 10 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų mano, kad translyčiai asmenys dėl neigiamų visuomenės nuostatų susiduria su sunkumais, 54 proc. galvoja, kad taip nutinka retai arba labai retai.

• Nuo 2018 m. padaugėjo ir žmonių, kurie išreikštų palaikymą savo vaikui, jei sužinotų, kad jis yra translytis. Anksčiau tokį atsakymo variantą rinkosi 20 proc. apklaustųjų, o pernai tam pritarė kas ketvirtas (25 proc.) Lietuvos gyventojas. 28 proc. nežinotų, kaip tokiu atveju elgtis, o kas dešimtas – visai nereaguotų.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inform.