Meilės imigrantė

Pabėgėlių stovykloje Libane užaugusi Noura Al-Mawed pateikė savąjį istorinių ir dabar vykstančių įvykių matymą.

Trejus metus Lietuvoje gyvenanti mergina pasakojo, kad ją galima vadinti meilės imigrante. Į mūsų šalį ji atvyko labai netikėtai. Studijuodama Maltoje sutiko vaikiną. Baigę universitetą sprendė, ką daryti toliau. Taip atsikraustė į Lietuvą. Vilniuje ėmėsi tarptautinės komunikacijos magistro studijų, kurias pernai sausį baigė. Šiuo metu jos artimieji – toli. „Tėvai ir broliai, seserys vis dar gyvena Pietų Libane, kur augau iki aštuoniolikos metų, kol išvykau dėl studijų“, – pasakojo N. Al-Mawed.

Pradžia nebuvo lengva

Prieš atsikraustydama į Lietuvą, Noura nemažai apie ją žinojo. Iki tol daug domėjosi, skaitė, ieškojo informacijos.

„Kalbėdamasi su lietuviais bandžiau kiek įmanoma per pokalbius suprasti kultūrą, sužinoti šalies istoriją. Tai dariau iš pagarbos ir todėl, kad nuoširdžiai myliu lietuvišką folklorą ir pasakojimus. Pastaruosius trejus metus turėjau garbės sutikti neįtikėtinų žmonių, kurie mane tiek daug kuo praturtino, žmonių, į kuriuos lygiuojuosi ir dalijuosi tomis pačiomis vertybėmis“, – kalbėjo mergina.

Noura leido suprasti, kad pradžia Lietuvoje vis tik nebuvo labai lengva ir sklandi. „Kai kruopščiai atsirinkau kompaniją ir bendruomenę, gyvenimas Vilniuje tapo daug lengvesnis. Tačiau mano patirties negalima apibendrinti, nes kiekvienas žmogus turi savo istorijų, sunkumų ir galimybių. Pavyzdžiui, turiu juodaodžių draugų, kurie čia, Lietuvoje, susidūrė su rasizmu. Vien tai, kad aš su juo nesusidūriau (nes esu baltaodė), nereiškia, kad kiti nesusidurs, ir nereiškia, kad jo nėra“, – dėstė palestinietė.

Persikėlimą į Lietuvą pašnekovė vertina kaip dar vieną patirtį. „Visada buvau klajūnė ir eidavau ten, kur mane nuves gyvenimas, nes mano gyvenime yra padiktuotų dalykų, kurių niekada nesirinkau ir kurių negaliu kontroliuoti. Jei mano šalis būtų laisva, tikriausiai niekada nebūčiau išvykusi“, – kalbėjo pašnekovė.

Ji akcentavo, kad daugelį dalykų gyvenime nulemia ekonominis ir politinis stabilumas. „Jei turite tai, esate privilegijuotas. Saugumas taip pat yra didžiulė privilegija, kurią daugelis žmonių laiko savaime suprantamu dalyku. Saugumas, ekonominis ir politinis stabilumas – Lietuvoje yra šių veiksnių, kurių man visą laiką nuo vaikystės trūko, todėl nusprendžiau Lietuvą kol kas paversti savo namais. Tačiau niekada nežinai, kur gyvenimas tave nuves“, – sakė N. Al-Mawed, paklausta, ar planuoja Lietuvoje likti visam laikui.

Aktyvi: N. Al-Mawed – įvairių Palestiną palaikančių akcijų dalyvė. / N. Al-Mawed asmeninio archyvo nuotr.

Daug skirtumų

N. Al-Mawed pasakojo į Lietuvą atvykusi vedama smalsumo. Palygino, kad šalis labai skiriasi nuo Libano ir Maltos, kur jai teko gyventi.

„Lietuviai vertina asmeninę erdvę ir tam tikrą santūrumą bendraudami, o Palestinoje, kaip ir bet kurioje Viduržemio jūros šalyje, socialinis gyvenimas dažnai būna triukšmingesnis, šiltesnis ir spontaniškesnis. Nėra nei geresnio, nei blogesnio, tiesiog skirtingi saviraiškos būdai. Labai pasiilgstu šeimos susibūrimų namuose, skanaus ir šviežio maisto, šilto oro ir dosnių žmonių. Niekas niekada nepakeis namų! Tačiau jau trejus metus gyvendama Lietuvoje jaučiu emocinį ryšį su šia šalimi“, – konstatavo mergina.

Ji atkreipė dėmesį, kad žmonija iš prigimties linkusi sutelkti dėmesį į blogus dalykus ir skirtumus, tačiau, lygindama Palestiną ir Lietuvą, sakė, kad jos nėra nei priešingi poliai, nei visiškai identiškos.

„Mes visi esame žmonės, gyvenantys šalyse su žemėlapiais, sienomis. Mūsų civilizacijos, tautos, žmonės ir gentys keliavo, prekiavo ir susitikinėjo šimtmečius. Juk mes visi esame žmonės, turintys tą patį poreikį gyventi gerą gyvenimą“, – teigė aktyvistė.

Lietuvoje Noura pasakojo sutinkanti nedaug tautiečių. „Dauguma palestiniečių, kuriuos sutikau, atvyksta čia studijuoti, o vėliau išvyksta į kitas šalis. Tačiau kai tik susirenkame, jaučiuosi taip, lyg niekada nebūtume palikę namų. Mes vienas kitą labai palaikome, ypač šio tebesitęsiančio genocido metu, – savo pozicijos to, kas vyksta Gazos Ruože, atžvilgiu nevengė išsakyti N. Al-Mawed. – Dažnai susiburiame bendriems pietums, kuriems kiekvienas pagaminame po tradicinį patiekalą. Laikomės įsitvėrę namų ir tapatybės, švęsdami savo kultūrą ir išlaikydami ją gyvą, kad ir kur būtume.“

Mano tautos žmonės nusipelno būti priimami oriai ir naudotis tomis pačiomis teisėmis, kaip ir visi kiti žmonės šiame pasaulyje.

Neturi pilietybės

Oficialiai N. Al-Mawed neturi pilietybės. „Atsakymas paprastas: Izraelio įvykdyta Palestinos okupacija lėmė, kad tapau pabėgėle be pilietybės“, – pasakojo pašnekovė.

Apie savo šeimos istoriją ji pradėjo pasakoti nuo Saffourieh kaimo, esančio Nazarete istorinėje Palestinoje.

„Po Antrojo pasaulinio karo Anglija, kolonizuodama Palestiną, atidavė ją žydų imigrantams, kurie daugiausia atvyko iš Europos. Tai žinoma kaip Balfūro deklaracija, kuri buvo sionistinio (paremto sionizmu, remiančiu žydų tautos kėlimąsi į Palestiną, Izraelio plėtrą Palestinos sąskaita, – red. past.), kolonijinio projekto Palestinoje pradžia. Įkūrus Izraelio valstybę pavogtoje Palestinoje, Palestina tapo okupuota šalimi, o palestiniečiai – okupuota tauta, – taip istorinius įvykius pateikė N. Al-Mawed. – Mano šeima 1948 m. buvo priverstinai perkelta ir pėsčiomis nukeliavo iš savo kaimo Palestinoje į Libaną. Dėl šio įvykio, kurį vadiname katastrofa arba arabiškai Nakba, šimtai palestiniečių kaimų buvo etniškai išvalyti, vyko palestiniečių žudynės, o daugiau nei 750 tūkst. palestiniečių buvo priverstinai perkelti į Libaną, Siriją ir Jordaniją. Mano šeima apsigyveno palapinėse mieste, vadinamame Saida, Libano pietuose. Šios palapinės pamažu tapo pabėgėlių stovykla.“

„Aštuoniolika metų augau toje pabėgėlių stovykloje, – tęsė mergina, – kurioje glaudžiasi daugiau nei 80 tūkst. palestiniečių ir gyvena tokiomis sunkiomis sąlygomis, kad į kai kuriuos namus net nepatenka saulės šviesa. Tai viena iš dvylikos palestiniečių pabėgėlių stovyklų Libane. Mano seneliai manė, kad tai bus kelių savaičių klausimas. Tačiau praėjo 77 metai, o mes vis dar esame okupuoti, pabėgėliai laukia savo sugrįžimo ir laisvės dienos. Taip aš gimiau kaip pabėgėlė be pilietybės.“

Ar grįžtų?

Pasiteiravome, ar Noura grįžtų į Palestiną ir kokiomis sąlygomis. „Palestinos pabėgėliams neleidžiama grįžti į Palestiną. Tokie žmonės kaip aš nėra tokie laisvi, taip nekontroliuoja savo gyvenimo, kaip, pavyzdžiui, europiečiai. Nei priverstinai perkeltiems palestiniečiams, nei jų palikuonims Izraelis neleidžia grįžti į savo namus“, – teigė N. Al-Mawed, pridūrusi, kad pagal Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją, kuri turi didžiulį politinį ir moralinį svorį, tačiau nėra teisiškai įpareigojanti, Palestinos pabėgėliai turi teisę grįžti.

Palestinos pabėgėliams neleidžiama grįžti į Palestiną. Tokie žmonės kaip aš nėra tokie laisvi, taip nekontroliuoja savo gyvenimo, kaip, pavyzdžiui, europiečiai.

„Galbūt vieną dieną, kai Palestina bus laisva, aš grįšiu. O galbūt nuspręsiu negrįžti, kas žino? Svarbu tai, kad turėčiau pasirinkimą ir laisvę, ir niekas niekada neturėtų turėti galios to atimti. Palestiniečiai turi neginčijamą teisę į savo tėvynę ir nepaneigiamą teisę grįžti. Nereikia būti geopolitikos ekspertu, kad suprastum, jog tai yra pagrindinės žmogaus teisės. Tai, kas vyksta Palestinoje, yra okupacija ir priespauda“, – tvirtino pašnekovė.

Prašo priimti oriai

N. Al-Mawed pastebėjo, kad vieni lietuviai, dalyvaujantys renginiuose, protesto akcijose, susijusiose su Palestina, yra gerai susipažinę su kontekstu, o kiti nori sužinoti daugiau.

„Abiem atvejais jie jau yra išsivadavę iš antipalestinietiško rasizmo ir ksenofobijos. Tačiau platesniuose Lietuvos sluoksniuose nuomonę apie palestiniečius vis dar formuoja rasizmas, islamofobija ir pranašumo jausmas prieš žmones iš Pietų pusrutulio. Tai ryškiausiai pasireiškia socialinėje žiniasklaidoje ir yra kurstoma žalingo, klaidingo vaizdavimo Lietuvos žiniasklaidoje. Palestiniečiai dažnai yra dehumanizuojami, solidarumas taikomas selektyviai, atsižvelgiant į odos spalvą ir kilmę. Be to, yra ir pačios Europos Holokausto kaltės našta, kuri neturi nieko bendra su Palestina, tačiau yra nesąžiningai ir neteisingai užkrauta palestiniečiams, tarsi mes būtume kažkaip už tai atsakingi“, – teigė N. Al-Mawed.

„Kita problema yra ta, kad daugelis žmonių vis dar painioja Izraelio kritiką su antisemitizmu. Tačiau judaizmas nėra sionizmas. Mes jau seniai įveikėme šį klaidingą ir absurdišką naratyvą, ypač turint omenyje milijonų antisionistinių žydų, kurie atvirai priešinasi šiam kolonijiniam projektui, iškilimą visame pasaulyje. Sionizmas prieštarauja pačioms judaizmo vertybėms. Tai ne religija, o politinis judėjimas, paremtas žydų viršenybės Palestinoje įtvirtinimo idėja. Vis dėlto Lietuvoje daugelis šio skirtumo nežino. Stengiuosi dalyvauti kuo daugiau su Palestina susijusių renginių, bet skaudu, kad kai kurie žmonės mane laiko išimtimi. Nesu išimtis“, – dėstė mergina.

Ji sakė, kad palestiniačiai moka džiaugtis gyvenimu, mylėti. „Jie – didelės širdies. Mano tautos žmonės nusipelno būti priimami oriai ir naudotis tomis pačiomis teisėmis, kaip ir visi kiti žmonės šiame pasaulyje.“

Kasdien seka įvykius

N. Al-Mawed kasdien stebi įvykius Gazoje. Informacija ją pasiekia įvairiais kanalais.

„Šiuo metu stebime pirmąjį kruopščiai dokumentuotą ir tiesiogiai transliuojamą genocidą. Informacija sklinda iš visur: žmonių Gazoje, žurnalistų, gydytojų, gelbėtojų, visų ten esančių. Vienas esminis dalykas: palestiniečiai yra pagrindiniai liudininkai. Tai jų žemė, jų skausmas ir jų istorija. Jų balsai ir pasakojimai yra patikimiausi informacijos šaltiniai. Mums nereikia, kad kas nors kitas patvirtintų tai, ką visą laiką sakėme. Lietuvos Vyriausybės pozicija dėl to, kas vyksta Palestinoje, yra labai nuvilianti. Genocido tyrėjai, pagrindinės žmogaus teisių organizacijos ir daugybė JT ekspertų ir organizacijų padarė išvadą, kad tai yra genocidas. Net Tarptautinis Teisingumo Teismas, aukščiausioji instancija pasaulyje. Palestiniečiai su vaizdo kameromis mums tiesiogiai parodė tiesą ir dėl to buvo nužudyti“, – teigė pašnekovė.

„Matome palestiniečius, sudraskytus į gabalus, ištaškytomis smegenimis, vaikus amputuotomis galūnėmis, išdraskytas šeimas, pagrobtus ir kankinamus žmones, tėvus, verkiančius prie savo vaikų kūnų, ir vaikus, verkiančius prie savo tėvų, brolių, seserų kūnų, – pokalbį tęsė N. Al-Mawed. – Mečetės, mokyklos, bažnyčios, prieglaudos, namai ir pabėgėlių palapinės tyčia bombarduojamos. Į palestiniečius šaudoma, kai jie bando pasiimti maistą iš vadinamųjų pagalbos spąstų, kuriuos įrengė Izraelis ir JAV. Yra vaizdo įrašų ir nuotraukų, dėl kurių negalėjau užmigti naktimis, nes vaizdai nuolat sukosi mano galvoje. Gaza tapo pavojingiausia vieta pasaulyje. Skaičiai rodo, kad žuvo daugiau nei 61 tūkst. palestiniečių, tačiau tai tik lašas jūroje, palyginti su realybe. Nevyriausybinė organizacija „Gelbėkit vaikus“ neseniai pranešė, kad per beveik 23 karo mėnesius Izraelio vykdomą okupaciją Gazoje vidutiniškai kas valandą žūsta po vieną palestiniečių vaiką. Medicinos žurnalo „The Lancet“ ir kitų patikimų šaltinių pranešimuose teigiama, kad aukų skaičius vien praėjususiais metais gali viršyti 186 tūkst.“

„Dabar aukų skaičius yra daug daug didesnis. Širdį veria, kai palestiniečiai vertinami tik kaip statistika. Tai žmonės su gyvenimais, istorijomis ir svajonėmis, ir jie nusipelno orumo. Ištisos palestiniečių šeimos buvo sunaikintos. Gaza nebėra miestas, ji tapo palestiniečių kapinėmis. Žurnalistams Palestina tapo pavojingiausia vieta šioje žemėje. Įvairių šalių Vyriausybės leidžia palestiniečiams Gazoje mirti iš bado. Pagalba yra vos už kelių kilometrų, bet ją blokuoja Izraelis. Jei tai ne genocidas, tai kas tada? Negalime būti bailiai, turime įvardyti tiesiai: Izraelis daro absoliučiai siaubingus dalykus prieš Palestiną ir jos žmones, nesvarbu, ar tai būtų Gazoje, ar okupuotame Vakarų Krante. Tai ne nuomonės, tai faktai. Lietuvos Vyriausybė, nepaisydama šio siaubo, ir toliau svetingai priima Izraelio ministrus, prezidentus ir kitus politikus. Karo nusikaltėliai neturėtų būti svetingai priimami. Izraelis turėtų būti boikotuojamas, jam turėtų būti taikomos sankcijos. Kaip tai gali nieko neįsiutinti? Ypač turint omenyje pačios Lietuvos okupacijos istoriją“, – įsitikinusi palestinietė.

Juk mes visi esame žmonės, turintys tą patį poreikį gyventi gerą gyvenimą.

Laikas prabilti

Pasiteiravome, kokią pašnekovė mato Palestinos ateitį. Ar įsivaizduoja Palestiną be „Hamas“?

„Klausimas turėtų skambėti taip: „Ar galite įsivaizduoti Palestiną be okupacijos?“ „Hamas“ šiuo klausimu neturi reikšmės, nes be okupacijos neegzistuotų pasipriešinimo grupės. Pagrindinė viso to problema yra Izraelis ir Palestinos okupacija. Jie bando ištrinti palestiniečius ir Palestiną genocidu ir okupacija. Tačiau mes neišnyksime ir nepabėgsime. Esame atspari tauta, skaičiuojanti tūkstančių metų istoriją toje žemėje. Mes sugrįšime ir laisvai gyvensime savo žemėje. Okupacija žlugs, ir vieną dieną kiekvienas šios žemės gyventojas, nesvarbu, musulmonas, krikščionis ar žydas, turės lygias teises. Žydų saugumas yra neatsiejama Palestinos išsivadavimo dalis. Pasaulis turėtų sustoti, o gatvės turėtų būti pilnos pasipiktinimo dėl šio genocido ir okupacijos Palestinoje. Vieną dieną mes visi atsigręšime atgal ir gailėsimės, kad nepadarėme daugiau. Dabar pats laikas visiems prabilti ir imtis veiksmų. Vieną dieną Palestina bus laisva“, – teigė N. Al-Mawed.

Praėjusią savaitę Jungtinė Karalystė, Kanada ir Australija oficialiai pripažino Palestinos valstybę. Tai yra padariusios beveik 150 JT narių iš 193 valstybių.

KOMENTARAI:

Egdūnas Račius

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas

Šiuo metu galime sakyti, kad „Hamas“ organizacijos praktiškai nėra. Jos vadovybė sunaikinta, kariauna pakrikusi. Vargu ar galime kalbėti apie karą klasikine prasme tarp dviejų kariaujančių pusių: ar tai būtų dvi valstybės, ar sukilėliai ir valstybė.

Dabar mes matome visiškai kitą paveikslą. Kariaujama jau nebe su ginkluotu priešininku, o su tauta arba jos dalimi. Vis garsiau kalbama apie genocidą, etninį valymą. Tai jau nebėra karo formatas – tai visiškai kiti veiksmai ir kiti procesai.

Kai kalbėjome apie tą tikrąjį karą, jau tuomet Izraelis blokavo humanitarinę pagalbą. Žiūrint iš šalies labai keista, kaip apskritai palestiniečiai dar išgyvena, nes mes kalbame apie dešimtis mėnesių praktiškai be jokio maisto. Taip pat didžiules gėlo vandens problemas. Galima konstatuoti, kad maistas arba to maisto neįsileidimas yra vienas iš ginklų kovoti prieš bejėgius civilius.

Humanitarinės pagalbos teikimas Gazai tapo tiesiog skandalu ir chaosu, ir ne tik žiūrint iš palestiniečių perspektyvos, nes pranešimai apie šimtus žuvusių žmonių, atėjusių pasiimti maisto, niekaip nepateisinami. Taip palestiniečius norima padaryti tiesiogiai priklausomus nuo Izraelio malonės.

Mūsų įsivaizduojamas natūralus buitinis gyvenimas Gazos Ruože tapo tiesiog nebeįmanomas. Didžioji infrastruktūros dalis yra tokia sugriauta, kad telikę griuvėsiai, kuriuose žmonės yra priversti gyventi nežmonišką gyvenimą.

Šiuo metu Izraelis nėra suinteresuotas Gazos Ruožo atkūrimu, tuo, kad žmonės ten galėtų gyventi patogiai ir vėl svajotų apie Palestinos valstybingumą. Tai akivaizdu. Labiau palaikoma idėja, kad palestiniečiai kaip tauta, visuomenė apskritai nustotų egzistuoti, ištirptų kitų arabų visuomenių sudėtyje.

Įsivaizduoti, jog palestiniečių valstybė, kad ir kokia ji būtų, atneštų taiką ne tik Izraeliui, bet ir visam regionui, nėra pagrindo, nes matome, kad šiame regione yra susipynę daugybės jėgų vidiniai ir išoriniai interesai.

Egidijus Papečkys

Karo istorikas, karybos ekspertas

Egzistuoja ne tik Palestinos ir palestiniečių, bet ir Izraelio ir šios valstybės gyventojų saugumo klausimas.

2023 m. spalio 7 d. surengusi itin didelio masto teroristinį išpuolį, įsiveržimą į Izraelį, beginklių žmonių žudynes, įkaitų, kurių didelė dalis vis dar yra laikomi nežmoniškomis sąlygomis, paėmimą „Hamas“ organizacija sukėlė padarinių, problemą, kurios sprendimą rasti dabar itin sudėtinga.

Labai patogu vadovautis emocijomis ir karštai palaikyti vieną ar kitą pusę, tačiau „Hamas“ keliama grėsmė Izraeliui ir visuomenei yra reali ir neišspręsta. Galima įvairiai interpretuoti „Hamas“ kontroliuojamų institucijų pateikiamus skaičius, tarptautinių organizacijų vykdomus tyrimus ir išvadas, bet tai tik kursto emocijas, o sprendimo nepriartina. Kol nebus pasirašytas taikos susitarimas, užtikrinantis tiek Palestinos ir palestiniečių, tiek Izraelio ir jo gyventojų saugumą, tol šis kruvinas konfliktas nepasibaigs.

Net ir Palestinos valstybės pripažinimas problemos neišspręs, nes didžiausia kliūtis pasiekti taiką yra teroristinė „Hamas“ organizacija, neketinanti atsisakyti ginkluota jėga palaikomos valdžios palestiniečių bendruomenėse.