Neatsiejami dalykai

„Lietuviai nuo seno, pasitelkę ugnį, išgyvena ir išsaugo savo gyvybę. Per ugnį bendraujama su Dievais, ugnimi apsivaloma nuo blogio, per ugnį mirusieji keliauja į Anapilį. Ugnis yra anga: perėjimas iš vieno metafizinio pasaulio į kitą. Visos svarbiausios šeimos ir bendruomenės apeigos atliekamos prie ugnies“, – lietuvių prigimtinės kultūros ir mitologijos tyrinėtojas, tapytojas Virginijus Kašinskas primena, kokia svarbi lietuviams buvo ugnis.

Anot jo, dažnai mes apie ugnį ir šviesą kalbame kaip apie du atskirus dalykus, bet ugnis ir šviesa yra neatsiejami dalykai. „Kai matome šviečiančią saulę – tai ugnies šaltinis, kosminė ugnis. Ugniai ir saulei buvo nusilenkiama visur“, – pastebi V. Kašinskas.

Anot jo, senojoje simbolikoje kosminės ugnies simboliai buvo du žalčiai, vežantys saulę, arba du žirgai, vežantys saulę, arba saulė, plaukianti dangumi laive.

Pasak lietuvių prigimtinės kultūros ir mitologijos tyrinėtojo, žaibas, kurį lydi griausmas arba perkūnas, yra dangiškoji ugnis. „Kai griaudžia ir žaibuoja, mitologiškai tai atrodo taip: griausmo erelis danguje groja kanklėmis. Žaibas yra kaip ugnies stulpas, todėl Perkūnas buvo laikomas ugnies davėju“, – paaiškina V. Kašinskas.

Mūsų protėviai degindavo amžinąją, arba šventąją, ugnį šalia didingų ąžuolų. „Šventoji ugnis – apeigų metu deginama ugnis. Lietuviai nuo seno buvo vadinami ugnies garbintojais“, – aiškina V. Kašinskas.

Šventa ugnis po apeigų visada išsivežama namo, į žmonių sodybas, kad šildytų ir maitintų žmogų. „Vaikystėje, pamenu, mes su baba eidavome į bažnyčią, ten šventoriuje degdavo laužą ir šventindavo ugnį“, – krikščioniškas Velyknakčio apeigas iš savo vaikystės prisimena lietuvių prigimtinės kultūros ir mitologijos tyrinėtojas.

„Dažniausiai galvojame, kad mus absorbavo krikščioniškoji pasaulėžiūra, bet daugeliu aspektų matau, kad lietuviškoji pasaulėžiūra absorbavo krikščioniškąją formą, ir matau visą mūsų pasaulėžiūros sąrangą. Baba kasmet eidavo į bažnyčią, kai per Velyknaktį vyksta ugnies ir vandens šventinimas su kempine (kempininis grybas – red. pastaba), su kuria pasiimdavo tos ugnies ir mosikuodama eidavo namo, kad ugnis neužgestų. Taip ir parnešdavo į krosnį tą šventintą ugnį. Iki krikščionybės tai darydavo po šventu ąžuolu su žynių pagalba ir parnešdavo šventą ugnį į namų židinį“, – senąją lietuviškąją ir krikščioniškąją tradicijas sugretina V. Kašinskas.

Pasak lietuvių prigimtinės kultūros ir mitologijos tyrinėtojo, Vytautas Didysis išvaikė žemaičius ir užgesino nuo neatmenamų laikų ant Šatrijos degusią amžinąją ugnį. „Nepaklusniųjų žemaičių galvos nulėkė, ir ne viena. 2016 m. ant Šatrijos kalno amžinoji ugnis buvo atkurta ir iki šiol kūrenama nuolat“, – apie žemaičių atgaivintą ritualą primena V. Kašinskas.

Jis atkreipia dėmesį, kad ir valstybė turi požiūrį į ugnį ir santykį su ja: „Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, amžinoji ugnis buvo atkurta Kaune, prie Nežinomo kareivio kapo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Ji vėl dega nuolat. Atkurta išsilaisvinus iš okupacijos ir dega valstybiniu lygmeniu.“

Nuo Gabijos iki šv. Agotos

Akivaizdu, kad šių dienų žmogus ugnį supranta daug primityviau nei  mūsų protėviai: pasikuriame židinį ar užžiebiame žvakę, kad namie būtų jaukiau, vasarą dažnai kūrename grilį, kad išsikeptume šašlykų ar dešrelių, iškylaudami gamtoje susėdame pavakaroti prie laužo, o saulės laukiame dėl šilumos ir galimybės pasimėgauti ja.

V. Kašinskas pasakoja viename renginyje apklausęs žmones, ką, jų manymu, daro ugnis, kaip ją galima apibūdinti. Pasirodo, ugnis žmonių suvokimu turi daug formų: liepsnoja, dega, rusena, cypia, trata, pyška, šildo, svilina, kaitina, šviečia, smilksta.

Jo teigimu, mūsų protėviams ugnis buvo ne primityvus kasdienybės atributas, o viena pagrindinių gamtos stichijų, nuo kurios priklausė ne tik išgyvenimas šiame pasaulyje.

„Ugnis mus šildo, be jos neišgyventume, negalėtume maitintis, bet ugnis gali kelti ir pavojų. Ugnis globoja ir saugo, bet yra ir agresyvi, gali mus sunaikinti, – atkreipia dėmesį mitologijos tyrinėtojas. – Raudoną gaidį paleisti – ugnį užkurti, gaisrą sukelti, tai lietuviui nuo seno aišku, aiškinti nebereikia. Gaidys yra zoomorfinė ugnies forma.“

Namų židinys visais laikais buvo ne tik šilumos šaltinis, bet ir dvasinė apsauga – ugnis vadinta deivės Gabijos vardu. Randama ir daugiau vardų ugniai: Gabėta, Gabėnas, Jagaubis, Gabjaujis, Kibirkščius, Palengabija.

Vakare, užmigdydamos ugnį, šeimininkės kalbėdavo maldą: „Šventa Gabieta, uždingta gulėk, naktį mūsų, griešninkų, nejudink, nebudink, kai numirsma, paduoki lazdelę, uždeki žvakelę ir palydėki namučio“ arba „Švinta Gabieta, užkaupta gulėta, užkurta žibėta. Kaip numirsma, uždek mums žvakelę, duok pasiremti lazdelę ir eiti namučio.“ Šios apeigos rodo, kad ugnis buvo laikoma ne tik fizine šiluma, bet ir apsaugos, dvasinės globos priemone ir kaip žmogaus palydėtoja į kitą – mirusiųjų – pasaulį.

Krikščionybė ugnies suvaldytojos vaidmenį perkelia šv. Agotai, tad ir senosios maldos ima kreiptis nebe į Gabiją, Gabietą, o į Agotą. Kankinės mirties dieną – vasario 5-ąją – bažnyčiose šventinama šv. Agotos duona, tikint, kad namuose laikomas toks gabalėlis apsaugos nuo gaisro.

Trejybė: Poklius, Perkūnas, Patrimpas – šis V. Kašinsko paveikslas vaizduoja lietuvių ir prūsų svarbiausiais ir galingiausiais laikytus Dievo sūnus. Perkūnas globojo dangų ir atmosferą, Patrimpas – žemę ir augaliją, Poklius – mirusiųjų pasaulį ir požemį. / Organizatorių nuotr.

Vanduo susieja dangų ir žemę

Daugelio tautų pasaulio sukūrimo mituose vanduo laikomas visatos pradžia. Kaip yra pastebėjęs lietuvių etnografas ir religijotyrininkas Norbertas Vėlius, ir ugnis, ir vanduo buvo suvokiami kaip mediatoriai tarp atskirų sferų ir reiškinių: vanduo (krinta žemyn) – dažniau kaip tarpininkas tarp žemės ir požemio, o ugnis (kyla aukštyn) – tarp žemės ir dangaus.

„Mūsų liaudies dainose vanduo minimas dažniau negu ugnis. Vanduo senojoje lietuvių pasaulėjautoje gal buvo dar svarbesnis negu ugnis. Beveik kiekvienoje liaudies dainoje teka upės, upeliai, mirga jūros marios ir pan. Sakmėse viskas prasideda vandenyse, taip ir žmonės gimsta vandenyje, o po mirties vėl turi susiliesti su vandeniu. Vandens pasaulis buvo tarsi kitas pasaulis, bet jis buvo gyvybiškai ir sakrališkai susijęs su žmonėmis. Archajinėje gyvensenoje gana sunku atskirti ūkinį gyvenimą nuo ritualinio, todėl ir vanduo reiškė kartu buitį ir būtį. Daugelis veiksmų ir darbų buvo susipynę su mitiniais vaizdiniais, įprasminančiais darbą ir tarsi padedančiais siekti gyvenimo tikslų“, – yra rašęs etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, buvęs senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausiasis krivis Jonas Trinkūnas, 2014-aisiais palikęs šį pasaulį.

„Vanduo simbolizuoja gyvybę, apsivalymą ir ribą tarp pasaulių. Jis lydėjo žmogų nuo gimimo iki mirties. Metafizinis pasaulis – atėjimas / gimimas – riba / vanduo – fizinis gyvenimas – išėjimas / mirimas – riba / vanduo – metafizinis pasaulis“, – paaiškina lietuvių prigimtinės kultūros ir mitologijos tyrinėtojas V. Kašinskas.

Vandens apeiginė reikšmė yra žinoma beveik visose kultūrose. Iš senų tradicijų vandens simbolizmą paveldėjo ir krikščionybė, o jos krikštijimo ritualas vandenyje ar vandeniu įgavo svarbią reikšmę. Gimus vaikui, pirmasis ritualinis prausimas simbolizuoja naują pradžią, o mirus žmogui paskutinis kūno prausimas padeda vėlę palydėti į Anapilį. Tai iliustruoja gyvą santykį su dieviškuoju ir metafiziniu pasauliu.

Kaip rašė J. Trinkūnas, visose apeigose ir švenčių papročiuose vanduo gerbiamas ir įprasminamas kaip šventa galia ir svarbi apsivalymo priemonė. Lietuvoje iki šiol gerbiami ypatingi šaltiniai ir upeliai, kurie garsėja sakralumu ir gydomosiomis savybėmis. Žymiausios šventvietės būdavo prie šaltinių, upelių, ežerų, prie kurių būdavo atliekamos apeigos. Kiekviena apeiga prasidėdavo nuo vandens – atsigeriama vandens, nusiprausiama.

Vanduo lietuvių mitologijoje turi dvejopą reikšmę: skaidrus vanduo apvalo, turi gydomųjų savybių, laikomas šventu, saugomas, neteršiamas. Tamsus, juodas vanduo – bauginantis, paslaptingas – siejamas su velniu ir raganomis. Skaidrųjį vandenį mūsų protėviai garbino ir saugojo, o tamsaus vandens bijojo ir vengė.

Lietuvoje iki šiol gerbiami ypatingi šaltiniai ir upeliai, garsėjantys savo sakralumu ir gydomosiomis savybėmis.

Paskutinis atodūsis – prie žvakės

„Mirus žmogui, artimieji ruošiasi šarvoti jo kūną. Pirmiausia velionis  nuprausiamas. Jį prausia artimieji arba specialiai tam pasamdyti žmonės. Čia žmogaus kūnas vėl simboliškai panardinamas į vandenį“, – tradicijas primena V. Kašinskas.

Jo teigimu, ne mažiau svarbi čia ir ugnis: „Ugnis yra vienas iš pagrindinių elementų ritualinėje nekrokulto struktūroje. Jos pirmieji paminėjimai atėję iš senovės ugnies kulto. Jeigu slaugomas žmogus sąmoningai suvokia savo neišvengiamos mirties artumą, jis dažnai paprašo arba artimieji pasiūlo jam parvežti kunigą. Atvykus kunigui, prie žmogaus pastatomas kryželis ir uždegama žvakė. Žmogui mirštant, artimieji uždega Grabnyčios, arba graudulinę, žvakę. Grabnyčios žvakė dega, kol žmogus numiršta, paskui ji užgesinama ir laikoma namuose iki kito mirties atvejo.“

Per laidotuves aplink karstą iš šonų būdavo uždegamos keturios ar šešios žvakės, galvūgalyje – dvi žvakės. Šiais laikais, kai dažniau šarvojama urna su pelenais, žvakių degama gerokai daugiau ir žmonės jas dažnai naudoja jau kaip dekoro elementą, nes ritualinę, sakraliąją jų paskirtį mažai kas jau žino.

Seniau laidotuvių dieną, išnešant karstą, priekyje būdavo nešama ugnis – moteris nešdavo vieną prie karsto šermenų metu degusią žvakę. Palaidojus mirusįjį, virš kapo taip pat būdavo uždegamos žvakės. Tikėta, kad ugnis palengvins mirusiojo sielai nukeliauti į anapusinį pasaulį.

V. Kašinskas atkreipia dėmesį ir į išskirtinę lietuvių tradiciją degti žvakes ant artimųjų kapų per Vėlines, taip tarsi palaikant ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų: „Tuo metu kapinės atrodo ypač įspūdingai, jos paskęsta žvakių liepsnų šviesoje.“

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur ugnis dažnai tampa tik simboliu, nes elektra gerokai palengvino žmogaus gyvenimą, vanduo vis tiek išlieka gyvybės šaltiniu, o kartu ir ribų perėjimo ženklu. Gimimo ir mirties apeigos, pirtis, laužai ir šaltiniai – visos šios tradicijos primena žmogui jo santykį su gamta ir metafiziniu pasauliu.

Pirtis: magiška reikšmė

Atsimainymas: prausimas pirtyje turėjo magišką ne tik fizinio, bet ir moralinio nusivalymo reikšmę. / kupa.lt nuotr.

Pirtis – vienas seniausių lietuvių tradicinių pastatų. Tai ne tik buitinės, bet ir sakralinės paskirties statinys, statytas toliau nuo namų, kaimo pakraštyje, tarsi riboje su kitu pasauliu. Manyta, kad pirties kūrenimas ar higieniniai procesai reikšmės žmonių sveikatai neturėtų, jeigu pirties kūrenimas nebūtų susijęs su mitais ir ritualais.

Pirties simbolikoje svarbus yra ugnies, vandens ir žmogaus susitikimas – tarsi tai būtų pirmapradės kūrybos veiksmas, kurio metu žmogus atgimsta ar net gimsta. Prausimas pirtyje turėjęs magišką ne tik fizinio, bet ir moralinio nusivalymo reikšmę.

Tikėta, kad pirtį lanko anapusinės būtybės. Kai nusiprausia žmonės, ateina praustis laumės arba velniai. Pirtyje reikia tinkamai elgtis. Per daugelį kartų susiformavo pirties etiketas ir net savotiška etika. Pirtyje nevalia išdykauti, nes tai šventa vieta. Apeigos pirtyje ir tinkama elgsena, simboliniai ir magiški veiksmai turėjo saugoti nuo blogybių ir suteikti gerovės. Maudymosi pirtyje apeiginė prasmė – tai perėjimas iš seno į nauja, atsinaujinimas ir atsijauninimas.

Šeimos apeigose apsiprausimas reiškia nuplovimą ar nuvalymą visų ryšių su ankstesniu būviu (kūdikio, jaunosios ar velionio), tik paskui galima pereiti į naują kokybę. Kūdikėliui nuplaunamas svetimumas. Tai jau socializacija, naujo bendruomenės nario priėmimas. Mirusiojo prausimas reiškia atskyrimą nuo šio pasaulio. Prausimasis ar maudymasis reiškia grįžimą į pradinį, švarų, būvį, tai ir sveikatos grąžinimo būdas.

Moterys gimdydavo pirtyje ir ten atlikdavo gimimo apeigas. Buvo atsidėkojama gimimo deivėms. Kai kurios krikštynų apeigos būdavo atliekamos pirtyje, kad naujagimis augtų sveikas ir laimingas. Apie Švenčionis, gimus vaikui ir jį pirmą kartą prausiant, uždegdavo žvakę. Tai vandens ir ugnies sugretinimas.

Mergavimo pabaigoje buvo kūrenama vadinamoji merginė pirtis. Tai jaunosios fizinio ir dorovinio apsivalymo, atsisveikinimo su jaunyste ir jaunystės pirtimi, ritualinis pasiruošimas santuokai – perėjimui į santuokinės marčios luomą.

Vestuvėse vanduo buvo naudojamas kaip apvalanti, sakralizuojanti ir vaisingumą skatinanti priemonė. Nuotaką, atvykusią į jaunojo namus, kitą dieną moterys nulydėdavo į pirtį. Paskui anyta ją išprausdavo, o marti anytą apdovanodavo. Šių papročių pėdsakų randame XIX–XX a.: marti į pirtį nešdavosi pirmosios duonos ir stuomenis.

Miręs žmogus be nuprausimo negali pereiti į kitą pasaulį: lietuviai mirusįjį gražiai pirtyje numaudo ir apvelka ilgais baltais marškiniais pagal savo paprotį. Tai buvo labai svarbus apeiginis mirusiųjų susilietimas su vandeniu, reiškęs grįžimą į pirmapradį pasaulį, iš kurio miręs žmogus buvo atėjęs į šį pasaulį.

Velykų metą prasideda pirmieji apeiginiai maudymaisi, kurie vyksta visų pavasario švenčių metu iki pat Kupolinių. Švenčių metu naktinis, prieš saulės tekėjimą, vanduo turi ypatingų galių.

Didįjį ketvirtadienį, saulei netekėjus, reikia nusiprausti ar išsimaudyti upelyje, ežere, šaltinyje arba pirtyje, tada visus metus būsi švarus, pranyks ligos ir kt.

Kartu su žmogaus atsinaujinimu vyksta visų namų atnaujinimas, Didysis ketvirtadienis, arba čystinės diena. Šią dieną naujai kloja lovas, krečia patalus, vėdina, trobą valo, žodžiu, tai švaros diena. Paprausiami ir namų gyvuliai – arkliai ir kt.

Pagal Jono Trinkūno inf.

Senieji tikėjimai

• Visoje Lietuvoje liaudis ugnį laikė šventa, todėl reikia ją gerbti, gražiai su ja elgtis – sukaupti anglis, gesinti tik šaltu ir švariu vandeniu, neįžeisti, neteršti, nespjaudyti, nesišlapinti, nespardyti ir nemindžioti, nes visa tai yra nuodėmė. Kas ugnį įžeidžia arba teršia, tas susilaukia įvairių bausmių dar gyvas būdamas arba po mirties.

• Ugnis maitinama druska. Kai druska nubyra ant ugnelės ir ima spragsėti, sakoma: „Šventa Gabija, būk pasotinta.“

• Kuriant namų židinio ugnį turi tylėti, nesidairyti, nors ir kas šauktų.

• Prie ugnies statomas puodelis švaraus vandens, kad ugnelė turėtų kuo nusiprausti.

• Apeigų ugnis kūrenama ant akmenų židinio ar aukuro. Reikia rūpestingai paruošti gerų malkų – ąžuolinių.

• Gyvoji ugnis būna tada, kai atsiranda trinant medį ar skeliant titnagą arba pernešama iš kitos ugniavietės.

• Užkuriant giedama sutartinė: Rimo rimo tūta, Rimo rimo tūta, Sutarjėla, Sutarjėla.

• Dėkui, ugnele, už šią dienelę, duok sulaukti geros naktelės, apsisaugoti nuo neprietelių, duok surasti paklydėliams kelią.

Pagal Mažosios Lietuvos enciklopedijos inf.

Gydomasis šaltinių vanduo

Tradicija: vasarą rengiamas koncertų ciklas „Skambantis Kavarsko Šv. Jono šaltinis“ kviečia lankytojus prie garsiojo šaltinio. / Anykščių kultūros centro nuotr.

Apie šaltinių, upių ir ežerų garbinimą byloja seniausieji liudijimai – iki šių dienų išlikę Aukštaitijos vandenvardžiai: Šventoji, Šventupis, Šventežeris ir kt.

Gražutės regioniniame parke, kairiajame Šventosios krante, trykšta Šventoji versmė, kuri vėlesniaisiais laikais pavadinta Šveicarkos vardu. Žmonės tiki, kad nusiprausus šio šaltinio vandeniu pagyjama nuo sąnarių skausmo, akių ligų. Už pagydymą paaukodavo šaltiniui pinigą ir užrišdavo ant šalia augančių medelių siūlų ar virvutę – taip palikdami savo ligą. Sakydavo, kad šiukštu šių siūlų negalima čiupinėti, nes kas juos palies, tas ir tą ligą gaus.

Galia: tikima, kad Krokulės šaltinio vanduo pasižymi nepaprastomis savybėmis, gali išgydyti įvairiausias ligas. / Utenos TIC nuotr.

Kitas stebuklingo vandens, turinčio gydomųjų savybių, šaltinis alma Anykščių regioniniame parke, Kavarsko miestelyje. Nežinoma, kaip jis vadinosi iki krikščionybės, bet dabar vadinamas Šv. Jono vardu. Šio tyro vandens versmė kunkuliuoja kalnelio viršūnėje, ji prasigraužusi net 134 m nuo Šventosios upės vagos lygio. Tai stebino mūsų protėvius anksčiau, išlieka didžiulė paslaptis ir šiais laikais. Sakoma, kad, išsimaudžius šiame vandenyje, galima atjaunėti net penkeriais metais.

Sartų regioniniame parke, greta Lygamiškio kaimo, Užpaliuose, Utenos rajone, trykšta Krokulės šaltinis. Archeologas Antanas Namikas teigė čia buvus senąją baltų šventovės vietą. Krokulės vanduo labai tyras, skaidrus, šaltas ir skanus. Sakoma, kad Krokulės vardas kilęs nuo žodžių „kriokti“, „krioklys“ ar „krokulys“. Tikima, kad šio šaltinio vanduo pasižymi nepaprastomis savybėmis, gali išgydyti įvairiausias ligas.

Pagal Linos Žaltauskaitės ir Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos inf.