Kova su kontrabanda anuomet prilygo karui

Gabeno grupuotės

Kaip vertinti žmones, kurie apsiginklavę verždavosi iš Prūsijos į Lietuvą per carinės valdžios pareigūnų užtvaras, tegu sprendžia istorikai.

Tikras faktas, kad po 1831 m. sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje numalšinimo kontrabandos įvežimas į Rusijos teritoriją, ypač palei sieną tarp Jurbarko ir Palangos, ėmė įgauti neregėtus mastus.

Apie Rusijos imperijos pasieniečių susidūrimus su kontrabandininkais ir kitus įvykius pasienyje 1900 m. išleistoje knygoje „Tarnyba taikos metu“ pasakojo atskiro pasienio sargybos korpuso štabo vyresnysis adjutantas pulkininkas Černuševičius.

Buvo išleisti trys knygos tomai. Knygos pirmąjį ir antrąjį tomus redagavo generolas majoras Sacharovas. Trečiąjį tomą redagavo atskiro pasienio sargybos korpuso vado artilerijos generolas Svininas.

„Ginkluotos piktadarių gaujos, kurių skaičius siekė šimtą ir daugiau žmonių, įsiverždavo į imperijos teritoriją ir, užpuolę pasienio sargybą, su jais įsitraukdavo į atvirą kovą. Per šiuos susirėmimus nusikaltėliai, turėdami didesnes pajėgas ir puikiai ginkluoti, dažnai nugalėdavo pasienio sargybą ir, prasiveržę per jos grandinę, įveždavo į šalies vidų didžiules kontrabandos partijas ir be to, vykdė siautėjimus ir plėšimus pasienyje“, – rašoma knygoje „Tarnyba taikos metu“.

Gavo vertingą knygą

Klaipėdietis karybos istorijos žinovas, praeities tyrinėtojas Egidijus Kazlauskis šių knygų elektroninę versiją prieš porą dešimtmečių gavo iš Rusijos Federacijos Pasienio tarnybos muziejaus.

Tai buvo laikas, kai santykiai su šia valstybe dar buvo panašūs į normalius, o muziejaus darbuotojai mielai atsakė į klaipėdiečio klausimus.

„Viskas prasidėjo nuo paprasto dalyko. Kartą važiuodamas senuoju, akmenimis grįstu keliu iš Gargždų į Kauno pusę sustojau pasižvalgyti į tada krūmų užgožtą seną paminklą. Įrašo jame nesimatė, todėl nusprendžiau atvažiuoti kitą dieną ir pabandyti paprastomis priemonėmis jį atgaivinti. Įrašas apie ten palaidotą kapitoną Ipolitą Davidovičių Melechą bylojo ir apie jo žūties aplinkybes – jis žuvo kovodamas su kontrabandininkais būdamas 45 metų. Man labai patinka iš nebūties ištraukti daugiau žinių apie seniai mirusius ar žuvusius žmones. Todėl ir pradėjau plačiau domėtis šia ir kelių kitų Švėkšnos kapinėse palaidotų rusų pasieniečių istorijomis“, – apie susidomėjimą kontrabandininkų ir pasieniečių kovas mūsų kraštuose pasakojo E. Kazlauskis.

Palangos Jono Šliūpo muziejuje pamatęs caro laikų Palangos muitininkų nuotrauką, jis prasitarė apie tai Rusijos Pasienio tarnybos muziejaus darbuotojams. Šie už įdomią žinią atsidėkodami atsiuntė visų trijų minėtų knygos tomų fotokopijas.

Kadangi leidinyje daug rašoma apie pasienio ruožą nuo Jurbarko iki Palangos, šiuo rašytiniu lobiu E. Kazlauskis pasidalijo su Gargždų krašto muziejumi.

Įsiamžino: bendražygiai nusifotografavo prie žuvusių kovoje su kontrabandininkais kapitono I. Melecho ir raitojo sienos prižiūrėtojo Ščegolevo kūnų. / Knygos „Tarnyba taikos metu“ nuotr.

Tykojo pasaloje

Viename šių tomų detaliai aprašyta, kaip žuvo ir netoli žūties vietos žmonos bei kovos draugų lėšomis palaidotas ir paminklu įamžintas kapitonas I. Melechas.

Pasirodo, tai atsitiko 1870-ųjų sausio 6 d. vakare, 18 val., kai Vėžaičių būrio vachmistras Chotianovičius, gavęs pranešimą, kad naktį į Rusiją 17 rogių ketina įvažiuoti ginkluoti kontrabandininkai su prekėmis.

Jis šią žinią pranešė būrio vadui kapitonui I. Melechui. Šis įsakė surinkti žmones iš artimiausių postų. 22 val. pats su minėtuoju vachmistru ir 19 raitelių išvyko prie Kaupos tilto, per kurį, jo skaičiavimais, turėjo važiuoti kontrabandininkai.

Dar neprivažiavęs tilto, I. Melechas paliko prie kelio pasaloje 8 žmones, įsakydamas jiems šaudyti į priartėsiančius kontrabandininkus. Pats su likusiais pavaldiniais perėjo tiltą ir ėmė tykoti kitoje slaptavietėje miške. Planavo kontrabandininkus pasitikti šūviais iš priekio.

Vidurnaktį pirmojoje slėptuvėje tykoję pareigūnai iš tiesų pamatė rogėmis važiuojančius ginkluotus kontrabandininkus ir, leidę jiems priartėti prie tilto, šovė į juos. Šie dar greičiau pasileido judėti. Tada I. Melechas su šešiais raiteliais dar kartą apšaudė roges.

Atsakydami į tai, kontrabandininkai iš visų rogių atsakė šūviais, mirtinai sužeisdami kapitoną I. Melechą ir raitąjį sienos prižiūrėtoją Ščegolevą. Pastarasis krito vietoje, o I. Melechas – paėjėjęs keletą žingsnių.

Norėjo išduoti bendražygius

Vachmistras Chotianovičius, išsiuntęs sužeistuosius į Vėžaičius, pats su 15 raitelių išvyko persekioti kontrabandininkų.

Endriejavo miestelio sargybiniai pasivijo vieną vežimą su dviem kontrabandininkais, juos sulaikė vežančius penkias statinaites spirito.

Sulaikyti kontrabandininkai pasirodė esą Ablingos kaimo gyventojai Juozas Šaulys ir Petras Gaudutis.

Pirmasis visų raitelių akivaizdoje paprašė vachmistro paleisti jį ir arklius, žadėdamas už tai išduoti visus kontrabandininkus, tąkart dalyvavusius gabenant kontrabandą, tačiau Chotianovičius, nepasitikėdamas J. Šauliu, nesutiko.

Pripažinęs, kad tolesnis kontrabandininkų persekiojimas – beprasmis, Chotianovičius grįžo į Vėžaičių postą, kur rado žuvusį kapitoną I. Melechą. Jo kūne buvo keturios žaizdos, raitelis Ščegolevas žuvo pakirstas šešių kulkų.

Įrašas ant I. Melecho antkapinio akmens byloja, kad jį pastatė žuvusiojo žmona ir tarnybos draugai. Ženklai suteikia žinių, kad šis vyras buvo musulmonas, galbūt totorius.

Kur palaidotas jo likimo draugas, žinių nėra.

Atminimas: paminklą žuvusiam I. Melechui netoli Gargždų pastatė žmona ir bendražygiai. / E. Kazlauskio nuotr.

Šaudė iš visų pusių

Švėkšnoje už mūro tvoros, arčiau kelio, greta kelių kitų stačiatikių kapų dar galima pamatyti surūdijusių kryžių ir antkapių bei tvorelių fragmentų.

Daugelis jų jau yra sunykę neatkuriamai, bet du išlaikė iki šiol nesunkiai įskaitomus įrašus.

Vienas jų byloja, kad šioje vietoje 1875 m. palaidotas kazokas Semionas Trifonovas.

Pasirodo, tų metų vasario 11 d. 4 val. ryto ginkluotų kontrabandininkų grupė keliomis rogėmis pervažiavo Prūsijos–Rusijos sieną ir susidūrė su pasienio Antrosios linijos sargyba, kurią sudarė Tauragės brigados pasienio ruožo raitas prižiūrėtojas Matjušenka ir kazokas S. Trifonovas iš Dono kazokų 23-iojo pulko sargybos.

Susišaudę su sienos pažeidėjais rusų pasienietis ir kazokas leidosi paskui kontrabandininkus, pasivijo juos už pusės varsto nuo kelio, vedančio į Švėkšnos miestelį, įsiveržė į kontrabandininkų grupės vidurį ir atėmė iš jų ketverias roges su spirito pilnomis statinėmis.

Kontrabandininkai pamatė, kad juos puola tik du priešininkai, ėmė į juos šaudyti ir abu sužeidė, kulkos kliudė ir Matjušenkos arklį.

Kontrabandininkai atsiėmė dvejas roges ir nujojo į Rusijai tada priklausiusios Lietuvos gilumą, tiksliau, – į Žemaitiją.

Pakirto septynios kulkos

Apie pavojų sužinojo pasienio sargybos gretimų Pirmosios ir Antrosios linijos postų pareigūnai, prie dviejų atkovotų rogių jie rado sužeistus S. Trifonovą bei Matjušenką ir nutarė leistis paskui kontrabandininkus dviem kryptimis.

Knygoje „Tarnyba taikos metu“ rašoma, kad tuo metu leitenantas Lundbergas su savo žmonėmis sugebėjo sulaikyti arklių traukiamas roges, kuriose važiavo trys žydai ir vienas vietos valstietis. Visi jie pasienio sargybai buvo žinomi kaip nepataisomi kontrabandininkai.

Grįždami kariškiai susirinko kontrabandininkų išmestas 12 statinių su spiritu ir vieną prekių dėžę.

„Gydytojo nuomone, raitelio Matjušenkos žaizda nekelia didelio pavojaus, o kazokas Trifonovas, kuris buvo sužeistas septynis kartus (į pilvą, krūtinę, ranką ir koją), po dviejų dienų mirė. Šios operacijos metu sulaikyta kontrabanda muitininkų įvertinta 323 rubliais 35 kapeikomis, tai buvo 22 statinės spirito ir 1 prekių dėžė, arklys ir rogės“, – rašoma knygoje.

Matjušenkai pareikšta vadovybės padėka, vėliau jis buvo apdovanotas ketvirtojo laipsnio karinio ordino ženklu.

Nužudyto kazoko įpėdiniams paskirta vienkartinė piniginė išmoka iš muitinės iždo.

Finansų ministras visų pavaldinių vardu kreipėsi į imperatorių prašydamas Matjušenką apdovanoti už drąsą ir narsumą, siekiant paskatinti kitus pasienio sargybos pareigūnus ateityje imtis panašių drąsių veiksmų prieš piktavalius.

Apie tai, kokiomis aplinkybėmis mirė taip pat Švėkšnoje palaidotas kapitonas Ivanas Charitonovičius Petrovas, knygoje žinių nepateikiama. Jis mirė 1868 m. kovo 6 d., sulaukęs 56 metų. Mirties priežastis ant antkapio nenurodyta. Todėl galima spėti, kad tai nebuvo žūtis kovojant su kontrabandininkais.

Pasiuntė visą pulką

Šaltinių duomenimis, 1823 m. vien Gargždų brigada vadinamajame pasienio ruože, kuris tęsėsi 121 varstą (1 varstas – 1,0668 kilometro), tarnavo 31 štabo generolas ir vyresnieji karininkai, 1 216 žemesniojo rango kariškių ir 441 arklys.

Rusijos pasieniečių pajėgos buvo kur kas menkesnės nei kontrabandininkų ir tai ypač pasireiškė XIX amžiaus trisdešimtųjų metų pradžioje, netrukus po sukilimo numalšinimo Lietuvoje ir Lenkijoje.

Knygoje „Tarnyba taikos metu“ teigiama, kad nuo to laiko kontrabandos įvežimas į Rusijos teritoriją, ypač palei sieną tarp Jurbarko ir Palangos, ėmė įgauti didžiausius mastus.

Siekiant nutraukti tokius įžūlius teritorijos pažeidimus ir taikos metu, buvo būtina žymiai sustiprinti pasienio sargybą Prūsijos ir Austrijos pasienyje.

Tačiau sargybos skaičiaus padidinimas būtų daug kainavęs Rusijos valstybei, todėl nurodyta tose vietose, kur tai buvo būtina, pasienio sargybą stiprinti reguliariosios armijos pajėgomis.

Taigi, 1836 m. pagal aukščiausiąjį įsakymą saugoti Rusijos-Prūsijos pasienį buvo paskirtas visas pėstininkų pulkas, sudarytas iš keturių batalionų su lengva baterija.

Šis pulkas, kuriam buvo pavesta padėti sienos apsaugos tarnybai atremti kontrabandininkų įsibrovimus, buvo dislokuotas sausumos pasienio ruože nuo Jurbarko iki Palangos, toliau – palei Kuržemės provincijos jūros pakrantę iki Liepojos miesto, už antrosios sienos apsaugos linijos.

Daug karininkų ir aukštų pareigūnų gavo kryžius už karo žygdarbius.

Griebdavosi įvairių gudrybių

Knygoje apie kontrabandos mastus ir pasienio tarnybos sunkumus autorius rašė, kad kontrabandininkai būdavo labai sumanūs ir imdavosi daugybės gudrybių.

Labai dažnai jie skleisdavo melagingus gandus apie savo ketinimus pereiti valstybių sieną ir šūviais keldavo netikrą pavojų, siekdami atitraukti sargybą nuo žinomų sienos punktų.

Pasieniečiams buvo nurodoma, kaip apsisaugoti nuo tokių gudrybių. Drausta eiti į pagalbą tarnybos draugams vien išgirdus šūvius ir nepasitikėti gandais.

Pasienyje veikė dar ir mobilieji būriai, kuriems patruliuoti nebuvo nustatyta nei kryptis, nei laikas. Jie privalėjo pagal poreikį staiga pasirodyti įvairiuose pasienio punktuose, kad netikėtai pasirodydami nuolat gąsdintų kontrabandininkus.

Kad kontrabanda nebūtų gabenama geležinkeliais, buvo įsteigti Pasienio apsaugos tarnybos geležinkelio būriai.

Nepaisant visų priemonių, kontrabandininkai rasdavo būdų apgauti sargybą. Kontrabanda dažniausiai būdavo gabenama tamsiomis naktimis ir esant prastam orui.

Klausimai: nuo ko mirė Švėkšnoje palaidotas kapitonas I. Ch. Petrovas, žinių neišliko. / D. Janauskaitės nuotr.

Įspėjo apie pagundas

Pasitelkdami šnipus ir stebėtojus, kontrabandininkai stengdavosi sužinoti, kur tuo metu buvo pasienio sargybos slaptavietės, o norėdami gauti šią informaciją, jie naudodavo įvairias gudrybes.

Antai artėdami prie sienos, jie išsiųsdavo kelis šnipus, kurie kirsdavo sieną apsimesdami ūkininkais, ieškančiais savo gyvulių ar kokiu nors kitu pretekstu.

Sargybos paslaptis jie pranešdavo savo bendrininkams sutartais signalais, imituodami pelėdos klyksmą, vilko kaukimą ir panašiai.

Jei žvalgai susidurdavo su sargyba ir būdavo pastebėti, duodavo kitokius signalus: užtraukdavo dainą, apsimesdavo girtais, pradėdavo garsiai ginčytis su sargybiniais, esančiais slėptuvėje, ir panašiai.

Kartais kontrabandininkai ieškodavo pasislėpusių pasieniečių ir su dresuotais šunimis, juos paleisdavo bėgti į priekį.

Kontrabandininkai stengdavosi atitraukti sargybą nuo tų vietų, per kurias ketino įvežti prekes.

Šiam tikslui palei sieną jie keldavo netikrus pavojaus signalus, o kartais siųsdavo vadovams melagingus informatorius, kurie sąmoningai pranešdavo klaidingą informaciją apie kontrabandininkų ketinimus.

Išnaudodami melagingus informatorius, kontrabandininkai dažnai papirkdavo pasieniečių vadus ir taip išgaudavo informacijos apie įvairius pasirengimus ir nurodymus dėl sienos priežiūros.

Kontrabandininkų pasiųsti asmenys stengdavosi susidraugauti su žemesnio rango sargybiniais, siekdavo jų palankumo, kad iš jų gautų reikiamos informacijos.

Ne veltui įžanginiame žodyje knygos leidėjas įrašė ir dabar aktualius žodžius: „Ir dar, broliai, patarsiu jums: prieš išvykstant į tarnybą prie sienos, jei kas yra krikščionis, pirmiausiai perskaitykite, kaip dera, Viešpaties maldą „Tėve mūsų“ o paskutinius maldos žodžius: „Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto“ turėtumėte dar kartą pakartoti.“

Jei draudžiamų prekių gabentojams nepavykdavo pasieniečių papirkti ar palenkti savo naudai, tokius sąžiningai vykdančiuosius pareigas kontrabandininkai melagingai apskųsdavo, kaltindami įvairiais išgalvotais nusikaltimais, siekdami juos pašalinti iš vietų, patogių slaptam prekių gabenimui.

Įdarbindavo arklius ir šunis

Kai pasieniečiai lipdavo kontrabandininkams ant kulnų, dalį kontrabandos jie dažnai išmesdavo, nes juos persekiojantys raiteliai privalėjo sustoti ir surinkti išmestus krovinius, priešingu atveju juos vėliau susirinkdavo patys kontrabandininkai.

Vertingos prekės būdavo dedamos į užsandarintas skardines, kad kilus didesniam pavojui jas būtų galima be pažeidimų užkasti į žemę arba įmesti į vandenį ar pelkę.

Kartais kontrabandos krovinius gabendavo vien tik arkliai be raitelių. Prie tokio darbo pripratęs arklys su kroviniu peršokdavo sieną ir skubėdavo pas savo šeimininką, o sutikęs sargybą, apsisukdavo ir grįždavo atgal už sienos.

Pasirodo, kontrabandą gabendavo ir šunys. Jiems prie kaklų buvo pririšami ryšuliai su tiuliu, nėriniais ir kitais vertingais daiktais.

Pervežę prekes per dvi pasieniečių linijas kontrabandininkai jas dažniausiai gabendavo iki artimiausių pasienio kaimų ir kitų vietų, skirtų laikinam sandėliavimui.

Talkino net bajorai

Knygos apie kontrabandą XIX amžiuje Rusijos okupuotos Lietuvos ir Prūsijos pasienyje autorius tvirtai teigė, kad daugelis užsienio miestelių ir kaimų, esančių prie Prūsijos ir Austrijos sienos, buvo tikri kontrabandininkų lizdai.

„Šie kiemai ar smuklės, kurių savininkai – daugiausiai žydai, beveik visi užsiima kontrabanda, ypač slaptu prekių, įvežamų į Rusiją, slėpimu“, – teigė autorius.

Šiuose namuose būdavo įrengiamos įvairios gudriai sugalvotos slėptuvės: po grindimis, sienose, krosnių kaminuose.

Kiemuose kontrabanda slėpta po malkomis, anglimis, šienu, net po mėšlu. Laukuose ir miškuose ją slėpdavo sukrautose malkose, medžių drevėse, duobėse.

Iš laikinų sandėlių kontrabandą toliau gabendavo į šalies vidų, į paskirties vietą. Tai darė valstiečiai, dvarų valdytojai, smulkūs dvarininkai ir kiti asmenys, gyvenę pasienio juostos rajone.

Valstiečiai gabeno kontrabandą, paslėptą tarp įvairių žemės ūkio produktų, taip pat šiene, vežamuose iš pasienio laukų maišuose su šiaudais ir bulvėmis, krepšiuose su įvairiais žalumynais.

Kartais naudotos specialios gudrybės, pavyzdžiui, slapta gabenamų prekių būdavo randama išgręžtose lentose ir rąstuose, taip pat arklių uodegose ir karčiuose, net iškeptame duonos kepale, perpjautame per pusę ir tada meistriškai suklijuotame; išskaptuotuose moliūguose ir burokuose.

Alkoholiniai gėrimai gabenti plokščiuose skardos induose, uždedamuose ant krūtinės ir nugaros, po viršutiniais rūbais, jaučių pūslėse.

Nuo aprašytų įvykių praėjo pusantro šimto metų, situacija pasienyje pasikeitė nebent tuo, kad kontrabandininkai vis dažniau naudoja modernias priemones – dronus, balionus, povandeninius zondus ir užšifruoto ryšio priemones.