Iš karikatūrų – į sceną

Adamsų šeimynėlė, kilusi iš vieno žymiausių amerikiečių karikatūristo Charles Addamso piešinių, savo protėvius skaičiuojanti nuo neatmenamų laikų (miuziklo scenose iš kapų išlaisvinti juda ir akmens amžiaus, ir pasaulinių karų bei revoliucijų, ir šiuolaikinio pasaulio atstovai), formavosi juodojo humoro aktyvumo laikotarpiu, lygiagrečiai su siurrealizmo ir absurdo mene srovėmis.

Pradėjusi gyvenimą rafinuoto humoro nestokojančiame "The New Yorker" žurnale nuo 1938 m. karikatūriniais vaizdeliais, jų autoriaus pavardę perėmusi ekscentriška Adamsų šeimynėlė linksmino skaitytojus penkis dešimtmečius, iki Ch.Addamso mirties. Šių karikatūrų populiarumas sulaukė ir vaizduojamojo meno industrijos dėmesio – nuo 1964 m. du sezonus serialais užvaldę Amerikos televizorių ekranus, vėliau (1990–1991 m.) šie keistoki personažai persikėlė į animacijos ir pilnametražius filmus.

Pirmieji Adamsų žingsniai scenoje nuaidėjo tik 2009 m. pabaigoje, rengiant pagal Marshallo Brickmano ir Ricko Elice’o to paties pavadinimo knygą, muzikos ir tekstų autoriaus Andrew Lippos sukurto miuziklo "Adamsų šeimynėlė" pirmuosius bandomuosius pastatymus už Brodvėjaus ribų – Čikagoje.

Keista, bet šis vėliau populiarumo rekordus pagerinęs ir iki dabar populiarumo neprarandantis veikalas po pirmųjų peržiūrų buvo vertinamas dviprasmiškai. Kritikos kliuvo ir scenarijui, ir muzikai. Nemaža dalis žiūrovų nusivylė neišgirdę pagrindinės kiekvieną TV seriją pradėdavusios kompozitoriaus Vico Mizzy sukurtos Adamsų muzikinės temos. Tačiau į tai buvo greitai sureaguota ir, pasirašius sutartį su šios pamėgtos temos autoriumi, kuris leido cituoti jo temą miuziklo pradžioje, pridėjus ar pakeitus kelis muzikinius numerius, situacija pasitaisė.

Po kelių mėnesių, 2010 m. pradžioje, į Brodvėjaus scenos meno teatrą (Lunt-Fontanne Theatre) Niujorke jau plaukė vieninga susižavėjusi publika, nešdama teatrui milijoninį pelną, nežiūrint į vis dar išliekančius gana vėsius kritikos atsiliepimus. Netrukus miuziklas su pastatymo erdvei aktualizuotais vertimais pasklido po pasaulį.

Spalvų filosofija

Miuziklo siužetas neatkartoja nei serialo, nei filmų turinio. Šeimos istorija, atgyjanti pradiniais karikatūrų vaizdais, miuzikle prasideda nauju posūkiu – Adamsų vyresnioji atžala Trečiadienė (beje, priešingai, nei buvo sumanyta Adamsų krikštatėvio dailininko Ch.Addamso, filmuose ji jaunesnė už savo brolį Pūgžlį) jau užaugusi aštuoniolikmetė mergina su bundančiais jausmais jaunuoliui iš vadinamosios normalios Beinekių šeimos. Tačiau Adamsų požiūriu normalumas – tik iliuzija, iliustruota Mirtišės filosofine mintimi: "Kas normalu vorui, musei yra katastrofa..."

"Adamsų šeimynėlė" atstovauja juodojo humoro komedijos žanrui. Juodąjį humorą supranta nedaugelis. Vieni juo gurmaniškai mėgaujasi, kitiems tai šventvagystė, tad natūralu, kad ir "Adamsų šeimynėlė" buvo ir yra priimtina ne visiems. Tai lyg ir popkultūros produktas, tačiau, gilinantis į juodojo humoro tyrėjų išvadas, tenka pripažinti, kad šią humoro rūšį vertina menkai su pačia popkultūra koreliuojantys ir aukštesnio IQ  asmenys. Tokie pastebėjimai tarsi pažadina miuzikle skambančią mintį, kad ryškios spalvos išduoda žmones be fantazijos ir be vidinio pasaulio.

Spalvų ir nespalvotų šešėlių žaismas scenoje atkartoja skirtingų pasaulių – Adamsų ir Beinekių šeimų – sandūros emocinius blyksnius. Tiesą sakant, miuzikle gyvuoja ir trečiasis – pilkasis mirusiųjų pasaulis, tačiau čia pilka (šiaip kelianti nuobodulį) yra tik spalva su plačia savo atspalvių gama. O personažų kostiumų ir modelių įvairovė, lydima sulaužytų, gyviesiems nebūdingų judesių dinamikos, suteikia šiems makabriškojo matmens erdvės atstovams išraiškingo gyvybingumo.

Akims malonų įspūdį sustiprina sodrus grimas. Žvilgsnį pritraukiančius kostiumus ir grimą, autorių nurodymu idėjas semdama iš Ch.Addamso karikatūrų, kūrė dailininkė Kotryna Daujotaitė (užtenka prisiminti Mirtišės kostiumą su aštuonkojo čiuptuvais!). O dar regint, kaip visa ši įvairių formų numirėlių armija šoka, išjudinta choreografų Dainiaus Bervingio ir Gintaro Visocko, vadinti tai pilku pasauliu ne visai teisinga.

Lietuviški kodai

Miuzikle daug mūsų laiko ir aplinkos simbolių – užkoduotų vaizdais ir spalvomis, melodijų atkarpomis ir ritmais, judesiais ir intonacijomis. Tačiau kiekviena geografinė platuma turi savo simbolių ir prasmių žodyną – kas aktualu Niujorko ar Prahos žiūrovui, tiesiogiai išvertus į lietuvių kalbą, liks nesuprasta Lietuvos plotmėje, ir atvirkščiai – kur nors užatlantėje šūksnis "Žalia, balta, žalia, balta, hej, hej", sukeliantis pagyvėjimą mūsų teatre, arba Katažinos, Makaliaus ir kiti pas mus girdimi vardai  tebus beprasmiai žodžiai. O kad jie mūsų žiūrovams įgautų prasmę, reikėtų dėkoti miuziklo tekstus išvertusioms Viktorijai Streičai ir Kristinai Siurbytei.

Tačiau yra simbolių, kurie atpažįstami bet kuriame pasaulio krašte, susipažinusiame su Adamsais. Kas nežino Adamsų šeimynėlės personažo Daikto ar graužikus kramsnojančios gėlės? O kur dar Adamsų pamėgtas žvėrynas ir visokie stebuklus primenantys netikėtumai, vykstantys ne be mago Manto Wizard pagalbos, bet... palikime tai intrigai. Kaip ir be galo gyvos, subtilaus humoro frazėmis gausiai prisodrintos kalbos citatas, lydimas nesulaikomo juoko bangų.

Įspūdinga charakterių paletė

Miuzikle centrinė figūra, apie kurią sukasi visas veiksmas, – Trečiadienė, atsidūrusi tarp dviejų kontrastingų pasaulių, besiblaškanti vidinių abejonių ir išorinių pokyčių verpetuose. Nuotaikų nepastovumas atsispindi ir vokalo partijoje, kuri reikalauja visapusiškai paslankaus balso, tembrais prisitaikančio prie kintančio charakterio.

Spektaklyje gana sudėtingą vokalo ir dramaturgijos prasme Trečiadienės vaidmenį parengė trys solistės. Tai iš choro gretų išaugusios, dainavimą VDU Muzikos akademijoje studijuojančios Marija Arutiunova, derinanti vaidybos bei vokalo spalvas, kuriomis išryškina Trečiadienės charakterio kaitą, ir Iveta Kalkauskaitė, vokalo tembro nepastovumu tarsi perteikianti jaunos merginos vidinį nuotaikų nestabilumą; Karinos Krysko Trečiadienė kur kas brandesnė, valdingesnė ir mažiau besiblaškanti, nors klausant vaidmeniui skirtų gyvybingų miuziklo dainų tampa aišku, kad siekti stabilumo čia neverta.

Raimondo Baranausko Gomesas Adamsas – trykštantis energija, kalbos intonacijų lankstumu ir žaisminga judesių improvizacija. Nuo jo vaidybos priemonių arsenalu stengiasi neatsilikti ir Egidijus Bavikinas. Abu solistai mėgaujasi jiems skirta vokalo partija, nors vienas jų – baritonas, o antrasis – tenoras. Trečiasis Gomesas – aktorius Giedrius Arbačiauskas, debiutuojantis muzikiniame spektaklyje, bet savo vokalu nė kiek neatsiliekantis nuo teatro solistų. Jo vaidmens stiprioji pusė – dinamiška vaidmens charakterio išraiška. O dinamikos šis vaidmuo reikalauja didelės, nes miuziklo kūrėjai kartu su flamenko ugnimi įliejo jam karšto ispaniško kraujo.

Gomeso žmonos Mirtišės personažas taip pat trejopas – jį kuria vis ryškesniais vaidmenimis įsitvirtinanti Akvilė Garbenčiūtė, kapinių svaigiu stinguliu alsuojanti Živilė Lamauskienė, ir vaidmens prasmines detales tekste bei plastikoje išryškinanti Viktorija Streiča, debiutavusi miuzikle kaip režisierė, sumanymų įgyvendinimą pasidalijusi su vyru Kęstučiu Jakštu, viso pastatymo meno vadovu.

Malonių netikėtumų virtinė

Choristės Vilmos Narvidaitės ir teatre debiutuojančios Neringos Nekrašiūtės Močiutė – nedidelis, bet spalvingas vaidmuo. Jis solinio vokalo beveik neturi, apsiribojama dainavimu ansambliuose, tačiau jame pagrindinis krūvis tenka balso intonacijų išraiškai.

Jauniausias iš Adamsų pagal scenarijų 11–13 metų paauglys Pūgžlys, turintis ir nedidelę solinio vokalo išraišką, kuriamas trijų skirtingo amžiaus jaunuolių. Jauniausias – Jonas Kaminskas iš Kauno 1-osios muzikos mokyklos, kur mokosi groti saksofonu. Porą metų vyresnis – Kauno M.Petrausko muzikos mokykloje dainavimo besimokantis Ervinas Jasevičius. Trečiasis – Kauno J.Gruodžio konservatorijos dainavimo skyriaus abiturientas Vygantas Bemovas. Kiekvienas jų savaip spalvina šį paniurėlį ir keistų pomėgių personažą, gana laisvai jausdamiesi scenoje tarp vyresnių aktorių ir solistų.

Net ir nedideli Adamsų giminės veikėjų vaidmenys kupini detalių, kurios suteikia jiems svarbos. Didelis ūgiu, bet neturintis savo teksto (jį atstoja emocijas išreiškiantis urzgimas) nebylus liokajus Svirdulys miuziklo pabaigoje netikėtai uždainuoja. Gal ir nieko keisto, kad dainuoja Žygimantas Galinis, sukūręs pirmuosius nedidelius solinius vaidmenis ne tik Kauno, bet ir Vilniaus teatrų scenose, ar vokalo studijas Kaune pradėjęs Povilas Strikaitis. Staigmena tampa sodraus boso vokalą demonstruojantis šokėjas ir choreografas Dainius Bervingis.

Virsmai ir nauji amplua

Adamsų šeimynėlės antipodai – Melas (Jonas Lamauskas, Giedrius Prunskus) ir Alisa (Kristina Siurbytė, Ieva Vaznelytė) Beinekiai ir jų sūnus Lukas (Martynas Beinaris, Jurgis Jarašius, Martynas Kavaliauskas), atvykę iš normalaus pasaulio pas tariamai nenormalius, pasitelkiančius juodąjį humorą bendraujant Adamsus.

Vystantis veiksmui, Beinekių elgesys, net ir Adamsų akimis, tampa per juodas. Tačiau ar elgtis beprotiškai yra blogai? Visiems Beinekius kuriantiems atlikėjams tenka priverstinės transformacijos užduotis. Ji stipriausiai paliečia Alisą, tad ją kuriančioms abiem solistėms tenka nemažas "stogą raunančio" vaidmens krūvis, kurį jos sėkmingai įveikia.

Tačiau, ko gero, žaviausias personažas miuzikle – dėdė Pūlinys, kuriamas Gedimino Maciulevičiaus ir Žano Voronovo. Ypač pastarasis solistas balso atspalvių ir veido ir akių išraiškos įvairove sukelia daugiausia simpatijų. O scena su mėnuliu, nors ir saldokai skambanti šalia šeimas supriešinančių kontrastų, tampa bene įsimintiniausiu miuziklo numeriu. Pūlinio vaidmuo išsiskiria ir savo nepritapimu nė prie vienos iš prieštaringųjų pusių. Nors ir būdamas vienas iš Adamsų, jis į juos nepanašus, tačiau nepanašus ir į vadinamuosius normalius Beinekius. Tai kas gi yra normalu? Ko gero, išlikti savimi.

Muzikinės dalies pastatymo vadovas – Julius Geniušas, taip pat diriguojantis spektakliams. Tačiau malonus atradimas – jaunasis dirigentas Ričardas Šumila, pirmą kartą stojęs prie miuziklo partitūros priešais mūsų teatro orkestrą ir dirigavęs pirmuosius premjerinius spektaklius. Tiesa, įžanginį mostą prieš kiekvieną spektaklį parodo ne jis, o... Daiktas! Kaip? Ateikite ir pamatysite!

Pasaulinė sėkmė

Pirmasis miuziklo spektaklis pagal Marshallo Brickmano ir Ricko Elice'o knygą "Adamsų šeimynėlė" oficialiai (pirmieji kūrybiniai procesai vyko metais anksčiau Čikagoje) pristatytas miuziklo žanro širdyje – Brodvėjuje 2010 m. Tąkart jį režisavo vokiečių kilmės teatro ir kino režisierius Jerry Zaksas. Muzikos ir dainų tekstų autorius – Andrew Lippa.

Apie 15 mln. JAV dolerių kainavęs spektaklis sulaukė milžiniškos sėkmės, pelnė daugybę apdovanojimų. Po vienų metų, per kuriuos buvo iš viso parodyti 722 spektakliai, miuziklo kūrėjai  leidosi į gastroles po Ameriką.

Netrukus miuziklas pasklido po pasaulį. Europoje pirmoji premjera įvyko 2012 m. Švedijoje, dar vėliau – Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Anglijoje. Tad galima sakyti, kad šis pastatymas Kaune – natūrali ir aktuali šios estafetės tąsa.

Amžiaus įvairovės kodas

Kauniečių spektaklio meno vadovas, režisierius Kęstutis Jakštas prisipažino: jam stiprų įspūdį palikusi Prahoje matyta "Adamsų šeimynėlės" premjera, pagimdžiusi tam tikrų idėjų būsimai lietuviškai versijai.

"Po spektaklio atsidūriau grimo kambaryje ir mane labai nustebino vienas dalykas – Trečiadienę vaidino vyresnė nei 40 metų moteris, tačiau su grimu scenoje ji atrodė kaip trylikametė paauglė. Buvo sunku tuo patikėti ir kartu labai žavu. Ir išsikėliau panašų tikslą, kad Kaune šią veikėją vaidins šiek tiek skirtingų amžiaus grupių solistės – Marija Arutiunova, Iveta Kalkauskaitė ir žiūrovų numylėtinė Karina Krysko. Ir šis eksperimentas labai pasiteisina", – džiaugėsi režisierius.

Trečiadienę vaidino vyresnė nei 40 metų moteris, tačiau su grimu scenoje ji atrodė kaip trylikametė paauglė. Buvo sunku tuo patikėti ir kartu labai žavu.

Be Trečiadienės, scenoje pasirodys ir kiti įprasti Adamsų šeimynos nariai, tarp jų – ir Daiktas. Kaip pastarasis atrodys scenoje, kūrėjai neatskleidžia. Tačiau prasitarė, kad Trečiadienės jaunesnįjį brolį Pūgžlį įkūnys vaikai (trys skirtingais vakarais vaidinsiantys berniukai). Norintieji gauti šį vaidmenį jaunuoliai turėjo dalyvauti konkurse, o pretenduoti galėjo tie, kurie turėjo minimalų muzikinį išsilavinimą – mokėjo skaityti natas ir dainuoti. Kandidatų buvę nemažai – arti trisdešimties. Nors dirbti su vaikais, neturinčiais sceninės patirties, buvo gana sudėtinga, kūrėjai džiaugiasi jaunaisiais aktoriais ir tikina: jie itin motyvuoti, dirba daug ir negaili savęs, tad talentingai atskleisiantys Pūgžlio charakterį. Beje, skirtingo amžiaus kodas taikytinas ir šiems aktoriams: jauniausiam jų – dešimt, antram – keturiolika, o trečiam – aštuoniolika metų.

Kai juoda virsta balta

Muzikinėje komedijoje pasakojama istorija apie tai, kaip tarp pagrindinės veikėjos Trečiadienės ir vaikino iš normalios šeimos užsimezga šilti jausmai, tačiau jiems būti kartu nėra paprasta, mat jų šeimos gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose. Scenoje solistai žada virsti įprastais Adamsų šeimynos atstovais.

"Pabėgti nuo šios istorijos standarto nepavyks, nes tai jau tam tikra klasika. Bet mes siekiame ne eksploatuoti Adamsų vizualiką, jau žinomas mizanscenas, bet akcentuoti jų moralę, – pasakojo K.Jakštas. – Nepaisant viso jų mistinio pasaulio, jie vadovaujasi labai stipriais moraliniais principais. Tai jie gyvena teisingai, o ne mes. Mums atrodo, kad jų juodas pasaulis yra neteisingas, bet yra atvirkščiai."

Štai Adamsai laikosi tam tikrų elgsenos principų, kaip pagarba protėviams, tėvams, o jaunuolio šeimos nariai yra susenę, nuobodūs, neįdomūs, apie viską žinantys, bet daug kas yra tik iliuzija. "Išeina taip, kad vis dėlto juoda yra balta, o balta – juoda. Tai labai panašu į mūsų dienas", – paraleles vedė pašnekovas.

Režisūrinis debiutas

Iki šiol teatre nemažai sėkmingų miuziklų režisavęs K.Jakštas pats tuo pat metu rengė premjerą Vilniuje. Savaime suprantama, vienos pagrindinių KVMT solisčių vaidmuo tuo neapsiribojo: V.Streiča spektaklyje pasirodys ir kaip aktorė, o sykiu su kita teatro soliste Kristina Siurbyte vertė ir dainų tekstus į lietuvių kalbą.

Kaip režisierė debiutuojanti aktorė prisipažino patyrusi tai, ko anksčiau nė neįsivaizdavo. "Daug kam atrodo, kad žino, ką reiškia būti režisieriumi, bet tai yra labai sudėtinga, juolab kad tai yra ir miuziklas. Tai visai ne tas pats, kas aktoriui kurti vieną vaidmenį, – čia reikia valdyti daugybę žmonių. Tai gana sekinantis darbas", – sakė V.Streiča.

O kaip V.Streičai vienu metu pavyksta ir režisuoti, ir vykdyti režisierės nurodymus? "Vaidinu tik tada, kai ateina į pagalbą Kęstutis..." – šypsojosi ji.

Pati aktorė su miuziklo personažais susipažino būdama trylikos metų. "1992-aisiais buvau išvykusi į Ameriką, kur pirmą kartą pamačiau šį filmą. Kiek žinau, lietuvių patirtis labiau yra susijusi su serialu. Kai per pirmą repeticiją pasidalijome savo patirtimi su Adamsų istorija, paaiškėjo, kad labai daug kas skubėdavo iš mokyklos namo jo žiūrėti, tai buvo tiesiog šventas dalykas.  Vyresnei kartai tai nėra labai artima medžiaga, o jaunesnė su Adamsais yra užaugusi, jie suformavo humoro jausmo pojūtį ir drąsą būti kitokiems. Jeigu nebūtų Adamsų, nebūtų ir Simpsonų, ar "Vedęs ir turi vaikų" – visų tų šeimų istorijų su nihilistiniu požiūriu į pasaulį", – kūrybiniais įspūdžiais dalijosi Latvijoje užaugusi V.Streiča.

Žanro sudėtingumas

Kaip pastebi spektaklio kūrėjai, nors pasaulyje miuziklo žanras itin populiarus ir vertinamas, Lietuvoje vis dar nėra tinkamai įvertintas. Regis, daug kas stengiasi jį lyg ir nuneigti ar sumenkinti lygindami su kitų žanrų pastatymais, kaip drama ar opera.

"Nustokime kurti patys sau. Kartais pavyksta ne pats geriausias variantas, o įvardijame tai kaip aukštąjį meną. Jeigu apie tai nieko nežinočiau, sakyčiau, kad taip ir turi būti, bet kai išvažinėta pusė pasaulio ir dirbta su geriausiais režisieriais, bent jau kaip profesionalus žiūrovas tikrai galiu sau leisti tai pasakyti. Daug kas aplink apsikasę pylimus – neva kuria ypatingą meną, o visi kiti – nežinia ką. Leiskite tuo suabejoti..." – teigia K.Jakštas.

Daug kas aplink apsikasę pylimus – neva kuria ypatingą meną, o visi kiti – nežinia ką. Leiskite tuo suabejoti.

Režisierius prisipažįsta, kad džiaugiasi, jog į jo iki šiol statytus miuziklus ateina ir tokia publika, kuri teatrą apskritai apeidavo. Jis įsitikinęs: teatrą lankantis žmogus ilgainiui tampa geresnis, o tai ir yra vienas iš pagrindinių teatro tikslų.

"Tie, kurie save įvardija operos žinovais ar elitinio meno atstovais ir lyg nori sumenkinti kitus žanrus, klysta. Juk opera kilo iš antikos pramogų, dainuojamosios poezijos. Iš operos gimė operetės menas ir pagaliau viskas pasisuko miuziklo link. Dramos teatre režisierius turi aktorius, su kuriais kartu analizuoja pjesę ir tuomet stato spektaklį. Geresnį ar blogesnį, priklausomai nuo tavo gylio, idėjos ir t.t. O statyti miuziklą yra nepalyginti sunkiau. Amerikiečiai turi įdirbį, o ir technologiškai yra labai toli pažengę, bet esu girdėjęs nuomonių, kad mūsų teatre miuziklų pastatymų lygis yra labai aukštas, palyginti su kitomis šalimis. Vadinasi, mes mokame tai daryti", – pasakojo režisierius.

Dvasią atskleidžianti muzika

Spektaklyje skambės itin būdinga miuziklams muzika, atpažįstami įvairios stilistikos kūriniai. Bus galima išgirsti ir flamenko epizodų, ir džiazo, ir bigbendinių melodijų, popdainų ar roko muzikos elementų. Dar viena naujovė – diriguos jaunas dirigentas Ričardas Šumila: Auksiniu scenos kryžiumi Jaunojo menininko kategorijoje apdovanotam dirigentui darbas šiame teatre yra nauja patirtis.

Žinojo dirigento Gintaro Rinkevičiaus nuomonę apie teatrą ir jame dirbantį kolektyvą – ji tik pati geriausia. "Čia atsigauna mano širdis. Tai, ką darau čia, man labai patinka ir sulaukiu daug grįžtamojo ryšio – tai menininkui yra labai svarbu", – prisipažino Kaune gimęs, užaugęs R.Šumila.

Jau dešimt metų dirbantys su miuziklo žanru režisierius prisipažino per tą laiką įgijęs nemažai patirties. "Man ši specifika yra pažįstama ir suprantama. Kai sulaukiau šio pasiūlymo, pirma mintis buvo, kad tai kažkas keisto, bet, laikui bėgant, požiūris pasikeitė kardinaliai, nes spektaklyje yra užkoduota daug vertybinių dalykų – gilinimasis į santykį šeimoje, vaikų tarpusavio santykį, moralines tiesas. Manau, kad tai nėra vien komiškas reginys, skirtas pasilinksminti, bet padedantis daug ką suvokti ir permąstyti. Žiūrovams linkiu smagaus reginio, įsiklausyti į muziką, pamatyti ne tik komiškąją dalį, bet ir suprasti pagrindinę spektaklio mintį", – palinkėjo dirigentas.

Kūrybinė komanda

Pastatymo muzikinis vadovas – Julius Geniušas, scenografas ir vaizdo projekcijų autorius – Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė – Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, choreografai – Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis, chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė.

Dalyvauja: Raimondas Baranauskas, Egidijus Bavikinas, Giedrius Arbačiauskas, Akvilė Garbenčiūtė, Živilė Lamauskienė, Viktorija Streiča, Žanas Voronovas, Gediminas Maciulevičius, Vilma Narvidaitė, Neringa Nekrašiūtė, Marija Arutiunova, Iveta Kalkauskaitė, Karina Krysko, Dainius Bervingis, Žygimantas Galinis, Povilas Strikaitis, Jonas Lamauskas, Giedrius Prunskus, Kristina Siurbytė, Ieva Vaznelytė, Jurgis Jarašius, Martynas Beinaris, Martynas Kavaliauskas, Ervinas Jasevičius, Jonas Kaminskas, Vygantas Bemovas, choro dainininkai ir baleto šokėjai.

Kas? Miuziklo "Adamsų šeimynėlė" premjera.

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? Vasario 14 d. 18 val.

Holivudo aktorė Christina Ricci (Kristina Riči) pagimdė berniuką.

Aktorė, kuri vaidino Trečiadienę Adams 1991 metų filme „Adamsų šeimynėlė“ (The Addams Family), pirmąkart tapo mama, susilaukusi guvaus sūnelio su savo vyru Jamesu Heerdegenu (Džeimsui Hirdegenu), rašo garsenybių ir pramogų pasaulio naujienų savaitraščio „Us Weekly“ portalas.

Daugiau detalių apie naujagimį neskelbiama, tačiau abu tėvai buvo apimti euforijos.

„Jie sujaudinti ir pasiruošę pakeisti ritmą“, – viena poros draugė sakė „Us Weekly“.

34 metų Ch.Ricci norėjo, kad jos nėštumas išliktų privačia tema, tačiau gegužę buvo pastebėta su akivaizdžiu pilvuku Los Andželo tarptautiniame oro uoste.

Ch.Ricci ir J.Heerdegenas susipažino kuriant dabar jau neberodomą televizijos ABC serialą „Pan Am“ 2011 metais. Jiedu susituokė Niujorke 2013-ųjų spalį.

„Myliu jį dėl daugelio bruožų“, – filmų „Adamsų šeimynėlė“ ir „Undinės“ (Mermaids) aktorė sakė kalbėdama apie J.Heerdegeną „Us Weekly“ 2013 metų gegužę.

„Jis – mano mėgstamiausias žmogus pasaulyje“, – pareiškė ji ir pridūrė, kad jiedu trokšta turėti vaikų.

„Laukiam nesulaukiame, kad mūsų mažas pasaulėlis prisipildys mažyčių padarėlių!“ – sakė aktorė.