Pirmą Lietuvos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionato dieną moterų šuolio į aukštį normatyvą įvykdė Airinė Palšytė, kuri tapo dešimtąja šalies lengvaatlete iškovojusia teisę startuoti Italijos sostinėje. Be to, į varžybas sėkmingai sugrįžo pergales iškovoję olimpiečiai Brigita Virbalytė-Dimšienė ir Adrijus Glebauskas, o iš viso paaiškėjo 14 čempionų.

Penktose sezono varžybose A. Palšytė pasiekė tai, apie ką kalbėjo dar prieš sausio pabaigoje vykusias Lietuvos lengvosios atletikos federacijos taurės varžybas. Nors pirmas startas ir nesusiklostė (1.80 m – aut. past.), forma tolygiai kilo iki šeštadienio, kai buvo įveiktas į Europos čempionatą duris atveriantis aukštis – 1.92 m. Ir tikslas pasiektas ne per sukąstus dantis, kadangi minėta žyma įveikta iš pirmo bandymo.

„Europos čempionato normatyvas buvo jau 2 startus prieš šį mintyse. Šiandien planas buvo 1.92 m arba daugiau. Antradienį buvau atvykusi į maniežą pasidaryti treniruotę, išbandyti dangą, sektorių. Net jei ir nesijaučiau labai gerai, žinojau, kad Lietuvos čempionate žengsiu žingsnį į priekį. Kai jau sportininkas yra pasiekęs tam tikrą amžių, tas įsivažiavimas į rezultatus užtrunka ilgiau, bet mes laikomės plano ir kryptingai dirbame. LLAF taurės rezultato tikrai nesureikšminau, galėjau geriau, bet įvyko kaip įvyko. Kitos varžybos rodo, kad forma yra gerėjanti“, – pasakojo 11-tą kartą Lietuvos čempione tapusi šuolininkė į aukštį.

Į Panevėžio maniežą sugrįžusios suaugusiųjų lengvosios atletikos varžybos buvo jaukios ir nostalgiškos ne tik žiūrovams, bet ir Airinei: „Turbūt prieš 21-erius metus dalyvavau paskutinį kartą varžybose čia. Keliaudama į Lietuvos čempionatą susiradau vaizdo įrašą, kur būdama dešimtmetė dalyvavau Panevėžio ar Lietuvos varžybose ir užėmiau antrą vietą. Tuomet peršokau 1.45 m ir labai džiaugiausi. Geros ir teigiamos emocijos sugrįžti čia, matyti šalia senelius ir kitus svarbius žmones, kurių palaikymas davė daug jėgų ir atnešė labai gerą rezultatą.“

Jau į šeštą karjeros Europos čempionatą patekusi sportininkė toliau vaikysis kelialapio į Paryžiaus olimpines žaidynes, o svajonės padeda ir toliau padės siekti rudenį sudaryta sąjunga su trenere Audra Gavelyte.

„Pradėjome dirbti rudenį. Kol dar nebuvo šuolio treniruočių – viskas vyko sklandžiai. Kai prasidėjo šuolio treniruotės, turėjome surasti bendrą kalbą, nes kiekvienas treneris turi savo terminologiją, aš turiu savo įprastus judesius. Bandėme susidraugauti, susišnekėti, panašu, kad viskas puikiai pavyksta. Dabar ji yra stiprus palaikymo šaltinis ir mane lydi visose varžybose, stebi kaip aš elgiuosi prieš varžybas, per jas ir po jų. Kai tiek metų kamavo traumos bei kitos negandos, labiausiai trūko to pozityvo ir palaikymo. Po pasaulio čempionato Budapešte sakiau, kad turi būti kuo daugiau palaikymo sportininkams, nes jis labai daug duoda. Audros indėlis tikrai didelis, esu jai dėkinga – į olimpinį sezoną žengiame gana tvirtai“, – emocijomis dalinosi A. Palšytė, kurios kitą savaitę laukia startas „World Athletics“ auksinio turo varžybose Madride.

Po dvejų metų pertraukos į Lietuvos uždarų patalpų čempionatą grįžusi geriausia šalies ėjikė B. Virbalytė-Dimšienė iškovojo jau devintą titulą, kai 5000 m sportinio ėjimo rungtį įveikė per 22 min. 8,42 sek. Tai tik antrosios lengvaatletės varžybos po plyšusio menisko ir netikėtai 2022 metais užklupusios Laimo ligos.

„Tas titulas po pertraukos, po tokios sunkios pertraukos, kai nei aš pati, nei visa sporto bendruomenė negalėjo prognozuoti ar man pavyks grįžti – labai saldus. Net ir dabar aš labai atsargiai viską dėlioju, nes žinau, kad turiu būti atsargi. Tikrai suprantu, kad nesu tokia greita, kaip buvau jaunystėje, bet šiandien nuostabiai ėjosi. Varžybos Australijoje ir čia rodo, kad manyje net ir po tų traumų išliko stabilumas. Ratas po rato ėjau sekundės tikslumu. Austėjos išėjimas į priekį kažkiek išmušė iš vėžių, bet žinojau, kad turiu sekti savo planą, o rezultatą tikrai planavau daug kuklesnį nei pasiekiau. Pandeminiais metais Baltijos šalių čempionate kur kas lėčiau praėjau nei čia, tai nuteikia optimistiškai. Be galo džiaugiuosi ir noriu tikėti, kad bent kažkokio lygio sugrįžimas tikrai yra“, – geros nuotaikos nestokojo B. Virbalytė-Dimšienė.

Nors šiemet ir pavyko sudalyvauti jau antrose varžybose, Lietuvos rekordininkė išlieka realiste ir kalba ne tik apie fizinį, bet ir psichologinį virsmą: „Negaliu kalbėti apie visavertį sugrįžimą, nes skausmų yra ir jie pakankamai dideli. Turiu prižiūrėti savo kūną, ačiū visiems, kas prie to prisideda. Suprantu, kad be skausmo jau savo sportinėje karjeroje nebūsiu, tai bandau nuteikti save psichologiškai, kad tai kas liko sporte – turiu mėgautis, imti iš kiekvienos dienos viską, ką galiu. Stengiuosi įsiklausyti į savo kūną labiau nei iki visų didelių traumų, tai turiu dar daug ko išmokti. Žinoma, visada norisi paspausti, nes žinai kokiame lygyje buvai ir norisi sugrįžti ar bent prie jo priartėti, bet galbūt to niekada neįvyks.“

Prabilusi apie tikslus sportininkė neslėpė, jog mintys sutelktos į didžiausius čempionatus, kuriuose tikimasi startuoti su ilgamečiu bendražygiu:

„Pasiekiamas tikslas – Europos čempionatas. Iki jo būtinai reikia du kartus finišuoti 20 km distancijoje. Be to, turime avantiūrinį projektą su Mariumi Žiūku – pasaulio sportinio ėjimo komandiniame čempionate Antalijoje (balandžio 21 d.) pabandysime startuoti maratono ėjimo mišrioje estafetėje. Žinome, kad konkurencija bus milžiniška, nes pasaulio ir olimpiniai čempionai šiame čempionate atsisako individualios rungties ir bando atsirinkti į olimpines žaidynes būtent estafetės rungtyje.

Su Mariumi pasakėme sau, kad pabandysime, neapsikrauname tikslais, bet norisi su tuo žmogumi, kuriuo pradėjome sportuoti ir buvome 30 metų sporte, taip vainikuoti savo sportines karjeras. Visgi, pagrindinė mano pergalė šiandien – vėl galiu eiti ir tuo mėgautis.“

Pirmą čempionato dieną vyrų šuolio į aukštį čempionu tapo po pertraukos grįžęs A. Glebauskas (2.13 m), o olimpietis Arturas Mastianica ne tik triumfavo 5000 m sportinio ėjimo rungtyje, bet ir užfiksavo geriausią Lietuvos sezono rezultatą – 20 min. 13,88 sek.

60 m nuotolyje šalies čempionais tapo favoritais laikyti Adas Dambrauskas (6,66 sek.) ir asmeninį rekordą dar sykį pagerinusi Lukrecija Sabaitytė (7,42 sek.). 400 m sprinte čempionatų rekordą pagerino ir aukso medalį iškovojo Lukas Sutkus (47,99 sek.), o Gerda Kirkytė asmeninį rekordą pagerino ir čempione tapo moterų grupėje (57,86 sek.). 1500 m distancijoje aukso medalius iškovojo vidutinio nuotolio bėgikai Simas Bertašius (3 min. 47,76 sek.) ir asmeninį rekordą gerinusi Auksė Linkutė (4 min. 34,91 sek.).

Ketvirtą kartą Lietuvos čempionais tapo šuolininkai į tolį Jogailė Petrokaitė (6.52 m) bei Marius Vadeikis (7.35 m). Rutulį toliausiai stūmė geriausią šalies sezono rezultatą užfiksavusi Ieva Gumbs (16.12 m) ir paskutiniu bandymu pergalę išplėšęs Simonas Bakanas (17.02 m).

Dėl itin griežtų saugumo reikalavimų į olimpinį kaimelį sportininkai anksčiausiai buvo įleidžiami tik likus 5 dienoms iki pirmųjų savo sporto šakos varžybų, todėl aklimatizuotis nusprendę LTeam sportininkai pirmiausia apsistojo Japonijos mieste Hiracukoje.

Atletai judėti galėjo tik tarp viešbučio ir greta esančio tik jiems skirto restorano. Į treniruočių bazes net ir trumpiausią atstumą vyko specialiu, tik jiems skirtu autobusu, o pasivaikščioti gryname kasdien visi vykdavo į Soho parke esantį 15 tūkst. vietų futbolo ir lengvosios atletikos stadioną.

Tad bent pirmosiomis dienomis Japonijoje atletams buvo sunku pajusti tikrąją olimpinę dvasią.

„Kai atvykome į Tokijo olimpinį kaimelį – pasijautė olimpinė atmosfera. Matai krepšininkus, kitų sporto šakų žvaigždes – su Gasoliu laukėme bendroje eilėje prie olimpinių žiedų nusifotografuoti, – juokėsi A. Glebauskas. – Bet labiausiai liūdna, kad stadione nebuvo žiūrovų. Kai į stadioną nuvažiuodavome, viena japonų šeima visada laukdavo ir su Lietuvos vėliava mojuodavo. Tikrai liūdna, nes japonai labai šilti, svetingi, rūpestingi žmonės – ir pati kultūra labai įdomi.“

Tiesa, ne visi Lietuvos atletai gyveno pagrindiniame Tokijo olimpiniame kaimelyje – štai buriuotojai V. Andrulytė ir J. Bernotas viso varžybų laikotarpio metu apsistojo Enošimos saloje.

„Pro Juozo kambario langą matėsi kalnai, pro mano – vandenynas“, – pasakojo Viktorija.

Ji šios salos jachtklube vykusių moterų „Laser Radial“ klasės varžybų bendroje įskaitoje užėmė 25-ą vietą tarp 44 dalyvių.

„Pirmiausia tai džiaugiuosi, kad dalyvavau olimpinėse žaidynėse, nes mūsų sporto šakoje šaliai atstovauti gali tik vienas sportininkas vienoje rungtyje. Džiaugiuosi įgyta patirtimi – turėjau tikrai labai daug gerų momentų, labai daug gerų startų ir tikrai jaučiau, kad esu konkurencinga.

Be abejo, rezultato tikėjausi geresnio, matyt, faktas, kad negalėjome keliauti – man pakišo koją, nes Lietuvoje neturėjau stiprių konkurenčių. O kai treniruojiesi viena ir nuvažiuoji ten, kur visos stipriausios pasaulio sportininkės… Man buvo garbė su tokiomis elitinėmis atletėmis varžytis.

Bet faktas, kad galiu geriau, tai nebuvo vieta, kurios aš tikėjausi. Padarydavau tokių klaidų, dėl kurių prarasdavau ir po 20 pozicijų, nors pačiu buriavimu aš džiaugiuosi“, – vertino V. Andrulytė.

Verta pažymėti, kad 29-erių metų lietuvei itin gerai susiklostė pats paskutinis plaukimas, kuriame ji finišavo trečia.

„Supykau ant savęs, kad nedarau taip, kaip aš noriu, nes strategiją buvau susidėliojusi… Tai prieš paskutinį plaukimą sau pasakiau, kad plauksiu užtikrintai ir taip, kaip aš noriu. Ir aš tą padariau“, – prisiminė buriuotoja.

Apmaudo dėl galutinio rezultato, įrašyto į olimpinio debiuto protokolą, neslėpė ir A. Glebauskas. Tokijo olimpiniame stadione jis vyrų šuolių į aukštį atrankoje peršoko į 2,17 m aukštį iškeltą kartelę ir užėmė 26-ąją vietą.

„Kad ir esu labai nusivylęs po šių olimpinių žaidynių, bet gavau tokios motyvacijos, kurios niekur kitur negalėčiau gauti. Planuoju šią motyvaciją perkelti į pasiruošimą Paryžiaus žaidynėms ir bandysiu sustartuoti labai stipriai“, – kovingai į ateitį žvelgė Adrijus.

Paprašyti trumpam pamiršti savo rezultatus ir įvertinti galimybę debiutuoti olimpinėse žaidynėse, abu LTeam sportininkai sutartinai pabrėžė, kad tai – neeilinis pasiekimas.

„Tai buvo mano didžiausia svajonė, bet labai sunku suvokti, kai ją jau pasiekei. Bet pasiekti tokį lygį ir dalyvauti olimpinėse žaidynėse yra tikrai kosmosas“,  – akcentavo Adrijus, kurio žodžius palydėjo gausūs aplodismentai.

„Įsivaizduokite, kiek žmonių nori ten patekti, bet nepatenka, ir kokį kelią turi nueiti sportininkai… Iš tikrųjų vien patekimas, manau, yra laimėjimas. Būti tarp stipriausių pasaulio atletų jau yra super“, – kolegai pritarė V. Andrulytė.

Nidoje vykstančiame Olimpiniame festivalyje „Tokyo 2020“ jau buvo apsilankęs ir porinės keturvietės irkluotojų valties narys Armandas Kelmelis, o rugpjūčio 7-ąją svečiuosis dar trys iš Tokijo sugrįžę Lietuvos olimpiečiai – trišuolininkė Diana Zagainova, šaulys Karolis Girulis ir irkluotojas Mindaugas Griškonis. Pokalbio su jais pradžia – 20 val.

Festivalis finišuos kartu su olimpinėmis žaidynėmis – rugpjūčio 8-ąją nuo 18.30 val. vyks uždarymo ceremonija, o nuo 21 val. renginį Neringoje vainikuos Vaido Baumilos koncertas.

„Man asmeniškai skrydis praėjo geriau nei tikėjausi. Viešbutis neblogas, nieko netrūksta. O stadionas metimams – puikus. Sudarytos labai geros sąlygos ir ilsėtis, ir treniruotis“, – sakė A. Gudžius.

Lengvaatlečiai Hiracukoje treniruosis Soho parke esančiame 15 tūkst. vietų futbolo ir lengvosios atletikos stadione.

Būtent čia kasdien pasivaikščioti gryname ore atvyksta ir kiti Hiracukoje stovyklaujantys sportininkai.

Pirmieji lengvaatlečių startai prasidės liepos 30 dieną.

Tokijo olimpinės žaidynės vyks liepos 23 – rugpjūčio 8 dienomis.

Neeilinis sezonas

Birželį surengtame Kauno miesto lengvosios atletikos čempionate A.Glebauskas iššoko į aukštį 230 cm ir 2 cm pagerino asmeninį rekordą.

Šiuo metu šis rezultatas – tarp 25 geriausių pasaulyje šį sezoną. Rungties lyderiai – po 237 cm aukštį įveikę rusas Ilja Ivaniukas ir baltarusis Maksimas Nedosekovas.

Per Lietuvos lengvosios atletikos istoriją aukščiau už A.Glebauską yra iššokę Rolandas Verkys (234 cm) ir Raivydas Stanys (231 cm).

Kelialapį į Tokijo olimpiadą Kauno sporto mokyklos "Startas" atstovas gavo už pasaulio reitingo taškus, nes kvalifikacinio normatyvo (233 cm) įvykdyti nepavyko.

Tarp lietuvio varžovų žaidynėse bus 2019-ųjų pasaulio čempionas, 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiados vicečempionas katarietis Mutazas Essa Barshimas, Vokietijai atstovaujantis lenkų kilmės 2018 m. Europos čempionas Mateuszas Przybylko, 2019 m. Europos uždarų patalpų čempionato laimėtojas italas Gianmarco Tamberi.

Karjera: šiemet A.Glebauskas penktą kartą tapo Lietuvos čempionu. "Twitter" nuotr.

Naujieną pranešė trenerė

Esu išbandęs visas lengvosios atletikos disciplinas, išskyrus disko metimą ir šuolius su kartimi.

"Neoficialiai žinojau, kad vyksiu į Tokiją, bet laukiau oficialaus patvirtinimo. Birželio 30-ąją, važiuojant į Palangą, man paskambino trenerė Audra Gavelytė ir pranešė džiugią naujieną. Buvau labai laimingas, – sakė A.Glebauskas. – Jei ne pandemija, į olimpiadą būčiau patekęs tikriausiai lengviau, bet tai – tik spėlionės. Normatyvo neakcentavau, nes jis labai aukštas. Nemanau, kad nesu pajėgus iššokti 233 cm, tiesiog, norint įveikti tokį aukštį, reikia nuolatos varžybose iššokti bent 230 cm. Daugiau nei 233 cm – nebeužtenka vien treniruočių."

Lengvąja atletika Adrijus susidomėjo mokydamasis Šėtos gimnazijoje. Pagrindų išmokė pirmasis treneris Vladas Kiaulakis.

"Ko gero esu išbandęs visas lengvosios atletikos disciplinas, išskyrus disko metimą ir šuolius su kartimi, – kalbėjo olimpietis. – Tai, kad šuoliai į aukštį – arčiausiai širdies, įsitikinau iškovojęs teisę dalyvauti 2013-ųjų Europos jaunimo čempionate."

Mintyse – būsimos žaidynės

Sportininkas pripažino, kad sunkiausi išbandymai buvo traumos.

"Jų buvo ir sunkesnių, ir lengvesnių. Buvę sudėtingesni sužeidimai iki šiol neduoda ramybės, bet tai turbūt – neatsiejama profesionalaus sporto dalis", – svarstė A.Glebauskas.

Pasak lengvaatlečio, toliau sportuoti labiausiai motyvuoja noras įsitikinti, kokį aukščiausią rezultatą jis gali pasiekti.

"Nenoriu, kad, baigęs sportinę karjerą, gailėčiausi, jog kažko nepadariau, nors galbūt galėjau", – pabrėžė Adrijus.

A.Gavelytės ir Algirdo Baranausko treniruojamo Lietuvos čempiono siekiai – pagerinti nuo 1991-ųjų R.Verkiui priklausantį nacionalinį rekordą (234 cm) ir startuoti ne vien 2024-ųjų, bet ir 2028-ųjų olimpinėse žaidynėse.

26-erių šuolininkas nesugebėjo įveikti į 226 cm aukštį pakeltos kartelės. Lietuviui šis aukštis nepakluso visais trimis bandymais.

Penktąją vietą Lietuvos sportininkas pasidalino su ukrainiečiu Dmytro Nikitinu.

A. Glebauskas savo pasirodymą pradėjo nuo 215 cm aukštyje iškeltos kartelės. Tiek šį, tiek ir 219 bei 223 cm aukščius jis įveikė iš pirmo karto.

Jam nepavyko pratęsti sėkmingos Lietuvos šuolininkų serijos ir parvežti medalį iš trečio čempionato iš eilės – 2017 ir 2019 m. pirmenybėse A. Palšytė laimėjo atitinkamai auksą ir bronzą.

A. Glebauskas į finalą prasibrovė dar ketvirtadienį, kai antruoju bandymu įveikė 221 cm aukštį ir pasidalino 4-5 vietas.

Kad iškovotų medalį Torunėje (Lenkija) vykstančiose varžybose, A. Glebauskui reikėjo beveik karjeros uždarų patalpų rekordo – šiemet jis peršoko 227 cm aukštyje iškeltą kartelę. Tai vos centimetru prasčiau nei šalies uždarų patalpų rekordas, priklausantis Raivydui Staniui.

Čempiono titulą Torunėje iškovojo baltarusis Maksimas Nedasekau, įspūdingoje kovoje nukarūnavęs 2019 m. Europos čempioną italą Gianmarco Tamberi.

23-ejų metų baltarusis pagerino karjeros rekordą pirmuoju mėginimu peršokdamas 237 cm aukštyje iškeltą kartelę. G. Tamberi to padaryti nepajėgė, nors prieš tai įveikė 235 cm aukštį, ties kuriuo dukart nepasisekė M. Nedasekau.

Tai – pirmas baltarusio medalis uždarųjų patalpų Europos čempionatuose. Prieš dvejus metus jis liko vos 14-as.

Bronza atiteko belgui Thomasui Carmoy'ui (226 cm).

A. Glebauskas Europos čempionate dalyvavo antrą kartą, tačiau į finalą pateko pirmąsyk. Prieš dvejus metus Glazge jis peršoko 221 cm aukštį ir liko 11-as.

Torunėje jis vienintelis iš devynių lietuvių pateko į finalą. Kiti aštuoni lengvaatlečiai pasitraukė iš kovos dėl medalių po atrankos arba pusfinalio etapų.

32-ejų lietuvė 400 metrų nubėgo per 51,80 sek. ir užfiksavo geriausią Lietuvos sezono rezultatą užėmė antrąją vietą.

A.Šerkšnienė nusileido tik olandei Lieke Klaver, kuri distanciją nubėgo per 50,98 sek.

Geriausią sezono rezultatą lietuvė pagerino 0,04 sek. Jai pačiai priklausantis Lietuvos rekordas, pasiektas prieš dvejus metus, yra 50,99 sek.

Romoje varžėsi ir dar vienas lietuvis – šuolininkas į aukštį Adrijus Glebauskas.

Jis antru bandymu įveikė į 2,18 m aukštį iškeltą kartelę ir užėmė ketvirtąją vietą.

Lietuvį aplenkė geriausią sezono rezultatą pasiekęs ukrainietis Andrijus Procenka (2,30 m) bei italai Gianmarco Tamberi (2,27 m) ir Stefano Sottile (2,18 m). Pastarasis aplenkė A.Glebauską todėl, kad 2,18 m aukštį įveikė iš pirmo mėginimo.

Tad dirvą Tokijo olimpinėms žaidynėms ruošiantiems sportininkams aukso vertės tampa kiekvienas startas. Vienas jų – šeštadienį LSU Alekso Stanislovaičio manieže Kaune vyksiančios LLAF taurės varžybos.

Vieną dieną truksiančiame klubų čempionate varžysis beveik 350 lengvaatlečių, tarp kurių bus į Tokijo olimpiadą besitaikantys bėgikas Simas Bertašius ir šuolininkas į aukštį Adrijus Glebauskas. Gali būti, kad Kaune varžysis ir dar užvakar Vokietijoje šokinėjusi Airinė Palšytė: jos dalyvavimas priklausys nuo to, ar sportininkei pavyks per dvi dienas atsistatyti tarp varžybų.

Praėjusiais metais A.Glebauskas buvo išrinktas geriausiu Kauno sportininku, tad startas Laikinojoje sostinėje jam bus ypatingas.

„Tikrai nesitikėjau tapti geriausiu Kauno metų sportininku. Žinoma, nešokinėjau iš džiaugsmo, bet buvau nustebęs“, – šypsojosi A.Glebauskas.

Praėjusią vasarą sportininkas Universiadoje iškovojo bronzą, Europos žaidynėse pasirodė geriausiai iš Lietuvos lengvaatlečių (5 vieta) bei dukart gerino asmeninius rekordą (227 cm LLAF taurės varžybose ir 228 cm Lietuvos čempionate). Tuo tarpu praėjusią žiemą Kauno sporto mokyklos „Startas“ atstovas pasiekė savo uždarų patalpų rekordą, Europos čempionate Škotijoje įveikęs 221 cm.

„Pernai žiemą dalyvavau po problemų su keliais pasiruošimo metu ir dar rudenį jaučiau, kad nebus viskas labai gerai. Lyginant pasiruošimą šiems metams ir praėjusiems, dabar buvo atliktas nepalyginamai geresnis darbas. Jaučiuosi daug geriau ir šią žiemą pavyks parodyti tikrą savo rezultatą, – neabejojo A.Glebauskas. – Nežinau, ar pavyks LLAF taurės varžybose, ar kitą savaitę Slovakijoje, bet per dvi savaites norisi užfiksuoti gana aukštą rezultatą.“

Planetos reitinge Lietuvos šuolininkas į aukštį žengia 28-as, o į Tokijo olimpines žaidynes pateks 32 šios rungties atstovai. Peršokęs bent 227 cm, lengvaatletis dar labiau pagerintų savo poziciją kovoje dėl olimpinių kelialapių.

„Norisi į vasarą kažką atsinešti iš žiemos, pasiekti aukštą rezultatą, kad tai padėtų reitingams. Lietuvos čempionatas duoda ypač daug taškų, tad vienas iš tikslų bus pasirodyti ten labai gerai“, – sakė A.Glebauskas.

Sėkmingo vasario tikisi ir 2018 metų Europos čempionato finalininkas S.Bertašius. 1500 m LLAF taurės varžybose bėgsiantis Juozapo Garalevičiaus auklėtinis šiam žiemos sezonui rengėsi kaip niekada atsakingai – pirmą kartą prieš startus uždarose patalpose surengė treniruočių stovyklą aukštikalnėse.

„Pasiruošimas sezonui buvo kiek neįprastas, nes pirmą kartą rudenį vykome į stovyklą, į aukštikalnes Zakopanėje, kur praleidome mėnesį. Sezonui ruošėmės labiau nei įprastai, o pasiruošimas buvo neįprastas ir dėl to, kad Vilniuje neturime maniežo. Tik nežinau, ar tuo galima skųstis, nes kai tokie orai, jei ir būtų maniežas, į jį turbūt nebūtumėme ėję“, – pasakojo S.Bertašius.

Bėgikas turi realias galimybes prasibrauti į pirmąsias karjeroje olimpines žaidynes: planetos 1500 m rungties reitinge jis rikiuojasi 41-as, o Tokijuje dalyvaus 45 šios distancijos atstovai.

„Norisi užfiksuoti bent kelis aukštus rezultatus ir labiau sutvirtinti reitingo pozicijas. Po visų stovyklų jaučiuosi labai gerai, savijauta puiki. Sprendžiu kol kas tik pagal treniruotes, nes varžybų neturėjau, bet jau pirmas startas turėtų parodyti, kad viskas yra neblogai. Norisi bėgti arti savo asmeninio rezultato, galbūt net geriau“, – teigė S.Bertašius.

3000 m Kaune bėgs olimpiečiai maratonininkai Valdas Dopolskas ir po motinystės atostogų sugrįžtanti Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė. Tuo tarpu į Tokijo olimpines žaidynes prasibrauti bandanti disko metikė Ieva Zarankaitė startuos rutulio stūmimo varžybose.

LLAF taurės varžybų metu bus apdovanoti geriausias praėjusių metų Lietuvos lengvaatletis ieties metikas Edis Matusevičius bei kylančia žvaigžde išrinkta sprinterė Akvilė Andriukaitytė.

Varžybų pradžia – 12.50 val. Įėjimas į LSU Alekso Stanislovaičio maniežą nemokamas.

Metų sportininku tapo lengvaatletis Adrijus Glebauskas – šuolininkas į aukštį, šiemetis Lietuvos čempionas, Pasaulio studentų universiados 3 vietos laimėtojas, 2019 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionato dalyvis, kurį treniruoja Audra Gavelytė ir Algirdas Baranauskas.

Metų sportininke išrinkta Inga Mikštaitė – Europos pilno kontakto kyokushin karatė suaugusiųjų čempionė ir pasaulio kyokushin karatė suaugusiųjų čempionato 2 vietos laimėtoja.

Pažymėtina, kad šios sportininkės treneris Gediminas Varkala nugalėjo kolegas Metų trenerio nominacijoje.

Geriausiu ir įsimintiniausiu metų sporto renginiu pripažintos „Formulės 2“ (F2) pasaulio čempionato pirmo etapo varžybos.

Metų jaunojo sportininko apdovanojimas atiteko Gabrieliui Savickui, boksininkui, Europos Jaunimo bokso čempionate užėmusiam 3 vietą (tarp 17 dalyvių). Sportininko treneris – Vytautas Sinkevičius.

Metų jaunosios sportininkės titulu bei Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio padėka ir dovana pagerbta Ugnė Juzėnaitė – irkluotoja, Europos jaunių irklavimo čempionate dviviečių valčių klasėje iškovojusi 1 vietą (dalyvavo 18 komandų), Pasaulio jaunių irklavimo čempionate dviviečių valčių klasėje pelniusi 3 vietą (22 komandos). Jos trenerė – Regina Kapustavičienė.

Nominacijos Metų sportininkas su negalia laureatu tapo Kristupas Van Gravrock-Goes – plaukikas, Specialiosiose pasaulio Olimpinėse žaidynėse 4x25 laisvo stiliaus estafetiniame plaukime buvęs pirmas, 50 m nugara laimėta 3 vietą, 50 m krūtine – 5 vietą. Jo trenerės – Birutė Statkevičienė ir Giedrė Volbikienė.

Metų vyrų komandos nominacijoje nugalėjo Kauno salės futbolo komanda „Vytis“ – Baltijos klubų salės futbolo taurės laimėtoja, Lietuvos salės futbolo čempionė.

Metų moterų komanda pripažinta Kauno moterų krepšinio komanda “LSMU-Aistės” Lietuvos moterų krepšinio lygos čempionė, Lietuvos karalienės taurės laimėtoja.

Už viso gyvenimo nuopelnus sportui Kauno miesto savivaldybės apdovanojimas paskirtas Lietuvos tinklinio patriarchui (g. 1930 m.), legendiniam treneriui Vytautui Jankui. Jis po 1952-aisiais baigtų studijų iki pat 2007-ųjų dirbo Kūno kultūros institute (dabar – Lietuvos sporto universitetas), buvo Sporto žaidimų katedros dėstytojas, docentas, instituto sporto klubo pirmininkas, Neakivaizdinio skyriaus prodekanas, taip pat daugybės metodinių leidinių bei vadovėlių autorius ar bendraautoris. Buvo ir Kauno „Žalgirio“, Kauno miesto rinktinės, su kuria laimėjo nemažai pergalių, žaidėjas, treniravo rinktinių sportininkus. Jis žinomas ir kaip tinklinio čempionatų teisėjas.

Kauno mero patarėjas Tomas Jarusevičius pabrėžė, kad už aktyvią sportinę veiklą V. Jankus buvo apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, „Už nuopelnus Olimpizmui“, taip pat – ženklu „Kilnus elgesys“ bei ordinu „Sporto garbės komandoras“.

"Manau, labai prasminga greta geriausių jaunųjų sportininkų apdovanoti ir savo gyvenimu didelės pagarbos nusipelniusius sporto žmones. Ketverius metus Kaune tęsiama tokia graži tradicija pagerbti visą sporto bendruomenę. Džiaugiuosi, kad susiburiam metų gale, pabūnam, pasveikinam tuos, kurie plačiai garsina Kauno vardą.

Kaunas nėra tik krepšinis, tikiu, kad ši šventė kaip tik tai liudija. Sportui, aktyviam gyvenimo būdui miesto savivaldybė skiria labai daug dėmesio. Ir turime kuo pasidžiaugti. Tai – nauji ar atgimstantys sporto centrai, ledo arena, 20 lauko sporto aikštynų, irklavimo bazės Lampėdžiuose plėtra. Tai – ir atgimstanti Kauno sporto halė, ir prie jos vietoj prieškarinio stadiono statomas naujas, modernus futbolo stadionas. Netrukus turėsim ir leidimą baseinui įrengti Nemuno saloje“, – „Žalgirio“ arenoje surengtos sportininkų pagerbimo šventės proga naujienų agentūrai ELTA vardino pasiekimus Kauno miesto mero pavaduotojas Mantas Jurgutis.

Praėjusią vasarą 24-erių lengvaatletis pasižymėjo ne tik Europos žaidynėse. Liepos viduryje pasaulio studentų žaidynėse jis iškovojo bronzos medalį, o po kelių savaičių triumfavo Palangoje vykusiame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate. Šiose varžybose jis ne tik užėmė pirmą vietą, bet ir pasiekė asmeninį rekordą, peršokęs į 228 cm aukštį pakeltą kartelę. Šis rezultatas A.Glebauskui atvėrė kelią ir į 2019 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionatą. Tiesa, Kataro sostinėje Dohoje pakartoti geriausio savo pasiekimo jam nepavyko. Antru mėginimu peršokęs į 222 cm aukštį pakeltą kartelę, jis nesėkmingai šturmavo 226 cm aukštį ir į finalą nepateko. Vis dėlto, kalbėdamas su "Vilniaus diena", A.Glebauskas teigė, kad praėjęs sezonas suteikė daugiau džiaugsmo nei nusivylimo.

"Kai viskas susigulėjo, atrodo, kad ir tarptautinėse varžybose užimtos vietos, ir pasiekti rezultatai džiugina. Tiesa, puikiai pamenu, kad po kiekvienų varžybų būdavo nepasitenkinimo jausmas, atrodė, kad galėjau dar aukščiau šokti. Net ir po asmeninio rekordo Palangoje vykusiose Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėse nebuvau patenkintas savimi, nes tikrai jaučiau, kad kažko pritrūko iki geriausio visais aspektais šuolio. Kai po tų varžybų atėjau į treniruotę, mano treneriai klausė, ko toks niūrus, kodėl nesidžiaugiu, kas ne taip? Bet, matyt, reikėjo daugiau laiko, kad suprasčiau ir įvertinčiau sezono pasiekimus, – samprotavo A.Glebauskas. – Dabar jau matau, kad visi rezultatai buvo geresni nei 2018 m., o tai kiekvienam sportininkui yra pats svarbiausias dalykas. Aišku, širdies gilumoje manau, kad galėjau ir geriau pasirodyti, bet to, kas buvo, jau nepakeisi, reikia ruoštis kitam sezonui, kitiems startams."

– Sezoną vainikavo rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje Kataro sostinėje Dohoje vykęs Pasaulio lengvosios atletikos čempionatas. Jame geriausiu mėginimu peršokote į 222 cm aukštį pakeltą kartelę ir į finalą nepatekote. Ar labai nuvylė toks debiutas?

– Pasaulio čempionatas yra atskira tema, nes man asmeniškai pasirengimas jam buvo bene sunkiausias per visą karjerą. Šuolių į aukštį sektoriuje esu jau 14 metų, bet dar niekada iki šiol neteko rugsėjį plušėti treniruotėse ir ruoštis aukščiausio lygio tarptautinėms varžyboms. Anksčiau mano sezono pikas būdavo liepos–rugpjūčio mėnesiais, o rugsėjis labiau skirtas poilsiui, atostogoms, jėgoms atgauti. Dabar visą rugsėjį teko skirti pasiruošimui. Kūnas labai priešinosi tokiai įvykių eigai, buvo labai sunku save "perlaužti", prisiversti. Be to, viso pasirengimo metu vargino įkyrus kojos piršto skausmas. Treniruotis galėjau, šokinėti į aukštį irgi, bet tas nemalonus skausmas vis tiek nepadėjo geriau pasiruošti. Visgi kalbant apie patį pasaulio čempionatą, manau, kad jame padariau viską, ką galėjau, pritrūko tik šiek tiek sėkmės, kad patekčiau į finalą. Prieš lemiamą šuolį žinojau, kad man reikia pirmu bandymu "paimti" 226 cm aukštį. To būtų užtekę finalui. Buvau maksimaliai susikaupęs, bet per plauką nepasiekiau tikslo.

Mano tikslas – ne koks nors vienas nerealus rekordinis šuolis, o pastovumas, stabiliai gerėjantys rezultatai kiekvienose varžybose.

– Kita vertus, šią vasarą pasiekėte geriausią asmeninį rezultatą, peršokęs 228 cm aukštį. Nuo Lietuvos rekordo, kurio autorius yra Rolandas Verkys, jus skiria 6 cm. Ar tai didelis atstumas?

– Kaip jau sakiau, man po to šuolio neatrodė, kad padariau kažką tokio. Taip, šuolis buvo geras, nes juk bet kaip šokdamas jokio rekordo nepasieksi. Bet pačiu geriausiu jo tikrai nepavadinčiau, manau, kad dar turėjau nemažai rezervo. Kita vertus, kai šuolių į aukštį sektoriuje peršoki 225 cm, tada kiekvienas papildomas centimetras atrodo kaip didelė asmeninė pergalė, nes tokiame aukštyje tikrai labai sunku vienu ypu pagerinti savo rekordą kokiais 5 cm. Kuo aukščiau keli kartelę, tuo sunkiau.

– Ko reikėtų, kad Lietuvos rekordų knygoje atsirastų naujo šuolių į aukštį rekordininko pavardė?

– Šiuo metu mano tikslas – ne koks nors vienas nerealus rekordinis šuolis, o pastovumas, stabiliai gerėjantys rezultatai kiekvienose varžybose. O tai pasiekiama tik maksimaliai efektyviu darbu treniruotėse, kai nekamuoja jokie skauduliai ir esi visu 100 proc. užtikrintas savimi ir savo kūnu. Kai pakankamai ilgai pavyksta suderinti ir išlaikyti šiuos du dalykus, varžybose belieka tik maksimaliai susikaupti ir atlikti geriausią šuolį. Dėl įtampos ar nusiteikimo problemų neturiu, kai jaučiu, kad esu tinkamai pasirengęs ir pasitikiu savo kūnu, tada ir šuoliai būna kokybiškiausi.

– Ar šią vasarą buvo tokios varžybos, kai jautėtės priartėjęs prie savo geriausios sportinės formos?

– Taip, tokia savijauta buvo prieš Universiadą. Tada ir darbas treniruotėse buvo kokybiškiausias, ir mano asmeninis nusistatymas savo paskutinę Universiadą paženklinti medaliu sutapo su realiomis galimybėmis. To nepasakyčiau apie Europos žaidynes, nes ten pačios šuolių į aukštį varžybos buvo keistokos, turėjome tik po 3 bandymus ir svarbiausia buvo iššokti aukščiau nei tavo varžovas. Tačiau iš esmės tai buvo labai įdomi patirtis, o ir rezultatas nebuvo toks jau prastas – 222 cm ir 5 vieta.

– Lietuvos šuolių į aukštį rekordas yra 235 cm, o pasaulio – 245 cm. Šį rezultatą 1993 m. pasiekė šuolių į aukštį legenda kubietis Javieras Sotomayor. Kaip manote, ar realu kam nors iš dabartinių šuolininkų pasikėsinti į šį rekordą?

– Manau, kad neatsitiktinai to rekordo niekas nepagerina jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. Visi žinome, kad tais laikais nebuvo totalinės neleistinų preparatų vartojimo kontrolės kaip dabar, tad gal todėl niekas į tokį aukštį daugiau ir nepakilo. Tiesa, prieš penkerius metus Kataro atstovas Mutaz Essa Barshimas peršoko į 243 cm aukštį pakeltą kartelę ir atrodė, kad netrukus kris ir pasaulio rekordas. Tai tikrai geriausias šių dienų šuolininkas į aukštį, aukštas, liesas, lengvas, bet kartu ir labai stiprus. Tačiau jį šiek tiek pristabdė traumos, ir nors pasaulio čempionate Katare jis iškovojo auksą, panašu, kad į naujas rekordines aukštumas jau nenuskries. O be jo kitų realių pretendentų į pasaulio rekordą šiuo metu nėra.

– Kitais metais svarbiausias pasaulio sporto įvykis – Tokijo olimpinės žaidynės. Kokie jūsų šansai debiutuoti ir šioje sporto šventėje?

– Olimpinis normatyvas yra 233 cm, jį kol kas įvykdė tik keli sportininkai. IAAF reitinge šiuo metu esu 27-as, tad pagal šį kriterijų patenku į olimpines žaidynes. Bet kova dėl olimpinio kelialapio dar nebaigta. Kitais metais reikės dalyvauti varžybose, kovoti dėl aukštų vietų, rinkti reitingo taškus ir pabandyti išsaugoti pozicijas. Jei parodysiu, ką galiu, tikrai įmanoma išsilaikyti olimpiniame kurse. Manau, kad viskas bus gerai.

– Ką veikėte po pasaulio čempionato, kada pradėsite ruoštis naujam sezonui?

– Pasiruošimas jau prasidėjo, kelias savaites pailsėjau, prisiminiau, kaip atrodo normalus gyvenimas, o praėjusią savaitę Palangoje jau turėjome įvadinę treniruočių stovyklą. Lapkričio 4 d. išskrendu į Turkiją, kur pradėsime rimtai kloti pagrindus naujam sezonui. Šiaip aš negaliu ilgai būti be sporto, jei tik kelias dienas nejudu, pradeda skaudėti visą kūną, jaučiuosi prastai, tad net ir per atostogas lengvai sportuoju, mankštinuosi. Toks jau mano būdas, jei tik galėčiau, kiekvieną dieną leisčiau šuolių į aukštį sektoriuje.

– Nejaugi nepabosta treniruotės, varžybos?

– Tikrai ne. Aš turiu tikslą, žinau, ką noriu pasiekti, ir suprantu, kad tik skyręs tam visas savo jėgas, laiką ir dėmesį turėsiu šansą. Be abejo, kartais būna sunku, reikia prisiversti, įveikti skausmą, nuovargį. Bet tai yra normalu. Disciplina, savikontrolė, pozityvus mąstymas, sveikas gyvenimo būdas – tai kelias į sėkmę. Žinau, kad jei būsiu tinkamai pasirengęs, varžybose man nereikės jaudintis, nes pasieksiu tokį rezultatą, kokio norėsiu ir kokio reikės.

Tikiu, kad jei viskas bus gerai, kitais metais perkopsiu 230 cm aukštį, norėtųsi olimpinėse žaidynėse patekti į geriausių 16-uką, o Europos čempionate – dalyvauti kovoje dėl medalių. Jei parodysiu savo geriausią rezultatą, neabejoju, kad taip ir bus.