Atskirti širmos

LNK portale prasideda vasaros aklųjų pasimatymų šou „Pasakyk man – taip!“ maratonas. Čia dalyvių pasimatymai vyksta poroms atliekant skirtingas užduotis, jų metu kiekvienas dalyvis turi šansą vis artimiau pažinti antrąją pusę. Pasimatymai trunka trumpai, bet po pirmojo įspūdžio dalyviai sprendžia – tęsti bendravimą po filmavimo ar išsiskirti.

Be to, visi laidos „Pasakyk man – taip!“ aklieji pasimatymai vyksta atostogų sostinėje Palangoje, kur žmonės jaučiasi laisviau. Sugebėti atsipalaiduoti – labai svarbu, nes įtampos šiame šou tikrai pakanka, mat dalyviai nė nenumano, su kuo eis į pasimatymą: juos iki pat laidos finalo skiria širma. Pasimatymo įkarštyje nukritus širmai pora lieka pabendrauti ir turi apsispręsti – bus kartu ar suks skirtingais keliais.

„Laidos dalyviai iš pradžių vienas kito nemato. Pirmiausia jie išgirsta vienas kito balsą, tada gali klausinėti pačių įvairiausių, įdomiausių ar pikantiškiausių klausimų. Po keliolikos minučių dalyvių paklausiu, ar jie nori vienas kitą pamatyti. Žinoma, visi atsako teigiamai, tada ir prasideda visos įdomybės – jų reakcijos ir kaip pokalbis tęsiasi jau vienas kitą pamačius“, – pasimatymų šou eigą pristato pati jo vedėja.

Kupidonė Agnė

A.Kulitaitė prisipažįsta, kad nuo senų laikų jaučia norą supažindinti žmones, jei tik pajaučia, kad jie turi bendrų temų ir galėtų patikti vienas kitam. Tai – azartiškas reikalas, sako ji.

Savo socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje mergina net turi rubriką, pavadinimu „Kupidonė Agnė“. „Kuris laikas mėgau fotografuoti savo vienišus draugus, pažymėti ir įkelti juos į savo „Instagram“ istorijas. Tą matydami mano sekėjai vis atsiųsdavo tai priekaištą, tai prašymą, kad irgi norėtų mano instagrame atsidurti, nes yra vieniši, o pažinčių programėlėse nesiseka. Taigi, po kažkiek laiko pradėjau tai daryti ir savo paskyroje. Taisyklės paprastos: atsiųsti man žinutę specialiame laukelyje, kad nori dalyvauti, ir po 24 valandų dažniausiai iš kelių šimtų, o kartais ir tūkstančio kandidatų išrenku dešimt laimingųjų. Kartais panelių, kartais vaikinų“, – pasakoja socialinių tinklų žvaigždė.

A. Kulitaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ji sako „taip“ gyvenimui

A.Kulitaitė dažnai verčia save gyvenimui sakyti „taip“, nes jis – trumpas. „Turime jį gyventi taip, kad mirties akivaizdoje prabėgtume savo atsiminimus lyg įdomų filmą. Įdomiausi filmai tie, kuriuose daug nuotykių. Todėl ir esu tokia avantiūristė“, – neslepia ji.

„Tai – mano, kaip laidos vedėjos, debiutas, bet visą laiką jaučiausi puikiai ir atsipalaidavusi. Neleidau sau per daug išgyventi, kad esu žalia, kad tai galbūt pamatys laidos žiūrovai. Stengiausi būti savimi. Susimausiu – gerai, nesusimausiu – dar geriau, tačiau gyvenimas bet kokiu atveju juk tęsis“, – savo naujausią gyvenimo avantiūrą vertina pati A.Kulitaitė.

Pasirodo, kad aklųjų pasimatymų šou „Pasakyk man – taip!“ dalyviai yra tokie patys avantiūristai kaip ir laidos vedėja. „Kai kurie, žinoma, labai norėjo pabūti televizijoje, išvysti, kaip dirbama už kameros, kiti buvo atėję pasireklamuoti patys ar savo veiklų, na, ir, žinoma, liko tie, kurie tikrai ten ieškojo meilės“, – dalijasi ji.

Kai kurie dalyviai dar ilgai išliks A.Kulitaitės atmintyje – pati laidos vedėja neišvengė antros pusės ieškančių dalyvių dėmesio. „Kažkiek flirto buvo, noro nusifotografuoti susiglaudus irgi, bet aš stengiuosi nepainioti darbo su emocijomis ar jausmais, todėl manau, kad testą čia išlaikiau ir išlikau šalta“, – sako ji.

Namų darbai prieš pasimatymus

Įsivaizduokite, dar per pirmą pasimatymą jus stebi penki žmonės, iš kurių du jus visą laiką filmuoja! Įtampos yra.

Gyvenant pažinčių programėlių laikais, gyvas pirmasis susitikimas nėra jau toks dažnas, žmonės nuo to atpratę, pastebi A.Kulitaitė.

„Įsivaizduokite, dar per pirmą pasimatymą jus stebi penki žmonės, iš kurių du jus visą laiką filmuoja! Įtampos yra. Vis dėlto tikiu, kad bent jau keli žmonės tikrai tęsia bendravimą pasibaigus laidai. Net neabejoju, mano romantiškoji pusė taip linkusi tikėti“, – prisipažįsta ji.

Ar santykiai susipažinus tokiame šou gali būti iš tiesų patvarūs? A.Kulitaitė nepraranda tikėjimo: „Aš gana didelė romantikė. Tikiu, kad bet kokioje vietoje ar bet kokiomis aplinkybėmis susitikę du panašių sielų žmonės tikrai gali sukurti patvarius santykius ir eiti į ateitį kartu“.

Nors ji pati mėgsta pažinčių programėles, nėra patyrusi visiškai aklo pasimatymo – kiekvieną sykį prieš eidama į pasimatymą A.Kulitaitė pasidomi žmogumi, su kuriuo susitiks. „Kartais per daug, nes jau pasimatymo metu žinau jo močiutės vardą ir ką valgė pusseserė pusryčiams. Niekada neičiau į pasimatymą su žmogumi, kurio socialiniai tinklai nėra informatyvūs arba atrodo nepatikimai. Gyvename pavojingais laikais ir, nors šampaną mėgstu, aš linkusi nerizikuoti“, – prisipažįsta žinoma nuomonės formuotoja.

LNK interneto televizijos žiūrovai kas savaitę matys po naują „Pasakyk man – taip!“ seriją.

„Mano grožį ir sveikatą saugo mano vyras Petras“, – drąsiai sakys Liveta, neabejojanti, kad sutuoktinis – ne tik geriausias draugas, bet ir gydytojas.

„Turiu tokią knygutę, joje nupiešti visi taškai, kur ką paspaudyti, jeigu jai skauda, pavyzdžiui, galvą ar širdukę, jeigu spaudimas per aukštas“, – naująjį savo pomėgį atskleidžia Petras.

„Aš jam tik ištiesiu rankelę ir jis mane suremontuoja. Petru labai pasitikiu, nes jeigu taip skauda galvą, kad nebegaliu net atsimerkti ir jau nebežinau, kur dingti, aš tik pasakau, kad man yra blogai ir jis tuoj pat mane suremontuoja. 20 minučių ir aš vėl sveika ir lekianti“, – tvirtins Liveta.

Liveta neslepia ir to, kad drauge su Petru jie ir gydosi, ir gražinasi. Neseniai abu ryžosi vienodoms grožio operacijoms.

„Mes abu darėmės viršutinių vokų pakėlimo operacijas. Petras ėjo labiau dėl kompanijos. Maža to, vyras ėjo pirmas, kad įsitikintų ir man papasakotų, ar operuojant neskauda“, – šį vakarą Kazlauskų šeimos paslaptis atskleis Liveta.

Kad išvaizda gyvenime atveria daug durų, gerai žino ir naujojo pasimatymų šou „Pasakyk man – Taip“ vedėja, nuomonės formuotoja Agnė Kulitaitė. Mergina pripažįsta, kad grožis – labai subjektyvus dalykas.

„Pasiskaičiusi komentarus apie save suprantu, kad esu divos ir marozo remiksas. Vieniems atrodau visiška valkata, o kitiems – absoliuti diva“, – sakys A. Kulitaitė.

Ir nors dabar Agnė į blogus komentarus nekreipia dėmesio ir pasitiki savimi, taip buvo tikrai ne visada.

„Ypač daug išgyvenimų teko paauglystėje, kai buvo hormonų audros, kai man neaugo krūtinė, o jau visos buvo papingos ir aš kišdavausi kojines į liemenėlę“, – laidoje pasakos Agnė.

Apie grožio įtaką gyvenimui bei karjerai, naujas pradžias ir amžiną jaunystę – jau šį vakarą, 19.30 val., LNK laidoje „KK2 penktadienis“.

„Tai projektas žmonėms, kurie neturi laiko antrosios pusės paieškoms, yra drąsūs ir mėgstantys iššūkius. Pasimatymai truks trumpai, bet po pirmojo įspūdžio dalyviai galės nuspręsti, tęsti bendravimą po filmavimo ar išsiskirti“, – sako interneto televizijos šou „Pasakyk man – Taip!“ vedėja tapsianti nuomonės formuotoja Agnė Kulitaitė.

Naujame šou dalyvių pasimatymai vyks poroms atliekant skirtingas užduotis, jų metu kiekvienas dalyvis galės vis artimiau pažinti antrąją pusę, o žiūrovus intriguos neįtikėtinos, nejaukios, o kartais net juokingos situacijos, kurias bent kartą gyvenime yra tekę visiems patirti pirmajame pasimatyme.

„Žmonės dabar taip įnikę į savo mobiliuosius telefonus, į pažinčių portalus, programėles, kad tiesiog pamiršta realų bendravimą, pamiršta, kad kartais net nereikia pamatyti profilio nuotraukos „Tinderyje“. Būna, kad užtenka paliesti žmogų ir supranti, kad viskas – man jo reikia. Mes pamiršome tą realų kontaktą, pasiilgome realybės, paprasto atsitiktinumo, kai imi ir sutinki žmogų netyčia“, – sako Agnė.

Tiesa, žinoma internetinių pažinčių ekspertė, „Tinderio“ karalienė, būsimoji laidos vedėja A. Kulitaitė – vis dar be poros.

„Kai buvau maža mergaitė ir eidavau į darželį, mama man sakydavo: Agnyte, nepamiršk išsivalyti dantukų, kad nebūtų geltoni, ir išsivalyk ausytes. Jei pamatysi berniuką geltonais dantimis ir kad geltona jo ausytėse, tai bus negeras berniukas“, – juokiasi Agnė, paklausta, koks jos antrosios pusės grožio idealas. 

Bet, tiesą sakant, Agnės pora gali būt ne tik vaikinas, bet ir mergina. Apie savo jausmus abiem lytims Agnė pirmiausia pranešė tėvams, nors savo išgyvenimus ir jausmus dažnai atvirai aprašo socialiniuose tinkluose.

„Turiu tradiciją lankyti tėvus sekmadienį, gaminame pietus. Ir per vieną susitikimą mama užsiminė, kad jau laukia anūkų. O aš ir aš sakau: žinokit, esu biseksuali, gali būti, kad anūkų ir nebus. Mama sako: svarbiausia, vaikeli, kad būtum laiminga“, – apie jautrų prisipažinimą kalba Agnė.

„Mieli bičiuliai, mane pasiekė šis Linos Šulcienės laiškas. Ir labai palietė... Panorau pasidalinti ir su jumis. Gal palies ir jus. Linkiu jums palaimintos dienos! Mieli brangūs dvasinio gyvenimo kelionės bendražygiai, mieli žmonės, su kurių sielomis esame susipynę! Turbūt žinote, kad mudu esame maldos akcijos už šeimą iniciatyvinėje grupėje. Todėl norime jums pranešti iš jos ateinančią žinią. Pirmiausia, maldos akcija pratęsta. Dar 40 dienų iki Gavėnios pabaigos. Situacija Lietuvoje rimta. Kova vyksta tikrai didelė. Lietuvos mažumą atstovaujanti jėga ketina transformuoti mūsų visų gyvenimą sau, bet ne Lietuvai palankiu būdu. Žmonės, kurie atstovauja mus ir kaunasi priešakinėse linijose, liudija, kad jaučia, jog kovoja ne su kūnu ir krauju. Malda yra skydas. Jis būtinas, būtinas... Todėl labai kviečiame visus toliau kovoti malda ir neabejingumu. Tai labai svarbu, labai“, – socialiniame tinkle rašė žinomas kunigas.

„O kitas prašymas – prašymas veiksmo. Turbūt jaučiame, kad šis laikas kviečia mus burtis ir vienytis. Raginame ne tik susitelkti pasirašant dvejose peticijose. Dar svarbiau – kviečiame būti šaukliais savo aplinkoje skatinant žmones pasirašyti – kalbant ir aiškinant, kad iš tikrųjų vyksta“, – nelikti abejingais kvietė A. Toliatas.

Liūdesys. Kiek dar daug kai kuriems reikia augti... Homofobai niekaip nesupranta: patinka jiems tai ar ne, LGBT žmonės visada buvo, yra ir bus.

Po paskelbto įrašo nepraėjus nė dienai A. Toliatas pridūrė, kad išsakyta pozicija nesistengė nei užsiimti politikavimui, nei agitavimu. „Kažkaip negaliu neparašyti. Gavau pastabą, kad prieš tai buvęs mano pasidalinimas yra užsiėmimas agitavimu ir lindimas į politikavimą. Tikrai tokio tikslo neturiu. Tiesiog klausiau savaitgalį šios konferencijos ir ypač prof. Jokubaičio įžvalgos (tokios Jokubaitiškai provokuojančios), jo dalis konferencijoje prasideda nuo 1.24 val., privertė susimąstyti, kad daugybė fundamentalių sprendimų mūsų šalyje priimami neįtraukiant visuomenės. Aišku ir pati visuomenė dažnu atveju daug mieliau sėdi prie teliko ar naršo feisbuke, nei gilinasi į tai kokią kryptį už juos pasirenka Lietuvos ir Europos strategai. Taigi mano pasidalinimas yra kvietimas diskutuojant irtis į gelmę. Ir niekam nieko neprimetu. Tiesiog kaip laisvam ir demokratiškam krašte dalinuosi savo nuomone“, – teigė kunigas.

Panašu, kad A. Toliatas po antro įrašo ir vėl sulaukė pastabų, tad feisbuke pasidalijo dar vienu pasisakymu. „Dėl vakarykščio pasidalinimo. Girdžiu pastabas, kad tai skamba kaip agitacija. Nors mano tikslas buvo tiesiog spontaniškas kvietimas pasigilinti į šią temą. Todėl ištrinu tą dalį, kuri kalba apie peticijas. Nes čia kiekvienas pats turi priimti sprendimą pasitaręs su savo sąžine. Manau, vyskupų konferencijos laiškas labai gražiai pasisako šiuo klausimu. Tiek apie būtinybę aktyviai ginti moterų teises, bet kartu perspėdamas, kad tas dokumentas kaip traukinys, kuriame yra ir daugiau vagonų. Kalba eina apie dirbtinai konstruojamas socialines lytis. Čia tema labai subtili. Verta gilesnių diskusijų ir apmąstymų. Nors kita vertus labai tikėtina, kad traukinys jau pravažiavęs ir gali diskutuoti nediskutavęs“, – socialiniame tinkle rašė kunigas.

Vemsiu. Kažkokių menkystų pasaulėlis...

Į tokius žinomo dvasininko įrašus socialiniuose tinkluose sureagavo ir žinomi žmonės. Dainininkės Justės Arlauskaitės-Jazzu teigimu, toks požiūris atskleidžia tikrąją bedievystę. „Vemsiu. Kažkokių menkystų pasaulėlis... Neklausote savo popiežiaus, katalikai, pamanykit! Kokia tamsa ir kaip gėda, kai kunigai tokiais pezalais dalinasi... Liūdesys. Kiek dar daug kai kuriems reikia augti... Homofobai niekaip nesupranta: patinka jiems tai ar ne, LGBT žmonės visada buvo, yra ir bus. Kodėl žmonės taip nori kontroliuoti kas ne jų valioje? Kontroliuoti žmogaus pasirinkimą, galiausiai – meilę. Kokie didūs kai kurie jaučiasi.. Čia yra tikroji bedievystė. Tai yra nemeilė. Tai yra tamsa“, – kritikos strėlių negailėjo Jazzu.

Apie žinomo kunigo įrašus viešojoje erdvėje pasisakė ir nuomonės formuotoja Agnė Kulitaitė. „A. Toliato pasidalinimas buvo bjaurus, bet ko dar galima tikėtis? Labiau nustebintų, jei praneštų, kad pagaliau, po 50 remonto metų, bažnyčių stogai sutaisyti ir likusios lėšos skiriamos šeimoms, kurios skurdžiai gyvena“, – feisbuke rašė žinoma moteris.

„Pamenu, mano pirmas postas „Facebook“ buvo apie tai, kad visi tuokiasi, visi gimdo, o aš ką... Aš ir toliau picą valgau. Parašiau tą pirmą mintį, ir ji sulaukė daug patiktukų, tada pagalvojau, gal man ir reikėtų tiesiog būti savimi, tik dar labiau tą vaidmenį išryškinti. Taip pradėjau rašyti, kaip būti vienišu, įkūriau moterų grupę, kurioje dalindavomės įvairiomis istorijomis, ir kažkaip išsigryninau savo personažą socialiniuose tinkluose – kaip daug valganti, šiek tiek išgerianti, vieniša mergina“, – jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo...Iki...“ pasakos interneto žvaigždė A. Kulitaitė.

Mergina atskleis, kaip sekasi užsidirbti internete ir kodėl šį darbą vadina laikinu, bei nelaiko pagrindiniu uždarbiu. „Kartais aš dar ir dabar pavydžiu toms merginoms, kurios, praėjusios apmokymus ar jos pačios yra tokios, kad geba ne tik suvilioti vyrą, bet ir išvilioti iš jo prabangius daiktus. Man neišeina. O ar bandžiau? Ne, tai ne man. Bet niekada nesakyk niekada. Gal aš kada nors būsiu susenusi influencerė, kuri tiesiog ieškosis, kas ją gali paimti. Bet kol kas esu labai tvirta savo esamoj situacijoj, labai tvirtai jaučiuosi, gal net kartais per daug kategoriška dėl tam tikrų įsitikinimų, požiūrio“, – sakys Agnė.

Gyvenimo būdo laida „Nuo...iki...“ jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., tik per LNK.

– Ilgą laiką dirbai garsios stilistės asistente, tačiau pasukote skirtingais keliais. Kaip šiandien atrodo tavo profesinė veikla? Kokia įprasta tavo darbo diena?

– Taip, beveik ketverius metus dirbau asistente ir virtualių stiliaus konsultacijų portalo vadove. Šie darbai mane pasiekė labai jauną – buvau vos devyniolikos metų, dariau apsčiai klaidų, ir kartu sparčiai mokiausi. Laikas bėgo, aš keičiausi ir supratau, kad metas pasukti kitu keliu. Visiems jauniems žmonėms patariu nebijoti keisti ir keistis. Suprantu, kad prisijaukintas darbas dažnai sukuria šiltnamio sąlygas: saugu, viskas pažįstama, o ir pinigai stabilūs. Bet būtent veiklų keitimas, būnant tokio amžiaus, padeda labiau pažinti ir atrasti save, pamatyti savo galimybes ir išgirsti vidinį balsą, kuris dažnai nuslopinamas aplinkos triukšmo.

Šiuo metu dirbu Benedikto Gylio paramos fondo projektų vadove ir  jo verslo Lietuvoje valdytoja, dar esu skrydžių žurnalo pardavimų vadovė, vis dar turiu papildomų freelance darbų, kurie susiję su rašymu ir rinkodara. Šiuo metu džiaugiuosi galėdama valdyti savo dienotvarkę, bet nepiktnaudžiauju sau suteikta laiko laisve: keliuosi septintą, jei einu į jogą – šeštą valandą, draugų paskatinta pradėjau medituoti, stengiuosi tai daryti ryte ir vakare. Dieną laukia suplanuoti darbai, susitikimai. Turbūt maloniausias šios laisvės dalykas – jei jaučiu produktyvumo stygių, leidžiu sau per pietus nueiti į kiną, snūstelėti ar pasidaryti masažą ir jaučiuosi niekam neskolinga, nes žinau, kad darbus vis tiek vėliau padarysiu.

– Daugumai jaunosios kartos jau senokai esi pažįstama kaip mergina, labai atvirai ir smagiai feisbuke kalbanti apie įvairiausius dalykus – nuo shoppingo iki PMS. Ką pozityvaus ir negatyvaus atnešė žinomumas ir atvirumas socialiniuose tinkluose?

Renkuosi tai, kas tinka, o ne kas madinga.

– Vos prasidėjus vadinamajam influencerių, socialinių medijų veikėjų ar dar kaip pavadinsi bumui, pradėjau analizuoti iškiliausius to meto profilius ir jų pasirinktus vaidmenis. Nebuvau scenos žmogus, kūrėja irgi nebuvau – buvau mergina iš Pilaitės mikrorajono, vyną mėgstanti, picas ryjanti, katę auginanti ir vyrais nusivylusi. Gyvenime pasimetusi, bet vietoj ašarų mieliau iš to pasijuokianti. Apie tai ir pradėjau rašyti ar kokį juokingą paveiksliuką, mintį ta tema numesti. Žmonėms patiko, matyt, matė panašumų su savimi, todėl sekėjų pradėjo sparčiai daugėti. Žinoma, dėmesys malonus, ypač kai nebuvau jo sulaukusi anksčiau: mokyklose (lankiau jų tris) nebuvau populiari, o tarp kiemo chebros dažniausiai pasižymėdavau kaip labai tyli.

Bet, matyt, už kiekvieną malonumą ir mokėti reikia – atsiranda daugiau apkalbų, negatyvių nuomonių. Dabar populiarūs slapti forumai, kur gali užsidėt anonimo kaukę ir apie kiekvieną žymesnį žmogų istoriją sukalti. Taip, nemalonu, būna ir skaudu, bet juk žinojau, kur einu.

– Beje, buvai viena pirmųjų, socialinėse medijose nesistengiančių rodyti vien gražiąją, glamūrinę, gyvenimo pusę. Kaip manai, kodėl svarbu neapsimetinėti kažkuo, kuo nesi?

– Na, glamūro man net ir stengiantis neprilipinsi: turtingo vyro neturiu, auksinio palikimo nesulauksiu, nebent pati kažkada užsidirbsiu. Negaliu teigti, kad visą laiką buvau visiškai atvira ir nuoširdi, manau, niekas negali. Kartais pagražiname, nuslepiame kažką – kaip spuogą besiruošiant į darbą ryte. Svarbiausia, manau, išlaikyti ribas, nepamesti savęs, o kad kartais virtualiai nosį pasipudruojame, nėra kažkokia nuodėmė.

– Vis dėlto, kai išsiruoši į vakarėlį ar renginį, paprastai būni viena įspūdingiausių viešnių. Kokios tavo stiliaus gudrybės?

– O, čia tai komplimentas! Ačiū. Renkuosi tai, kas tinka, o ne kas madinga.

– O kada pati sau atrodai gražiausia, patraukliausia?

– Ryte. Kai gaunu reikiamą dozę miego ir neskubėdama į virtuvę tipenu ruošti pusryčių. Turiu draugę nemigą, todėl tokie rytai ne itin dažnai ištinka.

R. Mickevičiūtės nuotr.

– Dažna tavo įrašų ar pasakojimų tema – meilė ir kartais kiek kurioziškos jos paieškos. Ar žinomai merginai sunkiau užmegzti santykius?

– Iš tiesų meilė – vienas pagrindinių mane veikiančių veiksnių, bet šiuo metu supratau, kad ilgą laiką jos ieškojau aplink, nors reikėjo ieškoti savęs. Socialiniuose tinkluose ir realybėje mano statusas – vieniša. Tik žodis šis skamba baugiai, teisingiau būtų – esu vienatvėje su savimi ir šiuo metu ji man labai patinka. Sunkenybių ieškant kavalieriaus, dėl to, kad esu žinoma, nesu patyrusi. Tai gal net padeda: iškart randa, kaip pakalbinti, kokią temą paliesti arba kokio maisto nuotrauką atsiųsti ir jo paragauti pakviesti (taip, tai pica).

– Koks pasimatymas iki šiol įstrigęs atmintyje, o prisiminus jį veide nevalingai atsiranda šypsena?

– Vos išgirdus šį klausimą atmintyje nesąmoningai iškyla vaizdinys: aš, Balio sala ir garsus Nyderlandų didžėjus. Susipažinome per "Tinder" programėlę, jis pakvietė į naktinį klubą, kuriame vyko jo pasirodymas. Išsipusčiau, geriausią suknelę apsivilkau, veidą išsimakliavojau ir, nors iš šono atrodžiau savimi pasitikinti moterytė, kojos linko.

Vieną dieną aš tiesiog nusprendžiau nusivesti save į pasimatymą.

Naktinis klubas buvo labai prabangus, o prie mano princo iš klumpių šalies eilėmis gerbėjos ėjo, nuotraukos prašė. Galiausiai, koncertui pasibaigus ir šviesoms įsižiebus, jis nulipo nuo scenos, prasibrovė pro minią ir apkabinęs mane pabučiavo. Pamenu, tą sykį akyse fejerverkus mačiau ir kaip lėkšto amerikietiško filmo apie vidurinę mokyklą veikėja jaučiausi.

– Labai žavus tavo sprendimas dažniau į kiną ar degustacinę vakarienę nueiti vienai. Nors gyvename (lyg ir) modernioje visuomenėje, dažnai merginai toks sprendimas atrodo bauginantis, nes: "O ką pagalvos žmonės?" Ar pačiai ilgai teko tam morališkai ruoštis? Ką gero suteikia taip praleidžiamas  laikas su savimi?

– Bijojau ir aš. Ir labai ilgai bijojau būti viena, kažkur eiti viena, kažką daryti viena. Rodės, nelabai priimtina būti vienai ir turi greičiau susiimti, kad situaciją pakeistum. Labai patiko kaip tik neseniai matytas filmas "The Lobster", kuriame daug juodo, satyriško humoro ir kuris pašiepia mus pačius – mūsų norą įtilpti į susiformavusius visuomenės rėmus, mūsų vienatvės baimę ir socialinį spaudimą bei individualumo praradimą.

Vieną dieną aš tiesiog nusprendžiau nusivesti save į pasimatymą: mes ėjome pusryčių, vėliau – į kiną, po kino buvo taip gera, kad nusprendžiau namo neiti ir susitikimą su savimi po miestą pasivaikščiojant pratęsti. Pasimatymas tapo ledlaužiu. O gal vartais. Į draugystę su savimi ir savęs priėmimą. Savos kompanijos pripažinimą. Ir ši naujai užsimezgusi draugystė man labai svarbi. Dabar į pasimatymus einame dažnai, todėl, jei kada mane pamatysite vieną restorane – nepamanykite, kad liūdžiu, nesėskite šalia, nes aš tiesiog mėgaujuosi savo būviu.

– Tavo draugų rate – nemažai žinomų žmonių. Kas iš bičiulių  didžiausi tavo įkvėpėjai?

– Nors turiu daug pažįstamų, negaliu pasigirti dideliu kiekiu draugų. O ir nenoriu. Santykiuose su draugais labiau vertinu kokybę nei kiekybę. Žmogus neturi būti įžymus, kad mane įkvėptų. Iš artimų žmonių rato mane įkvepia mano draugas, kolega, verslininkas Benediktas Gylys, rašytoja Beata Tiškevič, fotografė Neringa Rekašiūtė, verslininkas Liudvikas Andriulis, reklamos kūrėjas Tomas Ramanauskas, kūrybininkė Akvilė Kavaliauskaitė, reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė, socialinių tinklų bomba Naglimantas ir ta pati Karolina Meschino. Dabar bijosiu, kad kažką pamiršau, tai jei atsiminsiu – jiems atskirai parašysiu. O įkvepia skirtingai: vienas – siekiant tikslų, kitas – stengiantis save pažinti, laisve kurti ir laisve būti savimi. Taip pat iš kai kurių mokausi, kaip bendrauti su heiteriais, kaip kartais, nebeturint jėgų, vis tiek už save pakovoti.

– Vienas iš tavo darbų susijęs su kelionių žurnalu, tad šiek tiek pakalbėkime apie klajones po pasaulį. Kokie kraštai ir juose patirti nuotykiai buvo gražiausi? O kurios šalys vis dar tavo svajonių sąraše?

– Kelionėse itin atsakingai renkuosi kompaniją, su kuria leisiuosi į nuotykį. Sudaryti top sąrašą nelabai galėčiau, nes kiekvienoje kelionėje patirtis buvo skirtinga ir savaip graži. Aplankiusi esu nemažai taškų, bet daug, labai daug dar likę. Šiuo metu sprendžiu, kokią kelionę pasidovanoti žiemos metu – nesinori visą laiką gimtojoje Lietuvoje nosimi šniurkščioti. Renkuosi tarp Azijos ir Pietų Amerikos šalių. O štai mano svajonių sąrašo viršuje – Antarktida.

R. Mickevičiūtės nuotr.

– Neseniai atvirai prabilai apie savo sveikatos būklę, prisipažinai, kad sergi sunkia depresija, tau diagnozuotas nerimo sutrikimas ir kitos būklės, nuo kurių šiuo metu gydaisi tiek medikamentais, tiek ir terapija. Tikiu, kad sprendimas viešai šnekėti tema, kuri daug kam vis dar yra tabu, neatėjo per sekundę. Kokie buvo pagrindiniai "už" ir "prieš" prabilti?

Žmonės man rašo, kad savo miestelyje ar kaime bijo nueiti pas psichologą, nes kiti pamatys ir išsišaipys.

– Prieš prabildama apie savo būklę, viešai nedariau jokio pranašumų ir trūkumų sąrašo. Tiesiog sėdėjau eilėje pas psichiatrą, laukiau savo vizito bei naujo recepto vaistams ir pajutau staigų impulsą, kad turiu pasisakyti. Kai įkėliau pirmąjį vaizdo įrašą su prisipažinimu apie savo diagnozę viešai, supratau, kad kelio atgal tiesiog nebėra – įvyko naujos manęs kitiems pradžia.

– Kaip manai, ką reikėtų daryti, kad liautųsi psichologinių sunkumų stigmatizavimas, pasikeistų požiūris į psichikos ligas kaip į kažką gėdingo ar baisaus?

– Tiesą pasakius, kai neviriau šiame depresijos puode su kitais, buvau visiškai įsitikinusi, kad mūsų visuomenė puikiai supranta šią ligą. Siaubas, kaip klydau! Mūsų šalyje dar labai stinga informacijos, o žmonėms – tolerancijos. Kai pradėjau kalbėti viešai, atrašyti žinutes socialiniuose tinkluose tapo papildomu darbu, kuriam skiriu kelias papildomas valandas per savaitę – stengiuosi suteikti žmonėms ne tik paskatą, paramą, bet ir informaciją. Aš augau, gimiau Vilniuje ir net čia, mieste, kuris yra sostinė, susiduriu su sunkumais sergant šia liga, o ką jau kalbėti apie mažesnius miestelius.

Žmonės man rašo, kad savo miestelyje ar kaime bijo nueiti pas psichologą, nes kiti pamatys ir išsišaipys. Ne vieną istoriją skaičiau, kokie baisūs dalykai vyksta šeimose: sergantysis prilyginamas bepročiui ar giminės gėdai... Turbūt reikia kalbėti, kalbėti, kalbėti. Ir tai daryti garsiai. Ne tik aplink save, bet taip, kad pasiektų ir kitus. Nesidomėjau esama edukacijos situacija mokyklose, galbūt ir ten reikėtų didinti psichologinės pagalbos apsukas. Primenu, kad pasaulinėje statistikoje aukso nebeturime, bet jau kelinti metai Europoje žymiai pirmaujame pagal savižudybių kiekį. Košmaras.

– Daugeliui faktas, kad tu – jauna, graži ir sėkminga mergina –   sergi depresija, švelniai pasakius, atrodo netikėtas. Kaip manai, kodėl depresija – vis daugiau žmonių, neretai ir žinomų, paliečianti liga? Kaltas vis greitėjantis gyvenimo tempas, didžiuliai informacijos srautai ar dar kas nors?

– Depresija sergama buvo visada. Tik Sovietų Sąjungoje ji atseit neegzistavo, o vėliau, matyt, buvo gėda. Bet keičiasi kartos, kinta supratimas, o ir laikai tam palankūs – turime prieigą prie viso pasaulio ir kiekvienas čia turime balsą. Gyvename virtualios konkurencijos laikais, manau, kad, net ir neįsisukus į gyvenimo socialiniuose tinkluose ratą, kiekvienas esame to paveikiamas. Žinoma, suversti kaltę tik virtualiam pasauliui dėl esamos diagnozės būtų neteisinga, ligą lemia daug faktorių: praeities šešėliai, netektys, socialiniai faktoriai, savidestrukcija. Ligai atsirasti įtakos turi ir hormonai, genai, piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis bei alkoholiniais gėrimais ir net miego sutrikimai.

– Tave seka ir tavimi žavisi daugybė jaunų merginų. Ką joms patartum daryti, kad būtų lengviau mylėti save, o kartu – ir gyvenimą? Gal yra svarbių dalykų, kurių ir pati nežinojai, kai buvai šešiolikos ar aštuoniolikos?

– Aš daug nežinojau tada ir dabar daug nežinau. Man patiko neseniai išgirsta aktorės Adrijos Čepaitės mintis: "Mes niekada nežinome ir jei mes žinome, kad nežinome, tai yra vienintelis šansas ir vienintelė galimybė augti patiems." Man baisiausia žmogaus stagnacija. Todėl linkiu nuolat augti, judėti, norėti. Ir, jei laikytis dietos, – tai ne dailių linijų, apie kurią kokiame nors žurnale perskaitėte, o informacinės, nes kartais reikia nuo aplinkos triukšmo pabėgti, kad savo balsą galėtumėte išgirsti.

– Dirbi vienai žinomiausių Lietuvos moterų. Ko išmokai iš Agnės Jagelavičiūtės? Ar nesunku būti asistente moters, kuri spėja tiek, jog atrodo, jos paroje atsiranda didesnis skaičius valandų?

– Su Agne kartu dirbame jau dvejus metus. Turiu pripažinti, kad Agnė į mano gyvenimą įnešė labai daug. Žinoma, kartais bandymas pasivyti ją jos tempais išgąsdina ir net primena Zenono paradoksą, bet būtent dėl jos aš išmokau skirstytis darbus, itin produktyviai nudirbti dieną ir nors kartais, rodos, iš nuovargio noriu tik verkti, atsigulu su šypsena, nes diena nepraėjo veltui. Taip pat turiu paminėti drąsą, motyvaciją, asmeninio ir darbinio gyvenimo pamokas bei atsakomybę, kurios, tiesą pasakius, seniau man tikrai stigo.

– Kaip atrodo tavo darbo diena?

– Įvariai. Priklauso nuo to, ar tą rytą turiu eiti į mokslus. Jei ne, turiu kaip ir rytinę tradiciją – atsikeliu apie septintą, puse aštuonių, pasigaminu kavos ir apžvelgiu ryto naujienas bei skubiausius darbus, vėliau, po dušo, prie pusryčių stalo aš pradedu daryti kasdienius portalo darbus, o apie dešimtą jau sėdžiu biure. Seniau dirbdavau kavinėse, nes nuo vaikystės yra taip, kad būtent girdėdama šurmulį aš susikaupiu, nemėgstu tylos. Na, bet dabar, kai turime ofisą pačiame Vilniaus centre, dažniausiai dirbu jame. Darbą baigiu apie penktą, kartais anksčiau, bet bet kokiu atveju prie savo elektroninio pašto prisijungiu dar ir prieš miegą – patinka apžvelgti darbus, kurie laukia kitą dieną.

– Kai nepavyksta suderinti darbo, mokslų bei asmeninio gyvenimo, kuriai sričiai teiki pirmenybę?

– Darbui, nes jis šiuo metu reikalauja didžiausios atsakomybės, be to, yra ir mano maitintojas, taip pat jis šiuo metu atneša daugiau patirties ir yra įdomesnis už mano studijas, todėl nurungia mokslus. Žinoma, nesupraskite klaidingai, neskatinu nesimokyti, bet pirmesnis pasirinkimas šiuo metu man būtų darbas.

– Savo feisbuko paskyroje dažnai skelbi paveikslėlius ir juokelius, kuriuose atvirai deklaruoji meilę riebiam ir ne itin sveikam maistui. Ar išties jį taip mėgsti? Ir kaip valgant skaniai ir sočiai pavyksta išsaugoti puikią figūrą?

– Taip, deja, taip. Jei galėčiau, picą valgyčiau kiekvieną dieną. Pica – tai rojus maisto pavidalu. Galiu dėkoti tėvams už puikius genus, greitą medžiagų apykaitą, bet numanau, kad greitai gali ateiti laikas, kai teks verkti žiūrint į svarstykles ir graužiant salotos lapą.

– Anksčiau dažnai dalyvaudavai profesionaliose fotosesijose. Šiuo metu, panašu, šią veiklą pristabdei. Kodėl?

– Jei atvirai, tiesiog tingiu staipytis priešais kamerą. Aš šiaip vos galiu išsėdėti, kai man daro makiažą, šukuoseną ar tą patį manikiūrą, mane siaubingai nervina tas sedėjimas, pradedu judėti. Ir šiaip, pasifotografavau, kad galėčiau būdama sena ant sienos pasikabinti, žiūrėti ir kitiems girtis, to man ir užteks.

– Dirbi su mada, drabužiais. Ar pačiai lengva atsispirti naujai porai batelių ar rankinei?

– Kuo daugiau dirbu, tuo lengviau atsispirti. Seniau, rodos, norėdavau visko. Dabar gebu blaiviai mąstyti pamačiusi daiktą, rimtai pagalvoti, ar man jo tikrai reikia, ar spintoje turėsiu dar kelis daiktus, kuriuos galėsiu derinti prie šio išrinktojo, ir ar jis nėra toks kaprizingas, kad tiesiog dulkės spintoje taip ir neišvydęs dienos šviesos. Darbas moko įvertinti.

– Kokias dažniausias stiliaus klaidas tavo nuomone daro Lietuvos merginos?

– Nešioja ne savo dydžio drabužius.

– Be kokių trijų rūbų ar aksesuarų nepavyks išsiversti ateinančią vasarą?

– Hmm. Tai nuo kiekvieno žmogaus priklauso individualiai. Nereikia vaikytis madų vien tam, kad būtum madingas. Jei tau sako, kad čia šių metų "must have", o tu atrodai kaip dešrelė, tai gal atsisakyk? Pasiimkite iš mados tai, kas tinka Jūsų asmenybei ir tas daiktas netaps senu sezonui praėjus. Aš pati ateinančią vasarą neišsiversiu be palaidinės su atvirais pečiais, kuprinės ir sportbačių.

– Kaip įsivaizduoji save po 10 metų?

– Nežinau, bet akivaizdu, kad būsiu šiek tiek stambesnė.

– Ką labiausiai mėgsti veikti, kai turi laisvo laiko?

– Burbėti. Turiu tokią savybę – pasidarau kavos darbo metu, šiek tiek atitrūkstu ir varau per feisbuką, per geltonąją spaudą ir burbuliuoju, kas, kur negerai. Na, o šiaip, tai laisvu metu mėgstu žiūrėti filmus, būti su draugais, paskaityti knygą (nors, ką aš čia meluoju, paskutinį kartą skaičiau prieš kelis mėnesius), na, galiu vardinti toliau, bet nemanau, kad jis kažkuo išsiskirs nuo kitų žmonių laisvalaikio.

– Artėja vasara. Apibūdink idealias savo atostogas. Galbūt rimtai planuoji jas jau ir realybėje?

– Šiuo metu tobuliausios atostogos man atrodo kažkur toli, tarkim, kokioje egzotinėje saloje, nors tinka ir kuris nors didmiestis (labai noriu greičiau aplankyti Niujorką), bet norėčiau būti be jokių ryšio priemonių. Tiesiog nauja vieta, aš ir visiškas atsidavimas tam laisvės ir nežinomybės pojūčiui.

– Feisbuke turi virš 20 tūkstančių sekėjų. Kaip manai, kuo esi įdomi žmonėms, kuo jiems patinki?

– Nes valgo panašiais kiekiais, tik kiti nedrįsta to prisipažinti, tai ir seka. 

– Nevengi pajuokauti ir vyrų-moterų santykių tema. Be kokių savybių neįsivaizduoji tikro vyro?

– Aha, man labai patinka santykių tema, visgi susieina skirtingų pasaulių du atstovai ir neaišku, kas ten toliau darysis… (juokiasi) Na, niekada negalvojau, koks gi tas „tikras” vyras turi būti. Man svarbu, kad būtų drąsus, garbingas ir protingas. Maniškis man yra pats idealiausias vyras žemėje.

– Su draugu neseniai įsigijote katę. Sakoma, jog bendras augintinis – pirmas žingsnis šeimos pagausėjimo link. Ar įsivaizduoji save mamos amplua?

– Manau, būčiau puiki mama dviem katėms.