Minant dviratį

Infarktas aktyvų kaunietį ištiko bevažiuojantį dviračiu. „Tokie dalykai sudėlioja prioritetus, viską sudėlioja į savo vietas. Gali turėti galybę reikalų, planų, bet jei nepasirūpini pamatiniais dalykais, nieko nepasieksi. Pamoka, kad visi stovime ant sveikatos fundamento“, – „Kauno dienai“ trečiadienį sakė A. Lašas.

Atsižvelgiant į situaciją, jau jaučiasi gerai. „Normaliai. Keli šonkauliai nuo gaivinimo lūžę. Visa kita irgi normaliai. Kalbant apie širdies reikalus, savijauta – ne visai idealus atvejis, bet nesiskundžiu. Nieko dramatiško, kad nepaeičiau ar pan., nėra. Laukia reabilitacija“, – dėstė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų pacientas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

A. Lašo kasdienybė – aktyvi. Stebi tam tikrus sveikatos parametrus. Nei jie, nei savijauta nesiuntė jokių signalų, kad kažkas negerai. „Kiekvieną dieną sportuodavau. Neskaičiuojant dviračio, pusvalandį visada skiriu sportui. Sava rutina. Dažnai prabėgu po porą kilometrų. 100 proc. sportas neapsaugo“, – konstatavo pašnekovas.

Užsiminė, kad širdies problemos – dažnos jo giminėje, todėl būtent šios srities profilaktiniams tyrimams turėjo skirti daugiau dėmesio. „Man reikėjo ekstra žingsnį dėti šioje vietoje, – svarstė A. Lašas ir pridūrė, kad jeigu ne sportas, kūnas galbūt būtų neišlaikęs infarkto. – Istorija galbūt būtų buvusi visai kitokia.“

Dėkoja gelbėtojui

Tos dienos lemtingų akimirkų visai nepamena. „Neatsimenu, kur kritau, kaip kritau. Nieko. Važiavau kaip kiekvieną rytą. Ir viskas. Pamenu tik ligoninę. Tokia ir istorija. Buvo įdomu sužinoti, kas čia vyksta. Tada žmona, medikai papasakojo, kaip kas“, – kalbėjo dekanas, kiek anksčiau apie šį netikėtą gyvenimo tempą pristabdžiusį posūkį prabilęs socialiniuose tinkluose.

„Labai noriu padėkoti geros valios žmogui, kuris prieš savaitę, kai nukritau nuo dviračio Kaune, Vytauto parke (po širdies smūgio) susisiekė su greitosios pagalbos skyriumi, atliko man dirbtinį kvėpavimą ir pasirūpino, kol atvažiavo medikai. Ačiū iš visos širdies, kuri jau sėkmingai sustentuota, sparčiai taisosi ir netrukus dar sustiprės per reabilitaciją. Laukia vėl dviratis, slidės, krosiukai, turnikas ir daugybė draugų ir artimųjų, kurių vis labiau pasiilgstu. Myliu ir apkabinu“, – rašė A. Lašas.

Nebūtų toks drąsus

Ar jam pačiam yra tekę gaivinti kitą žmogų? „Ne, man tokia situacija nepasitaikė. Esu mokęsis suteikti skubią pirmąją pagalbą, bet jau senokai tai buvo. Iš tikrųjų reikėtų atnaujinti įgūdžius ir žinias“, – „Kauno dienai“ teigė A. Lašas. „Nebūčiau toks drąsus“, – apie pasitikėjimą išlikusiu gaivinimo įgūdžiu sakė politologas.

Pasiteiravome, gal sustiprėjus ir grįžus į kasdienybės ritmą šių žinių ir įgūdžių atnaujinimas bus prioritetinis – ne tik asmeniškai, bet ir universiteto mastu. „Vadovauju fakultetui, tad galiu suorganizuoti. Reikėtų pradėti. Tai pamatinis įgūdis, kuris, palyginti be didelių pastangų ir laiko sąnaudų, gali išgelbėti žmogų“, – teigė KTU atstovas.

Jis prisiminė filosofą Leonidą Donskį, kurio širdis sustojo oro uoste. Atskubėjusiems medikams nepavyko jo išgelbėti. Kuo anksčiau pradedama teikti pagalba, tuo didesnė tikimybė, kad viskas baigsis laimingai, tad skubi pagalba iš aplinkinių yra gyvybiškai svarbi.

Padarysiu išvadas ir bandysiu toliau gyventi tokiu pačiu ritmu, patirdamas tokius pačius džiaugsmus.

Jis skaičiavo, kad dar porą dienų bus ligoninėje, paskui kelias savaites praleis reabilitacijoje ir viskas – atgal į darbus. „Jau noriu grįžti į darbą. Dar neleidžia“, – nusijuokė A. Lašas ir pridūrė, kad jam dar atliekami įvairūs tyrimai, tikslinama jo širdies ir kraujagyslių sistemos būklė.

Apie rekomendacijas, ką keisti gyvenime, su medikais dar nekalbėjo. „Padarysiu išvadas ir bandysiu toliau gyventi tokiu pačiu ritmu, patirdamas tokius pačius džiaugsmus. Ką įdedi, tą ir gauni“, – entuziazmo ir ryžto nestokojo A. Lašas, mintyse jau besiruošiantis slidinėjimo atostogoms.

A. Lašas atviras: jaunam, perspektyviam mokslininkui, baigusiam doktorantūros studijas gerame užsienio universitete, jis gali pasiūlyti vos 1000 eurų atlyginimą „į rankas“. – Tiek gauna prekybos centro pardavėjas su šiokia tokia patirtimi, – lygina A. Lašas.

Pavyzdžiui, užsienio universitete jaunas specialistas iš karto gali pretenduoti į 2000 – 3000 eurų atlygį. – Būna atvejų, kai net bankas Lietuvoje atsisako suteikti paskolą universiteto dėstytojui, nes jo pajamos per mažos, – apverktiną Lietuvos švietimo darbuotojų situaciją apibūdina KTU dekanas. Ne ką geresnė situacija ir stojančiųjų tarpe. Kai kurios kolegijos norintiems studijuoti aukštojoje mokykloje net nuleido kartelę iki vieno balo iš dešimties.

Pokalbyje „Kauno dienos“ studijoje taip pat aptarsime bendrabučių bei pačių studijų kokybę ir perduosime linkėjimus žadėjusiems iki 2025 m. mokytojo profesiją padaryti prestižine.

– Kokia yra politinės lyderystės svarba politinei sistemai ir jos stabilumui? Ar lyderystė Lietuvos politikoje išgyvena tam tikrą krizę?

– Politinė lyderystė Lietuvoje išgyvena esminę krizę. Vadinamasis čekiukų skandalas labai aiškiai parodė, kad Lietuvoje praktiškai nėra lyderių, kurie būtų pasiruošę prisiimti atsakomybės naštą ir atlikti reikalingus namų darbus partijos viduje. Juk tikrasis lyderystės testas vyksta būtent tokiais momentais, o ne tada, kai viskas ramu, nuspėjama ar kai visi sutaria. Lyderystė gali sugrąžinti visuomenės pasitikėjimą, mobilizuoti pokyčiams ir užtikrinti sprendimų įgyvendinimą. Aišku, kalbu apie lyderystę, kuri stato, o ne griauna.

– Kaip elgiasi mūsų politiniai lyderiai šių dienų krizės kontekste? Ko galėtume iš jų pasimokyti arba ko vengti?

– Turbūt viskas priklauso nuo krizės pobūdžio. Pavyzdžiui, Rusijos karinės invazijos akivaizdoje mūsų politiniai lyderiai demonstruoja susitelkimą ir ryžtą visokeriopai padėti Ukrainai. Tai sveikintina, bet kartu galima pastebėti, kad čia nėra kažkokių esminių skirčių. Visi sutaria, kad reikia padėti ir todėl vieningai dirba. Juk tai yra ir mūsų pačių saugumo interesas. Tačiau, kai kalbame apie kitas krizes, kur sutarimo yra daug mažiau, būtent tada ir išryškėja arba neišryškėja lyderystės vaidmuo.

– Ko trūksta mūsų politiniams lyderiams? Aiškios vizijos, vertybių ar elementarių komunikacijos žinių?

– Sunku apibendrinti, bet aš matau du dalykus. Pirma, mūsų lyderiai nemėgsta pripažinti savo klaidų. Tarsi jie būtų ne žmonės, o kažkokie kiborgai, kurie niekada negali suklysti ar neteisingai įvertinti situaciją. Mes tarpstame kultūroje, kurioje už klaidas paprastai baudžiama, o ne mokomasi iš jų.

Antra, prisitaikymas. Daug puikių žmonių neturi raudonųjų linijų ar bijo garsiai išsakyti savo poziciją, todėl, laikui bėgant, organizacijose tampa prisitaikėliais. Kai tokie žmonės pradeda lyderiauti, iš lyderystės belieka tik trumpalaikiai taktiniai žaidimai.

– Kokios politinės komunikacijos priežastys turi įtakos didėjančiam visuomenės nepasitikėjimui politiniais lyderiais ir valdančiosios daugumos reitingų smukimui?

Daug puikių žmonių neturi raudonųjų linijų ar bijo garsiai išsakyti savo poziciją, todėl per laiką organizacijose tampa prisitaikėliais.

– Politologai yra nustatę dvi taisykles, susijusias su reitingais: reitingai visada svyruoja ir paprastai valdančiųjų reitingai per laiką krinta. Nepaisant to, manau, kad mano jau minėtas gebėjimas viešai pripažinti klaidas yra vienas iš būdų didinti pasitikėjimą politinėmis institucijomis.

Kitas svarbus aspektas – empatija. Kai įgyvendiname praktiškai bet kokias reformas, kažkas nukenčia, kažkam ekonominė situacija pablogėja. Ar politiniai lyderiai pastebi tuos žmones, ar tiesiog ignoruoja? Ar politiniai lyderiai pripažįsta tas rizikas ir bando jas suvaldyti, ar, vėlgi, ignoruoja? Ignoravimas visada generuoja pyktį, o pyktis – nepasitikėjimą, nusivylimą ir abejingumą. To Lietuvoje ir taip yra per daug.

– Žvelgiant retrospektyviai ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio politikos kontekste – kaip politinė komunikacija pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį ir kokie pokyčiai gali mūsų laukti netolimoje ateityje?

– Mane visada erzindavo ir erzina nusaldinta komunikacija. Ryšių su visuomene ir komunikacijos agentūrų eroje, kur vis labiau valdo technologijos, trūksta autentikos ir gylio. Trūksta drąsos pasižiūrėti į save kritiškai ar kalbėti nestandartiškus dalykus. Dar vienas susijęs dalykas – tuščiaviduris vizualumas, arba formos viršenybė. Jo yra tiek daug socialiniuose tinkluose ir jis neišvengiamai persikelia į politinę komunikaciją. Mes nuolatos matome politikų veidus be turinio. Per tai bandoma sukelti kažkokius pozityvius jausmus elektoratui, prisijaukinti jį, bet tas paviršutiniškumas, orientuotas į patiktukų rinkimą, labai greitai nusidėvi.

Nemanau, kad artimiausiu metu šios tendencijos iš esmės keisis. Atvirkščiai – technologinė revoliucija dar labiau greitina politinės komunikacijos apsukas, o su greičiu neišvengiamai nukenčia gylis, autentika ir tam tikri kiti niuansai. Paradoksalu, bet dėmesio ekonomikoje tampa vis sunkiau gauti rinkėjų dėmesio.

– Kaip universitetas gali spręsti dabartinės politinės krizės akivaizdoje kylančias problemas? Koks galėtų būti universiteto vaidmuo?

– Universitetas yra vieta, kur turėtų vykti visokeriopas ugdymo procesas. Studentai turėtų ne tik iškalti kažkokias mokslines teorijas ar įgyti daugiau žinių, bet ir užsiauginti vidinį stuburą. Dabar universitetuose yra labai daug pataikavimo ir noro įsiteikti studentams.

Kitas momentas – perspektyva. Studijos dažnai susiaurinamos jau bakalauro lygyje ir sufokusuojamos į būsimą profesiją. O juk ateities pasaulyje, kuriame ypatingą vaidmenį turės dirbtinis intelektas, plati perspektyva suteikia išskirtinės pridėtinės vertės. Būtent todėl šiais metais fakultete pradėsime vykdyti plataus pobūdžio tarpdisciplininę bakalauro studijų programą „Politika, filosofija ir visuomenė“. Nežinau, kiek stojančiųjų dėmesio sulauksime, bet žinau, kad Lietuvoje tokio pobūdžio studijų programų praktiškai nėra.

Visa mūsų aukštojo mokslo reguliavimo sistema vis dar gyvuoja industrinėje eroje ir bando sugrūsti viską į disciplinų gardus, o realybė jau seniai peržengusi tų gardų ribas. Štai čia reikia ir pačių universitetų lyderystės, kad nebijotume eksperimentuoti, kvestionuoti, kurti ir perkurti studijas.

– Kaip manote, kodėl  socialdemokratai  sulaukė tokio pasisekimo per rinkimus – laimėjo daugiausiai merų postų?

– Tai – ne socialdemokratų nuopelnas. Sakyčiau, lėmė du dalykai – demografija kito, mes matėme, kad anksčiau ar vėliau tas virsmas turi įvykti, nes visai kitoks rinkėjų kontingentas telkiasi Vilniaus rajone. Antras dalykas, kuris, manau, sužaidė labai stipriai, – mobilizacija. Per antrą turą žmonės patikėjo. Čia pasistengė ir influenceriai, kurie bandė visa tai pastumti ir ta mašina pajudėjo. Rinkėjai buvo aktyvūs, išėjo balsuoti ir įvyko virsmas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jūsų manymu, socialdemokratai po daug metų taryboje turės daugumą. Tad pagal naujas žaidimo taisykles ir merų galias, ar tas laimėtojas toliau jaus laimėjimo pergalę?

– Čia priklausys, kaip jie nuspręs elgtis. Lenkų rinkimo akcijai dabar yra labai ryškus ženklas, kad jiems reikia keisti taktiką ir strategiją. Tai, kas veikė prieš trisdešimt metų, dabar jau nebeveikia, nes atsirado visai kitas rinkėjų kontingentas. Ir tu negali kalbėti jau vien savo etninei grupei. Jau reikia kalbėti truputėlį plačiau, ką ir darė socialdemokratai. Jie paėmė lenkų tautybės žmogų. Tai, sakyčiau, jeigu Lenkų rinkimo akcija norėtų pakonkuruoti, jiems reikėtų išstatyti lietuvį ar lietuvę iš savo pusės ir pasakyti: „Žiūrėkite, mes irgi plačiau mąstome, ne tik etniniu principu“. Ar jie taip elgsis, – atviras klausimas.

Buvo daug tokių kultūrinių karų, kurių metu konservatoriai dažnai būdavo tapatinami su Laisvės partija. Ir šioje vietoje jie nukentėjo, nes Lietuvoje rinkėjai yra vis dar pakankamai konservatyvūs.

 

– Vilniaus mieste taip pat buvo ganėtinai neaiški kova – daugiau buvo už ar prieš?

– Sunku pasakyti, nes buvo ir to, ir to. Akivaizdu, kad Valdas Benkunskas nesukėlė tokios pačios euforijos kaip Remigijus Šimašius per pirmąją kadenciją. Vadinasi, už jį balsuojančių nebuvo tiek daug. Ir buvo daug tų, kurie tikrai balsavo prieš Artūrą Zuoką, nes žinojo, ko galima iš jo tikėtis. Tas praeities šleifas jam tikrai nepadeda. Čia irgi įvyko tokia mobilizacija kaip Vilniaus rajone.

– Kai kas šiuos rezultatus bando sieti su būsimais Seimo rinkimais kitų metų gegužę. Tačiau dalis apžvalgininkų sako, kad nereikėtų sutirštinti spalvų. Kai kurių partijų procentiniai punktai rodo, kad nėra taip blogai…

– Šiaip per Seimo rinkimus tas švytuoklės principas visada galioja. Jei ta švytuoklė staiga sustotų ir nebegaliotų, ir dabartinė valdančioji dauguma išsaugotų savo daugumą, tai būtų vos ne stebuklas. Būtų netikėta, nes visada poziciją keičia opozicija. Taip jau yra. Vien buvimas valdžioje konservatoriams buvo skausmingas. Laisvės partijai – panašiai. Na, o Liberalų sąjūdžiui – visiška sėkmė. Ir – dviem merais daugiau. Dabar jie turi devynis merus. Tokį rezultatą jie buvo pasiekę tik 2015-aisiais, kai turėjo dešimt merų. Jie pasirodė stipriai, nenukentėjo būdami koalicijoje. Tada kyla klausimas, ką bendro konservatoriai turi su Laisvės partija. Galbūt čia yra kažkokia ideologinė krizė, nes ne per seniausiai buvo daug tokių kultūrinių karų, kurių metu konservatoriai dažnai būdavo tapatinami su Laisvės partija. Ir šioje vietoje jie nukentėjo, nes Lietuvoje rinkėjai yra vis dar pakankamai konservatyvūs.

– Na, o pabaigai pakalbėkime apie Anykščių mero rinkimus.

– Čia gaunasi įdomi dilema. Ta prasme, kad tas žmogus, kuris yra teistas, jam teismas draudžia dirbti valstybės tarnyboje, bet leidžia vadovauti valstybės tarnyboje dirbantiems žmonėms. Iš esmės ta mero pozicija yra dar aukštesnė, tad kertasi su logika. Vadinasi, teistas žmogus gali eiti į aukštesnę poziciją ir vadovauti, bet negali pats dirbti valstybės tarnyboje. Aišku, čia yra tas demokratinis – rinkiminis – momentas, bet matosi, kad mūsų teisinė sistema nebuvo susidūrusi su tokia situacija ir jai, akivaizdu, nepasiruošusi. Ir nors žmonės žino kandidato istoriją, jo praeitį, vis dėlto išrenka. Tai yra tarsi netiesioginė indikacija, kad žmonės nepasitiki teisine sistema.

Būkime atviri: mažai abejojančių, kad dabartinis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis nebus išrinktas trečiai kadencijai. Nebent nutiktų kažkas netikėto. Nors šiuo metu dėl Kauno mero posto ketina varžytis net 12 kandidatų, dalis jų plačiai visuomenei paprasčiausiai nežinomi.

Kas paskatina politikus dalyvauti rinkimuose, kai pralaimėjimą galima prognozuoti iš anksto? Aurelijus Veryga ar Vytautas Juozapaitis sudarys didžiausią konkurenciją dabartiniam merui? Kodėl Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai taip apleido savo pozicijas tradiciškai konservatorių bastionu vadintame mieste?

Apie tai pokalbis „Kauno dienos“ studijoje su A. Lašu. Priminsime, kad savivaldybių tarybų ir merų rinkimai vyks kovo mėnesio 5 d., o galutinis kandidatų sąrašas bus patvirtintas vasario 3 d.

Ukrainos kariuomenė tvirtina, kad cheminis ginklas Ukrainoje tikrai buvo panaudotas, nors amerikiečiai tokio fakto nepatvirtino, bet valstybės sekretorius Antony Blinkenas tikina turintis įtikinamos informacijos, kad tokie ginklai gali būti panaudoti siekiant galutinai užimti Mariupolį. 

Britai teigia, kad tokiems faktams pasitvirtinus bus reaguojama ryžtingai ir svarstomos visos galimybės.

Vakarai tyli, nes neturi pakankamai įrodymų

Anot KTU politologo dr. Ainiaus Lašo, Vakarai nesiima konkrečių veiksmų, nes neturi patvirtintos informacijos ir nėra užtikrinti dėl cheminio ginklo paleidimo Mariupolyje.

Vakarai laukia kažkokios „cheminės Bučos“, t. y. kai bus akivaizdu, matysime nuotraukas žmonių, mirusių nuo cheminės atakos ir tada bus imamasi veiksmų.

„Šiuo atveju Vakarai tiesiog neturi tikslios informacijos arba neturi, kaip jos patikrinti. Matome, kad tos atakos pasekmės irgi nėra aiškios žmonių gyvybių prasme, tai tas neapibrėžtumas komplikuoja aiškesnį Vakarų atsaką, nes trūksta užtikrintumo. Iš kitos pusės, tai padeda Rusijai, nes tai tarsi pirmas testas, kuris praeitas, nes Vakarai laukia kažkokios „cheminės Bučos“, t. y. kai bus akivaizdu, matysime nuotraukas žmonių, mirusių nuo cheminės atakos ir tada bus imamasi veiksmų. Vakarai reaguoja atsargiai, tarsi laukdami didesnės tragedijos“, – teigė dr. A. Lašas.

193 valstybės, įskaitant Rusijos Federaciją ir Ukrainą, yra pasirašiusios nenaudoti cheminio ginklo dar 1997-aisiais. Pasaulinė cheminių ginklų priežiūros institucija, deja, nelabai turi galios kažką padaryti Rusijai dėl sutarties nesilaikymo.

„Akivaizdu, kad tokia organizacija negalėtų nieko padaryti Rusijai, nes tai vis dėlto yra tarptautinis susitarimas, kurio įgyvendinimas yra priklausomas nuo valstybių narių geranoriškumo, atvirumo ir sutikimo su tam tikromis taisyklėmis. Šiuo atveju mes matome, kad Rusija jokių taisyklių nepriima arba priima tik tas, kurios yra palankios jai pačiai. Nemanau, kad čia yra tas sankcionavimo mechanizmas, kuris suveiktų, bet turim pripažinti, kad nėra aiškumo, kas buvo ten panaudota, nėra aiškių vizualinių įrodymų, kad žmonės nukentėjo“, – kalbėjo politologas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ukraina sulaikė Kremliui artimą ir valstybės išdavimu kaltinamą oligarchą V. Medvečiuką, kurį buvo siūloma iškeisti į belaisvius ukrainiečius, tačiau abejotina, kad Vladimirui Putinui tokie mainai aktualūs.

„Sunku spręsti apie asmeninius santykius ir jų svarbą pačiam V. Putinui ir jo režimo šalininkams, bet nemanau, kad V. Putinas rinktųsi tokius mainus, nes čia problematika ir tikslai nėra kažkokie asmeniniai ar susiję su konkrečiais asmenimis. Mes matome, kad Rusija siekia rimtesnių tikslų: siekia paimti kiek galima daugiau Pietinės, Pietrytinės Ukrainos ir tada tai naudoti kaip svertą kažkokiose derybose ar tiesiog įsitvirtinti ten ir maksimaliai bandyti susilpninti Ukrainą“, – Rusijos veiksmus analizavo dr. A. Lašas.

Anot politologo, Ukraina dabar labiausiai vertina paramą veiksmais, o ne žodžiais, nes „susirūpinimo“ išreiškimas tiesiogiai kariauti nepadeda.

Mariupolis sulaukė pastiprinimo

Anot atsargos pulkininko Vaidoto Malinionio, į suniokotą Mariupolį pagaliau atvyko pastiprinimas, tačiau nėra aišku, kokio jis dydžio.

„Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovičius „Facebook“ paskelbė informaciją, kad Mariupolyje Azovo kovotojai gavo pastiprinimą, tai čia kaip ir gera žinia. Jis rašo, kad tai yra ganėtinai didelis pastiprinimas, galbūt ir kovotojų, ir kažkokios ginkluotės padaugėjo, sunku pasakyti. O. Arestovičius rašė, kad rizikuodami jie tą darė. Be abejo, jie yra apsupti, bet kiekvienoje apsuptyje yra ir tarpai“, – teigė V. Malinionis.

Sulaikytas oligarchas V. Medvečiukas yra artimas V. Putino žmogus.

„Žinant tai, kad V. Putinas yra V. Medvečiuko dukros krikštatėvis, kas rodo jų artimą ryšį, šitas oligarchas yra labai aukštos vertės taikinys, jo paėmimas yra didelė sėkmė Ukrainos pusėje ir derėtis dėl jo reikia“, – sakė atsargos pulkininkas.

Rusija, paskelbdama apie galimą cheminį išpuolį Mariupolyje, galimai tikrino, kokia bus pasaulio reakcija.

Gali būti, kad čia buvo bandoma žiūrėti, kokia bus pasaulio reakcija į cheminio ginklo panaudojimą.

„Cheminis ginklas panaudotas, mirčių nėra, kiek žinoma, nukentėjo trys Azovo kariai, jie patyrė tam tikrus dirginimus, apie sužalojimus nerašoma, tai pats faktas, kad buvo kažkas panaudota, yra, bet teigti, kad buvo panaudota kovinė cheminė medžiaga, tikrai negalime. Iš Rusijos pusės buvo viešas įspėjimas, kad reikėtų Azovo vyrus naikinti būtent tokiomis cheminėmis medžiagomis, kaip „Kurmis“. Gali būti, kad čia buvo bandoma žiūrėti, kokia bus pasaulio reakcija į cheminio ginklo panaudojimą. Ta reakcija buvo iš Jungtinės Karalystės ir JAV ir buvo pasakyta, kad visi sprendimai dabar „ant stalo“, jeigu pasitvirtins, kad kažkokia cheminė medžiaga buvo panaudota. Teigti, kad buvo panaudotas masinio naikinimo ginklas negalima, nes nėra pasekmių – žuvusių žmonių“, – aiškino V. Malinionis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Luhansko ir Donetsko srityse yra telkiama šimtatūkstantinė Rusijos armija, tačiau didelė dalis karių Ukrainoje kaunasi nuo pat karo pradžios, yra išsekę ir praradę nemažai karinės technikos.

„Armija telkiama, bet reikia neužmiršti, kad tokios kokybės, kokią jie turėjo vasario 24 dieną, jie nebeturės, kadangi dalis tų karių yra atitraukti iš Kyjivo srities, jie yra smarkiai sumažėję, apšaudyti ir technikos neturi. Toks pergrupavimas tikrai kokybės neduos. Mariupolyje situacija – labai bloga, tačiau patys ukrainiečiai pripažįsta, kad tai yra strateginis taškas. Jeigu Rusijai pavyktų pilnai pralaužti pasipriešinimą, jie galėtų efektyviau naudoti savo pajėgas ir vystyti savo puolamuosius veiksmus. Klausimas, ar Rusijai pavyks su tom pergrupuotom, iš likučių surinktom pajėgom organizuoti efektyvų puolimą“, – kalbėjo V. Malinionis.

Anot ukrainiečių, Kharkove esantys kariai – gerai pasiruošę.

„Rusijai užimti Kharkovo, kaip ukrainiečiai sako, nėra šansų, nes jis labai gerai įtvirtintas ir gynyba labai gerai organizuota“, – teigė atsargos pulkininkas.

Pasak V. Malinionio, ukrainiečiai per dieną praranda po keletą priešlėktuvinių gynybos sistemų, todėl jos iš Vakarų turėtų būti tiekiamos nuolat. 

Pasak A. Lašo, sunku atsakyti, ar NATO daro pakankamai, kad padėtų Ukrainai.

„Supraskime du dalykus. Vienas – NATO nėra kažkoks atskiras veikėjas. Tai vis dėlto yra organizacija, kuri apvienija veikėjus, t. y. šalis nares, ir jos atitinkamai daro kažkokius sprendimus. NATO daugiau atspindi tam tikrą bendrą konsensusą, o veikia atskiros šalys. Girdžiu labai daug kritikos NATO, bet mes esame NATO dalis. Supraskime, kad NATO nėra bejėgė. Ji yra tiek galinga, kiek šalys narės yra galingos ir pasiruošusios veikti“, – aiškino jis.

„Ar Vakarai dabar daro viską, ką įmanoma? Be abejo, kad ne. Tam yra realios priežastys. Niekas nenorėtų, kad prasidėtų atominis karas. Jeigu NATO šalys įsitraukia tiesiogiai į šį konfliktą, tai labai padidėja pavojus būtent tokio scenarijaus. Todėl bandoma netiesiogiai remti ginklais, bet iki kokio lygio – tai visiems nėra aišku“, – kalbėjo politologas.

Jis aptarė ir galimus pavienių šalių sprendimus remti Ukrainą.

„Suprantama, kad jei mes kalbame apie kažkokį veiksmą, mes turime kalbėti ir apie potencialų atoveiksmį. Jeigu tas atoveiksmis bus, kai nuėjai ir pats kažką padarei, tai bus problemų, pačiam reikės ir tvarkytis su tuo atoveiksmiu, tarkime, iš Rusijos pusės. Nemanau, kad mažesnės šalys imtųsi kažkokių veiksmų pačios ir kištu po tanku visą NATO. Manau, kad jos tikrai saugosi. Mes matome, kad ta diskusija, kuri vyksta, vyksta būtent NATO sutarimo rėmuose, kad po to nereikėtų visiems srėbti kažkokių problemų“, – teigė politologas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Rusijai įvestos sankcijos neturi precedento. Pasak A. Lašo, poveikis Rusijai yra vienareikšmiškas.

Situacija Rusijai tik sunkės, o ne lengvės. Bet klausimas, kur Vladimiras Putinas gali trauktis kaip vadovas.

„Čia net nėra, ką diskutuoti. Ta apimtis yra tokia plati. Ji nebėra tik formali, ji yra neformali. Įmonės masiškai traukiasi, nes yra tam tikra banga. Ji irgi turės visapusišką poveikį nuo grynai makroekonominio iki mikroekonominio, iki politinio. Tas visas spektras bus paliestas, ir jau yra paliestas. Situacija Rusijai tik sunkės, o ne lengvės. Bet klausimas, kur Vladimiras Putinas gali trauktis kaip vadovas. Ir aš sunkiai įsivaizduoju atsitraukimo scenarijus. Manau, kad tikrai yra didelė tikimybė, kad jam reikia pergalės bet kokia kaina. Manau, kad jis tai supranta. Ir tas sulėtėjimas karo veiksmuose, kurį mes matome, gali būti, kad yra laikinas. Ir po to seks dar intensyvesni ir žiauresni veiksmai, nes V. Putinas neturi, kur trauktis“, – svarstė pašnekovas.

A. Lašas įvertino, kuo svarbus Kinijos požiūris į šį karą.

„Kinija yra ta šalis, kuri gali Rusijai padėti suvaldyti esamą situaciją ekonomiškai. Bet taip pat ji gali paskandinti Rusiją iki galo. Šiuo atveju mes ir matome, kad Kinija supranta tą savo vaidmenį, ji bando lyg sėdėti ant tvoros. Ji supranta, kad šis konfliktas, nors bendrai makroekonomine prasme žiūrint, ne į naudą, nes poreikis jų prekių galbūt sumažės, globali ekonomika sulėtės. Bet turint omenyje, kad kitos šalys tiek išleis savo resursų karui, jie yra tie potencialūs laimėtojai iš viso šito konflikto. Jeigu mes žiūrime pagal tą žalą, kurią patirs Vakarai dėl naudojamų sankcijų, investicijų į Ukrainą, atstatymo ir taip toliau, tai Kinija gali daug labiau išlošti ir sustiprinti savo pozicijas. Jie tai suvokia, todėl žaidžia pakankamai atsargų žaidimą, neparemdami labai aiškiai nei vienos, nei kitos pusės“, – aiškino politologas.

Pasak A. Lašo, valdžia turėtų skleisti ne skirtingas žinutes, o susėsti ir susitarti.

„Reikia ieškoti konsensuso. Tie galios centrai turėtų susitikti, aptarti, surasti bendrą sprendimą ir žengti tą žingsnį. Ar tai bus žingsnis atgal, ar į šoną, ar į priekį, tai yra bendro konsensuso dalis. Būtent taip turėtų būti formuojama mūsų užsienio politika“, – sakė A. Lašas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Priminsiu, kad kai mes stojome į Europos Sąjungą ar NATO, tai buvo bendra pozicija, mes tiesiog supratome, kad tai yra svarbus tikslas ir po to iš esmės jokios diskusijos nevyko. Šiuo atveju turėtų būti tas pats – turėjo būti tas pats. Neįvyko. Dabar vėl reikėtų surasti konsensusą. Jis turbūt nebus idealus nei vienai, nei kitai pusei, bet būtent tuo pagrindu mes turime tam tikrą pirmą žingsnį arba tolesnius žingsnius galime daryti, ir jie bus pakankamai patikimi“, – teigė A. Lašas.

„Tai, kad dabar valstybė komunikuoja vienaip, o paskui komunikuoja jau vėl kitaip, sudaro sunkumus mums. Pagaliau, jei mes norime net ir spręsti šią krizę, ši dvikalbystė taip pat nepadeda spręsti šios situacijos. Reikia susėsti, nuimti tas ambicijas, pakalbėti, pabandyti suderinti tas pozicijas ir atrasti kompromisą, nes politika yra kompromisų menas“, – šnekėjo jis.

„Jeigu žiūrime iš Europos Sąjungos (ES) perspektyvos, parama yra ta, kurią mes matėm jau ir dabar. Pavyzdžiui, sprendžiant migrantų klausimus, kalbant su Iraku, sprendžiant vakcinacijos klausimus, parama dėl pačių vakcinų teikimo ir užsakymo. Tokia didelė, sisteminė parama yra visiškai kitokio lygo. Tvorą mes galime patys pasistatyti, bet įtikinti Iraką, kad jis nutrauktų skrydžius į Minską, mes tikrai negalime, mes neturime svertų. Susikalbėti su Kinija dėl kažkokių prekybos sąlygų mes negalime, vieni eiti į NATO ir kalbėti apie ES ir NATO intensyvesnius santykius mes taip pat neturime pakankamai svertų. Va čia ateina Europos Sąjunga kaip sisteminė galia, kuri gali savo dydžiu kažką pasakyti, kažko paprašyti, paremti mus. Tai jaučiasi iš karto. Kaip ir su migrantų krize, nors ir mūsų valdžios atstovai nori pasakyti, kad išsprendė tą krizę, ir iš dalies jie tikrai prisidėjo prie tos krizės suvaldymo, bet buvo ir didelė ES įtaka, reikšmė, kurios negalime nematyti“, – sakė A. Lašas.

Esą U. Von der Leyen kalboje akcentavo ir Baltarusijos hibridinę ataką. Tai – pirmasis kartas, kada iš jos lūpų sklido tokie žodžiai. Tačiau, anot A. Lašo, tai nereiškia, kad Europos vadovai Lietuvą išgirdo tik dabar: „Manau, kad aukščiausi Europos vadovai mus išgirdo ir anksčiau, tiesiog dabar buvo ta proga tai įvardyti aukščiausiu lygiu. Europos Komisijos vadovė tą ir padarė. Šiuo atveju tas mūsų naratyvas, kurį mes bandėme projektuoti, yra priimtas, nekvestionuojamas, ir tai mums suteikia galimybes toliau dirbti su ES, spręsti kažkokias einamąsias problemas migrantų krizės kontekste. Čia vienareikšmiškai didelis pasiekimas, mūsų užsienio politikos pasiekimas, kad ES vadovai tą situaciją mato taip pat, kaip ir mes matome“.

Europos Komisijos vadovė taip pat žadėjo nekartoti klaidų, kurios buvo padarytos praėjusios finansinės krizės metu. Tai reiškia, kad pinigų srautai nebus stabdomi.

Nors ir mūsų valdžios atstovai nori pasakyti, kad išsprendė tą krizę, ir iš dalies jie tikrai prisidėjo prie tos krizės suvaldymo, bet buvo ir didelė ES įtaka, reikšmė, kurios negalime nematyti.

„Jau mes iš tos krizės praktiškai išlipę, ir pati U. Von der Leyen paminėjo, kad dauguma ES šalių jau yra pasiekusios prieškrizinio laikotarpio lygį. Problema bus suvaldyti tas investicijas, kad jos iš tikrųjų būtų prasmingos, apie ką taip pat buvo kalbama ir žaliojo kurso kontekste, ir skaitmeninių įgūdžių kontekste. Kitas dalykas, kai ateina tiek pinigų į ekonomiką, neišvengiamai susiduriame su infliacija. Mes jau dabar Lietuvoje su ja susiduriame ir tai ganėtinai skaudžiai atsiliepia žmonėms su mažesnėmis pajamomis ir perspektyvomis, taip pat pensininkams. Čia yra nelygybės klausimas“, – teigė KTU docentas.

Metinėje kalboje U. Von der Leyen kalbėjo ir apie Afganistaną. Ji teigė, kad ES palaiko Afganistano žmones ir skirs jiems papildomą paramą. Anot A. Lašo, sunku pasakyti, ką tokie žodžiai galėtų reikšti: „Dėl migracijos krizės pergyvenama, bet šiuo atveju ES pasiekimai čia yra labiau riboti ir kažkuo pasigirti tikrai negalima. Tie žodžiai, jog mes esame su afganistaniečiais, su jų teisininkėmis, remiame moterų teises, – gražūs žodžiai. Realiai sunku pasakyti, ką tai reiškia, nes labai sunku šioje situacijoje netgi suteikti pagalbą tiems žmonėms, kuriems to labiausiai reikia. Tiesiog ES rankos ir galimybės yra apribotos, nežiūrint į tai, kad ES iš tiesų yra viena didžiausių humanitarinės pagalbos teikėjų pasaulyje“.

Europos Komisijos pirmininkė dar minėjo, kad kitais metais Europos laukia egzaminų metai. KTU docentas irgi manė, kad tų išbandymų bus daugybė.

„Tų egzaminų ne vienas. Aš kažkaip gal neužfiksavau to posakio, bet manau, kad tų egzaminų tikrai yra daug. Tai, kas buvo pabrėžta ne vieną kartą, esminiai momentai: žaliasis kursas, skaitmeniniai įgūdžiai, investicijos į naujo tipo ekonomiką, jaunimo kvalifikacijos kėlimas. Kitas dalykas yra vidinis – politinė valia, apie ką skundėsi Europos Komisijos vadovė. Iš tiesų Europos Sąjungoje yra sudėtinga sutarti, nes šalių yra daug, nuomonių daug, interesų daug. Reikia kartais stebėtis, kad ES veikia taip, kaip veikia, – pakankamai efektyviai, jeigu žiūrime į kiekį žaidėjų, kurie turi susitari. Iššūkių tikrai daug. Tie egzaminai, nemanau, kad kitais metais bus išskirtiniai. Jų tikrai pakaks ir už dvejų metų, ir už trejų, nes ES nuolat turi tuos iššūkius ir galima sakyti, kad po kitų metų neišsipildys ramybės scenarijus. Tikrai nesakyčiau, kad kiti metai bus kažkokie išskirtiniai ar labiau išskirtiniai nei šie, kurie tikrai nestokojo iššūkių“, – sakė jis.