Aleksandrui Fiodorovičiui (1881–1970), visuomenėje labiau pažįstamam Kerenskio pavarde, vėl pavyko išsaugoti valdžią, tačiau problemų jo vyriausybei kilo bene kiekvieną dieną – valstiečiai grobė dvarininkų žemes, rusų kareiviai iš Didžiojo karo (1914–1917) Rytų fronto dabar dezertyruodavo ištisais pulkais, darbininkai periminėjo įmonių valdymą į savo rankas, gamybos sektorius traukėsi, dėl nesibaigiančių piketų krito darbo našumas, padaugėjo pogromų, kareivių maištų, valstiečių sukilimų, padegimų, įsišėlo infliacija, o gauti maisto produktų darėsi vis sunkiau (vėl sklido kalbos apie badą).

Baigiantis 1917 m. vasarai, Antrojo reicho (1871–1918) pajėgos perėmė iniciatyvą Rytų fronte ir tų pačių metų rugsėjį jų rankose atsidūrė dabartinės Latvijos valstybės sostinė Ryga. Vėliau Rusijos žiniasklaidoje pasklido pasakojimai, apie prievartavimus ir plėšimus Rygoje, už kuriuos buvo atsakingi ne vokiečiai, o besitraukiantys rusų kariai.

Tai buvo didingos dienos, kai ore tvyrojo maištingos nuotaikos, o būsimųjų komjaunuolių miegamuosiuose lytinių sueičių metu orgazmo euforiją išreikšti norinčios lūpos vis dažniau tardavo žodžius „splotila naveki velikaja Rus“ (tuo padėdamos pamatus būsimajam Sovietų Sąjungos himnui).

Tai buvo didingos dienos, kai ore tvyrojo maištingos nuotaikos.

Tai buvo metas, kai Rusijos miestų gatvėse vis dažniau galėdavai išvysti žmones be galo rūsčiais teisuoliškais veidais. Jų veidai buvo tokie rūstūs, kad savo rūstumu pranokdavo net šią žiemą protestavusių ūkininkų, išmaniųjų „Hamas“ palaikymo komandos jaunuolių ir vakcinacijos priešininkų rūstybę. Net paties sovietinio paveldo sergėtojai negali žvelgti taip rūsčiai, kaip tie žmonės, kurių paveldą jie dabar sergsti.

1917 m. rudenį Aleksandro Fiodorovičiaus populiarumas vis labiau slopo, o vos prieš kelias savaites ties žlugimo riba balansavę bolševikai vėl ėmė atsigauti, tad Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) Centro komitetui nusiųstoje žinutėje pareiškė, kad būtina dar kartą pabandyti perimti valdžią Piteryje ir Maskvoje (joje teigta, kad būtent dabar yra galimybių pasiekti absoliučią bei neabejotiną pergalę).

Kai kurie bolševikų veikėjai bijojo Laikinosios vyriausybės represijų ir abejojo dėl šio pasiūlymo, tačiau pats Iljičius tikėjo savo uosle.

„Kas revoliucijos metu bus prieš mus?“ – anot Aleksandro Edmundo Vasiljevičiaus Šotmeno (1880–1937), jo paklausęs Vova.

1917 m. spalio 6 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių), pasidabinęs žilų plaukų peruku, apsiginklavęs netikru pasu ir apsimetęs liuteronų bažnyčiai priklausančiu suomių pastoriumi, Vladimiras Iljičius grįžo į Sankt Peterburgą.

To paties spalio 10 d. menševiko Nikolajaus Nikolajevičiaus Chimero, labiau žinomo Suchanovo pavarde, bute prasidėjo slaptas Centro komiteto narių susitikimas (iš 24 narių atvyko tik 12), kuriame svarstytas klausimas dėl valdžios užgrobimo.

Pasakojama, kad diskusijos būta ilgos ir audringos. Seni Vovos bičiuliai Levas Borisovičius (1883–1936), visuomenėje labiau žinomas Kamenevo pavarde, ir Jevsej Geršonas Radomyslskis (1883–1936) esą oponavo ginkluoto sukilimo idėjai, o buto šeimininkė Galina Flakserman visą naktį kaitė vandenį arbatai ir rūpinosi, kad dalyviams nepritrūktų sausainių, tačiau galiausiai už „draugo Ivanovo“ (Vladimiro Iljičiaus) pasiūlymą nubalsuota dešimčia balsų prieš du.

Spalio 16 d. buvo surengtas dar vienas susirinkimas. Levas Borisovičius ir Jevsej Geršonas vėl pakartojo savo abejones, bet Vova taip įniršo, kad net peruką nuo galvos nusitraukė, tad galiausiai, surengus balsavimą, sukilimui pritarimą išreiškė jau 19 narių.

Spalio 24 d. Vovos entuziazmas virto kone tikra isterija, mat, ankstų tos dienos rytą vyriausybės kariuomenė uždarė bolševikų leidyklą, kurioje buvo kuriami leidiniai „Kareivis“ („Soldat“) ir „Darbo kelias“ („Rabočij put“).

Slėptuvės šeimininkė, jauna bolševikė (agronomė) Margarita Vasiljevna Fotanova buvo priversta visą dieną lakstyti, vykdydama Vovos pavedimus ir pranešinėti jam apie padėtį mieste. Iš jos Vladimiras Iljičius sužinojo, kad Laikinoji vyriausybė ne tik nujaučia artėjančius neramumus, bet ir yra nusiteikusi priešintis (mieste statomos barikados).

Naktį iš spalio 24 į 25 dieną Sankt Peterburge tai šen, tai ten vis prasiverždavo smurtas. Iš vadinamojo Karinio revoliucinio komiteto atėjo nurodymai lojalios įgulos kareiviams ir ginkluotiems savanoriams, vadinamiesiems raudoniesiems sargybiniams, perimti svarbių su ryšiais, finansais ir susisiekimu susijusių objektų kontrolę (ši užduotis įvykdoma kone nesusidūrus su jokiu pasipriešinimus), o tos pačios dienos rytą išleistas atsišaukimas, skelbęs apie Laikinosios vyriausybės nuvertimą.

Supratęs, kad padėtis beviltiška ir labai pavojinga, Aleksandras Fiodorovičius nusprendė palikti Žiemos rūmus. Kai kas tikina, kad pabėgimui reikalingą transporto priemonę jam parūpino JAV ambasados darbuotojai. Tai buvo automobilis su Jungtinių Valstijų vėliava.

Būdamas Dūmos deputatu, Kerenskio pavarde plačiojoje visuomenėje labiau žinomas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) itin dažnai kritikavo caro režimą, tačiau nors pirmasis jo bei nuversto monarcho susitikimas buvo gana šiurkštus, išlikusi korespondencija leidžia kelti prielaidą, kad netrukus tarp antimonarchisto ir Nikolajaus Aleksandrovičiaus (1868–1918) aplinkos užsimezgė kažkas panašaus į abipusę asmeninio pobūdžio simpatiją.

„Jeigu valdovas būtų galėjęs atsikratyti savojo tiek mistinio, tiek ir politinio patvaldystės kulto ir sutelkti aplink save šalies jėgas, o ne saujelę niekšų, kuriais jis pasitikėjo, viskas būtų visai kitaip!“ – skelbia žodžiai, priskiriami memuarus (1931) išleidusiai rūmų damai Jelizavetai Aleksejevnai Naryškinai (1838–1928)

Iš pradžių Laikinoji vyriausybė svarstė išsiųsti Nikolajų ir jo šeimą į carienės pusbrolio valdomą Didžiąją Britaniją, tačiau netrukus šios idėjos buvo atsisakyta, mat britų valdžia dėl vidaus politikos intrigų Romanovams atvykti neleido.

Paprasti Rusijos gyventojai, kaip ir Vakarų europiečiai, vis labiau jautėsi nuvarginti dalyvavimo Didžiajame kare (1914–1918), tačiau dalis Laikinosios vyriausybės atstovų pasiryžo ne tik išsaugoti valdžią, bet ir toliau padėti Prancūzijai bei Didžiajai Britanijai.

1917 m. balandį (matyt, pagal Julijaus kalendorių) Antrojo reicho pajėgoms sudavus netikėtą smūgį rusų gynybos linijoms prie Stochido upės (dabartinė Ukraina), pesimistinės nuotaikos visuomenėje tik dar labiau sustiprėjo, o to paties mėnesio viduryje pačioje Laikinojoje vyriausybėje savo apogėjų pasiekė dėl skirtingo požiūrio į karą kilęs Aleksandro Fiodorovičiaus ir užsienio reikalų ministro Pavelo Nikolajevičiaus Miliukovo (1859–1943) konfliktas.

Įpusėjus 1917 m. gegužei (pagal Grigalijaus kalendorių), Aleksandras Fiodorovičius jau nebebuvo teisingumo ministras ir pradėjo eiti karo bei laivyno ministro pareigas.

Vos tapęs karo ministru, Saša palaimino vadinamąją „Kareivio teisių deklaraciją“ (suteikusią kareiviams vienodas teises su civiliais dalyvauti politinių partijų veikloje, ne tarnybos metu vilkėti civiliais drabužiais ir garantavusią jiems asmeninės korespondencijos slaptumą) bei pradėjo uolią viešųjų ryšių kampaniją, siekdamas savo charizma įpūsti dvasios naujam puolimui (jis lankė armijas, „pliekiant ugniai, skraidė po frontą tai automobiliu, tai aeroplanu, tai bėgte“, bandė auklėti provokatorius, pagerbdavo didvyrius, asmeniškai perrišinėjo žaizdas).

Iš pradžių atrodė, kad ši naujojo valstybės lyderio veikla gali duoti tikrai neblogų rezultatų, mat 1917 m. liepos 1 d. (pagal Julijaus kalendorių birželio 18 d.) prasidėjusiu puolimu rusų pajėgoms pavyko užimti Kalušą ir Galičą (dabartinė Ukraina), paimti į nelaisvę nemažai Austrijos–Vengrijos imperijos karių bei pralaužti frontą bent 30 km, o ir pačių rusų nuostoliai, palyginus su ankstesniais puolimais, buvo gan menki (vos 38 tūkst. prarastųjų).

Problema tikriausiai slypėjo tame, kad tie žuvusieji, matyt, buvo paskutinieji visoje to meto rusų kariaunoje, turėję dar kažin kokią, nepaaiškinamą motyvaciją terliotis Didžiojo karo purvyne, tad vos prasidėjęs puolimas netrukus ėmė strigti.

Jis to meto nuotraukose atrodo panašus į slaptose homoseksualų orgijose lankytis pamėgusį tradicinių šeimos, tautinių ir religinių vertybių gynėją.

„Kuriems velniams mums ta revoliucija? Vietoje caro ten – lvovai ar kerenskiai. O mums vis tiek tupėti utėlėtiems apkasuose ir skęsti purve!“ – vis garsiau girdėdavosi civilių ir karių burbėjimas.

„Gana, su vokiečiais prisikariavote, drožkite, vyručiai, į užnugarį su buržujais kariauti, iš dvarininkų žemę, iš fabrikantų fabrikus atiminėti“, – tai šen, tai ten į raudas atsiliepdavo marksizmo sirenų giesmės.

Liepos 2 d. (pagal Julijaus kalendorių) vadinamojo Pirmojo kulkosvaidžių pulko atstovai, paveikti Levo Davidovičiaus Bronšteino (1879–1940) demagogijos, šaudami šūkį „Pirmoji kulka – Krenskiui!“, bene pirmą kartą pabandė nuversti Laikinąją vyriausybę. Aleksandras Fiodorovičius tuo metu vyko į frontą, tad perversmą teko atidėti kitai dienai.

Liepos 3 d. revoliucija buvo atidėta dar vieną kartą, mat Marijos rūmus, kuriuose posėdžiavo Laikinoji vyriausybė, susirinkusi minia rado tuščius. Nieko nepešusi, dalis minios patraukė plėšti parduotuvių ir „konfiskuoti“ automobilių, o kita – link buvusios Nikolajaus draugužės, baleto šokėjos Matildos (1872–1971) būsto, kuriame dabar posėdžiavo bolševikų lyderiai.

Prasidėjusi revoliucija iš pirmo žvilgsnio kai kuriuos bolševikus užklupo netikėtai. Minia augo, plėtėsi ir darėsi vis agresyvesnė, tačiau dabar nei iki tol žmones kurstę raudonieji, nei Tauridės rūmuose įsikūrusi Petrogrado taryba nebežinojo, kaip suvaldyti spirgančią masę.

Liepos 4 d. itin padaugėjo smurto ir susišaudymų, o liepos 5 d. visuomenė sužinojo apie Rusijos valdžios inkriminuotus kaltinimus bolševikams, dėl tarnavimo Antrajam reichui.

Populiaraus to meto šūkio „Visa valdžia – sovietams!“ autorius Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) šį kartą buvo priverstas ne tik sprukti prie Razlivo ežero, bet ir užsimaskuoti. Su peruku, mužiko kepure, „patobulintas“ kosmetikos priemonėmis ir be savo žymiosios barzdelės jis to meto nuotraukose atrodo panašus į slaptose homoseksualų orgijose lankytis pamėgusį tradicinių šeimos, tautinių ir religinių vertybių gynėją.

Ar šiomis dienomis turėtume kitokius Vietnamą, Kiniją, Venesuelą, Kubą, Nikaragvą?

Ar šiaurinę Korėjos pusiasalio dalį valdantis Kimų dinastijos paršelis dabar grasintų savo tautiečiams pietuose?

O galbūt Baltijos, Lenkijos ir Ukrainos valstybių žemės tebebūtų gūdi Rusijos provincija, kokia ji ir šiandien tebėra daugelio čionykščių žmonių protuose?

Tai – milijono verti klausimai, į kuriuos nėra atsakymų.

Tegalima konstatuoti faktą, kad Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970), miestui ir pasauliui labiau žinomas Kerenskio pavarde, buvo tikras politikas, tačiau jis pralaimėjo kovą dėl valdžios.

Gimė Saša 1881 m. gegužės pradžioje (pagal Julijaus kalendorių balandžio pabaigoje) Simbirske (dabartinis Uljanovskas). Jo tėvas dalį savo karjeros pradirbo pedagogu, tad neatmetama prielaida, kad Aleksandro tėvo auklėtinių būryje galėjo būti ir Uljanovų šeimos Vladimiras (1870–1924).

Galbūt Baltijos, Lenkijos ir Ukrainos valstybių žemės tebebūtų gūdi Rusijos provincija, kokia ji ir šiandien tebėra daugelio čionykščių žmonių protuose?

Pats Aleksandras pasirinko teisininko kelią ir galiausiai, įsitraukęs į politinę veiklą, tapo Dūmos (parlamento) deputatu. Prieš tai jam teko šiek tiek susidurti su carinio režimo atstovų represijomis ir netgi pasėdėti įkalinimo įstaigoje bei iškęsti tardytojų ir slaptųjų agentų (seklių) įkyrumą, mat jo pavardė sieta su socialistais revoliucionieriais (eserais), trudovikais (nuo eserų atskilę politikai) ir vadinamaisiais narodnikais – marksistuojančiais valstiečiais, tvirtinusiais, kad socializmo statybose svarbiausią vaidmenį gali suvaidinti ne miestų proletariatas, o į komunas susijungę kaimo žmogeliai (minėtas Aleksandro tėvo auklėtinis Vladimiras vėliau dažnai kritikavo narodnikus).

Kartu su žmona Olga jis susilaukė dviejų sūnų – Olego ir Glebo.

Caro pajėgoms žiauriai numalšinus dabar jau užmirštą 1916 m. vasaros sukilimą Kazachstane, Kirgizijoje ir kitose Centrinės Azijos žemėse, ištirti šio įvykio priežasčių ir pasekmių nuvyko būtent Aleksandras Fiodorovičius.

Jo nuomone, nebūta jokių iš anksto rengto sukilimo pėdsakų, jokio panislamizmo ir jokių vokiečių agentų, tik netikėtai išsiveržęs į neviltį įvarytų vietinių gyventojų įniršis.

„Dabar mums bus labai sunku kalbėti apie „turkų žvėriškumus Armėnijoje“, labai sunku bus kalbėti apie vokiečių žiaurumus Belgijoje, kai dalykų, kurie dėjosi Serimečjės kalnuose, pasaulis gal dar niekada nėra matęs“, – kalbėjo Aleksandras, gruodį pristatydamas Dūmoje savo tyrimą.

Prasidėjus 1917 m. pavasario revoliucijai, Aleksandras Fiodorovičius sugebėjo tapti ir Laikinojo valstybės Dūmos komiteto nariu, ir Darbininkų deputatų tarybos pirmininko Nikolajaus Čcheidzės (1864–1926) pirmininko pavaduotoju.

Netrukus abi institucijos pradėjo konkuruoti tarpusavyje, tad Aleksandrui teko rinktis tarp teisingumo ministro posto ir autoriteto darbininkų bei kareivių akyse. Jis ryžosi bent jau pabandyti nušauti du zuikius vienu šūviu ir galiausiai pareiškė tapsiąs darbininkų bei kareivių atstovu naujojoje vyriausybėje. Nepatyrę politikieriai jam plojo, tačiau seni kairieji vilkai suprato, kad Saša juos apgavo.

Vos tapęs teisingumo ministru, Aleksandras pradėjo siuntinėti visos Rusijos prokurorams įsakymą išlaisvinti politinius kalinius ir perduoti jiems naujosios vyriausybės sveikinimus.

Kiek vėliau, per vieną pirmųjų Laikinosios vyriausybės posėdžių, jis pasakė trumpą kalbą, kuria pasiūlė panaikinti mirties bausmę.

„Aleksandrai Fiodorovičiau, siūlydamas panaikinti mirties bausmę, jūs turite omenyje visus? Juk suprantate, apie ką aš kalbu?“ – anot populiarios legendos, paklausė monarchistas ir antisemitas Vasilijus Vitalijevičius Šulginas (1878–1976).

„Suprantu ir atsakau: taip, visus“, – atkirto Saša.

1917 m. kovo 17 d. (matyt, pagal Julijaus kalendorių) Laikinoji valstybė paskelbė beprecedenčių reformų programą: garantuojama spaudos ir susirinkimų laisvė, paskelbiama visuotinė amnestija, šaukiamas Steigiamasis susirinkimas visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės pagrindu ir slaptu balsavimu, vietoj policijos suformuojami liaudies milicijos būriai.

Šitaip Rusija iš bizantietišku viduramžių oru tebekvėpuojančio krašto vienu akimirksniu labai trumpam virto net ne modernia, o postmodernia valstybe.

Kol Laikinoji vyriausybė vykdė reformas, dabartinėse Ukrainos žemėse tvyrojo sava maištinga atmosfera, kurioje marksistinės idėjos persipynė su ukrainietišku nacionalizmu – kalbėta apie savą kariuomenę, ugdymą ukrainiečių kalba, autonomiją.

Dar tą patį kovą Nepriklausomybės (Maidano) aikštėje Kijeve įvyko teatralizuotas buvusio Rusijos ministro pirmininko Piotro Arkadijevičiaus (1862–1911), dar žinomo Stolypino pavarde, paminklo nukėlimas.

Reformatoriumi ir modernizatoriumi kai kurių žmonių laikytas Piotras buvo nužudytas Kijevo operos teatre, o dabar jo paminklui, kaip senojo režimo simboliui, buvo surengtas „teismas“, skyręs jam „mirties bausmę pakariant“ (nutempiant nuo postamento).

Tų pačių 1917 m. gegužę Centrinės Rados atstovai jau turėjo parengę Ukrainos autonomijos planą, tačiau į Petrogradą atvykusios Volodymyro Kyrylovčiaus Viničenkos (1880–1951) delegacijos nepriėmė nė vienas ministras.

Jai pasiūlyta palaukti iki Steigiamojo susirinkimo, tačiau galiausiai viskas baigėsi Aleksandro (tuo metu jau karo ministro), Iraklio Ceretelio (1881–1959) ir užsienio reikalų ministro Michailo Ivanovičiaus Tereščenkos (1886–1956) vizitu Kijeve.