PASAKOJIMAS APIE DU PUTINUS

Nors vėliau, ateinančius septynis dešimtmečius, viso pasaulio marksistai išsijuosę šlovino „Auroros“ šūvį ir Žiemos rūmų šturmą, nei 1917-ųjų pavasarį, nei tų metų vasarą, nei rudenį dauguma Rusijos gyventojų dar gerai nežinojo, kur juos nuves visą valstybę apėmęs chaosas.

Būdamas Dūmos deputatu, Kerenskio pavarde plačiojoje visuomenėje labiau žinomas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) itin dažnai kritikavo caro režimą, tačiau nors pirmasis jo bei nuversto monarcho susitikimas buvo gana šiurkštus, išlikusi korespondencija leidžia kelti prielaidą, kad netrukus tarp antimonarchisto ir Nikolajaus Aleksandrovičiaus (1868–1918) aplinkos užsimezgė kažkas panašaus į abipusę asmeninio pobūdžio simpatiją.

„Jeigu valdovas būtų galėjęs atsikratyti savojo tiek mistinio, tiek ir politinio patvaldystės kulto ir sutelkti aplink save šalies jėgas, o ne saujelę niekšų, kuriais jis pasitikėjo, viskas būtų visai kitaip!“ – skelbia žodžiai, priskiriami memuarus (1931) išleidusiai rūmų damai Jelizavetai Aleksejevnai Naryškinai (1838–1928)

Iš pradžių Laikinoji vyriausybė svarstė išsiųsti Nikolajų ir jo šeimą į carienės pusbrolio valdomą Didžiąją Britaniją, tačiau netrukus šios idėjos buvo atsisakyta, mat britų valdžia dėl vidaus politikos intrigų Romanovams atvykti neleido.

Paprasti Rusijos gyventojai, kaip ir Vakarų europiečiai, vis labiau jautėsi nuvarginti dalyvavimo Didžiajame kare (1914–1918), tačiau dalis Laikinosios vyriausybės atstovų pasiryžo ne tik išsaugoti valdžią, bet ir toliau padėti Prancūzijai bei Didžiajai Britanijai.

1917 m. balandį (matyt, pagal Julijaus kalendorių) Antrojo reicho pajėgoms sudavus netikėtą smūgį rusų gynybos linijoms prie Stochido upės (dabartinė Ukraina), pesimistinės nuotaikos visuomenėje tik dar labiau sustiprėjo, o to paties mėnesio viduryje pačioje Laikinojoje vyriausybėje savo apogėjų pasiekė dėl skirtingo požiūrio į karą kilęs Aleksandro Fiodorovičiaus ir užsienio reikalų ministro Pavelo Nikolajevičiaus Miliukovo (1859–1943) konfliktas.

Įpusėjus 1917 m. gegužei (pagal Grigalijaus kalendorių), Aleksandras Fiodorovičius jau nebebuvo teisingumo ministras ir pradėjo eiti karo bei laivyno ministro pareigas.

Vos tapęs karo ministru, Saša palaimino vadinamąją „Kareivio teisių deklaraciją“ (suteikusią kareiviams vienodas teises su civiliais dalyvauti politinių partijų veikloje, ne tarnybos metu vilkėti civiliais drabužiais ir garantavusią jiems asmeninės korespondencijos slaptumą) bei pradėjo uolią viešųjų ryšių kampaniją, siekdamas savo charizma įpūsti dvasios naujam puolimui (jis lankė armijas, „pliekiant ugniai, skraidė po frontą tai automobiliu, tai aeroplanu, tai bėgte“, bandė auklėti provokatorius, pagerbdavo didvyrius, asmeniškai perrišinėjo žaizdas).

Iš pradžių atrodė, kad ši naujojo valstybės lyderio veikla gali duoti tikrai neblogų rezultatų, mat 1917 m. liepos 1 d. (pagal Julijaus kalendorių birželio 18 d.) prasidėjusiu puolimu rusų pajėgoms pavyko užimti Kalušą ir Galičą (dabartinė Ukraina), paimti į nelaisvę nemažai Austrijos–Vengrijos imperijos karių bei pralaužti frontą bent 30 km, o ir pačių rusų nuostoliai, palyginus su ankstesniais puolimais, buvo gan menki (vos 38 tūkst. prarastųjų).

Problema tikriausiai slypėjo tame, kad tie žuvusieji, matyt, buvo paskutinieji visoje to meto rusų kariaunoje, turėję dar kažin kokią, nepaaiškinamą motyvaciją terliotis Didžiojo karo purvyne, tad vos prasidėjęs puolimas netrukus ėmė strigti.

Jis to meto nuotraukose atrodo panašus į slaptose homoseksualų orgijose lankytis pamėgusį tradicinių šeimos, tautinių ir religinių vertybių gynėją.

„Kuriems velniams mums ta revoliucija? Vietoje caro ten – lvovai ar kerenskiai. O mums vis tiek tupėti utėlėtiems apkasuose ir skęsti purve!“ – vis garsiau girdėdavosi civilių ir karių burbėjimas.

„Gana, su vokiečiais prisikariavote, drožkite, vyručiai, į užnugarį su buržujais kariauti, iš dvarininkų žemę, iš fabrikantų fabrikus atiminėti“, – tai šen, tai ten į raudas atsiliepdavo marksizmo sirenų giesmės.

Liepos 2 d. (pagal Julijaus kalendorių) vadinamojo Pirmojo kulkosvaidžių pulko atstovai, paveikti Levo Davidovičiaus Bronšteino (1879–1940) demagogijos, šaudami šūkį „Pirmoji kulka – Krenskiui!“, bene pirmą kartą pabandė nuversti Laikinąją vyriausybę. Aleksandras Fiodorovičius tuo metu vyko į frontą, tad perversmą teko atidėti kitai dienai.

Liepos 3 d. revoliucija buvo atidėta dar vieną kartą, mat Marijos rūmus, kuriuose posėdžiavo Laikinoji vyriausybė, susirinkusi minia rado tuščius. Nieko nepešusi, dalis minios patraukė plėšti parduotuvių ir „konfiskuoti“ automobilių, o kita – link buvusios Nikolajaus draugužės, baleto šokėjos Matildos (1872–1971) būsto, kuriame dabar posėdžiavo bolševikų lyderiai.

Prasidėjusi revoliucija iš pirmo žvilgsnio kai kuriuos bolševikus užklupo netikėtai. Minia augo, plėtėsi ir darėsi vis agresyvesnė, tačiau dabar nei iki tol žmones kurstę raudonieji, nei Tauridės rūmuose įsikūrusi Petrogrado taryba nebežinojo, kaip suvaldyti spirgančią masę.

Liepos 4 d. itin padaugėjo smurto ir susišaudymų, o liepos 5 d. visuomenė sužinojo apie Rusijos valdžios inkriminuotus kaltinimus bolševikams, dėl tarnavimo Antrajam reichui.

Populiaraus to meto šūkio „Visa valdžia – sovietams!“ autorius Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) šį kartą buvo priverstas ne tik sprukti prie Razlivo ežero, bet ir užsimaskuoti. Su peruku, mužiko kepure, „patobulintas“ kosmetikos priemonėmis ir be savo žymiosios barzdelės jis to meto nuotraukose atrodo panašus į slaptose homoseksualų orgijose lankytis pamėgusį tradicinių šeimos, tautinių ir religinių vertybių gynėją.