Kreipdamasis į Parlamentą per prisaikdinimo ceremoniją po pergalės vasario rinkimuose, A. Stubbas perspėjo, kad Rusijos invazija į Ukrainą reiškia pavojingą naują susiskaldymo erą.

„Pagrindinis prezidento uždavinys – bet kokiomis aplinkybėmis užtikrinti, kad Suomijoje būtų išlaikyta taika“, – prisiekdamas parlamente sakė jis.

„Pažadu tai daryti, bet jei taps sunku, taip pat esu pasirengęs priimti sudėtingus sprendimus, kad būtų užtikrintas mūsų šalies saugumas“, – pabrėžė A. Stubbas.

Naujasis Suomijos prezidentas drauge su vyriausybe bus atsakingas už užsienio politiką.

Prezidento vaidmuo tapo dar svarbesnis po to, kai 2022 metais Maskva pasiuntė karius į Ukrainą ir padidino įtampą su Suomija prie 1 340 km ilgio bendros sienos.

Reaguodama į tai, Suomija 2023 metų balandžio mėnesį įstojo į Vakarų karinį aljansą NATO.

Helsinkis kaltina Rusiją, kad ši rugpjūtį organizavo migrantų antplūdį per Suomijos rytinę sieną. A. Stubbas, buvęs Suomijos ministras pirmininkas, buvo vienas iš jos sprendimo uždaryti sieną lapkričio mėnesį šalininkų – ši priemonė turi galioti bent iki balandžio 14 dienos.

„Laikotarpis po Šaltojo karo baigėsi. Ją užbaigė Rusijos ataka prieš Ukrainą“, – savo inauguracinėje kalboje teigė A. Stubbas.

„Tai, kas turėjo mus suvienyti – laisvas judėjimas, prekyba, technologijos, energetika, informacija ir valiuta – mus skaldo“, – kalbėjo jis.

„Bendradarbiavimo priemonės tapo ginklu. Tuo pat metu bendradarbiavimas Europoje sustiprėjo ir tai yra gerai“, – sakė A. Stubbas.

A. Stubbo pirmtakas prezidento poste Sauli Niinisto (Saulis Nynistė), pirmą kartą išrinktas 2012 metais, kadaise didžiavosi artimais ryšiais su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu. Tačiau vėliau S. Niinisto tapo vienu aršiausių Rusijos prezidento kritikų.

Konservatyvusis buvęs ministras pirmininkas Alexander'as Stubbas (Aleksandras Stubas) ir nepriklausomai kandidatuojantis buvęs užsienio reikalų ministras Pekka Haavisto (Peka Havistas) iš Žaliųjų partijos į antrąjį rinkimų turą pateko po sausio pabaigoje vykusio pirmojo balsavimo, kuriame jie užėmė atitinkamai pirmąją ir antrąją vietas.

Pirmadienį dienraščio „Helsingin Sanomat“ paskelbta apklausa rodo, kad A. Stubbas turi 54 proc. respondentų palaikymą, o P. Haavisto – 46 procentų.

Naujasis valstybės vadovas, kuris kartu su vyriausybe vadovaus šalies užsienio politikai ir eis vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado pareigas, labiausiai rūpinsis Suomijos, kaip naujosios NATO narės, vaidmeniu besikeičiančioje Europoje.

„Palyginti su ankstesniais rinkimais, gynybos politika dėl suprantamų priežasčių užima vieną svarbiausių vietų“, – naujienų agentūrai AFP sakė Suomijos tarptautinių reikalų instituto vyriausiasis tyrėjas Matti Pesu (Matis Pesu).

Po Šaltojo karo Helsinkis palaikė gerus santykius su Maskva.

Tačiau 2022 metų vasarį Rusijai pradėjus invaziją į Ukrainą ryšiai pašlijo, o plataus masto karas paskatino Suomiją atsisakyti dešimtmečius trukusio karinio neprisijungimo ir 2023-iųjų balandį įstoti į NATO.

Rusija, su kuria Suomija turi 1 340 km ilgio sieną, nedelsdama įspėjo apie atsakomąsias priemones. Po kelių mėnesių, 2023-iųjų rugpjūtį, Suomija pastebėjo nelegalių migrantų, atvykstančių per rytinę šalies sieną, antplūdį.

Helsinkis teigė, kad Maskva stumia migrantus siekdama destabilizuoti šalį, ir atsakydamas į tai lapkritį uždarė bendrą sieną.

„Tai, kad ką tik įstojome į NATO, turi didelę reikšmę, nes NATO institucijos Suomijoje sukūrimas ir tai, kaip ji atrodys, didžiąja dalimi bus naujojo prezidento užduotis“, – sakė Helsinkio universiteto politikos mokslų daktarė Theodora Helimaki (Teodora Helimaki).

A. Stubbo liberalizmas susijęs su Vakarų organizacijomis ir vakarietiškomis vertybėmis, o P. Haavisto labiau orientuojasi į pasaulį: JT (Jungtines Tautas), taiką, vystymąsi.

Ji pridūrė, kad iš devynių kandidatų, dalyvavusių pirmajame ture, A. Stubbas ir P. Haavisto buvo bene labiausiai patyrę užsienio politikos srityje.

Turi panašių idėjų

P. Haavisto ir A. Stubbas, abu buvę užsienio reikalų ministrai, turi panašių idėjų dėl užsienio politikos ir Suomijos narystės NATO rėmimo.

„Rusija šiurkščiai pažeidė visą tarptautinę teisę, užpuolė kitą šalį. Reikia atverti finansinius čiaupus, o vienas iš būdų tai padaryti – panaudoti 300 mlrd. dolerių (278,5 mlrd. eurų) vertės Rusijos turtą užsienyje“, – antradienį vykusiuose debatuose sakė A. Stubbas, atsakydamas į klausimą apie galimybę areštuoti įšaldytą Rusijos turtą.

55 metų vyras į politiką grįžta po to, kai trejus metus dirbo Europos universitetinio instituto Italijoje Florencijos tarpvalstybinio valdymo mokyklos direktoriumi. 2018 metais jis nesėkmingai kandidatavo į Europos Komisijos pirmininko postą.

„Sankcijos Rusijai turėtų būti dar labiau sugriežtintos, Europos Sąjunga turėtų toliau slopinti Rusijos karo ekonomiką ir, žinoma, kai vieną dieną įsivyraus taika, Rusija turėtų sumokėti karo reparacijas už viską, kas buvo sunaikinta“, – kalbėjo P. Haavisto ir pridūrė, kad Rusijos pajamos iš naftos ir dujų galėtų būti skirtos kompensacijoms padengti.

P. Haavisto, vienas iš Suomijos narystės NATO architektų, ministro pareigas ėjo penkiose skirtingose vyriausybėse ir jau trečią kartą siekia prezidento posto.

Šiuolaikiškas prieš tradicinį

Th. Helimaki sakė, kad tarp abiejų politikų yra keletas mažesnių skirtumų, įskaitant požiūrį į tai, ar į Suomiją galima gabenti ir joje saugoti branduolinius ginklus.

P. Haavisto teigė, kad jie neturėtų būti įleidžiami į Suomijos teritoriją, net jei Suomija, kaip NATO narė, turėtų dalyvauti darbo grupėse ir pratybose, susijusiose su Aljanso branduoline politika.

Tuo metu A. Stubbas nurodė, kad Suomija neturėtų iš anksto atmesti jokių NATO branduolinio atgrasymo priemonių.

Atsižvelgiant į tai, kad nėra didelių skirtumų užsienio politikos atžvilgiu, rinkėjai greičiausiai apsispręs remdamiesi savo politinėmis preferencijomis, sakė M. Pesu.

„Galbūt tai bus labiau dešinės ir kairės pasidalijimas, nors ir tai nėra vienareikšmiška, – teigė jis, pažymėdamas, kad abu yra liberalai tarptautinės politikos požiūriu.

„A. Stubbo liberalizmas susijęs su Vakarų organizacijomis ir vakarietiškomis vertybėmis, o P. Haavisto labiau orientuojasi į pasaulį: JT (Jungtines Tautas), taiką, vystymąsi“, – pridūrė jis.

„A. Stubbas visada buvo tam tikros rūšies šiuolaikiškas politikas ir gana atvirai kalbantis. Kaip politikas jis šiek tiek metė iššūkį tam tikroms normoms, – tęsė mokslininkas. – P. Haavisto yra labiau tradicinis, atsargesnis Suomijos politikas.“

Pirmajame ture rinkėjų aktyvumas siekė 75 procentus.

Naujajam valstybės vadovui, kuris taip pat yra Suomijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, didžiausias rūpestis bus besikeičiantis Europos geopolitinis kraštovaizdis.

Devynių kandidatų grupėje pirmauja du aukščiausio rango politikai: buvęs ministras pirmininkas konservatyvusis Alexander'as Stubbas (Aleksandras Stubas) ir buvęs užsienio reikalų ministras Pekka Haavisto (Peka Havistas) iš Žaliųjų partijos, kuris rinkimuose dalyvauja kaip nepriklausomas kandidatas.

Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad šie du kandidatai greičiausiai tarpusavyje susikaus vasario 11 dieną vyksiančiame antrajame rinkimų ture.

„Kitas respublikos prezidentas pirmiausia bus Vakarų prezidentas, NATO prezidentas, o vieni svarbiausių mūsų santykių yra partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis“, – neseniai duodamas interviu televizijai sakė A. Stubbas.

Maskvos ir Helsinkio santykiai pablogėjo po 2022-ųjų vasarį prasidėjusios Rusijos invazijos į Ukrainą, paskatinusios Suomiją atsisakyti dešimtmečius trukusio karinio neprisijungimo ir 2023-iųjų balandį įstoti į NATO.

Rusija, su kuria Suomija turi 1 340 km ilgio sieną, nedelsdama įspėjo apie atsakomąsias priemones. Po kelių mėnesių, 2023-ųjų rugpjūtį, Suomija pastebėjo nelegalių migrantų, atvykstančių per rytinę šalies sieną, antplūdį.

Helsinkis nurodė, kad Maskva stumia migrantus vykdydama hibridinę ataką, siekiant destabilizuoti Suomiją. Lapkričio mėnesį Šiaurės šalis uždarė savo rytinę sieną.

Panašios užsienio politikos nuostatos

Po Šaltojo karo Helsinkis palaikė gerus santykius su Maskva.

Dabartinis prezidentas Sauli Niinisto (Saulis Nynistė) kadaise didžiavosi artimais ryšiais su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o vėliau tapo vienu aštriausių jo kritikų.

Visi kandidatai į prezidentus pasisako ir už Suomijos savarankiškumą, ir už jos, kaip NATO narės, vaidmenį, sakė Helsinkio universiteto Socialinių mokslų fakulteto prodekanė Hanna Wass (Hana Vas).

„Atrodo, kad visi jie turi tvirtą idėją, pabrėžiančią savarankiškumą; kad ateityje Suomija turėtų savarankiškai rūpintis savo gynyba ir aktyviai prisidėti prie bendros Europos gynybos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo“, – naujienų agentūrai AFP sakė ji.

Tamperės universiteto užsienio politikos profesorius Tuomas Forsbergas teigė, kad visi kandidatai laikosi panašių užsienio politikos nuostatų.

„Tai bus labiau susiję su asmenybės rinkimu, kai vertinamas asmens patikimumas ir tvirtumas, jo kaip užsienio politikos lyderio savybės, tam tikros vertybės ir kiti dalykai, kuriems jis atstovauja“, – sakė jis AFP.

Skiriasi politinė kilmė

Pirmadienį dienraščio „Helsingin Sanomat“ paskelbtoje viešosios nuomonės apklausoje pirmavo A. Stubbas su 22 proc. paramos, o antras buvo P. Haavisto su 20 procentų.

„Jie abu turi daug patirties tiek vidaus, tiek užsienio politikoje, o tai rinkėjai, atrodo, vertina labiausiai, – sakė H. Wass. – Jie jau seniai žinomi kelių kartų atstovams.“

Nors P. Haavisto ir A. Stubbas yra panašių politinių pažiūrų, tačiau, kaip pažymėjo T. Forsbergas, jų politinė kilmė skiriasi.

„Jų biografija ir vertybės (...) laikomos gana skirtingomis, nes A. Stubbas yra labiau dešiniųjų, o P. Haavisto – kairiųjų atstovas, nors Haavisto stengiasi pabrėžti, kad jame nėra nieko raudono, kad jis, kaip žaliasis, pasirinko vidurio kelią“, – kalbėjo profesorius.

Antrojo turo metu rinkimų debatai gali būti lemiami, pridūrė T. Forsbergas.

Nuo lyderių nedaug atsilieka kraštutinių dešiniųjų Suomių partijos kandidatas Jussi Halla-aho (Jusis Hala-ahas) su 18 proc. ir Centro partijos remiamas buvęs eurokomisaras Olli Rehnas (Olis Renas) su 12 procentų.

Pasak T. Forsbergo, J. Halla-aho ir O. Rehnas vis dar gali patekti į antrąjį turą. Tačiau jis pridūrė, kad J. Halla-aho greičiausiai nelaimėtų antrojo turo, nes yra laikomas per daug priešinančiu visuomenę.

Kadangi vyrauja visuotinis skepticizmas dėl to, ką galima pasiekti per parlamentinę politiką, suomiai yra linkę labiau tikėti prezidento institucija, sakė H. Wass.

„Prezidentas laikomas stipriu veikėju, kuriuo žmonės pasitiki“, – pridūrė ji.

Rinkėjų aktyvumas Suomijos prezidento rinkimuose paprastai siekia apie 70 procentų.

Šis terminas kilęs iš Suomijos pozicijos šaltojo karo metais, kai ji buvo priversta laikytis neutralumo mainais už tai, kad išvengtų sovietų įsiveržimo.

Nors pats E. Macronas termino „finliandizacija“ nevartojo, jis teigė, kad neutralumo politika yra tarp „modelių, padėtų ant stalo“, bet perspėjo, kad situacija negali baigtis „niekieno žemėje, be suvereniteto ar saugumo galimybės“ Ukrainai.

Nepaisant to, finliandizacijos paminėjimas sukėlė stiprų daugelio Suomijos užsienio politikos stebėtojų atsaką, nes šis laikotarpis yra skausmingas epizodas Šiaurės šalies istorijoje. Ką reiškia „finlandizacija“, kodėl tai ginčytina ir ar ji tikrai gali būti modelis Ukrainos krizei sušvelninti?

Prievartinis neutralumas

Pagal 1948 m. Helsinkio ir Maskvos draugystės sutartį Suomijos lyderiai sutiko laikytis atokiai nuo bendradarbiavimo su Vakarais gynybos srityje, ypač su JAV vadovaujamu NATO aljansu, taip pat vykdė autoritarinę politiką, kad nuslopintų antisovietines nuotaikas Suomijos politinėje ir kultūros srityse, ypač per žiniasklaidą.

Nors politika, dabar žinoma kaip finliandizacija, iš tiesų buvo sėkminga, siekiant neleisti sovietų tankams kirsti 1 300 kilometrų ilgio Suomijos ir Rusijos sienos, Suomijos išgyventą varžomą nepriklausomybę daugelis suomių dabar laiko gėdingu laikotarpiu.

Įžeidžiamas žodis iš „f“ raidės

Nors daugelis suomių mano, kad jų šalies pokario lyderiai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik paklusti Maskvos valiai, terminas „finliandizacija“ šiandien šalyje turi daugiausia menkinamą reikšmę.

„Suomijoje, kai sakai, kad kažkas buvo finliandizuotas, tai beveik įžeidimas, tarsi labiau linktum į Rusiją, o ne į Vakarus“, – aiškina buvęs ministras pirmininkas Alexanderas Stubbas, dabar Europos universiteto instituto Italijoje direktorius.

Daugelis finliandizacijos laikų žiniasklaidos ir politikos veikėjų dabar laikomi pernelyg uoliai taikę savicenzūrą, kad tik įtiktų Kremliui. Pasibaigus šaltajam karui, Suomija visiškai atsisakė neutralios pozicijos ir labai aiškiai pasuko į Vakarus, 1995 m. įstojo į Europos Sąjungą ir tapo artima NATO partnere, nors ir ne visateise nare.

„Mes buvome maža šalis tarp kūjo ir priekalo“, nes greta buvo grėsminga sovietų supervalstybė, sako Helsinkio universiteto profesorius Teivo Teivainenas. „Daugelis žmonių sutinka, kad finliandizacija yra mūsų istorijos dalis, ir mes ją įveikėme“, – naujienų agentūrai AFP sakė jis. „Tačiau siūlyti tai šiandien, nesvarbu, ar Suomijai, ar Ukrainai, yra įžeidimas“ daugeliui suomių, sakė T. Teivainenas.

„Senos sąvokos naujoms situacijoms"

Mintis, kad Ukrainos „finliandizacija“ galėtų padėti sumažinti įtampą su Rusija, sukėlė stiprią kai kurių apžvalgininkų reakciją. Buvęs premjeras A. Stubbas tviteryje perspėjo, kad „senos sąvokos naujoms situacijoms retai kada tinka“, nors vėliau jis AFP sakė labai abejojąs, kad E. Macronas būtų pavartojęs šį terminą. Tuo metu buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas tviteryje parašė, kad dėl finliandizacijos „Suomija nebūtų laikoma demokratija“, ir pridūrė, jog „tai nebuvo gražu“.

1973 m. Suomijos parlamentas balsavo už prezidento Urho Kekkoneno kadencijos pratęsimą be rinkimų, įtakingas lyderis pasitraukė 1982 m. po beveik 26 darbo metų.

A. Stubbas, būdamas Suomijos užsienio reikalų ministras ir dalyvavęs tarpininkaujant 2008 m. Rusijos ir Sakartvelo paliauboms, griežtai atmeta mintį, kad finliandizacija galėtų būti išeitis iš dabartinės aklavietės prie Ukrainos sienos.

„Jokia didelė galybė, nesvarbu, Rusija ar kokia kita, negali nuspręsti, kokios krypties Ukraina nori laikytis savo saugumui garantuoti“, – AFP sakė A. Stubbas.

46 metų P.Orpo įveikė ekspremjerą A.Stubbą 441 balsu prieš 361 per Nacionalinės koalicijos partijos (NKP) pirmininko rinkimus.

NKP šiuo metu kontroliuoja keturis ministrų portfelius koalicinėje vyriausybėje, kuriai taip pat priklauso Centro partija ir Suomių partija.

Suomijoje koalicijos partijos paprastai pasidalija tarpusavyje kabineto postus, o kiekvienos partijos pirmininkas pasiūlo kandidatus į tuos postus.

P.Orpo jau anksčiau leido suprasti, kad jis perims finansų ministro portfelį, jeigu šeštadienį laimės partijos pirmininko rinkimus.

„Dabar Orpo pasiūlys naujus savo partijos ministrus, galbūt ateinančią savaitę... Vėliau prezidentas paskelbs naujuosius ministrus“, – naujienų agentūrai AFP sakė NKP parlamentinės frakcijos seniūnas Arto Satonen (Artas Satonenas).

48 metų A.Stubbas tapo NKP pirmininku 2014 metais ir užėmė premjero postą nuo 2014-ųjų birželio iki 2015-ųjų balandžio, kai pralaimėjo parlamento rinkimus Centro partijos lyderiui Juhai Sipila (Juhai Sipilei), dabartiniam ministrui pirmininkui.

A.Stubas anksčiau buvo populiariausias ir veržlus Suomijos politikas, žinomas dėl atletiškos išvaizdos ir dažno naudojimosi socialiniais tinklais. Visgi pastaraisiais metais jo palaikymas sumažėjo, lėtėjant ekonomikai.

Jo lyderystės įgūdžiai ir interesai vidaus politikoje taip pat keldavo klausimų, pažymi apžvalgininkai.

Tuo tarpu P.Orpo turi tvirtą NKP palaikymą ir yra laikomas pragmatišku karjeros politiku, pelniusiu pagyrimų dėl veiksmingo pabėgėlių krizės valdymo vidaus reikalų ministro poste.

Vandalai antradienį paryčiais išdaužė langus Suomijos finansų ministro Alexandero Stubbo (Aleksandro Stubo) privačioje rezidencijoje, kai politikas ir jo šeima miegojo, pranešė vyriausybė.

„Policija tiria incidentą, per kurį įsibrovėliai įžengė į Stubbo teritoriją ir išdaužė langus“, – sakoma vyriausybės apsaugos vadovo Jari Ylitalo (Jario Ilitalo) pranešime.

J.Ylitalo sakė naujienų agentūrai AFP, kad vandalai nepateko į A.Stubbo namą – tik į kiemą.

„Jo langai buvo išdaužyti iš lauko“, – aiškino pareigūnas.

A.Stubbas, kuris nuo praeitų metų birželio iki šių metų gegužės dirbo premjero poste, sakė žurnalistams, kad naktį jį ir jo šeimą pažadino garsus triukšmas name, esančiame prabangiame Helsinkio priemiesčio Espo rajone.

„Mano šeimai viskas gerai. ... Mes jokiu būdu neleidome sau pasiduoti baimei“, – A.Stubbas sakė per savo Nacionalinės koalicijos partijos vasaros susitikimą Rovaniemio mieste Suomijos šiaurėje.

Ministras taip pat tikino, kad jo šeimai joks pavojus nebuvo iškilęs.

J.Ylitalo sakė žiniasklaidai, kad kol kas nežinoma, ar įsibrovėliai žinojo, kam priklauso kiemas, į kurį jie įžengė. Pareigūnas pridūrė, kad bus iš naujo apsvarstytos vyriausybės narių apsaugos priemonės.

Policijos pranešime tas incidentas įvardijamas kaip „viešosios tvarkos pažeidimas“ ir „vandalizmo aktas“.

Šis įvykis daugeliui buvo netikėtas, nes šioje Šiaurės šalyje politinio smurto išpuoliai labai reti.

Premjeras Juha Sipila (Juha Sipilė) pasmerkė tą incidentą savo „Twitter“ žinutėje, sakydamas, kad „tokio pobūdžio veiksmams nėra vietos mūsų demokratijoje“.

Suomijoje įprasta, kad aukšto rango politikai gyvena gyvenamuosiuose rajonuose, naudojant tik nuosaikias apsaugos priemones.

Suomija ketvirtadienį pritarė trečiajam įsiskolinusios Graikijos finansinio gelbėjimo paketui, atsižvelgdama į dešimtis sąlygų, kurias išdėstė tarptautiniai kreditoriai, pranešė šalies ministras pirmininkas Alexanderas Stubbas (Aleksandras Stubas).

„Gavau mandatą patvirtinti trečiąjį paketą Graikijai“, – žurnalistams parlamente sakė A.Stubbas.

„Esama 47 sąlygų, kurias „trejetas“ išdėstė pirmosios išmokos patvirtinimui, ir jas taip pat patvirtino Didysis komitetas“, – sakė jis turėdamas galvoje tris pagrindinius Graikijos kreditorius – ES, Europos centrinį banką (ECB) ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF).

Suomijos parlamento Didysis komitetas, kurį sudaro 25 iš 200 įstatymų leidėjų – yra institucija, kuri suteikia vyriausybei mandatą derėtis dėl ES reikalų.

Suomija syku su Graikija ir dar keliomis Rytų Europos šalimis yra viena iš tų euro zonos narių, kurios laikosi itin griežto kurso finansinio gelbėjimo atžvilgiu. Tokią Helsinkio poziciją sustiprina ir tai, kad valdančiajai centro dešinės koalicijai priklauso euroskeptiška Suomių partija.

Suomių partijos frakcijos parlamente vadovas Sampo Terho (Sampas Terhas) sakė, kad toks sprendimas buvo „labai sunkus“ partijai, kuri yra kategoriškai nusiteikusi prieš naujos finansinės pagalbos suteikimą Atėnams.

„Bet sukandę dantis mes pritarėme šiam paketui, nes suprantame, jog Suomija viena negali sustabdyti šio proceso“, – paaiškino jis.

Suomijos parlamentas ketvirtadienį pritarė Europos Sąjungos (ES) Graikijos laikinojo finansavimo (bridge financing) planui ir deryboms dėl trečios finansinio gelbėjimo programos Atėnams, pranešė finansų ministras Alexanderas Stubbas (Aleksandras Stubas).

Klausimas buvo svarstomas parlamentinėje Didžiojoje komisijoje, kurią sudaro 25 įstatymų leidėjai ir kuri priima sprendimus dėl parlamento pozicijos ES klausimais.

„Šiandien gavome Didžiosios komisijos mandatus 7 mlrd. eurų laikinajam finansavimui, kurį pasiūlė Europos Komisija, ir griežtai sąlyginiam Eurogrupės sprendimui pradėti derybas dėl finansavimo paketo iš ESM (Europos stabilumo mechanizmo) Graikijai“, – A.Stubbas sakė žurnalistams Helsinkyje.

Suomija toliau priešinasi bet kokiam sumos, kurią Graikija yra skolinga skolintojams, „apkarpymui“ arba sumažinimui, pridūrė jis.

Graikijos parlamentas ketvirtadienį anksti ryte patvirtino įstatymo projektą dėl griežtų reformų, kurias reikalauja vykdyti euro zonos skolintojai mainais į naują didžiulį finansinės pagalbos paketą, pašalindamas pirmąją kliūtį prieš euro zonos ministrų derybas.

Parlamentas Atėnuose turėjo pritarti sutarčiai, kad 18 kitų euro zonos šalių lyderiai galėtų pradėti derybas dėl iki 86 mlrd. eurų vertės trejų metų kredito linijos Graikijai. Tai būtų jau trečioji šalies finansinio gelbėjimo programa per pastaruosius penkerius metus.

Euro zonos finansų ministrų posėdis ketvirtadienį baigėsi be kokio nors susitarimo Graikijos skolų klausimu pranešė Suomijos finansų ministras Alexander'as Stubbas (Aleksandras Stubas), o informuoti šaltiniai minėjo, kad eurogrupė vėl rinksis šeštadienį.

„Taip yra šiandien. Institucijos ir Graikija tęsia darbą. Eurogrupė sugrįš vėliau, bet ne šiandien“, – taip socialiniame tinkle „Twitter“ parašė A.Stubbas Briuselyje po derybų, kuriose tikėtasi susitarimo, kad jį galėtų patvirtinti ES lyderiai, posėdį pradedantys vėliau ketvirtadienį.

Finansų ministrai, matyt, rinksis vėl šeštadienį, nurodė trys ES šaltiniai.

Euro zonos 19 šalių finansų ministrai buvo susitikę ir trečiadienį, ir ketvirtadienį; taip pat vyko derybos tarp Graikijos ministro pirmininko Aleksio Cipro (Alexis Tsipras) ir trijų įstaigų lyderių – Europos Komisijos, Europos centrinio banko (ECB) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF).

A.Cipro, ES ir TVF derybos baigėsi anksčiau ketvirtadienį, tačiau jose nebuvo jokio proveržio, bet buvo parengti du derybų proceso tekstai, kuriuos eurogrupei atskirai pateikė Graikija ir jos tarptautiniai kreditoriai.

Vis dėlto A.Cipras, atvykęs į 28 Europos Sąjungos šalių vadovų susitikimą ketvirtadienį, pareiškė esąs „įsitikinęs, kad kompromisas bus pasiektas“.

Juha Sipila (Juha Sipilė), kuris turėtų tapti naujuoju Suomijos vyriausybės vadovu po pergalės sekmadienį vykusiuose visuotiniuose rinkimuose, yra 53 metų ramaus būdo IT sektoriaus verslininkas, staigiai užkopęs karjeros laiptais savo partijoje.

Jo liberali, agrarinės pakraipos Centro partija bus didžiausia politinė jėga 200 vietų parlamente, kuriame turės 49 deputatus, o J.Sipila turėtų suformuoti koaliciją, kurios sudėtis kol kas neaiški ir kuri perims šalies vairą iš kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybės, vadovaujamos konservatoriaus Alexandero Stubbo (Aleksandro Stubo).

A.Stubbo ir J.Sipilas skirtumai rėžia akį. Kadenciją baigiantis premjeras trykšta energija ir socialiniame tinkle „Twitter“ dažnai smagiai informuoja apie įveiktų bėgimo distancijų laiką. Tuo tarpu būsimasis vyriausybės vadovas garsėja kaip nekalbus ir tiesmukas žmogus, kuris gerai pasveria kiekvieną savo žodį.

Centro partija, davusi Suomijai 12 vyriausybės vadovų ir tris prezidentus, tarp jų Urho Kekkoneną (Urhą Kekoneną), šias pareigas ėjusį 1956-1982 metais, opozicijoje dirbo nuo 2011-ųjų, kai pralaimėjo rinkimus po beveik dešimtmečio valdžioje.

J.Sipila Centro partijos nariu tapo dar būdamas studentas, tačiau į aktyviąją politiką įsitraukė ne taip seniai, kai 2011 metais šiaurės vakariniame Oulu mieste buvo išrinktas į šalies parlamentą.

Tapęs parlamentaru, J.Sipila 2012 metais perėmė Centro partijos vairą, nors daugumai suomių tuo metu jis vis dar buvo beveik nežinoma figūra.

Kuklumu ir mokėjimu dirbti su žmonėmis garsėjantis J.Sipila „yra lyderis, dėl kurio gali sutarti Centro partijos šalininkai iš miestų ir kaimų“, sakė Helsinkio universiteto politikos mokslų profesorius Juhana Aunesluoma.

Aiški vizija, aiškūs tikslai

Valiūkiškai besišypsantis IT verslo milijonierius, nešiojantis akinius stačiakampio formos rėmais, rinkimų kampanijos metu akcentavo savo vadybos patirtį ir kruopštumą.
„Kai imuosi darbo, siekiu maksimalaus rezultato“, - sakė jis savo rinkėjams.

Tai liudija ir jo darbo rezultatai.

Inžinieriaus diplomą Oulu universitete įgijęs J.Sipila 1992-aisiais tapo įmonės „Solitra Oy“, gaminančios komponentus mobiliojo ryšio tinklų stotims, vadovu.

Po dvejų metų jis tapo pagrindiniu jos savininku, o 1996 metais, kaip skelbė žiniasklaida, už 12 mln. eurų pardavė įmonę amerikiečių kompanijai „ADC Telecommunications“.

Tuomet J.Sipila sutelkė dėmesį į finansų ir bioenergijos sektorius.

J.Sipila nori vadovauti Suomijai panašiai, kaip jis valdė savo kompanijas.

„Turiu didžiulę patirtį, kaip vadovauti kompanijoms siekiant reikšmingų pokyčių. Manau, galioja ta pati taisyklė - reikia turėti aiškią viziją, aiškius tikslus ir sutelkti dėmesį į kelis dalykus“, – sakė J.Sipila Suomijos visuomeniniam transliuotojui YLE.

Jo planas, regis, aiškus: jis nori sugrąžinti suomiams pasitikėjimą, šaliai grumiantis su didžiuliu nedarbu ir trejus metus trunkančiu ekonomikos nuosmukiu.

Centro partija žada per dešimtmetį privačiame sektoriuje sukurti 200 tūkst. naujų darbo vietų, sumažinti biurokratiją ir mokesčius. Dalis plano apima taupymą panaikinant šimtus tūkstančių darbo vietų viešajame sektoriuje, daugiausiai nepakeičiant į pensiją išėjusių darbuotojų naujais.

J.Sipila nori, kad Suomijoje, kur daugiau nei 70 proc. teritorijos užima miškai, būtų skatinamas atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas. Jis pasiūlė sukurti naują 1,5 mlrd. eurų valstybinį fondą investicijoms į startuolius.

Kalbant apie užsienio politiką, J.Sipila, priešingai nei A.Stubbas, pasisako prieš Suomijos stojimą į NATO ir vietoje narystės šiame kariniame bloke ragina stiprinti bendradarbiavimą gynybos srityje su Aljansui taip pat nepriklausančia kaimynine Švedija, abiejose šalyse stiprėjant susirūpinimui dėl vis agresyvesnės Rusijos politikos.

J.Sipila kritikavo neseniai Šiaurės šalių gynybos ministrų paskelbtą bendrą deklaraciją, kurioje Rusija vadinama „didžiausiu iššūkiu Europos saugumui“.

J.Sipila, priešingai nei kai kurie jo partijos kolegos, nėra euroskeptikas.

„Jis yra subsidiarumo principo šalininkas, jis nenori, kad Europos Sąjunga taptų federaline valstybe“, - sakė politologas J.Aunesluoma.

J.Sipila, kuris su žmona augina penkis vaikus, yra pamaldus liuteronis ir pietistinio judėjimo „Ramybės žodis“ (Rauhan Sana), liberalesnės itin konservatyvaus lestadianizmo, nepripažįstančio šiuolaikinės technikos, atšakos, narys. Tai paaiškina jo populiarumą tarp konservatyvių kaimo gyventojų, kurie sudaro jo Centro partijos remėjų šerdį.

Vasario viduryje J.Sipila neteko jauniausio sūnaus, 22 metų Tuomo (Tuomo), kuris mirė kilus komplikacijoms po nesudėtingos operacijos. Mirus sūnui, J.Sipila buvo dviem savaitėms sustabdęs savo rinkimų kampaniją.