Šį ketvirtadienio vakarą, 20 val., per LNK rodomoje laidoje „Valanda su Rūta“ bus kalbama apie lietuvišką mafiją ir gyvenimą už įstatymo ribų. Kas tie žmonės ir kaip jie mąsto, kam jie paklūsta ir net kokias moteris myli?

Šiauliuose be žinios dingusios „Olialia“ mergaitės Sandros Grafininos vyro Naidželo Westo gynėjas Erikas Pavlovičius atvirai papasakos, kaip buvo infiltruotas į gaują. Ir iš arti matė nusikalstamą pasaulį, nes buvo jo dalis. „Tai buvo laikas, kai Lietuvą valdė grupuotės, ir su jomis bendradarbiaujantys korumpuoti pareigūnai,“ – pasakos Erikas.

Rašytojas, žurnalistas, knygos „Kriminalinė agurkinių odisėja“ autorius, filmo „Pirmi kovotojai su mafija“ kūrėjas Dailius Dargis pasakos, kad šiuolaikiniai nusikaltėliai toli gražu nebeprimena tų, kurie šalyje siautėjo prieš kelis dešimtmečius. „Jie daug intelektualesni, dirba subtiliau, ir inovatyviau“, – teigs D. Dargis.

„Įkalinimo įstaigos tai atskiros valstybės valstybėje, kuriose savi įstatymai, o valiuta – cigaretės. Ten klesti prievarta, svaiginimasis neįtikėtinais būdais ir smurtas. O dirbantys kone kasdien patiria smurtą, agresiją, ir patyčias“, – gyvenimą už grotų nupasakos slaugytoja dvejose įkalinimo įstaigose dirbanti Rūta Sakalauskienė.

Kiekvienoje laidoje bus kalbama vis kita tema, į kurią bus žvelgiama iš dviejų skirtingų perspektyvų – kunigo ir psichologo.

Kaip rašoma pranešime spaudai, laidose bus svarstoma, koks skirtumas tarp „noriu“ ir „reikia“, egoizmo ir meilės sau, kaip suderinti žemiškąsias aistras su sielos ramybe, atrasti kelią į save ir harmoningą gyvenimą, kokia mūsų pasirinkimų kaina ir ar esame pasiruošę ją mokėti, taip pat joje bus diskutuojama apie pavydą, sąžinę, baltą melą, pozityvų mąstymą, skyrybas, gyvenimą poroje be santuokos ir kt.

Laida „Mūsų angelai ir demonai“ bus transliuojama pirmadieniais, nuo 12.05 val. Vėliau ją bus galima rasti „Žinių radijo“ laidų archyve ir radijo „Youtube“ kanale.

Radijo eteryje ji pakeis vasaros atostogų išeinantį žurnalistą Edmundą Jakilaitį, kuris veda laidą „Kompleksiniai pietūs“.

A. Kaluginas sako, kad jam savo praktikoje ne kartą teko girdėti „Labai to noriu ir galėčiau padaryti viską“. Žmonės troškimų turi įvairiausių – susijusių su pinigais, pripažinimu, santykiais.

„Dažniausiai tie norai buvo susiję su netektimi, kuomet netikėtai miršta artimas žmogus ir iš sielvarto dėl netekties žmogus puola į desperaciją; arba su padarytomis klaidomis, kurios turėjo sunkias pasekmes ir žmogus tiek stipriai dėl to gailisi, kad norėtų arba atsukti laiką, arba viską padaryti kitaip; su santykiais, kada paliktas partneris nusiteikęs viskam, kad grąžintų kitą. Taip pat buvo atvejų, kai žmonės padarytų viską dėl pinigų ar pareigų“, – komentuoja A. Kaluginas

Pasak psichologo, visa tai yra absoliučiai egoistiniai norai, orientuoti į to žmogaus asmeninę gerovę.

Žmogaus prigimties, esmės ir moralės klausimai nagrinėjami ir italų kino kūrėjo P. Genovese filme „Šventa vieta“. Filme, kuris bus rodomas šį šeštadienį 21 val. per TV3, paslaptingas vyras visą laiką sėdi kavinėje prie to paties staliuko. Pas jį ateina įvairiausi žmonės su savo didžiausiais norais ir troškimais. Vyras pasiūlo susitarimą – noras bus išpildytas, jei prašantysis įvykdys paskirtą užduotį, kurios pakeisti ar pakoreguoti negalima. Užduotys tikrai yra nepaprastos ir nelengvos, jos tikrina kiekvieno prašančiojo moralines ribas – ką jis yra pasiryžęs padaryti dėl savo noro. „Šventa vieta“ atskleidžia, kokia gali būti slapčiausių ar stipriausių žmogaus troškimų kaina.

Ribos priklauso nuo esamų žmogaus įsitikinimų, moralės, taisyklių, atsakomybių ir principų. Juos peržengus ar pamynus, situacija tampa nebevaldoma. Tada tampi zombiu, monstru arba angelu, bet jau nebe žmogumi.

Vis tik, pasak psichologo, savo norus, ypač nerealius, žmogus gali ir turėtų valdyti, kitaip rizikuojama peržengti žmogiškumo ribas. „Ribos priklauso nuo esamų žmogaus įsitikinimų, moralės, taisyklių, atsakomybių ir principų. Juos peržengus ar pamynus, situacija tampa nebevaldoma. Tada tampi zombiu, monstru arba angelu, bet jau nebe žmogumi“, – įsitikinęs A. Kaluginas. 

Paklaustas apie tai, ką patartų siekiantiems suvaldyti savo troškimus, specialistas atsakė: „Patarčiau mokytis valdyti stiprias emocijas, pirminius impulsus ir automatines mintis. Kitaip tariant, „įjungti“ protą ir blaiviai pagalvoti apie galimas pasekmes. Žinoma, tai būna sunku padaryti, kuomet esi apimtas ar net apsėstas savo troškimo, bet tikrai įmanoma. Reiktų tarsi pažvelgti į save iš šalies. Tai padaryti gali padėti artimi žmonės arba psichologas“.   

„Taip pat, psichoterapijoje yra taikomos specialios „paleidimo“ technikos. Pačiam žmogui tai sunku padaryti, nes reikia itin aukšto sąmoningumo ir savęs pažinimo lygio“, – pridūrė A. Kaluginas.

– Kartais apie tokį romantišką jausmą praneša anaiptol neromantiškas paauglio elgesys: sūnus arba dukra apleidžia mokslus, niekuo nesidomi, konfliktuoja su mokytojais ir tėvais. Kodėl?

– Paauglystėje vyksta labai intensyvios asmens tapatumo paieškos: reikia įsigyti bendraamžių pritarimą, jaustis grupės, su kuria tapatiniesi, nariu. O čia dar prasideda domėjimasis priešinga lytimi, nauji santykiai. Tai suteikia daug naujų išgyvenimų, o vidiniai virsmai dar labiau veda prie identiteto paieškų. Kai paauglys įsimylėjęs, prioritetų piramidė gali apvirsti aukštyn kojomis: moksliukas gali tapti ežiu, protestuojančiu prieš tėvus ir visuomenę. Tai išbandymų laikotarpis, kai paaugliai mokosi gyventi, įvertinti savo jausmus, formuoti savąjį aš ir jį apginti nuo, kaip jam atrodo, priešiškos aplinkos. Viskas čia normalu. Nenormalu, kai stogą nurauna keturiasdešimtmečiui ir jis elgiasi kaip paauglys.

– Paaugliams būdingas maksimalizmas įsimylėjus dar labiau sustiprėja. Ką daryti ar ko nedaryti, kad įsimylėjusi atžala išgirstų ir kitą nuomonę, o tėvai neatrodytų tik senamadiški bambekliai, kurie nieko nesupranta?

Receptas labai paprastas: tėvai turėtų demonstruoti besąlygiškai pritariančią poziciją, ir žodžiu, ir elgesiu parodyti, kad jie palaiko sūnų ar dukrą. Didžiausia klaida sakyti: "Tu dar jaunas (-a), bus tų meilių!" Tada paauglys ima priešintis: "Jūs nieko nesuprantate!" Mes jį išprovokuojame ir neteisingu elgesiu įpilame žibalo.

– Bet kaip pritarti matant, kad įsimylėjimo objektas daro neigiamą įtaką ir ta meilė tikrai prie gero neveda?

– Pritarti pasakant ir parodant, kad tu, mano vaike, esi geras, mes tave suprantame. Tik gal tie naujieji santykiai nėra tokie geri ir perspektyvūs, kokių tu vertas ar verta, gal nereikia į juos pulti stačia galva? Galima patarti pasikalbėti su bendraamžiais, stebėti situaciją. Žinoma, tai manevras, tačiau svarbu paskatinti jauną žmogų į viską pažvelgti realistiškiau.

Tai išbandymų laikotarpis, kai paaugliai mokosi gyventi, įvertinti savo jausmus, formuoti savąjį aš ir jį apginti nuo, kaip jam atrodo, priešiškos aplinkos.

– Kokius santykius su savo vaiko meilės objektu palaikyti tėvams?

– Tai labai individualu. Daug kas priklauso nuo iki tol tarp tėvų ir vaiko egzistavusių santykių. Jei ryšys buvo gana glaudus, normalu pasakyti, kad mums rūpi tavo pasirinkimas, įdomu, koks naujas žmogus atsirado tavo gyvenime? Jeigu santykiai buvo uždaresni, tėvai gyveno sau, vaikas – sau, jam atrodys nenatūralu ir nesuprantama, ko čia tėvams staiga viskas taip parūpo. Svarbiausia, kad bendravimas būtų natūralus ir vyktų savaime. Jeigu nei pietaudavote, nei iškylaudavote drauge su savo vaiku, kaip tada pradėti kviesti į šeimos sambūrius jo meilę?

– Ką daryti, kad nelaimingai pasibaigusi pirmoji meilė netaptų tragedija? Kaip padėti suprasti, kad tai natūrali patirtis, o ne pasaulio pabaiga?

– Nebūsiu originalus, nieko naujo čia neišgalvosi – reikia kalbėtis. Bendravimas yra pagrindas. Reikia stengtis būti šalia, išklausyti, galbūt pasidalyti savo patirtimi, bet jokiu būdu nemenkinti vaiko sielvarto, liūdesio, tragizmo. "Baik tu, pirma meilė visada nelaiminga! Rasi kitą, viskas bus gerai!" – tai blogiausia, ką galime pasakyti. Jam skaudu čia ir dabar, jam reikia ne kitos – šitos! Sumenkindami paauglio jausmus mes tampame jo priešais, o jei tas priešiškumo jausmas išsiplės, visas pasaulis atrodys priešiškas, nes nesupranta jo sielvarto. Tokio amžiaus žmogus negeba perspektyviai mąstyti, todėl "kada nors" jam neegzistuoja. "Aš labai tave užjaučiu, ir aš tą patį išgyvenau, ir aš labai kentėjau, todėl suprantu ir palaikau tave", – tokie žodžiai kenčiančiam jaunam žmogui gali sukurti  jam reikalingą saugumo salelę.

– Kaip pirmosios meilės patirtis atsiliepia tolesnei paauglio raidai?

– Tai be galo stipri ir svarbi paauglio emocija, kuri gali turėti ilgalaikių padarinių. Sklandūs ir gražiai pasibaigę pirmieji santykiai, kai nelieka skausmo, pykčio, neapykantos, pakloja pamatą sėkmingam emociniam gyvenimui. Ne visi gauna tokią gyvenimo dovaną, bet jei taip įvyksta – tai nuostabi patirtis geriau suprasti save, savo jausmus, formuoti emocinį intelektą. O galbūt nusivylimas pirmaisiais santykiais vėliau padės sukurti daug brandesnius ryšius, kuriuose jausis labiau mylimas ir vertinamas. Kartu tai ir tėvų išminties, kantrybės, gebėjimo atliepti vaiko emocijas išbandymas.

– Retai kada pirmoji meilė perauga į jausmus visam gyvenimui. Tačiau kiekvienas žinome sutuoktinių porų, kurių santykiai užsimezgė mokyklose suole ir sėkmingai tęsiasi. Nuo ko priklauso jų tvarumas?

– Gal ir yra statistika, kiek mokykloje užsimezgusių santykių yra tvarūs, o kiek pasibaigė skyrybomis. Santykių tvarumo paslaptis yra mistika, chemija. Svarbiausia yra sutikti tą savo antrąją puselę, o kokio amžiaus būnant – nesvarbu. Aš taip pat žinau tokių porų. Mano klasės draugai kartu – nuo aštuntos klasės, o mums jau 49-eri. Jie gražiai eina per gyvenimą, turi puikią šeimą. Žinoma, visko būna, bet būna ir tose šeimose, kurios susikūrė sulaukus brandaus amžiaus. Mokyklos suole užmegzti santykiai, kaip ir kiti, gali ir nutrūkti, ir tęstis visą gyvenimą. Juose yra ir pranašumų, ir trūkumų, yra ir neištikimybės rizikos. Tačiau susirasti kitą vyrą ar moterį gali ir nugyvenęs ir 15 ar 30 metų.

– Kokia jūsų pirmosios meilės patirtis?

– Mokykloje aš turėjau net dvi pirmąsias meiles ir niekaip negalėjau apsispręsti. Pats buvau šešiolikos, viena mano mylimoji buvo bendraklasė, kita – dviem metais jaunesnė. Taigi, kiek prisimenu, man sunkiausia buvo apsispręsti ir mano pirmosios meilės išbandymas buvo mano blaškymasis. Dilema išsisprendė savaime: bendraamžė į mano jausmus neatsakė. Draugavome su jaunesniąja, kol aš baigiau mokyklą. Po to mūsų keliai išsiskyrė, be jokių pykčių ar nuoskaudos. Kartą, gal prieš penkiolika metų, buvome atsitiktinai susitikę, smagiai pabendravome, pasipasakojome apie savo šeimas.

Patarimai tėvams

• Jūsų atžalą šiuo metu valdo hormonai, tačiau jūs privalote išlaikyti šaltą galvą.

• Gerbkite paauglio jausmus, nieku gyvu nesišaipykite, nemenkinkite jų.

• Būkite pozityviai nusiteikę, domėkitės, kas vyksta, tačiau neįkyrėkite.

• Nepulkite reikalauti, kad sūnus ar dukra kuo skubiau jus supažindintų su savo meilės objektu. Palaukite, kol to panorės jūsų vaikas.

• Nepeikite ir nekritikuokite buvusio draugo ar draugės. Patarimus dalykite tik tada, kai jų prašoma.

• Jei pirmoji meilė baigėsi nelaimingai, duokite laiko paaugliui pabūti vienam, paliūdėti ir išgyventi sielvartą. Jei paauglio reakcija į nutrūkusius santykius užsitęsia, kreipkitės pagalbos į specialistus.

• Parodykite jam ar jai daugiau dėmesio, leiskite išsikalbėti, bet susilaikykite nuo komentarų ir vertinimo dėl to, kas atsitiko. Atminkite: apkabinimas vertingesnis už pamokslą.

Verta žinoti

Paauglystės amžiaus ribos yra labai santykinės, dažniausiai tarp dvylikos ir aštuoniolikos metų. Paskui prasideda suaugusio žmogaus periodas. Paauglystė kartais skirstoma į ankstyvąją – dvylika–keturiolika metų, penkioliktieji metai – lyg pereinamasis tarpsnis, šešiolika–aštuoniolika metų – vėlyvoji paauglystė. Ankstyvojoje paauglystėje ir pereinamuoju tarpsniu vyrauja didelis jausmų nepastovumas, berniukai ir mergaitės greitai susižavi. Vėlyvesnėje paauglystėje į susižavėjimus ir meilę jau žiūrima ramiau, vystosi jausmų logika.

Fantazijas atitinka 0,1 proc.

A.Kaluginas teigia, kad bet kokie stereotipai kyla iš visuomenės fantazijų ir tai lyg kažkokio sugalvoto idealo pavyzdys.

"Žinoma, fantazijos, kaip ir pasakos, yra gerai, be jų būtų liūdna. Žmonėms visada reikia turėti kažkokį idealų tipažą, kurio norėtųsi siekti. Deja, realybė yra ne tokia kaip pasakos ir tipažai, kurie yra sukurti žmonių fantazijų. Tikrovėje yra labai mažai žmonių, gal 0,1 proc., atitinkančių tokias fantazijas."

Psichologas tikina, kad tobulų žmonių ir santykių nėra, o jei žmogus nori turėti tobulą žmoną arba vyrą, su juo kažkas ne taip. "Tai reiškia, kad jis arba nelabai adekvatus, arba labai jaunas. Tiek vyrai, tiek moterys turi laikytis kritinio mąstymo, kuris pasireiškia, kai adekvačiai vertiname savo lūkesčius, partnerio galimybes, išprusimą, kultūrą, socialines, sveikatos ir finansines aplinkybes. Jei esi fabriko darbuotojas ir tavo žmona yra fabriko darbuotoja, tu negali reikalauti, kad ji valgytų tik austres, puoštųsi briliantais ir atrodytų kaip Merilin Monro", – neabejoja psichologas.

Viskas ne taip?

A.Kaluginas sako, jog daugelio moterų įsivaizduojamas vyro idealas – tai vyras, kuris yra dėmesingas, kuriam sekasi, rūpestingas, mylintis, ištikimas, uždirbantis, tas, kuris rūpinasi vaikais, šeima, buitimi, lankosi su žmona teatruose, parodose, koncertuose, skaito su ja kartu knygas, žurnalus ir t.t. Jo manymu, tokių vyrų yra, tačiau psichologas abejoja, ar tokį vyrą galima pavadinti vyrišku.

Vyras negali visiškai panirti į savo moters interesus, nes normalus vyras turi turėti savo gyvenimą, savo interesus – sportą, žūklę, domėtis politika ar automobiliais.

"Vyras negali visiškai panirti į savo moters interesus, nes normalus vyras turi turėti savo gyvenimą, savo interesus – sportą, žūklę, domėtis politika ar automobiliais. Tai yra normalu. Mano manymu, normalus tikras vyras yra tas, kuris žino, ko nori iš gyvenimo, turi svarbią sau veiklą ir realizuojasi šioje veikloje, kuris turi savo mylimą moterį / šeimą ir yra pajėgus ja rūpintis bei išlaikyti. O jo elgesys ir visa kita priklauso nuo jo išprusimo lygio."

Tobulos moters, kaip ir vyro, paieškos – keblus dalykas. Pasak psichologo, tobula moteris nebūtinai yra ta, kuri stovi prie puodų ir laukia vyro su peniuaru.

"Manau, kad tikra moteris visų pirma yra nepriklausoma, savarankiška, turinti savo nuomonę, realizuojanti save šeimoje arba darbe, veikloje. Tai yra moteris, kuri nesižemins nei prieš vyrą, nei prieš aplinkybes, kuri žino, ko nori iš gyvenimo, iš vyro, iš savęs. Moteris, kuri nepriklausomai nuo amžiaus, neapleidžia savo kūno ir išvaizdos. Sakoma, kad tai dailioji lytis, todėl joms svarbus estetinis grožis. Tikra moteris domisi ne tik savo šeima, bet ir kitais dalykais ir tai turi mažai bendra su peniurais ar pasitempimu prieš vyrą", – stereotipus laužo A.Kaluginas.

Žlugdo santykius

Pasak specialisto, tokie priešingos lyties suvokimo stereotipai dažnai sužlugdo santykius, o viskas įvyksta dėl lūkesčių.

"Jeigu vyras gyvena savo iliuzijose, remiasi stereotipais ir reikalauja iš savo moters būti panašiai į tą pseudoidealią moterį, jis automatiškai turi lūkesčių. Tačiau moteris dėl įvairių priežasčių negali priartėti prie to idealo ir vyras patiria nusivylimą. Tas nusivylimas iš pradžių virsta priekaištais, priekaištai po truputį transformuojasi į pažeminimus ir užgauliojimus, pasireiškiančius per agresiją, o tada šeima pradeda irti."

Psichologas sako, kad moteris taip pat gali sau susigalvoti princą, kuris kažkada gal ir buvo princas, bet iš jo staiga pradedama reikalauti princiškumo. "Pasirodo, kad jis toli gražu ne princas, tada ji pradeda burbėti, engti ir klykauti, o vyras nesupranta, ko iš jo nori, kodėl ji tokia nepatenkinta. Tada kyla konfliktinė įtampa ir rezultatas dažnai yra skyrybos."

Su kauke

Jei stereotipai yra visuomenės lūkesčiai, ar įmanoma juos atitikti? A.Kaluginas sako, kad tikrai taip, tačiau tik tuomet, jei žmonės adekvačiai ir kritiškai supras, kad tai yra tik fantazijos dalykas.

Mums pavyks atitikti stereotipus, jei būsime su kauke. Tai reiškia, kad gyventi pagal tokį tipažą galima tik rodant jį viešai.

"Mums pavyks atitikti stereotipus, jei būsime su kauke. Tai reiškia, kad gyventi pagal tokį tipažą galima tik rodant jį viešai. Kitaip tariant, aplinkiniai gali galvoti, kad tu esi tobula žmona ar tobulas vyras, bet jei tu gyveni su žmogumi tikrą gyvenimą, su vaikais, kurie drasko tapetus, su vyru, kuris yra pavargęs, su moterimi, kuriai pasireiškia piešmenstruacinis sindromas, su ligomis ir pinigų trūkumu, tuomet realybėje tai yra nepasiekiamas idealas. Būtų kvaila siekti jo šeimos viduje. Tu gali atrodyti puiki žmona, visada pasitempusi teatre ar šeimos susitikimuose, o parėjus namo tau norėsis nusiimti gražius lakuotus aukštakulnius, apsivilkti jaukų namų chalatą, atsipalaiduoti ir nebūti tobula moterimi", – sako jis.

Tikrovė yra kitokia ir tai yra normalu. Psichologas sako, kad visada reikia būti kritiškiems patiems sau ir adekvačiai vertinti tiek savo, tiek savo partnerių galimybes. Jeigu lūkesčiai neatitinka partnerio galimybių, reikia ne priekaištauti, o klausti savęs ir savo partnerio, ką aš galiu padaryti, kad mano lūkesčiai taptų realybe. Gal daugiau ilsėtis, dirbti, eiti į teatrą?

Pavargę mačo

A.Kaluginas daugumą Lietuvos vyrų viešame gyvenime mato kaip puikius, dirbančius ir aktyvius, o namuose jie tampa pavargusiais mačo.

"Kaip atrodo tas pavargęs mačo namuose? Grįžęs vakare namo jis persirengia sportiniais drabužiais, įsitaiso prie televizoriaus ir su pulteliu pradeda junginėti kanalus, taip demonstruodamas, kas čia yra šeimininkas, nes aš jus maitinu, išlaikau ir man reikia poilsio, duokite man ramybę. Ir tai yra tas pats per vakarėlį ar biure spindėjęs gražuolis vyras. Realybė nesusideda tik iš viešų nuomonių, ji susideda ir iš to, ką mūsų antrosios pusės mato namuose. Ir tai nėra blogai, taip tiesiog yra", – dėsto psichologas.

Dauguma vyrų Lietuvoje yra tarsi pavargę mačo, o Lietuvos moteris, pasak A.Kalugino, galima skirstyti į dvi kategorijas: "Pirmai kategorijai priklauso šiuolaikiškos nuo 20 iki 35 metų moterys, kurių vertybės skandinaviškos ir europietiškos. Aš jas vadinu feminizuotomis moterimis – jos yra kraštutinai savarankiškos, lengvai susieina, lengvai skiriasi, jos finansiškai nepriklausomos ir lygių teisių atstovės. Tokios moterys yra aktyvios šeimose, dirba ir viską spėja."

"Antrai kategorijai priskirčiau, nepriklausomai nuo jų amžiaus, moteris, kurios tradiciškai yra labiau orientuotos į šeimą, namus, nuolat kažkuo nepatenkintos, bet nuoširdžiai myli savo vyrą, vaikus ir yra ištikimos", – pasakoja A.Kaluginas.

Egzistuoja priešnuodis

Nepaisant visų kategorijų, specialistas sako, kad stereotipai veikia nepriklausomai nuo lyties ar amžiaus, o kritinis mąstymas yra pagrindinis stereotipų priešnuodis. "Žmonės, – sako psichologas, – kurie labiau linkę kritiškai mąstyti, o jų Lietuvoje yra labai daug, mažiau pasiduoda stereotipų poveikiui, nes turi aiškų suvokimą, kokia turi būti jų antroji pusė, ir apskritai žino, ko nori. Žmonės, kurie mąsto mažiau savarankiškai, o daugiau plaukia pasroviui, yra labiau veikiami stereotipų."

Pasak eksperto, mąstančiųjų kaip visi Lietuvoje yra daugiau nei mąstančių individualiai. "Mums nuo vaikystės kalama: neišsišok, nebūk arogantiškas. Tarsi turėti savo adekvačią nuomonę yra blogai. Bet juk tai yra gerai – tai reiškia, kad mąstai kritiškai ir valdai savo tikrovę. Nuo to emocinis klimatas šeimoje, darbe, mieste, šalyje tik gerėja", – neabejoja A.Kaluginas.

Jei žmonės gyvena stereotipų pasaulyje – viskas puiku. Jei uždraustume stereotipus, ištiktų kultūrinė ir socialinė katastrofa. Įsivaizduokite, kaip jūs gyventumėte be pasakų. Svajonės ir iliuzijos yra reikalingos, tačiau jei žmogus nori gyventi su pasaka, turėtų kuo dažniau taikyti kritinį mąstymą", – pataria A.Kaluginas.

Kaip tai padaryti ir kokiu būdu tokie pokyčiai gali suteikti aistrą gyventi, jis atskleidžia naujausioje leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Lengvumas. Gerų pokyčių vadovas“.

Pasak autoriaus, šią knygą parašyti įkvėpė jo asmeninė beveik 20 metų kaupta profesinė patirtis. Net keturis kartus savo gyvenimą iš pagrindų keitęs A. Kaluginas tvirtina, kad visus pokyčius vienija vienas dalykas – jie atspindi dvasinę ir intelektinę evoliuciją. Pokyčiai gali paskatinti neprarasti gyvenimo polėkio.

Laimė neįmanoma be lengvumo pojūčio, atsirandančio, kai tavęs niekas – nei buitis, nei kaltės jausmas ar asmeninės problemos – neslegia.

„Laimė neįmanoma be lengvumo pojūčio, atsirandančio, kai tavęs niekas – nei buitis, nei kaltės jausmas ar asmeninės problemos – neslegia. Tobulų žmonių ir tobulo gyvenimo nėra. Kiekvieno žmogaus laimė yra individuali, tačiau egzistuoja tam tikri metodai, praktikos ir mąstymo elementai, kurie padeda jos siekti. Manau, kad to galima išmokti“, – atskleidžia A. Kaluginas.

Autorius teigia, kad tikra išmintis yra ta, kurią kas dieną taikome savo gyvenime. Todėl šioje knygoje suprantamai ir jautriai supinamos ne tik asmeninės autoriaus ir jo klientų patirtys ar senovės mąstytojų idėjos, bet šiuolaikinės psichologijos įžvalgos ir verslo dėsniai, leidžiantys atvirai priimti pokyčius.

A. Kaluginas ragina išmokti į pokyčius žiūrėti kritiškai. „Nusprendžiau atlikti kritinę pagrindinių pokyčių metodų analizę: nuo išėjimo iš komforto zonos, vizualizavimo, tikslų formavimo iki meditacijų. Negalima aklai taikyti viską, ką išgirstame iš įvairiausių „gyvenimo mokytojų“. Knyga padės rasti savo unikalų kelią ir gyvenimo stilių“, – sako autorius.

Taip pat svarbu išdrįsti sau užduoti esminius klausimus, įvertinti savo galimybes, dėmesingai stebėti, kaip gyveni. „Kiekvienas žmogus, kurio laukia pokyčiai, turi išmokti paklausti, ar to jam iš tikrųjų reikia. Pernelyg dažnai tai, ko mes, regis, norime, ir tai, ko mums reikia, skiriasi. Nesvarbu, ar kalbame apie individą, porą, ar verslą, turime savęs nuolat klausti, kokiu būdu įmanomi pokyčiai, kaip aš atsidūriau šioje situacijoje, ką ir kaip galiu pakeisti, kad galėčiau augti“, – pasakoja pokyčių konsultantas.

Sukūręs originalią pokyčių valdymo sistemą, autorius skaitytojus užburia entuziazmu ir meile gyvenimui. Knygoje pateikiama kasdieniam naudojimui skirta lengvumo dieta – pratimai ir metodai, kurie jau po mėnesio padeda jaustis lengviau. Nevengdamas humoro ir žiupsnelio erotikos, jis pasitelkia tikrų situacijų analizes, paprastai ir aiškiai supažindina su teorija.

„Laimingo gyvenimo nebūna – yra tik laimingos dienos. Todėl turime siekti, kad tokių dienų būtų kuo daugiau. Nors dažnai galvojama, kad laimė yra savęs pažinimas ar meilė sau, tačiau tai yra gebėjimas gyvenime atrasti savo vietą. Ši vieta – tai autentiška kiekvieno žmogaus filosofija. Lengvumas tėra tiesiausias kelias į ją“, – teigia žinomas psichologas.

Andrius Kaluginas – vienintelis filosofinio konsultavimo specialistas Lietuvoje. Psichologas psichoterapeutas skaitytojams geriausiai pažįstamas kaip knygos apie seksualinius kompleksus „Complexus amoris“ autorius bei TV ir radijo laidų vedėjas. A. Kalugino konsultacijų spektras itin platus – nuo pagalbos individams ir poroms iki mokymų verslui ar valstybinėms institucijoms. Lietuvos kognityvinės ir elgesio terapijos bei Lietuvos Mindfulness draugijų narys šiuo metu su žmona ir sūnumi gyvena Vilniuje.

Anot jo, kitaip nei prieš 20 metų, šiuolaikiniams vyrams šeima labai svarbi – tai ramybės oazė nuo gyvenimo ritmo ir darbų.

– Ar lengva nusakyti, ko iš tiesų nori vyrai?

– Nėra lengva, kaip ir nelengva nusakyti, kas yra vyras. Visi vyrai, kaip ir visos moterys, skirtingi – vieniems reikia vieno, o kitiems – kito. Todėl ne tik sunku tai nusakyti, bet net neįmanoma. Tarp vyriškumo ir moteriškumo kriterijų esanti riba tokia trapi, kad kartais sunku suprasti, kas yra vyriškumas, o kas moteriškumas. Vyrai tapo labai emocionalūs, moterys – racionalesnės.

– Kokios aplinkybės padarė tą ribą tokią trapią?

– Manau, kad tai natūrali socialinės raidos išdava. Gyvenimas juda į priekį, populiarėja įvairūs judėjimai už teises, tai normali evoliucija. Žinoma, ji ateina iš Vakarų, bet labai daug gerų dalykų ateina iš Vakarų ir nieko blogo, kad mes Lietuvoje juos priimame.

– Esate minėjęs, kad 40 metų vyrai tarsi neturi savo teisių gynėjų. Kodėl jų reikia?

– Taip, esu tai sakęs ne kartą, bet labiau juokais. Kur bepažiūrėtum, visi turi savo teisių gynėjus – nuo gyvūnų iki romų, seksualinių mažumų, vaikų ir t. t. Iš tikrųjų, nėra jokios organizacijos, kuri atstovautų heteroseksualius, maždaug 40 metų amžiaus, išsilavinusius ir dirbančius, sveikus vyrus.

Svarbu ne tai, ar reikia ginti mūsų teises, mes ir patys pajėgūs jas apsiginti. Svarbu, ar mums leidžiama būti vyriškais. Tačiau tai – klausimas moterims, nes moterys vis labiau neleidžia vyrams būti vyriškiems. Jos perima funkcijas, iš vyrų nieko nesitiki, neleidžia mums pasireikšti, pavyzdžiui, apmokėti sąskaitos ir pan.

– Sudėliojus vyrų gyvenimą į tris lentynėles, pavyzdžiui, darbas ir pareigos, namai ir šeima, pomėgiai ir laisvalaikis, kai kurios moterys sakytų, kad vyrai šeimą pažymėtų paskutiniu numeriu. Ką manote?

– Nemanau. Galbūt prieš kokių 10 ar 20 metų taip ir būtų buvę, bet dabar manau, kad daugeliui vyrų šeima yra ramybės oazė, atgaiva nuo visiškai beprotiško gyvenimo tempo ir darbų. Tikrai su tuo nesutikčiau.

Regis, kad vienas pažinčių portalas atliko apklausą apie tai, kas labiau tiki meile, taip pat – meile iš pirmo žvilgsnio. Taigi, Lietuvoje meile ir meile iš pirmo žvilgsnio labiau tiki vyrai. Tai rodo, kad jie dabar labiau linkę į šeimą, jos vertybes.

– Ar įmanoma sėkmingai suderinti pareigas, pomėgius ir šeimą?

– Jei yra noro, rasti laiko ir suderinti galima viską. Tačiau vyrai apskritai sunkiau suderina kelias veiklas vienu metu. Todėl sakau, kad būtų puiku iš šių trijų tikrai svarbių krypčių pasirinkti dvi. Geriausia, kad tai būtų šeima ir darbas. Pasirinkus dvi, suderinti jas bus paprasčiau.

Su savo vaikais nesusikalbančius tėvus dažnai konsultuojantis psichologas yra tikras, kad ne septynios, o penkiolika minučių, kurias tėvai kasdien praleidžia su vaiku, ateityje būtinai virs prasmingomis dienomis. Ir užaugęs vaikas niekuomet nesakys: „Aš neturėjau mamos, nes ji dirbo“.

„Auginame visažinių kartą, – sako psichologas ir vienas iš laidos „TV Pagalba“ vedėjų. – Vadinamosios Z kartos atstovai įsivaizduoja žinantys visus atsakymus. Jei nežino, tai tuoj paieškos internete. Ši karta nepaiso autoritetų“.

Kaip tėvams paauglio akyse išlaikyti autoritetą? Andrius juokaus, kad į ši klausimą atsakymo ieško psichoterapeutai, psichologai, tėvai ir mamos. Paauglius auginantys tėvai dažnai patenka į užburtą ratą – bijodami pažeisti vaikų teises, tampa pernelyg minkšti, pernelyg geri, o tuomet autoritetas vaiko akyse sumenksta, tėvų kalbos jiems nebedaro įspūdžio.

Tėvams psichologas siūlo nusiimti karūną ir kartais paklausti vaiko patarimo. Ypač – tose srityse, kurias vaikas išmano geriau. Vaikai visada mielai tokius patarimus tėvams dalina, o čia ir iki nuoširdaus pokalbio ar įdomios diskusijos netoli. „Raskite laiko pažaisti su savo vaiku kompiuterinį žaidimą, – pataria psichologas. – Po 20 minučių savo vaikui galėsite sakyti, kad žaidimas jums nusibodo, o jums gal būtų įdomiau pasikalbėti apie mergaites, kurios jam patinka.“

Žinomam psichologui technologijos neatrodo visiškas blogis. Jos – neišvengiama ateitis, taigi, reikia pratintis prie minties, kad be technologijų vaikus auginti sunkiai įmanoma. „Svarbu atskirti, kada domėjimasis technologijomis tampa priklausomybe, be kurios neįmanoma gyventi ir kuri pasigrobia visą laiką“, – sako A. Kaluginas. O čia, anot jo, vaikams, kaip ir suaugusiems, galioja ta pati taisyklė – jei prie kompiuterio atsineši maistą, susirūpinti savo būsena – privalu.

Psichologas įsitikinęs, kad žodį „motyvacija“, auginant šiuolaikinius vaikus, reiktų pamiršti. Kur kas vertingesnis yra žodis „įtraukti“: įtraukti vaiką į pokalbį, į įdomią veiklą, į bendrą indų plovimą, į žolės pjovimą, į šeimos interesus, į laisvalaikį. „Motyvacija – moraliai pasenusi sąvoka“, – sako psichologas.

Daugybę įvairiausių istorijų girdėjusiam specialistui nėra sudėtinga išvardinti dažniausiai pasitaikančias tėvų klaidas: „Tėvai dažniausiai gailisi, kad pinigais išlepino savo atžalas. Jos nebesupranta tikrosios pinigų vertės, jiems atrodo, kad pinigai auga ant medžio ir jų galima gauti, kada tik nori. Tokiems paaugliams suprasti, kad šeimą ištiko bankrotas ir tėtis nebeuždirbs užtektinai pinigų, neįmanoma. Kai kurie tėvai gailisi, kad pernelyg mažai su savo vaikais kalbėjosi apie seksualumą. Tas suvokimas ateina tuomet, kai sūnus įsitraukia į nesibaigiančius seksualinius nuotykius arba septyniolikmetė dukra parsineša venerinę ligą. Dar tėvai gailisi, kad nekalbėjo su savo vaikais apie vyriškumą ir moteriškumą, ypač tada, kai pamato namuose išauginę tikrą lepšį“.

O ką daryti, kai paauglys surūko pirmąją cigaretę? „Tėvai dažnai manęs to klausia, – šypsosi psichologas. – Ir tai sudėtingas klausimas, nes kiekvienas atvejis kitoks. Išbarsi – vaikas nusisuks, pradės protestuoti, atsiribos. Nutylėsi – pamanys, kad taip ir reikia elgtis. Iš tiesų su vaikais reikia kalbėtis. Nuo klausimo, kokios rūšies tai buvo cigaretė, gali prasidėti diskusija, kuri padės išsiaiškinti priežastis“.

Labiausiai psichologas tėvams pataria vengti demagogijos. „Vaikas iki 16 metų nesąmoningai kopijuoja suaugusius, taip, kaip dera elgtis, savo pavyzdžiu turime rodyti patys, o ne užsiimti demagogijomis, – įsitikinęs jis.

Kokias dvi svarbiausias paslaptis paauglius vaikus auginantiems tėvams atskleis psichologas A. Kaluginas? Kokia savo išmintimi ir patirtimi jis pasidalins? 

„Pasaulis pagal moteris“ – šeštadieniais 10.00 val. per TV3.

Į „TV Pagalbos“ studiją atvykęs 42-ejų Ramūnas neslėps, jog išgyvena santuokos krizę. „Penkiolika metų kartu, devyni vaikai ir... santuokos griūtis. Padėkite išsaugoti šeimą“, – TV3 laidos kūrėjų prašys vyras.

„Mes rėkiam vienas ant kito, žmona nuolat pikta, šiurkšti, nenori nei meilės, nei pokalbių. Nieko. Tik priekaištai, tik barniai. Žmona nori skirtis, o aš dar noriu pabandyti viską sulipdyti iš naujo“, – guosis vyras.

Ramūno žmona, 39-erių Virginija, santuokai, rodos, jau uždėjo kryžių: „Ramūnas – ne tas vyras, kurio man reikėjo. Aš jo nekenčiu. Jis nesugeba išlaikyti šeimos. Jis netikęs, neatsakingas, pavargau gyventi skurde ir viskuo rūpintis. Jis manęs nebetraukia, jis tapo atgrasus. Nebemyliu jo.“

Ar įmanoma išsaugoti šeimą, kai atrodo, kad dangus griūva? Kas kaltas, kad nebeliko meilės? Kada įvyko lūžio taškas šios poros santykiuose? Į šiuos klausimus padės atsakyti „TV Pagalbos“ ekspertas, psichologas Andrius Kaluginas.

„Ši moteris tarsi „užduso“ savo santuokoje. Ji nebeturi kantrybės ir nebejaučia meilės vyrui. Ar tai įmanoma pakeisti?“ – teirausis laidos vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva.

Ar „TV Pagalbos“ komandai pavyks padėti išsaugoti herojų santuoką? O gal išties šiai porai protingiausia skirtis? Sudėtinga meilės ir nuoskaudų istorija – šiandien 16.30 val. per TV3.