„Edukacijos atspirties taškas tapo raidė „ė“, kuri neturi atitikmenų jokioje kitoje kalboje. Šios raidės unikalumas lėlininkams yra ypač svarbus, nes žodis „Lėlė“ turi net dvi „ė“. Tai suteikia žodžiui, galima sakyti, magiškų savybių –  lėlininkams tai ypač svarbu, nes tam, kad atgaivintum lėlę, paprastų žodžių neužtenka, tam reikia burtažodžių!“ – savo mintimis dalinosi režisierius Andrius Žiurauskas.

„Šios edukacijos premjeros data pasirinkta neatsitiktinai – norėjosi įprasminti ir paminėti Lietuvai ypatingai svarbią šventę – Valstybės atkūrimo dieną! Tai puiki proga švęsti ir didžiuotis mūsų kultūra bei kalba.

D. Stankevičius nuotr.

Tuo pačiu ši edukacija kartu su spektakliu „Sesytė Elenytė ir Joniukas Aviniukas“, kurio premjera numatoma šių metų gegužės pirmąjį savaitgalį – Mamos dienos proga, taps dalimi didžiulių gastrolių po visa Šiaurės Ameriką. Šį turą organizuojame kartu su JAV lietuvių bendruomenės „Kultūros taryba“. Lankant abipus Atlanto emigracijoje gyvenančius lietuvius ir jų vaikus, norisi žaismingai pasakoti apie Lietuvą ir jos turtingą kultūrą, perteikti svarbiausias mūsų tautos vertybes, pasitelkiant lėlių teatro magiją, auginti savo tautinį identitetą suvokiančią ir kūrybingą asmenybę“, – mintimis dalinosi teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Rasa Bartninkaitė. D. Stankevičius nuotr.

„Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi „ė“ – tai nuotaikingas žaidimas su kalba ir nuoširdus didžiavimasis lietuvių kalbos ir kultūros lobiais. Edukacijos metu dalyviai daug sužinos ne tik apie skirtingus lietuviškos kultūros simbolius, bet ir mitinius veikėjus. O kokius burtažodžius reikia ištarti norint atgaivinti lėlę – sužinosime jau vasario 16 ir 17 dienomis, 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre!

D. Stankevičius nuotr.

„Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi „ė“ – interaktyvi edukacija visai šeimai:

Vasario 16 ir 17 d., 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Idėjos autorius ir režisierius – Andrius Žiurauskas.

Andrius Žiurauskas. D. Stankevičius nuotr.

Dailininkas – Artūras Šimonis.

Kompozitorius – Stanislovas Stavickis-Stano.

D. Stankevičius nuotr.

Vaidina:

Arvydas Šaučiūnas / Darius Krapikas /  Augustas Gudelis.

Rūta Kumpikaitė / Audronė Grėbliauskienė / Laima Strazdauskienė.

Trukmė: 45 min.

N-5. 

„Jie bando vienas kito nemėgti, vienas su kitu konkuruoti ir vienas prieš kitą draugiškai ar nedraugiškai, sąžiningai ar ne laimėti. Ir viskas dėl to, kad jie abu ruošiasi nuostabiam turnyrui!“ – būtent taip laidos svečius – dainininkus Justiną Jarutį ir GJan – pristatys laidos vedėja Andrius Žiurauskas.

Ir iš tiesų – jau šį pavasarį, balandžio 5 dieną, GJan slapyvardžiu prisistatanti Greta Jančytė ir J. Jarutis Šiauliuose stos į intriguojančią „Red Bull SoundClash“ kovą, kurioje nugalėtoją paskelbs publika. O klausimo apie laukiantį iššūkį jie sulauks net šio vakaro žaidime!

Tačiau kaip dainininkams stoti į skirtingas barikadų puses seksis šį šeštadienį? Vytautas Mikatis žaidime į pergalę bandys atvesti GJan, o Mantas Katleris – Justiną.

Laida prasidės nuo netikėtumo – vedėjas išduos, ką dainininkai veikė užkulisiuose. „Jie specialiai prieš laidą metė burtus, kuris žais su Mantu Katleriu“, – atskleis žiūrovams A. Žiurauskas, tačiau Justinas suskubs pridėti, kad nebuvo jokių burtų – jis laimėjo sąžiningai!

Tiesa, vos žaidimui prasidėjus, Mantas ir Justinas įrodys esantys puikia komanda. A. Žiurauskas pastebės, kad žaidime seniai nesilankė svečias, kuris savo mąstymu galėtų pralenkti net patį M. Katlerį, o Mantas, savo ruožtu, tam turės puikų paaiškinimą. „Kadangi gyvenime esame bičiuliai, mes šnekame taip, tarsi šeimoje prie Kalėdų stalo“, – šypsosis jis.

Vis dėlto jiems nenusileis ir priešininkų komanda. „Turiu ligą – aš negaliu pralaimėti. Žaisiu tol, kol laimėsiu!“ – mes Justinui iššūkį GJan.

Tiesa, tai – ne vienintelis įdomus faktas, kurį GJan šeštadienį atskleis apie save. Pasirodo, kad nepaisant to, jog turi daugybę fanų ir į savo koncertus pritraukia būrius žmonių, ji nėra baigusi jokių su muzika susijusių mokslų!

Tuo tarpu J. Jarutis pasidalins, kas jam geriausiai padeda kovoti su skausmu. Anot dainininko, puikiausias vaistas tam yra… keiksmažodžiai.  „Tai visuomet numuša skausmą, nes išlieji savo frustraciją“, – sakys jis.

Kaip įprasta laidoje, beieškodami tinkamų atsakymų į suktus klausimus, dalyviai pasidalins ir ne vienu įdomiu faktu.

Štai M. Katleris prisimins atvejį, kai lietuviai į kosmosą pakėlė picą, o vėliau prabils ir apie mėgstamiausius savo serialus. Nors su savo pamiltais herojais mielai keistųsi apranga, kalbėjimo manieromis ar charakterio bruožais, jų turimos karjeros jį vilioja kur kas rečiau. Pavyzdžiui, Mantas pripažins besižavintis serialo „Suits“ herojumi Harvey, tačiau pats nė už ką nenorėtų tapti advokatu.

Žaidimas „galvOK“ – šeštadieniais, 19.30 val. tik per TV3!

Vasario 16 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodysianti nauja režisieriaus J. Krisiūno komedija „Draugų lažybos“ pasakoja vyriškos draugystės istoriją. Mokyklos draugai Karolis (M. Stonkus), Šampūnas (J. Jankevičius), Tankas (A. Žiurauskas) ir Princas (V. Krulikovskis) užsiknisę savo gyvenimuose. Sėkmingas verslininkas Karolis įtaria žmonos Kotrynos (Gelminė Glemžaitė) neištikimybę, reklamų režisierius Šampūnas niekaip neišsirenka moters, su kuria norėtų būti, – eina nuo vienos merginos prie kitos. Tankas, nors ir kietas karininkas, gyvena su mama. Kiekvieną kartą, išvydęs moterį, jis suskystėja. Darbą praradęs trijų vaikų tėvas Princas su žmona laukiasi ketvirto kūdikio.

Gerai pasilinksminę klasės susitikime, o širdyje dar ir jausdami, kad reikia keisti savo gyvenimą, seni draugai susilažina. Pirmoji lažybų užduotis trikdanti – draugai turi išsirengti nuogai akimirksniu ir toje vietoje, kur tuo metu yra. Nepaisydami jokių aplinkybių.

Partnerių nuotr. 

„Vaidinu antrame J. Krisiūno filme ir antrą kartą teko apsinuoginti, – sakė vienas iš filmo aktorių J. Jankevičius. – Atrodo, kad režisierius užuodžia labai tiksliai akimirką, kai būnu storiausias, taigi, tenka dėti šakutę į stalčių, mėnesį bėgioti ir sveikai valgyti. Negaliu pasakyti, kad variantas išėjo tobulas, tačiau, panašu, režisieriui tiko.“

Justinui atrodo, kad nuogumas yra pozityvus tada, kai yra į ką žiūrėti. „Aš savo žiūrovus saugau nuo perteklinės informacijos, na, gerai, gerai, kartkartėmis, per gimtadienį, troleibuse nusimetu drabužius“, – juokavo jis.

M. Stonkui apsinuoginti filme nebuvo sunku. „Ką jau ten, aš ant arklio nuogas kino aikštelėje esu jojęs, pereiti nuogam per biurą – man antradienis, – juokėsi ir prisimenė socialiniuose tinkluose dar 2008 metais įkeltą savo videoįrašą, kur jo nuogas užpakalis gerai matėsi. – Gali būti, kad žmonės mane jau iš užpakalio atpažįsta.“

Kad ir koks laisvas žmogus atrodytų, pirtyje Mantas nuogai neišsirengia. Nebent ten atsidurtų su mylima moterimi – Gelmine, kuri komedijoje vaidina neištikimą jo personažo žmoną. Yra ir dar viena, kurioje visiškai nuogas Mantas atsidurti negalėtų, – teatro scena. „Nuogumas teatro scenoje mane trigerina, – prisipažino – Bet jei yra aktorių, manančių, kad dėl meno galima nusiplėšti drabužius ir parodyti viską, ką Dievulis tau davė, tebūnie“, – jis sakė.

Partnerių nuotr. 

O štai trečiajam ketvertuko aktoriui, „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojui V. Krulikovskiui, teatro scenoje išsirengti nuogai teko. Jis tai padarė per Agniaus Jankevičiaus režisuotą spektaklį „Gronholmo metodas“. Aktorius įsitikinęs, jei nuogumas spektaklyje ar kine yra pagrįstas, aktoriui neturėtų kilti klausimų. Gal jis tik turėtų pagalvoti apie tai, kaip techniškai tai atrodys.

„Nusimesti drabužius neįprastoje vietoje yra iššūkis. Tai, be abejo, dažniausiai šokiruos aplinkinius, bet filme mūsų apsinuoginimas nebuvo ekshibicionizmo priepuolis, o lažybų sąlyga. Kine man tai – tarsi metafora apie žmogaus laisvę“, – sakė aktorius ir pridūrė, kad visiškai nežino, kaip sureaguotų, jei kas realiame gyvenime pasielgtų taip, kaip pasielgė jo herojus.

„Mantui, Valentinui ir Justinui teko mane vytis, aš filme būsiu gražiausias“, – ironizavo aktorius A. Žiurauskas, komedijoje suvaidinęs kietą, bet su moterimis visiškai bendrauti nemokantį karininką.

Partnerių nuotr. 

Apsinuoginti kine Andriui teko jau ne pirmą kartą. Jis įsitikinęs, jei nori papasakoti istoriją apie nuogai išsirengusius žmones, apsirengęs jos nepapasakosi. Be to, kino aikštelės komanda tokiais atvejais yra itin maža ir itin diskretiška. „Per filmavimą visą laiką būni su chalatu, jį nusimeti tik tuomet, kai įjungiama kamera. Kai režisierius pasako „stop“, chalatas tą pačią akimirką atsiduria ant tavo pečių. Turiu pasakyti, kad nejauku tik pirmąsias penkias filmavimo minutes, paskui apsipranti ir tada jau tik nori, kad scena būtų greičiau nufilmuota“, – kino aikštelės subtilybes išdavė Andrius.

A. Žiurauskas puikiai apibūdina terminą „žmogus orkestras“. Jis filmuojasi kino filmuose ir televizijos serialuose, juos režisuoja, taip pat režisuoja ir pats rašo pjeses Kauno valstybinio lėlių teatro spektakliams, veda televizijos laidą „Galvok“ ir pristato Kauno „Žalgirio“ rungtynes arenoje.

O dabar dar įgyvendina žmonos sumanymą: režisuoja unikalų maisto spektaklį „12“, kurio scenografija irgi rūpinasi pats. To dar išties nebuvo – 500 kvadratinių metrų judančioje erdvėje žiūrovai patirs visus keturis metų laikus, keliaus į kosmosą ir ragaus virtuvės šefo iš Šri Lankos gaminamus patiekalus. Įspūdį stiprins kinetinės kompozicijos, šiuolaikinės technologijos, specialiai spektakliui sukurta muzika ir iš sienos tekantis vynas.

Gan unikalu ir tai, kad visas šias veiklas „Kauno dienos“ studijoje spėjome aptarti per 45 minutes, tad kviečiame žiūrėti dinamišką ir nuotaikingą pokalbį su aktoriumi ir režisieriumi A. Žiurausku.

– Nuo spalio 9 d. TV3 televizija pradeda rodyti naują režisieriaus Emilio Vėlyvio komediją „Pats brangiausias serialas“, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrėte būtent jūs. Žiūrėsite ar tuo metu plaukiosite baseine?

– Žiūrėsiu, žiūrėsiu.

– Taip ir norisi ant jūsų pavardės „u“ raidės uždėti brūkšnelį. Tada galėčiau šmaikščiai pasakyti, kad „ragana“ yra nuo žodžio regėti, o Žiūrauskas – nuo žodžio „žiūrėti“! Negi niekas iki tol nebuvo to padaręs?

– Aišku, kad buvo. Tai yra siaubas! Mano gyvenimo prakeiksmas! Atrodo, kad ir kiek kartočiau, kad mano pavardė rašoma su „u“ – vis tiek visi deda tą brūkšnį. Visus dvylika metų mokiausi Kauno Dainavos vidurinėje, o kai ją baigiau ir gavau atestatą, jame buvo net trys klaidos! Iš Andriaus buvau tapęs Audriumi, o vietoj Žiurausko buvo parašyta „Žūrauskas“. Ir tai ne pokštas!

TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kadangi jau atestatas buvo su klaida, tai ir aš skaitytojus truputį paklaidinsiu. Jei pavardė Žiūrauskas – nuo žodžio „žiūrėti“, tai turbūt labai akylai žiūrite į gyvenimą ir iš jo semiatės visokios patirties savo teatro ir kino vaidmenims?

– Neabejotinai. Kartais žmonės mane vadina ne tik Žiūrausku, bet ir Žiaurausku. O štai jums dar viena mano pavardės etimologinė versija – lenkiškai „żuraw“ yra gervė. Tačiau, jei klausiate, iš kur savo kūrybai semiuosi daugiausia įkvėpimo, tai, žinoma, iš visko, kas mane supa. Akylai stebėdamas, akylai žiūrėdamas ir stengdamasis viską, kas aplinkui mane vyksta, sugerti į save. Tiesą sakant, per gyvenimą išmoksti stebėti ir rinkti tuos faktus, kurie vėliau bus panaudoti. Pamenu, kai tik įstojau studijuoti televizijos režisūros, dėstytojas Antanas Šurna sakydavo studentams: „Stebėkite žmones. Stebėkite, kaip žmonės valgo, kaip važiuoja autobusu, ką jie veikia ir kur laiko rankas.“ Tikrai taip darydavome ir, patikėkite, tai mums duodavo milžiniškos naudos. Dabar jau šitaip nebesistebeiliju į žmones, bet reiškinius, įvykius, dalykus, kurie galėtų praversti scenoje, tikrai kaupiu ir prašau Dievulio, kad kuo daugiau metų būčiau darbingas ir galėčiau visa tai pritaikyti kurdamas vaidmenis ir režisuodamas.

– Ar tuos savo pastebėjimus kaupiate galvoje, ar vis dėlto turite mažą juodą užrašų knygutę auksiniais krašteliais, į kurią kartkartėmis vis kažką brūkštelite?

– Neturiu užrašų knygutės. Jei jau visai atvirai, esu bandęs pradėti kokius tris sąsiuvinius, bet jie taip ir likdavo su keliais sakiniais pirmame puslapyje. Paskui kažkur nusimesdavo. Dienoraščio irgi niekada nesu rašęs. Gal tik mokykloje, kai buvo populiaru tokį turėti. Viskas labai gyvai išsaugota mano galvoje.

TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.

– Klausimas ne į temą: gal turite ir tikrus žiūronus? Esate koks slaptas medžiotojų būrelio narys, žiūrintis į žvėris pro taikiklį laisvalaikiu?

– Oi, ne... Medžiotojų nepalaikau. Mes abu su žmona Emilija esame labai priešiškai nusiteikę šiuo klausimu. Jei ir turime bičiulių medžiotojų, tai jie prie mūsų savo trofėjais nesigiria ir tos temos neliečia. Kalbant apie žmones (ne apie žvėris), žiūronų man visiškai nereikia. Gyvename Laisvės alėjoje, todėl, kai norime, galime išeiti pasivaikščioti, pasėdėti kavinėje ar pastebėti žmonių prisėdę ant suoliuko. Visada, kai renkamės vietą, noriu sėstis ten, kur labiau į gatvę. Ne dėl to, kad save parodyčiau, bet kad pats judėjimą labiau matyčiau – kaip atrodo praeiviai, kokius jie vedasi šunis, kaip išdykauja jų vaikai ir pan. Naujausias pastebėjimas: spalio 2-ąją buvo minima Angelų sargų, arba Policijos, diena ir man tikrai pro akis neprasprūdo, kad tokių šviesių žmonių su gražiai išlygintomis uniformomis, su šypsenomis veiduose jau seniai neteko matyti. Jei tą atmintyje išsaugotą vaizdą perkelčiau į kino kadrą, žiūrovai nepatikėtų. Sakytų – ne, taip negali būti! Prisiekiu – vienąkart metuose būna!

Šiuo metu artėju prie graikų filosofų išminties, prie Sokrato posakio „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Ar nebaisu? Oi, ne. Kuo toliau – tuo įdomiau.

– Puiku – misteris Pastabuolis pastebi, kaip atrodo policininkai Policijos dieną, o ar pastebite, kaip atrodo jūsų žmona kiekvieną dieną? Kaip ji susišukavusi, pasidažiusi, apsirengusi?

– Čia yra mano didžioji bėda – kaip kas apsirengęs, aš neprisimenu. Nuoširdžiai. Esu visiškai nesugebantis prisiminti, kuo žmogus buvo apsirengęs. Galiu visą vakarą su kažkuo bendrauti puotoje, tačiau jei grįšiu namo ir žmona manęs paklaus, kaip žmogus buvo apsirengęs, – aš nežinosiu. Užtai, kuo pasipuošusi mano žmona, aš tiesiog privalau žinoti – antraip mūsų santykiams iškiltų grėsmė. Matote, Emilija yra įvaizdžio dizainerė ir kostiumų dailininkė.

– Tai jums dabar be galo lengva – išvis nereikia savo įvaizdžiu rūpintis. Viskas žmonos rankose. Kaip buvo anksčiau, kol dar nebuvote sutikęs Emilijos?

– Na, kaip… Natūralu, kad kasdien rengdavausi tuo, kas patogu. Filmų aikštelei tikdavo turintys daug kišenių ir orui pralaidūs drabužiai, o jei jau eidavau į kokį viešą renginį – puošdavausi, kaip išmanydavau. Aišku, su Emilijos atsiradimu mano gyvenime drabužiai tapo įdomesni, įmantresni, net akinių negaliu bet kokių užsidėti – žmona parenka tinkamą formą.

TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.

– Pakalbėkime ne tik apie jūsų skirtingus įvaizdžius, bet ir apie naujausią jūsų vaidmenį E. Vėlyvio komedijoje „Pats brangiausias serialas“. Atrodo, vaidinsite nevykėlį režisierių?

– Noriu patikslinti, kad E. Vėlyvis parašė scenarijų, o režisavo tik pirmą ir paskutinę iš dešimties šio serialo serijų. Visos kitos – jaunos kartos režisieriaus Domo Vilčinsko triūsas. Tikrai pasistengė žmogus. Aš šiame seriale vaidinu kino režisierių, kuris yra pasmerktas statyti lietuviškus serialus. Tai iš tiesų nelengvas darbas. Kodėl? Matote, kai  baigi kino ar teatro režisūrą, svajoji statyti hamletus, otelus, anas kareninas, geismų tramvajus ir būti savo laikų naujuoju klasiku. Tačiau gyvenimas ne visada gailestingas. Todėl pradedi kurti žiūrovams reikalingus serialus. Ir man pačiam, beje, yra tekę tai daryti. Gal ketverius penkerius metus režisavau „Moterys meluoja geriau“ ir kt. Žodžiu, kartą susėdę su E. Vėlyviu apie tai pakalbėjome ir jis parašė scenarijų „Pačiam brangiausiam serialui“. Siužetas gimė iš kuriozų, vykstančių televizijos serialų filmavimo aikštelėje. Kai žmonės nuo savo darbo yra pavargę, nelaimingi, tuomet joje nutinka įvairiausių dalykų.

– Žadate, kad žiūrovas galės pasidairyti po serialų kūrėjų slaptą virtuvę?

– Taip, ir išvysti mano įkūnijamo režisieriaus Laimono kančias. Jam atrodo, kad pagaliau atėjo laikas įrodyti pasauliui savo kaip režisieriaus vertę, o kas iš to išeina – pamatysite. Aišku, viskas čia bus piešiama labai sutirštintomis spalvomis, kaip ir būdinga E. Vėlyviui. Su juodojo humoro prieskoniu.

– Minėjote, kad su Laimono situacija esate susidūręs ir pats. Vis dar turite neišsipildžiusių lūkesčių, svajonių ką nors reikšmingo suvaidinti, pastatyti teatre?

– Aišku, kad turiu, nors labai gerai suprantu, kad jau kaip aktorius turbūt... Ne, Romeo jau tikrai nesuvaidinsiu – balkonas manęs neišlaikys. Tačiau dar galiu suvaidinti Karalių Lyrą ir galbūt Otelą? Žinoma, kad ir su filmais lygiai tas pats: svajoju daryti tai, kas mane jaudina, džiugina, ko labiausiai pačiam norisi. Kol kas geriausiai savo svajones galiu realizuoti Kauno valstybiniame lėlių teatre, kur kas keletą metų pastatau po spektaklį pagal tai, ką pats parašau. Prieš ketverius metus lėlių ir objektų teatro kategorijoje „Auksiniu scenos kryžiumi“ buvo apdovanota visa mano kurto, režisuoto spektaklio „Užburtas kalnas“ kūrybinė grupė. Gera kurti tai, nuo ko virpa paties širdis...

– Į Kauno lėlių teatrą atėjote 1996-ųjų rudenį. Esate ilgametis lėlių ir vaikučių draugas. Tai vėlgi visiškai kitas pasaulis, kuriame pirmu smuiku groja lėlės. Ar sunku įkalbėti jas atgyti – juoktis, verkti, dainuoti?

– Seniau būdavo taip: jei jau lėlių teatras, tai būtinai lazdelinės lėlės, širma, už kurios pasislėpę vaidina aktoriai. Arba duobėje. Aukštaūgiams fiziškai būdavo net sunkoka vaidinti. Šiandien visai kitaip – retai kada aktorius slepiasi už širmos. Dažniausiai būna scenoje su lėle ar šalia jos, spektakliuose daug draminės vaidybos. Ar sunki lėlių teatro aktoriaus specifika? Hmm... Yra aktorių, kuriems animuoti lėlę išties labai sunku: juk reikia padaryti taip, kad ne jis, o lėlė vaidintų! Tačiau yra ir tikrų lėlininkų, kurie tiesiog užburia žiūrovus: kai jie vaidina, žmonės juos pamiršta ir žiūri tik į lėlę. Man? Smagu save išbandyti tiek dramoje, tiek ir lėlių žanre. Beje, naują sezoną pradėjome režisierės Agnės Sunklodaitės lėlių opera „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Ten man teks ne tik valdyti lėles (esu vagis, televizijos reporteris), bet ir atlikti kelias muzikines arijas. Smagiai jų mokiausi, nors kur nors rimčiau, į kokį TV projektą, dainuoti tikrai neičiau.

TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime prie lietuviškų serialų. Sakote, kas lieka už kadro, dažnai būna įdomau už tai, ką žiūrovai pamato ekranuose. Ar tikrai?

– Tikrų tikriausiai, nes filmavimo metu įvyksta visokiausių kuriozų. Negana to, ir kūrėjai turi visokiausių paslapčių, kurių nežino žiūrovas. Tarkim, būna aktorių, kuriems nesiseka prisiminti teksto. Tuomet laikome jiems priešais nosį lapą su tekstu arba filmuojame po vieną sakinį. Kartais prireikia dirbtinių ašarų, kartais kažkas neatvyksta į darbą arba smarkiai vėluoja. Paprastas žmogus nežino, ką reiškia „bumas“ kadre, bet tai puikiai žino televizininkai ir kino žmonės. „Bumas“ – mikrofonas ant labai ilgos lazdos, televizininkų žargonu dar vadinamos meškere. Tuo mikrofonu atsakingas žmogus įrašo garsą. Tačiau pasitaiko momentų, kad aktoriai savo sceną suvaidina genialiai, operatorius taip pat viską nufilmuoja idealiai, o kadrą sugadina iš viršaus nusileidusi „meškerė“. Kaip tai nutinka? Paprastai: tiesiog žmogus, laikantis „bumą“, neapsižiūri, kur kadro ribos, ir įkiša ją ten, kur nereikia. Dar vyksta amžinos peštynės tarp kostiumininkų ir garso režisierių. „Kodėl parinkote aktoriui čežančius marškinius?!“ – šaukia vieni. „Kodėl nesužiūrėjote kostiumų detalių?“ – pyksta kiti. Matote, vieną dieną mes filmuojame viską pastato viduje, kitą dieną – scenas, kurios vyksta prie to pastato gatvėje, trečią – kas vyksta automobilyje ir t. t. Todėl būna kuriozų, kai žmogus, atsakingas už kostiumų detales, jas pražiūri. Juk keičiantis kadrams ne tik aktoriaus kostiumas turi būti tas pats, bet ir sagos lygiai taip pat susegtos, plaukų sruoga – taip pat užriesta ir dėmė ant marškinėlių – lygiai toje pačioje vietoje. Dėl didelės darbo apimties, rutinos, o kartais ir dėl žioplumo tie dalykai pražiopsomi. Taip gimsta kuriozai.

Reiškinius, įvykius, dalykus, kurie galėtų praversti scenoje, tikrai kaupiu ir prašau Dievulio, kad kuo daugiau metų būčiau darbingas ir galėčiau visa tai pritaikyti kurdamas vaidmenis ir režisuodamas.

– Kas iš jūsų paties gyvenimo serialo dar likę tarp eilučių? Ar jau viską smalsi žiniasklaida yra pamačiusi ir aprašiusi?

– Klausiate, ar dar yra momentų, kurių apie mane nežinote? Oi, net sutrikau... Turbūt jau viską, ką norėjau, apie save papasakojau. Išskyrus tai, apie ką nenorėčiau kalbėti. Tegul tai lieka man. Galbūt aš turiu kur nors apgamą, kurio vietos nenorėčiau išduoti.

– „Pačiame brangiausiame seriale“ vaidinate režisierių, o ar gebate tobulai surežisuoti savo paties gyvenimą?

– Niekada negebėjau ir dabar negebu. Manau, kad gyvenime pilna netikėtumų. Kai tau šešiolika, atrodo, kad žinai, kaip teisingai ir garbingai jį nugyventi. Dabar man 47-eri ir aš suprantu, kad kai kurie mano įsitikinimai pasikeitė iš esmės. Dabar žinau, kad žmogus žiauriai prie daug ko gali prisitaikyti, kad žiauriai daug ką keičia aplinkybės. Šiuo metu artėju prie graikų filosofų išminties, prie Sokrato posakio „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Ar nebaisu? Oi, ne. Kuo toliau – tuo įdomiau. Kai buvau šešiolikos, sakiau, kad gyvensiu iki 25-erių ir užteks. Dabar purtau galvą ir šaukiu: ne, ne, ne, man labai įdomu, kas bus po metų, kitų!

– Galbūt taip kalbate dėl to, kad šiuo metu išgyvenate savo aukso amžių? Kur pažvelgsi – renginiai, teatras, kinas, televizija, krepšinio varžybos – vis A. Žiurauskas!

– Už viską, ką turiu šiandien, dėkoju Dievuliui, bet galvoju, kad mano aukso amžius dar ateis. Na, pamanykit, jei dabar imčiau ir pasakyčiau, kad dabar mano tas aukso amžius, tai rytoj jis jau baigtųsi? Šito aš dar nenoriu.

TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.

– Spėju, kad skaitote knygas ar klausotės paskaitų, kaip priversti visatą dirbti savo naudai, kaip sėkmingai gyventi pagal jos dėsnius?

– Negaliu viso šito pakęsti. Tegu žmonės mane smerkia, bet visi tie sąmoningumo mokymai, kurių pilnas internetas, socialiniai tinklai, man kelia įtarimą. Tokiu gražiu būdu iš žmonių išpurtomi pinigai. Mano galva, žmogus pats sau yra geriausias mokytojas.

– Vadinasi, jums nereikia kitų autoritetų, nes turite save?

– Ech... Žinok dabar, kas čia šiais laikais autoritetas? Kai buvau vaikas, maniau, kad mūsų valdžioje sėdi autoritetai, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad ne. Galbūt tik vienas kitas. Tai kas tada? Turi mąstyti pats, stebėti, atsirinkti pagal save, o laikas parodys, ar buvai teisus.

– Dažniausiai žmonėms reikia kažkokio atskaitos taško. Jie mėgsta sau kažką pažadėti, kad štai nuo Naujųjų metų arba nuo Rugsėjo 1-osios ims ir pradės daryti kažką gero. Gal jūs irgi ne išimtis?

– Ne išimtis, bet... Visa tai juk apgaulė? Pokštas? Ne visi jį supranta. Žmogus, kuris nuo sausio 1-osios sau pažada kažką daryti, jau yra save apgavęs. Kodėl? Mūsų atskaitos taškas – Jėzaus gimimas, eros pradžia. O kada gimė Jėzus? Per Kalėdas. Taigi, pradėti vykdyti savo pažadus nuo sausio 1-osios? Ar jums neatrodo, kad jau čia kažkur slypi klasta?

– Į gyvenimą žiūrite su humoru?

– Tiktai taip ir žiūriu. Kartais netgi su juodu, sarkastišku humoru. Man padeda.

Žaidimas kas kartą ne tik žiūrovams, bet ir jo vedėjui bei kapitonams – Mantui Katleriui ir Marijonui Mikutavičiui – padovanoja galybę puikiausių emocijų.

„Šis žaidimas nėra apie žinių turėjimą ar jų neturėjimą. Jis yra apie galvojimą, mąstymo būdą, sugebėjimą sutarti tarpusavyje ir rasti vieną atsakymą. Šis bendro sutarimo ieškojimas gali būti pats linksmiausias, juokingiausias, dramatiškiausias, o kartais – ir labiausiai netikėtas. Tačiau manau, kad nuo to, jog šiame žaidime kas kartą įvyksta kažkas absoliučiai neplanuoto, žiūrovams tampa tik įdomiau. O mes trise, turbūt, jau įpratome vienas kitą tokiems dalykams skatinti“, – pasitikdamas naująjį sezoną sako A. Žiurauskas.

Smagiausi laidos svečiai ir įtampą keliantis užnugaris

Ne paslaptis, kad abu kapitonai – Mantas ir Marijonas – pergalių savo komandoms siekia ypač užsidegę. O kartais toks jų noras nugalėti tampa netgi sunkiai valdomu! Vis dėlto naująjį sezoną M. Katleris žadėjo pasitikti su pokyčiais ir čia.

Mantas Katleris./ TV3 nuotr. 

„Šiais metais savo kovas bandysiu oriai pralaimėti arba švelniai laimėti ir nebebadyti akių. Bėgant metams, išmokau su savo emocijomis susitvarkyti, tad stengsiuosi toks šaltas išlikti ir gerose situacijose. Ne paslaptis, kad mes su Marijonu kartais pralaimėję pasierzindavome, tačiau į laidą tai patekdavo ne visuomet. O kartais iš studijos net išbėgdavome – taip yra buvę ir jam, ir man (juokiasi). Tačiau, reikia suprasti, kad tai – smagus, pramoginis žaidimas, kuriame būtina gerbti varžovą. Todėl tai bus mano emocinio tobulėjimo metai“, – juokėsi jis.

O štai M. Mikutavičius pripažino, kad labiausiai žaidimo metu pasitempti jį verčia jo paties komanda. Mat ji visuomet sudaryta iš žmonių, kurie žaidimą stebi ir jame dalyvauja jau ne vienerius metus.

Marijus Mikutavičius./ TV3 nuotr. 

„Visada svarbu turėti tvirtą užnugarį, o ypač – sudarytą iš žiūrovų, kuriems tokio tipo žaidimai patinka. Tuomet ir tau, kapitonui, psichologiškai tampa lengviau. Būtų kur kas sudėtingiau, jei komandoje sėdintys žmonės liktų apatiški – po žaidimo tik pasiimtų pinigus ir išsiskirstytų, kas sau. Tiesa, kadangi mano komandoje pasitaiko ir tokių, kurie iš tiesų nusimano apie viską, kartais, nori nenori, imi jausti spaudimą. Galvoju, kad tie, kurie viską žino, tokių pat žinių reikalauja ir iš kitų. Todėl kartais jautiesi kaip klaidas aikštelėje darantis krepšininkas, kuris žino, kad yra teisiamas ir už jos ribų“, – šyptelėjo M. Mikutavičius.

Kad komandose gausu  tų pačių veidų, per daugelį metų pamilusių šį žaidimą, pastebėjo ir vedėjas A. Žiurauskas. „Kone visi jie tapo tikrais draugautojais, sėdinčiais tik pas vieną, arba tik pas kitą kapitoną. O kai kurių nė negali išskirti! Kartais matai, kad žiūrovai pradeda daugiau užsiimti bendravimu, nei žaidimu (juokiasi). Pastoviuosius visuomet atpažįstu – pavyzdžiui, yra senelis,  kuris į klausimus visuomet žiūri su žiūronais. Atsakinėjančio jo nepamenu, bet jis čia lankosi visuomet“, – apie pačius uoliausius žiūrovus pasakojo vedėjas.

Andrius Žiurauskas./ TV3 nuotr. 

Priešingos komandos kapitonas Mantas, savo ruožtu, dėkoja ir savo komandos svečiams, neretai ne tik stipriai prisidedantiems prie pergalės, bet ir leidžiantiems puikiai kartu praleisti laiką. O smagiausia, anot M. Katlerio, yra žaisti su aktoriais.

„Lietuvoje yra labai daug jaunų ir gabių aktorių, su kuriais labai įdomu žaisti – pagauname bendrą vibe’ą. Ne vieną kartą pasitaikė, kad net ir su nepažįstamais labai greitai atrasdavome kalbą. Džiaugiuosi, kad turime tiek talentingų aktorių – iškrapštykite juos iš visų serialų ir siųskite mums!“– kaip visuomet progos pajuokauti nepraleido Mantas.

Kaip išsijungus kameroms sutaria Andrius, Marijonas ir Mantas?

Nors laidoje kartais žodžiais ir pasišpilkuoja, vedėjas ir du žaidimo kapitonai nepraleidžia progos vienas kito ir pagirti. Mat per tiek metų jie tapo ne tik kolegomis, bet ir bičiuliais.

Iki „galvOK“ Andrius pripažįsta pažinojęs tik Marijoną. Tuo tarpu M. Katleris, nors apie jo kūrybą ir buvo girdėjęs, jam buvo visai nepažįstamas.

„O dabar galime vadintis smagia šeima, kurios labai pasiilgstu. Žinoma, kai filmuojame kelias laidas iš eilės, visi pavargstame – tuomet galvojame, kad jau užtektinai išsikalbėjome ir norime  kuo greičiau važiuoti namo patylėti. Bet po vasaros pertraukos keliaudamas autostrada supratau, kaip viso to pasiilgau. Bus labai smagu – mes tikrai stipriai šausime į priekį!“ – atviravo A. Žiurauskas.

Man atrodo, kad Marijonas net ir „Facebook“ pasikeitė vien dėl to, kad aš jam neberašyčiau.

O štai M. Katleris nepraleidžia progos pajuokauti, kad nuoskaudų turi ir dėl Andriaus, ir dėl Marijono. Pastarasis, anot Manto, jau eilę metų su juo nesutinka nueiti pavakaroti į miestą. „Man atrodo, kad Marijonas net ir „Facebook“ pasikeitė vien dėl to, kad aš jam neberašyčiau“, – juokėsi M. Katleris.

Tuo tarpu Andrius M. Katlerio nemalonę yra užsitraukęs dėl kitokių priežasčių. „Aš visuomet atsimenu du dalykus – tuos, kurie man yra padarę kažką blogo, ir visus „galvOK“ žaidimo klausimus. Bet ne atsakymus (juokiasi). Kaip vaikas, kurio gyvenime nieko nevyksta, mintinai prisimena visų krepšinio varžybų rezultatus, taip aš prisimenu visus „galvOK“ klausimus. Tačiau lygiai taip pat visuomet prisimenu ir tuos kartus, kai Andrius padeda Mikutavičiui, nes tai nutinka tikrai dažnai“, – sakė jis.

Nustumdamas visus juokus į šalį, M. Mikutavčius galiausiai atskleidė, kaip yra iš tiesų. „Visų mūsų santykiai – labai geri. Mantui kartais pavyzdžiu greitos reakcijos ir taiklaus humoro jausmo, o Andriui – gebėjimo taip gerai valdyti žodį. Jis visuomet reikiamoje vietoje ir tinkamu laiku pasako geriausias frazes. Su jais visuomet šaunu, nes tai – labai bendraujantys ir daug istorijų prikaupę žmonės“, – atviravo M. Mikutavičius.

Žaidimas „galvOK“ – šeštadieniais, 19.30 val., per TV3.

Neverta stebėtis, kad iš to jo gyvenime gimė ir kelios dešimtys jaudinančių bei šypseną keliančių istorijų. Tačiau svarbiausia, kad net ir tuomet, kai viskas pasisuka ne taip, kaip buvo planuota, Andrius niekuomet nepraranda gero humoro jausmo. Apie visa tai jis šį trečiadienio vakarą, 20 val., papasakos TV3 laidoje „Gero vakaro šou“.

Žinomas vyras nustebins laidos vedėjus pripažinęs, kad naujausias jo projektas – visai ne toks, kokio būtų galima tikėtis iš televizijos pasaulyje besisukančio žmogaus. Pasirodo, kad tai – jo paties rankomis sukalta terasa.

„Įkalti vinį į sieną man yra neįdomu. Bet, pavyzdžiui, jei reikia nudažyti visą patalpą, man tai skamba kaip iššūkis, ir aš noriai to imuosi. Bet jau maždaug pirmos sienos viduryje galvoju, kad reikėjo imti meistrus…O antrosios sienos viduryje jau iš tiesų juos kviečiuosi. Atėję jie tik pasižiūri ir paklausia – nu, kodėl?“ – savo darbams kritikos negailės besijuokiantis A. Žiurauskas. 

Aktorius pripažins ypatingai mėgstantis ir keliones, o viena iš jų – Naujieji Metai Laplandijoje – jam paliko neišdildomą įspūdį.

„Visiems to linkėčiau, nes mes tokios žiemos neturime. Su pavydu stebi tas apsnigtas egles – gali fotografuoti į bet kurią pusę ir turėsi atvirutę. Elniai su skambaliukais, šunų kinkiniai, ledo viešbučiai, rogės ir instaliacijos…“ – vardins jis didžiausią įspūdį palikusius Laplandijoje matytus objektus.

Taip bekalbėdamas apie keliones, A. Žiurauskas atskleis ir kitą ne visiems žinomą faktą – pasirodo, kad praeityje jis ne vienerius metus yra dirbęs kelionių vadovu.

O štai viena jo paties rengta kelionė kartą vos nepasibaigė katastrofa… „Su grupe nuvažiavome į Suomiją, kur viduryje miško laukymės mums reikėjo suorganizuoti Naujųjų Metų šventimą – savo klientams norėjosi padovanoti pačią gražiausią šventę. Sugalvojome, kad vešimės kinų žibintus. Mes susėdome, vietiniai su tautiniais aprėdais padarė arbatos, sukūrė laužą. Artėjant 12 valandai, kiekvienam lietuvaičiui padavėme po žibintą ir visi juos padegė. Matau, kaip suomiai žiūri, kas čia bus, ką jūs čia padegėte? O tada nutiko tai, ko ir bijojome – iš 40 dangaus žibintų kokie šeši pakilo į dangų, o likę 34 į – medžius... Žiūrėjome ir galvojome, kaip gerai, jog čia tokia gera žiema, kad nėra sausa ir to sniego yra taip tiršta – ačiū dievui, niekas neužsidegė. Bet lapiai žegnojosi“, – prisiminimais dalinsis jis.

Tiesa, adrenalinas nuo Andriaus gyvenimo apskritai yra neatskiriamas – jis ne tik pirmasis nori išbandyti įvairiausius ekstremalius atrakcionus, bet ir mielai ryžtasi kitokiems potyriams.

„Neseniai su Sakalu Uždaviniu vedėme aviacijos šventę, kurioje išsiprašiau, kad jis mane už rankytės nuvestų į akrobatinį lėktuvą. Žinokite, kad baisiausia yra sėdant į lėktuvą, nes pagal protokolą, jie privalo tau užsegti parašiutą ir pasakyti: „Jeigu kartais nutiktų, jog reiktų iššokti, nesiginčyk – jei šoku aš, ir tu turi iššokti, ir dar būtų gerai, kad iššoktum prieš mane“, – pasakos jis.

„Galvoju taip: buvo rinkimai, aš balsavau. Ne – ne už tą asmenį, kuris dabar yra prezidentas. Bet dauguma nusprendė ir jis yra mano prezidentas, aš jį gerbiu, man nelabai patinka, ką jis daro, bet... Aš gyvenu valstybėje, kurios santvarka tikiu. Tad jis – mano prezidentas. Tas pats buvo ir su praeita Vyriausybe, ir, aišku, Seimo dauguma – man jie labai nepatiko ir sprendimai jų, mano manymu, buvo tragiški, bet... Taip dauguma nubalsavo, aš esu tik visuomenės dalis ir privalau taikytis prie daugumos, kad ir kaip man tai nelengva“, – teigė aktorius.

Turime šiuo metu išrinktą valdžią: prezidentą, Vyriausybę, Seimą ir kitus. Jie išrinkti, vadinasi, turi valstybės daugumos pasitikėjimą.

Pasak A. Žiurausko, dabartinę valdžią, kaip ir ankstesnę, išrinko patys žmonės. „Kur vedu? Turime šiuo metu išrinktą valdžią: prezidentą, Vyriausybę, Seimą ir kitus. Jie išrinkti, vadinasi, turi valstybės daugumos pasitikėjimą. Tai leiskime jiems dirbti. Dauguma juos išrinko. Vadinasi, dauguma nori gyventi taip. Ir kiekvienas, kuris savo postus pasipuošia tekstais: nušluokim juos, nuverskim juos, gana... – prieštarauja mūsų šalies Konstitucijai ir demokratijai. Jums gali nepatikti šios valdžios sprendimai, man taip jau buvo, bet – sulaukit rinkimų ir balsuokit už kitus“, – siūlė A. Žiurauskas.

„Šiandien jie yra ta, legitimi t. y. mūsų daugumos išrinkta, valdžia ir reikia taikytis. Taip, kad, mieli „Facebook“ draugai, jei pasipuošiate savo profilį raginimais rugsėjo vidury eit „šluot“ Seimo, man su jumis nepakeliui! Išbraukite mane iš savo draugų. Nes gal aš ne visus postus perskaičiau ir pats jūsų dar neišbraukiau. Žmogus, raginantis nuversti demokratiškai išrinktą valdžią, yra savo valstybės priešas. O su mano valstybės priešu nenoriu turėti jokių draugysčių!“ – įrašą socialiniame tinkle baigė aktorius.

Paklausė kolegos patarimo

"Vasara prabėgs dirbant?" – teiraujamės A.Žiurausko. "Matyt. Geras oras, ilgai būna šviesu – dirbame po dvylika valandų per parą. Emilija turi savo studiją, jai lengviau planuoti laiką, nereikia aštuntą ryto būti darbe. O kai aš turiu laisvo laiko, tada kur nors nuvažiuojame", – sako aktorius.

Pastaruoju metu važiuoja į šunų parodas, tačiau dažniau – į šunų bėgimo varžybas. Jose dalyvauja vipetų veislės kalytės Mūza ir Smilga, į Žiurauskų namus atkeliavusios iš veislyno "Mano šansonetė". Mūza – pustrečių, Smilga – pusės metų, o kokio amžiaus mišrūnas Trolis – nežinia. Andrius jį iš prieglaudos pasiėmė prieš dešimt metų, jau tada buvo pražilęs, tai dabar gal kokių 14–15...

Kai prieš dvejus metus pora panoro mažo šunelio ir svarstė, kokį įsigyti, kolega iš Kauno nacionalinio dramos teatro Dainius Svobonas paragino įsigyti vipetą. Nuo to laiko, kai pats turėjo vipetą, yra įsimylėjęs šios veislės šunis.

"Nieko apie šią veislę nežinojau, buvau tik matęs, – sako A.Žiurauskas. – Man, kaip ir nemažai daliai tautiečių, tie šunyčiai atrodė tokie perkarę iš bado. Ir mes dabar sulaukiame pastebėjimų: "Dieve, kokie liesi, šonkauliai matosi. Jūs tikriausiai jų nešeriate?" Bet įsigijome, ir mus ta veislė visiškai pavergė. Dabar, kai esame tame sociume, vipetų augintojų komunoje, suprantu, kad vipetai sugeba pavergti žmones. Ne be pagrindo egzistuoja pokštai, kad ne vipetas yra žmogaus draugas, o žmogus vipetui – draugas ir tarnas. Tad šiek tiek dabar tarnaujame."

Ne be pagrindo egzistuoja pokštai, kad ne vipetas yra žmogaus draugas, o žmogus vipetui – draugas ir tarnas. Tad šiek tiek dabar tarnaujame.

Patinka lenktynės

Tiesa, A.Žiurauskas pastebi, kad net ir vienos veislės šunys – skirtingi. Mūza ir Smilga irgi smarkiai viena nuo kitos savo charakteriu skiriasi. Mūza – labai aikštinga, amžinai dėl ko nors įsiskaudinusi, jei sušlampa letenėlę – šlubuoja. Mažoji Smilga – kitokia: visada linksma, judri, pati šoka į vandenį dūkti, o Mūza negali suprasti, kaip vanduo gali būti smagus.

Pora su augintinėmis kelis kartus važiavo į šunų parodas, tačiau niekam tai nepasirodė smagu – greičiau varginantis ir sunkus darbas tiek žmonėms, tiek šunims. Iš veisėjos, kuri šuniukus parūpino, jie sužinojo, kad visai smagus užsiėmimas yra dalyvauti šunų lenktynėse, kurios vyksta tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje. Pasak Andriaus, dar važiuojant į laukus šuo kažkokiu būdu supranta, kad dabar jis bėgs, ir jau pradeda nerimauti: "Kada, kada, kada? Kada jau galėsiu lėkti? Kada jau galėsiu vytis tą plastikinį grobį per laukus?"

"Labai smagus užsiėmimas, džiaugiamės, kad esame toje čempionų giminėje, nes Mūzos ir Smilgos mama šioje srityje jau nemažai metų yra viena iš Lietuvos vipetų lyderių. Dabar ir dukros jau neblogai pasirodo", – šypsosi aktorius.

Sprinterio charakteris

Pasak A.Žiurausko, mitas, kad vipetai – nenustygstantys vietoje ir nerimstantys šunys.

"Manau, dauguma yra girdėję apie sprinterius. Sprinteris – ne tas, kuris visą dieną bėga. Sprinteris bėga 3 min., o paskui visą laiką ilsisi. Tai, grubiai kalbant, sprinterio gyvenimo diena yra miegoti, miegoti, miegoti ir vieną kartą per dieną labai greitai bėgti. Vipetas toks ir yra. Miegalius, visiškas sofos šuo. Tiesa, niekada neguli ant grindų – jau būk geras, paklok bent ant kėdės ar tiesiog leisk ant lovos gulėti. Bet jeigu jau tu jį laukuose paleidai, tai jis bėgs iš visų jėgų, savo 3–4 min. išbėgios... ir viskas: vežk mane namo miegoti", – pasakoja pašnekovas.

Jeigu dalyvauja varžybose ir jos būna sunkios – net du bėgimai, tai paskui šuo miega pusantros paros. Dėl to, anot A.Žiurausko, bute laikyti vipetai – labai tinkami šunys. Tik jau būk geras – kartą per dieną nuvežk jį kur nors į laukus ir paleisk palakstyti. Tiesa, dar reikia žiūrėti, kad paleistum saugiai, nes jų bėgimo greitis yra milžiniškas – gali susižaloti: nepastebi nei žolėje esančių akmenų, nei kitų kliūčių. Tad tenka specialiai važiuoti ten, kur žolė žemesnė, reljefas lygesnis, kliūčių mažiau, teritorija aptverta, kad šuo į gatvę neišbėgtų.

Reikia draugijos

Šie augintiniai džiugina meilumu. Smilga pakviesta atbėga iškart ir gali užbučiuoti mirtinai. Mūza, nors  pakviesta, toli gražu ne visada atbėga pasimeilinti, bet gulėdama šalia žmogaus būtinai turi prie jo prisiglausti. Jei žmogus sėdi ant sofos – įlįs tarp sofos atkaltės ir nugaros. Gali jos neglostyti, bet ji būtinai snaus prisiglaudusi.

"Jos skirtingos seserys su skirtingais požiūriais į daug ką, bet abi labai mėgsta žiūrėti televizorių, – sako vipečių šeimininkas. – Žvėriukai joms – įdomiausias dalykas. Jeigu šunys ekrane, tai juos dar ir aploja, kodėl jie su jomis nebendrauja."

Anot A.Žiurausko, pirkti vipetus buvo žmonos iniciatyva. Jis pats teigė ilgai galvojęs, ar tikrai jiems reikalingas antras, o paskui – ir trečias šuo. O dabar net neįsivaizduoja šeimos namų be tų trijų šunų.

"Kai atsirado Mūza, Trolis kokį mėnesį stengėsi jos nepamatyti, maždaug: aš užsimerksiu, gal jos nėra, – pasakoja aktorius. – Paskui Mūza užaugo, tapo ramesnė. Bet dabar Smilga verčia namus aukštyn kojom. O Troliui labiau norisi ramybės, tai jis stengiasi susisukti kur nors kamputyje, tikėdamasis, kad gal jos bežaisdamos jo nepastebės."

Prieš parsiveždama namo Smilgą pora nerimavo, kaip reaguos Mūza. Tačiau ji priėmė mažylę vos ne kaip savo dukrytę, kuria reikia rūpintis ir mylėti. Dabar, Smilgai paaugus, kalyčių santykiai jau kitokie – jos kartais taip dūksta, kad svetimas žmogus pagalvotų, jog pjaunasi: vyksta kautynės ir lenktynės, viena kitai į gerklę kabinasi, bet toks jų žaidimas.

Vedžioja šunis pakaitomis, tas, kuris laisvesnis. Jei pavyksta susiderinti, kad abu turi laiko, – eina kartu. Tačiau šiuo metu, kai A.Žiurauskas per dienas laiką leidžia filmavimo aikštelėje, visas rūpestis šunimis tenka Emilijai.

Jei žino, kad tą dieną nė vienas negalės skirti šunims dėmesio, vipetes nuveža į šunų darželį Kaune – ryte nuveža, vakare pasiima.

Tad kas vis dėlto šeimos namuose vadinamasis gaujos vadas? Pasak Andriaus, gal Emilija, nes ji daugiau laiko praleidžia su augintiniais, tad yra jiems svarbiausia. Bet jei Emilijai nepavyksta susitvarkyti, ji kreipiasi į vyrą: "Andriau, pasakyk joms." "Vadinasi, dar kažkiek esu autoritetas šeimoje. Nedaug, bet..." – juokiasi aktorius.

O eibių prikrėtusios augintinės nemažai – sofą teko keisti, nes Mūza ją sudraskė. Smilga kelių knygų viršelius nukramtė, Mūza – aparatūros laidus. Trolis kadaise buvo pripratęs šiukšliadėžėse maisto ieškoti, tai namuose iki šiol šiukšliadėžės be priežiūros palikti negalima – bus išversta ir po visą butą ištąsyta. O šiukšliadėžėje būna tiek skaniai smirdančių dalykų, kad ir aristokratiškumu pasižyminčios vipetės neatsilaikytų...

Andrius konstatuoja: "Vipetai tikrai galvoja, kad mes gyvename dėl jų, o ne jie dėl mūsų."

Apie vipetus

• Vipetai kilę iš Anglijos, tai mažasis anglų kurtas. Jie buvo sukurti sportui ir smulkių žvėrelių – lapių, zuikių – medžioklei. Šie šunys greiti, vikrūs, pasižymi didele sprogstančia energija, tikri sprinteriai.

• Vipetų charakteris idealus – jie meilūs, linksmi, prieraišūs. Lauke yra aktyvūs, o namuose – ramūs. Jei su vaiku auginami nuo mažens, yra pakantūs ir niekuomet neparodys agresijos.

• Vipetai skiriasi stambumu, ūgiu, spalvomis, net išraiškomis. Klasikinis tipas – blyškesnis, neturi ryškios pigmentacijos, o amerikietiškas turi ryškų pigmentą, ilgą kaklą ir išraiškingas akis. Skandinaviški vipetai ilgesni.

• Vipetai būna visokiausių spalvų. Mėlyni – rečiausi, nes genetiškai dažnai mėlyno atspalvio vipetai susirenka visas ligas, jų sveikata būna silpnesnė, tad veisėjai vengia veisti šios spalvos šuniukus.

• Nors vipetai ilgaamžiai, reikėtų atsiminti, kad tai greiti šunys ir dėl to gali lengvai patirti traumų. Augintinius būtina atidžiai saugoti ir numatyti net menkiausias grėsmes, kurių gali pasitaikyti jiems greitai ir staigiai judant.

• Vipetų raumenys yra nulemti genetiškai – toks jų sudėjimas. Daugelis mano, kad su jais reikia daug aktyviai judėti, nes šunų kūnas – atletiško sudėjimo. Taip, kol šuo jaunas, jam svarbu išsikrauti, tuomet vipetas namie bus ramesnis. Paaugę jie tampa ramesni. Jeigu norisi bėgioti ar važinėti dviračiu, vipetai neprieštaraus – bus šalia.

• Šie šunys mėgsta kompaniją, tad idealu, jei namuose gyvena du vipetai.

• Priežiūra gana paprasta – šėrimosi laikotarpiu augintinį užtenka lauke perbraukti gumine pirštine – taip išsipurto nereikalingas kailis. Maudyti reikia tik pagal poreikį, kai stipriai išsipurvina.

• Vipetai iš visų kurtų yra prieraišiausi, paklusniausi ir lengviausiai dresuojami. Bet jie ne aviganiai, komandų taip tiksliai nevykdo – reikia juos sudominti. Jie nelinkę besąlygiškai paklusti šeimininkui, bet viską supranta, imlūs dresūrai.