Daug šalių, tokių kaip Nyderlandai, Belgija, Prancūzija ir kt., antikiniam menui išvežti iš šalies ES ribose eksporto licencijų nereikalauja. Tačiau kai kurios šalys, anksčiau garsėjusios laisva prekyba antikiniu menu, ėmė reikalauti eksporto licencijų ir išvežti ES ribose. Tai Vokietija ir Austrija.

ES ar atskirų šalių narių noras kontroliuoti antikinio meno vertybių judėjimą yra suprantamas, bet tai galima daryti paprastu ir patogiu būdu, kaip tai daro Jungtinė Karalystė ar Šveicarija. Pvz., Jungtinė Karalystė reikalauja eksporto licencijos, tik jeigu daikto vertė viršija 65 tūkst. svarų sterlingų. O ir pati eksporto licencijos gavimo procedūra greita ir paprasta, to nepasakysi apie ES institucijas.

Dar viena grėsmė antikinio meno rinkai – ES planuojamos įvesti importo licencijos. Visų šių ribojimų deklaruojamas tikslas – užkirsti kelią prekybai juodųjų archeologų iškastomis vertybėmis. Paradoksalu, tačiau tyrimai rodo, kad tokios vertybės sudaro ypač mažą dalį rinkoje, o visokie draudimai ir ribojimai apsunkina legaliai veikiančių verslo subjektų ir kolekcininkų veiklą. Valstybės praranda mokesčius, verslas – išsilaikymo ir plėtros galimybes.

Pasaulinė antikinio meno rinka sudaro apie 10 mlrd. dolerių. ES, buvusi laisvos prekybos legaliu antikiniu menu bastionu, dėl savo valdininkų įvestų ir planuojamų įvesti neapgalvotų ir beprasmių ribojimų šios rinkos lėšas praranda ir toliau praras. Tai sudaro sąlygas šias lėšas priglausti tokioms ekonomikoms su protingu reglamentavimu, kaip Jungtinė Karalystė, Šveicarija ar JAV.

Be abejo, nepaisant nepalankios politikos, ES ir toliau sudarys nemažą rinkos dalį, o dėl antikinio meno prekybos ES ribose reglamentavimo kiekviena šalis narė turi teisę spręsti pati. Tad, ar nevertėtų Lietuvai pasukti liberalaus reglamentavimo link ir tapti viena iš ES šalių šalia minėtų Belgijos, Nyderlandų ir Prancūzijos, kurioje būtų sudarytos palankios sąlygos prekybai antikiniu menu – veiktų galerijos, aukcionai, parodos, mugės, kolekcininkų ir prekybininkų asociacijos, taip į šalies ekonomiką pritraukiant dešimtis, o gal ir šimtus milijonų eurų?

2018 m. gruodžio 11 d. ET patvirtino Pasiūlymą Europos Parlamento ir ET reglamentui dėl kultūros paveldo prekių importo. Šiame siūlyme numatyta įvesti importo iš trečiųjų šalių į ES licencijas įvairioms kultūros paveldo prekėms, ypač archeologiniams radiniams. Siūlymas grindžiamas terorizmo finansavimo prevencija – neva teroristinės organizacijos gauna finansavimą netesėtai parduodamos antikinio meno objektus. Toks pasiūlymas, jei būtų įgyvendintas, iš esmės paralyžiuotų prekybą antikinio meno objektais ES, nes dauguma jo reikalavimų šių objektų importui yra sunkiai įgyvendinami arba jų įgyvendinti apskritai neįmanoma. Tuo labiau kad diskusijų dėl minėto teisės akto metu įvairios antikinio meno pardavėjus vienijančios organizacijos įrodė, kad jokia terorizmo finansavimo grėsmė per prekybą antikinio meno objektais ES iš viso neegzistuoja. Tą patį patvirtino ir ES atlikta analizė. Tačiau, nepaisant to, pasiūlymas buvo priimtas, nors dėl aktyvaus IADAA ("International Association of Dealers in Ancient Art"), ADA ("Antiquities Dealers’ Association") ir CINOA ("The international federation of dealer associations") dalyvavimo patys absurdiškiausi ribojimai buvo eliminuoti.

Išlaikykime sveiką protą reglamentuodami šimtmečių tradicijas turinčią sritį.

Natūraliai kyla klausimas – kam reikalingi betiksliai apribojimai, beveik nužudantys milijardinį ekonominės veiklos sektorių, neva kovojantys su neegzistuojančia grėsme?

Šiuo metu tokios ES šalys, kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Belgija ir kt., gali drąsiai būti laikomos pasauliniais antikinio meno prekybos centrais. Čia veikia didžiausi ir garsiausi aukcionai, antikinio meno galerijos, agentai. Prancūzams iki šiol priklausė prestižinis "Christie‘s" aukcionas, neseniai prancūzai įsigijo kitą prestižinį aukcioną – "Sotheby‘s". Tad ES, be abejonės, yra šios dešimtmilijardinės rinkos epicentras.  ES institucijos, užuot sudariusios sąlygas šiam verslui gyvuoti ir plėsti, siekia priimti jį varžančius sprendimus. Be abejo, tai naudinga JAV, Šveicarijai ir kitoms ne ES šalims, nes jos jau seniai konkuruoja su ES antikinio meno rinkoje. Tad kam naudingus sprendimus siekia priimti ES institucijos: savo rinkai ir verslininkams ar jų konkurentams?

Laisvas prekių judėjimas – viena iš kertinių ES idėjų ir teisnių normų. Antikinio meno kūriniai – ne išimtis. Kodėl reikia nusižengti šiam principui ir pakirsti šimtmečius siekiančių Europos kolekcionavimo tradicijų šaknis? Kodėl 500 mln. ES gyventojų reikia užkirsti galimybę prisiliesti prie antikos meno šedevrų, gilinti žinias ir domėtis istorija? Ar mums reikia, kad lankytojai plūstų ne į mūsų, o į JAV, Kinijos ar Australijos muziejus? Turbūt ne. Todėl išlaikykime sveiką protą reglamentuodami šimtmečių tradicijas turinčią sritį.

Pakalbėjus su kitų šalių kolekcininkų bendruomenių atstovais, priežastys tampa aiškios. Pas juos jau ne vieną šimtmetį gyvuoja laisva ir nevaržoma prekyba antikiniu menu, nes valdžia neiškėlusi jokių perteklinių reikalavimų ir biurokratinių kliūčių. Pas mus tenka dirbti sovietmečio sąlygomis, nors ir de jure, ir de facto sovietinį jungą nusimetėme jau beveik prieš tris dešimtmečius.

Šiandien, norint antikinio meno objektą išvežti iš Lietuvos, reikia gauti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimą. Nesvarbu, kad objektas legaliai įsigytas užsienyje su tokį įsigijimą patvirtinančiais dokumentais ir su Lietuvos kultūros paveldu neturi nieko bendro. Procedūra trunka mėnesius, o kartais ir pusmečius. Lietuvis, norėdamas išvežti tokią kolekciją, kokią atsivežė kaimynai latviai, turėtų kreiptis į departamentą bent jau prieš metus. Negana to, vietoj elektroninių paslaugų, reikia mažiausiai du kartus fiziškai apsilankyti Vilniuje, Kultūros paveldo departamente.

Jokiu būdu nekaltinu Kultūros paveldo departamento specialistų. Jie tikrai geranoriški savo srities specialistai, tačiau yra tik įstatymų vykdytojai. Pokyčiai turėtų būti įstatymų leidėjų lygiu ir nedelsiant, kadangi ši rinka labai dinamiška ir konkurencija joje stiprėja geometrine progresija, nepalikdama vietos silpnesniems žaidėjams. Todėl manau, kad jeigu norime likti konkurencingi, jau laikas keisti situaciją dabar, nes šioje rinkoje cirkuliuoja apie 10 mlrd. eurų, kurių žymi dalis galėtų kelti ir mūsų šalies ekonomiką.