Nors M. Matušakaitės nuopelnai Lietuvos kultūrai neįkainojami, o ji pati pripažinta viena geriausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dailės tyrinėtojų, jos darbai žinomi palyginti siauram specialistų ratui. Dar mažiau visuomenei žinomos kitos veiklos ir sritys, kuriose mokslininkė taip pat sėkmingai darbavosi. Tad svarbu nors kiek užpildyti šią spragą ir priminti, kodėl mes vis minime ir ypač vertiname šios iškilios kaunietės nuveiktus darbus ir mokslinį palikimą.

Man, mano bičiuliams ir kolegoms labai pasisekė, kad galėjome pažinti iškilią M. Matušakaitės asmenybę, su ja daug metų bendrauti ir kartu dirbti. Nors ji niekada nedėstė dailės istorikams, daugelis pagrįstai ją vadino ir tebevadina savo Mokytoja, – tokią didelę įtaką ji yra padariusi Lietuvos dailės istorijos mokyklai (1), o pagarbos senajai Lietuvos kultūrai ir dėmesingumo dailės kūriniui mokiusi savo asmeniniu pavyzdžiu ir tekstais. Marijos profesinė kompetencija, interesai, platus kultūrinis akiratis, ypatingas darbštumas, atkaklumas, produktyvumas ir kūrybingumas visada stebino aplinkinius.

LDK dailės palikimui skirta 1970 m. apginta jos disertacija buvo precedentas sovietmečio sąlygomis. M. Matušakaitė buvo viena iš nedaugelio dailės istorikų, tuo metu kryptingai tyrinėjusi LDK dailės paveldą ir pagal galimybes jį skelbusi (2).

Veidai: Marija Tvirbutaitė-Jakimavičienė su dukra Eleonora (M. Matušakaitės mama) ir sūnumi Karoliu. Sankt Peterburgas, apie 1903 m. / M. Matušakaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pradėjusi tyrinėti mažiausiai sovietinei cenzūrai galėjusią užkliūti sritį – istorinį portretą, ji paruošė dabar jau etapiniu Lietuvos dailės istorijos veikalu pripažintą monografiją „Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje“ (1984), kuri padarė didžiulį įspūdį kultūrinei visuomenei, studentams, paakino domėtis nuošalyje paliktu LDK dailės palikimu. Tą metą ryškiai prisimena dailėtyrininkė prof. Giedrė Jankevičiūtė: „Buvau tik ką baigusi Dailės institutą, domėjausi moderniuoju menu, bet tos knygos su įkarščiu puoliau ieškoti ir skaičiau, skaičiau, skaičiau, atrasdama man visiškai nepažįstamą pasaulį. Tai buvo kultūrinis sukrėtimas ir naujų profesinių horizontų atradimas" (3).

Knygoje „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ (2015) M. Matušakaitė į klausimą, koks žmogus laikytinas asmenybe, atsako, kad „tai toks žmogus, kuris žingsnis po žingsnio siekia užsibrėžto tikslo, sugeba tam tikslui visą save paaukoti". Kalbėdama apie laisvalaikį nurodo, kad jos mėgstamas darbas ir buvo laisvalaikis ir kad jai likimas buvo palankus – leido dirbti darbą, kuris buvo ir pomėgis (4).

Šiuos teiginius mokslininkė visiškai patvirtino savo gyvenimu. Gyvenimu, skirtu vien darbui – tik tokiu tempu dirbant buvo galima pasiekti rezultatų, kokių ji pasiekė.

M. Matušakaitės protėviai iš motinos pusės priklausė plačiai ir garsiai bajorų Tvirbutų giminei. Marijos močiutė Marija Tvirbutaitė (1865–1936) ištekėjo už bajoro Juozapo Jakimavičiaus (1863–1915) ir užaugino du vaikus: Eleonorą (1895–1985), Marijos mamą, ir Karolį (1896–1940), vienintelį Marijos dėdę, kuris su šeima įsikūręs Raudondvaryje ūkininkavo.

Vienturtė Marija gimė 1924 m. kovo 9 d. Vareikonių dvare netoli Babtų. Jos tėvai – Jonas Matušakas (1890–1962), kilęs iš Poznanės krašto miestiečių šeimos, ir mama Eleonora Jakimavičiūtė, profesionali bitininkė, aukštos klasės konditerė ir kulinarė, nuomojo šį dvarą iš Jono Glemžos (1887–1988), žinomo nepriklausomos Lietuvos ekonomisto ir politiko, kooperatinės bendrovės „Pienocentras“ direktoriaus. Dvare Matušakai ūkininkavo – augino javus ir cukrinius runkelius, o vasaromis priimdavo iš Kauno pailsėti atvykstančius poilsiautojus.

Pradinį mokslą ir pirmųjų gimnazijos klasių kursą Marija baigė gimtajame dvare, lavinama tėvų samdomų mokytojų, o egzaminus laikydavo Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje. Vareikoniai buvo labai tipingas Lietuvai palivarkinis dvaras, be didelių turtų ir prabangių menių, tačiau jame buvo puoselėjama bajoriška aplinka dvasine prasme, buvo siekiama puikaus jaunimo auklėjimo, išmokslinimo ir visapusiško asmenybės lavinimo.

Kolektyvas: M. Matušakaitė su Kauno universiteto architektų akademinės grupės draugais, apie 1950 m. / M. Matušakaitės asmeninio archyvo nuotr.

1936 m. mokymasis namuose baigėsi – dvylikametė Marija įstojo į šią gimnaziją, įsikūrusią Kauno Savanorių prospekte, „Saulės“ namuose. Lietuvą užėmus Sovietų Sąjungai, ji buvo performuota į Kauno VIII gimnaziją, kurią mergina baigė 1941 m. Gavusi brandos atestatą, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Statybos fakulteto Architektūros skyrių. Tačiau prasidėję masinis Lietuvos gyventojų trėmimas ir karas pakoregavo šviesius ateities planus. Žlugusi Vareikonių dvaro nuoma, sunkus gyvenimas karo sąlygomis privertė laikinai nutraukti mokslą ir kartu su tėvais persikelti į Labūnavą, į senelių Jakimavičių žemę. Vėliau mokslą teko nutraukti dar kartą – 1943 m. pavasarį nacių okupacinė valdžia uždarė VDU. Marijos studijos tęsėsi su pertraukomis ne tik labai sudėtingu istoriniu laikotarpiu – karo ir pokario, okupacijų ir ideologijų keitimosi, trėmimų metais, bet ir visų tų įvykių paveiktame komplikuotame akademinės bendruomenės gyvenime. Studijų metais Marija ilgokai gyveno draugės tėvų name Žaliakalnyje, kur pokaryje, vengdami vietos kolaborantų persekiojimo, glaudėsi ir iš Labūnavos atvykę Marijos tėvai.

Inžinierius architektus (vietoj iki tol išleidžiamų statybos inžinierių su tam tikra architektūros specializacija) VDU pradėjo rengti tik 1939 m., įsteigus Statybos fakultetą ir jame – Architektūros skyrių. Katedroje tuo metu dirbo prof. Mykolas Songaila, docentai Stasys Kudokas, Jonas Kova-Kovalskis. Dėstyti būsimiems inžinieriams architektams 1944–1946 m. atėjo daug naujų, daugiausia baigusių VDU, dėstytojų: Aldolfas Lukošaitis, Kazimieras Šešelgis, Adolfas Janulis, Mečislovas Kleinas, Vladimiras Zubovas, Antanas Spelskis ir kt.

Stulbina M. Matušakaitės kūrybinis fenomenas – jos devynios monografijos buvo parašytos, suredaguotos ir išleistos per labai trumpą laiką – nuo 1997 iki 2010 metų.

Studijas būsimieji architektai užbaigė mažomis grupelėmis 1948 m. Marija buvo vienoje iš pirmųjų grupių. Baigusi studijas, Marija buvo paskirta dirbti Vílniuje, Architektūrinėse projektavimo-planavimo dirbtuvėse prie miesto vykdomojo komiteto.

Toliau visas būsimos mokslininkės kūrybinis kelias skyla tarsi į tris dalis, susipinančias ir užklojančias viena kitą, kurių kiekviena buvo pažymėta išskirtiniais rezultatais.

Įgijusi inžinieriaus architekto specialybę ir užėmusi įvairias atsakingas (vyriausiosios architektės, grupės vadovės) pareigas projektavimo organizacijose, be tiesioginio darbo – projektavimo, Marija aktyviai ir ypač sėkmingai dalyvavo konkursuose – architektūriniuose, baldų dizaino ir pagaliau – drabužių dizaino. 1958 m. ji dalyvavo sąjunginiame įvairios paskirties drabužių piešinių konkurse, ir kuomet nusiųsti jos darbai buvo premijuoti, ji gavo Lengvosios pramonės ministerijos pasiūlymą tapti Vilniaus modelių namų meno vadove. Nors tai buvo didelis iššūkis, keitęs jos kūrybos pobūdį, Marija jį priėmė, o 1961 m. tapo dar ir pirmojo lietuviško madų žurnalo „Banga“ redaktorių kolegijos nare – 1962 m. buvo sėkmingai išleistas pirmasis jo numeris. 1958–1965 m. Maskvoje leistuose „Žurnal mod“ ir „Modeli sezona“, lietuviškame „Banga“ buvo atspausdinta per 100 jos sukurtų moteriškų, vaikiškų ir vyriškų drabužių pavyzdžių (5).

Greta daugybės pareigų ir darbų, Marijos susidomėjimas dailės istorija palaipsniui stiprėjo, kol 1959 m. atvedė į menotyros studijas Vilniaus dailės institute, kurias ji su pagyrimu baigė 1965 m. Kaune jai buvo pasiūlytos „Mados“ fabriko vyriausiosios dailininkės pareigos – Marija ėmėsi ir šio darbo. Vien 1966–1967 m. pagaminta apie 100 Marijos pateiktų modelių „Mados“ fabriko kolekcijoms. Tarp gaminių būta uniforminių drabužių kavinių „Orbita“ ir „Tulpė“ personalui ir net „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandai (6). Taip pat tuo metu Kauno politechnikos instituto (KPI) Lengvosios pramonės fakultete buvo pradėta dėstyti odos ir tekstilės gaminių technologija, ir Marijai pasiūlyta vesti aprangos, o vėliau ir avalynės kompozicijos ir istorijos kursus. Paruoštus savo paskaitų konspektus Marija pati ir iliustruodavo (7). Klausyti jos paskaitų atvykdavo studentai net iš Estijos. Institute Marija dėstė iki pensijos – 1983 m.

Dėstydama KPI, Marija pradėjo nuolat dalyvauti Kultūros ministerijos organizuojamose ekspedicijose po Lietuvą, rinkti duomenis apie vertingus meno kūrinius, skelbti apie juos straipsnius Lietuvos spaudoje ir dalyvauti mokslinėse konferencijose. Lygia greta 1970 m. Lietuvos istorijos institute ji apgynė disertaciją „XVI–XVII a. skulptūriniai Lietuvos antkapiai“. Išėjusi į pensiją, atsidėjo vien meno istorijai – LDK dailės tyrimams. Taigi aktyviausią ir produktyviausią savo gyvenimo etapą Marija pradėjo jau pensinio amžiaus, 1984 m. išleisdama pirmąją monografiją apie LDK portretą. Pradėjo tada, kai įprastai kiti baigia.

Kolektyvas: M. Matušakaitė su Vilniaus dailės instituto Dailės istorijos ir teorijos katedros bendramoksliais, 1959 m. / M. Matušakaitės asmeninio archyvo nuotr.

Stulbina M. Matušakaitės kūrybinis fenomenas – jos devynios monografijos buvo parašytos, suredaguotos ir išleistos per labai trumpą laiką – nuo 1997 iki 2010 metų. Marijos knygose, skirtose LDK pasaulietinei ir religinei dailei, aprėpiamas ir gvildenamas visas skirtingų temų spektras: graviūra, skulptūra ir dekoratyvinė drožyba, apranga, antkapiniai paminklai, tapyti portretai: „Senieji Lietuvos kunigaikščių portretai: 1601 metų raritetas“ (1997); „Procesijų altorėliai Lietuvoje“ (1998); „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“ (1998); „Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje“ (2003); „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“ (2006; 2-asis pataisytas leidimas – 2008); „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“ (2007); „Išėjusiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK“ (2009); „Skaruliai“ (su Klaudijum Driskiumi ir Vidmantu Jankausku) (2010); „Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (2010).

Tarp knygų pasirodymo dar būdavo publikuojami straipsniai, vyko ekspedicijos, paieškos archyvuose ir bibliotekose, darbas su knygų dailininkais, redaktoriais. Būdama puiki piešėja, knygas ir straipsnius iliustruodavo grafiniais piešiniais-schemomis, paaiškinančiomis tekstus.

M. Matušakaitės kūrybinis produktyvumas ir gebėjimas susikoncentruoti iš tiesų glumina (2010 m., kai pasirodė net dvi jos monografijos, jai buvo 86 metai!). Kai 2005–2008 m. buvo rengiamos knygos „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“ ir „Išėjusiems atminti“, vykta į netrumpas ir nelengvas ekspedicijas Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje; 2009 m., rengiant knygą „Portretas LDK“, keliauta į Rusiją (Smolenską, Maskvą), į Lenkiją (Liubliną, kitas vietas), dirbta išvykose Lietuvoje. Lygia greta 2010 m. pasirodė ir solidus albumas „Skaruliai“ su menotyrine M. Matušakaitės dalimi.

Žinant M. Matušakaitės kūrybinį potencialą, natūraliai kyla mintys, ką ji būtų galėjusi nuveikti, naudodamasi dabartinėmis informacijos pasiekiamumo ir prieinamumo galimybėmis. Kita vertus, net baugu pagalvoti, kad galbūt neturėtume etapinių dailės istorijos veikalų, jei Lietuva nebūtų atgavusi nepriklausomybės. Mokslininkės tyrimų sritis – LDK dailė, Lietuvos nepriklausomybės metais tapusi ypač aktuali ir reikšminga, leido mokslininkei visiškai atsidėti moksliniam darbui.

Negalima nepaminėti gotikinės, 1420 m. datuotos Laukžemės Madonos, atrastos 1990 m. ekspedicijos po Žemaitiją metu. Pati Marija sakė, kad net nieko daugiau gyvenime nenuveikus, o tik suradus šią skulptūrą, kaip dailės istorikė ji jaustųsi rami.

„1989 m. mano bičiulė ir studijų draugė Algė Gylienė, gavusi „Spindulio“ spaustuvės užsakymą surinkti medžiagą leidiniui apie Žemaitíjos bažnyčių paveldą, į pagalbą pakvietė ir mane. Sutiko bendradarbiauti kauniečiai fotografai Romualdas Požerskis ir Rymantas Penkauskas. Įsigilinus į užduoties esmę paaiškėjo, kad mūsų pajėgos per silpnos, nes abi buvome neseniai baigusios studijas, kur tuo metu Lietuvos dailės istorija nebuvo pamatinė disciplina, neturėjome patirties. Pradėjome kalbinti kartu dirbti M. Matušakaitę, ir ji, neilgai galvojusi, sutiko, nes užduotis ją sudomino.

Pajauta: net ir išvydusi taip sudarkytą skulptūrą M. Matušakaitė suprato tikrąją jos vertę. / kvr.kpd.lt nuotr.

Prasidėjo ilgos klajonės po Žemaitíją – su linksmais ir nelabai nuotykiais. Vežiojo mus šeimos nariai ar draugai. Tuo metu nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai Maskva taikė blokadą, tad Mažeikiuose sunkiai „medžiojome“ benziną. Nakvojome apleistuose rajonų viešbučiuose, maitinomės ateities nebeturinčių kolūkių valgyklose. Mūsų dvasią kėlė šviesaus atminimo Telšių vyskupo Antano Vaičiaus (1926–2008) palaiminimas ir nuoširdi parama mūsų tyrimams. Į pirmąją ekspediciją išsiruošėme 1990 m. vasario pradžioje. Buvo dar šalta, niūru, anksti temo. Pradėjome nuo tolimiausio krašto – Latvijos pasienio. Aplankėme Senąją Įpiltį, Darbėnus, užsukome ir į nedidelę Laukžemės gyvenvietę. Pagal sovietinį dailės paminklų sąvadą, čia neturėjo būti nieko ypatingo. Nenoriai buvome įleistos į bažnyčią („Spindulio“ spaustuvės raštas, nurodantis mūsų darbo tikslą, menkai padėdavo). Marijos nuotaika greitai pasitaisė išvydus puikų XVII a. pabaigos drožtinį barokinį didįjį altorių, iki tol nepatekusį į jokius paminklų sąrašus.

Viską apžiūrėjusios ir pasižymėjusios, jau traukėme į menkai apšviestą prieangį, kur tradiciškai prie šoninių laukujų durų kabėjo Nukryžiuotasis, o prie jo kojų – šventintas vanduo akmeniniame inde. Čia, rodės, nebuvo nieko, kas patrauktų dėmesį – tik dar keletas suolų, nuo dulkių uždengtų bažnytinių vėliavų. Kampe ant sienos, tuščioje laikrodžio dėžėje, už stiklo, apšviesta liuminescencinių lempų, stovėjo maždaug metro aukščio Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi ant rankų skulptūra.

Vertybė: Laukžemės madona, nuvalius per daug amžių padengtus dažų sluoksnius. / H. Sakalausko nuotr.

Žemaitijos papročiu visa apkaišyta dirbtinėmis gėlėmis, su uždėta ant galvos karoliukų karūna ir uždengta priekyje surištu užuolaidinės medžiagos apsiaustu. Apžiūrėjus iš arčiau matyti, kad ji begalę kartų perdažyta, gal net gipsinė. Mariją ji kažkodėl sudomino. Apsidairiusi, kai šalia stovėjęs klebonas trumpam pasišalino, ji pravėrė laikrodžio dėžės dureles, praskleidė visą Madonos figūrą dengusį medžiaginį apsiaustą ir mes išgirdome nustebimo šūksnį: „Oi, moterys...“ Pribėgome prie jos – tarp praskleisto apsiausto kraštų matėsi smailus gotikinio batelio galiukas. Tuo metu priėjo labai nepatenkintas klebonas ir leido suprasti, kad mūsų vizitas baigtas.

Toliau važinėjome po Žemaitiją, prabėgo daugiau nei metai. Marija apie tai, kas jai rūpėjo, daug nešnekėjo, bet mintyse, matyt, kirbėjo nuolat, kol galų gale 1991 m. pavasarį, kiek nuslūgus Sausio 13-osios įvykių įtampai, prikalbinome bičiulį mus vėl nuvežti į Laukžemę. Šį kartą buvome apsiginklavusios vyskupo A. Vaičiaus raštu, leidžiančiu netrukdomai dirbti Žemaitijos bažnyčiose.

Nuvažiavus, dideliam visų mūsų džiaugsmui, paaiškėjo, kad klebonas kažkur trumpam išvykęs, o zakristijonas, nors ir labai nepatenkintas vėl mus išvydęs, vyskupo raštui pakluso. Reikėjo išnaudoti kiekvieną akimirką: puolėme į vidų, prie kabančios laikrodžio dėžės pristūmėme kelių pakopų suoliuką, bičiulis įjungė atsivežtą prožektorių ir pasiruošė fotoaparatą, o Marija, pasistiebusi ant suolelio ir pradariusi laikrodžio dėžės duris, pradėjo skubiai nurenginėti skulptūrą. Nuo pečių nudengus apsiaustą, pasirodė sudėtingos, gausios, plastiškomis kaskadomis žemyn krintančios gotikinio drabužio klostės. Nuo galvos nukėlė karolių vainiką, ir atsidengė aštriai karpytu viršumi Dievo Motinos karūna. Pagaliau iš šonų nurinko dirbtines gėles, ir aiškiai atsivėrė kompozicijos visuma – kontrapostu grakščiai stovinti Madonos figūra su įstrižai gulinčiu Kūdikiu ant rankų. Jis buvo pridengtas tik klubus supančia audinio juosta, dešinėje rankutėje laikė nedidelį vaisių. Prieš mus stovėjo gotikinė Madona su Vaikeliu ant rankų, senesnė už mums žinomas enciklopedines Veliuonos Madoną ir Madoną su kriauše.

Dėmesys: didesnę profesinio gyvenimo dalį M. Matušakaitė skyrė senojo Lietuvos meno paveldo tyrinėjimams. Nuotraukoje – mokslininkė Kretingoje, 2009 m. / I. Dringelytės nuotr.

Ilgai nedelsusi, Marija savo radinį pristatė visuomenei. „Naujajame židinyje“ (1991, nr. 9) buvo publikuotas jos straipsnis „Unikalus radinys Laukžemės bažnyčioje“, o po pusmečio jo papildymas – „Dar apie Laukžemės Madoną“ („Naujasis židinys“, 1992, nr. 3). Prie šios temos ji grįžo ir 1995 m. – paskelbė straipsnį „Seniausioji Lietuvoje gotikinė skulptūra“ („Kultūros paminklai“, 1995, nr. 2). Plačiai šis radinys Vakarų Europos gotikinės skulptūros kontekste pristatytas ir M. Matušakaitės knygoje „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“.

Atradimas, iš esmės pakeitęs Lietuvos vaizduojamosios dailės istoriją, deja, nesulaukė beveik jokių atgarsių – skulptūra nebuvo apsaugota nuo galimos vagystės, ji pasiliko stovėti kaip stovėjusi bažnyčios prieangyje, laikrodžio dėžėje. Niekas neskubėjo nei gaminti skulptūros kopijos, nei originalo paimti į vyskupijos muziejų. Marija guodėsi tik mintimi, kad vagys neskaito specializuotos menotyros literatūros. Pagaliau po beveik ketvirčio amžiaus – 2013 m. – Laukžemės Madona paimta restauruoti, tik tada pagarsinta per visą žiniasklaidą kaip visai naujas atradimas" (8).

Šiuo metu, praėjus dar dešimčiai metų, Madona jau baigiama restauruoti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kur paaiškėjo, kad skulptūra buvo padengta net devyniais dažų sluoksniais. Šios unikalios skulptūros „gydytoja“, muziejaus Restauravimo centro Medžio ir tapybos dirbinių restauravimo skyriaus vedėja, polichromuoto medžio aukščiausios kategorijos restauratorė Ieva Stanionienė mielai pasidalijo darbinėmis nuotraukomis.

Lietuva įvertino M. Matušakaitės darbus suteikdama jai garbingiausius apdovanojimus: 1998 m. – Lietuvos Vyriausybės meno premiją, 2007 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių ir 2009 m. patį svarbiausią įvertinimą – Nacionalinę kultūros ir meno premiją už autentiškas senosios Lietuvos dailės atodangas.

Išskirtinės pagarbos ženklas mokslininkei buvo 2009 m., jai švenčiant jubiliejinį gimtadienį, pasirodęs Lietuvos dailės istorikų draugijos parengtas leidinys „Kuriantis PROTAS brangesnis nei turtai...“ (9). Specialiai šiai knygai kolegų parašytos M. Matušakaitės knygų recenzijos ir kruopščiai parengta išsami jos darbų bibliografija.

Lietuvos etnografijos muziejus (LEM, buvęs Lietuvos liaudies buities muziejus) su šia iškilia Lietuvos mokslininke turi kelis sąlyčio taškus.

Apie 1980 m., kartu su Aristavėlės dvaru (perkeltu 1987 m., atidarytu muziejuje 2016 m.), buvo planuojama į muziejų kartu perkelti tuo metu jau nykstančią aštuonkampę medinę Aristavėlės kapinių koplyčią (šiuo metu ji sunykusi). Muziejaus archyve saugoma su šia kapinių koplyčia susijusi labai įdomi medžiaga: 1947 m. Kauno universiteto studentų architektų vasaros praktikos metu atlikti Aristavėlės koplyčios matavimai, inventorizacija, brėžiniai ir aprašas – iš viso vienuolika numeruotų lapų su M. Matušakaitės parašais (10). Tai ankstyviausias žinomas išlikęs mokslininkės atliktas ir jos pasirašytas darbas. Brėžiniai primena grafikos darbus, pasižymi tiksliomis ir elegantiškomis linijomis, rodančiomis jau įgudusią kūrėjos ranką. Deja, tai ne originalai, o 1981 m. padarytos šios koplyčios matavimų brėžinių kopijos, nenurodant, kokiame archyve jos buvo padarytos. Nors patikrinus Kauno technologijos universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Kultūros paveldo centro archyvus ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. perimtą Kauno universiteto dokumentų fondą paieškos pasirodė bevaisės, istoriškai net ir kopijos yra labai įdomios. Gal perskaičius šį tekstą atsiras žinančių, kur galėtų būti minėtų brėžinių originalai?

Kitas LEM ir M. Matušakaitės sąlyčio taškas yra muziejui 2012 m. M. Matušakaitės padovanota jos šeimos tekstilės kolekcija iš gimtojo Vareikonių dvaro (Babtų r.) (11). Ši tekstilės kolekcija vertinga medžiagine-eksponatine prasme, tačiau vertingiausia ji yra istoriniu požiūriu: tuo, kad muziejui ją perdavė M. Matušakaitė, tuo, kad tekstilė buvo naudota jos močiutės M. Tvirbutaitės-Jakimavičienės Raudondvaryje ir jos tėvų namuose Vareikonių dvare XX a. pr. ir tarpukariu, ir tuo, kad nemaža šios tekstilės dalis buvo nerta, megzta ir siuvinėta jos mamos, E. Jakimavičiūtės-Matušakienės rankomis (12).

Solidu: M. Matušakaitės 1984–2010 m. išleistos knygos. / I. Dringelytės nuotr.

Gautasis tekstilės rinkinys iš Vareikonių dvaro tapo pretekstu žiūrovui papasakoti apie senos ir garsios bajorų Tvirbutų giminės Tvirbutų–Jakimavičių atšaką ir jos istoriją, kurios žymiausia atstovė buvo M. Matušakaitė. Tam buvo panaudotos archyvinės šios giminės nuotraukos, I. Dringelytės „Babtų“ knygai parengtos M. Matušakaitės biografijos ištraukos, pačios M. Matušakaitės prisiminimai ir medžiaga iš leidinio „Tvirbutų genealogija“ (13).

Didžioji dalis nuotraukų iš M. Matušakaitės ir jos šeimos archyvo parodoje eksponuota pirmą kartą. Pateikdami gražiausius tekstilės iš Vareikonių dvaro pavyzdžius, puoštus giminės ar šeimos narių monogramomis, autentiškus prisiminimus ir istorines nuotraukas, norėjome atkurti nedidelio Lietuvos palivarkinio dvaro gyvenimo aplinkos fragmentą, o svarbiausia – dvasią, išugdžiusią neeilinę asmenybę – dr. M. Matušakaitę, papasakoti apie dvaro aplinką ir žmones, kurie supo būsimąją mokslininkę, formavo jos dvasinį pasaulį, ugdė jos pomėgius, apie tuometinę dvasinę aristokratiją.

Iš šios aplinkos atėjusios, vienos žymiausių XX a. LDK dailės tyrinėtojos M. Matušakaitės gyvenimas buvo spartietiškas – disciplina, nesukurta šeima ir tik darbas, darbas ir darbas. Gyvenimas, davęs ypatingų vaisių – ne tik gausybę straipsnių, publikacijų, bet ir dešimt išskirtinės reikšmės Lietuvos kultūrai veikalų, kurie, pasak dr. Gražinos Marijos Martinaitienės, „apibendrina ilgo mokslininkės darbo rezultatus, bet svarbiausia – vieną po kitos pildo apmaudžias spragas, žiojėjančias mūsų krašto meninės kultūros istoriografijoje, ir kloja pamatą, kuriuo remdamiesi toliau galės eiti kiti tyrinėtojai" (14).

Lietuvos etnografijos muziejus brangina turimas sąsajas su žymia mokslininke ir norėdamas deramai paminėti M. Matušakaitės 100-mečio jubiliejų, kviečia buvusius M. Matušakaitės kolegas, bendraminčius, jos darbų ir idėjų tęsėjus į mokslinę konferenciją „Tolyn senosios dailės tyrimų keliu“, kuri vyks balandžio 25 d. LEM Astravėlės dvare, ir prisiminti šią iškilią asmenybę, o savo naujausiais darbais ir tyrimais pagerbti mokslininkės, kuri beveik penkis dešimtmečius gilinosi į skirtingas LDK meninio palikimo sritis, atminimą, papildyti ir išplėsti jos tyrinėjimų kryptis.

______________________________

1 Petras Kimbrys, „Ji niekada nedėstė, bet sugebėjo padaryti įtaką įvairių kartų dailės istorikams“ [kalbino G. Jankevičiūtė], Kuriantis PROTAS brangesnis nei turtai..., sud. G. Mickūnaitė, Vilnius, 2009, p. 16.

2 Ina Dringelytė, Marijos Matušakaitės talentas, Lietuvos valsčiai. Babtai, Vilnius, p. 1416. Prieiga internetu:  https://lemu.lt/wp-content/uploads/2017/12/Straipsnis-apie-Matusakaite.pdf

3 P. Kimbrys, ten pat, p. 15.

4 Leidiniui skirta anketa su M. Matušakaitės padiktuotais atsakymais, 2014 m. rugsėjo 11 d.

5 M. Matušakaitės archyvo duomenys, 2011. Nuorašas I. Dringelytės asmeniniame archyve.

6 Ten pat, 2011.

7 M. Matušakaitė, Meninio drabužių apipavidalinimo kurso konspektas. Kaunas, 1973.; M. Matušakaitė, Avalynės speckompozicija. Vilnius, 1979.

8 I. Dringelytė, Marijos Matušakaitės talentas, p. 1417–1419.

9 Kuriantis PROTAS brangesnis nei turtai..., sudarė G. Mickūnaitė. Vilnius, 2009.

10 LEM archyvas, byla Nr. A 625.

11 Marijos Matušakaitės šeimos tekstilės rinkinys. Prieiga internetu:  https://lemu.lt/parodos/Marijos_Matusakaites_seimos_tekstiles_rinkinys/

12 I. Dringelytė, Eksponato byla: vąšeliu nerta staltiesė. Prieiga internetu: https://lemu.lt/eksponato-byla-vaseliu-nerta-lovatiese/

13 Tvirbutų genealogija, antrasis leidimas, išleido Josef Twirbutt, New York, 2007.

14 Gražina Marija Martinaitienė, Kas į knygas sudėta, Kuriantis PROTAS brangesnis nei turtai..., sudarė G. Mickūnaitė, Vilnius, 2009, p. 166.

Kaip meno kūriniai

Kai architektė J.Ambraškaitė prieš Kalėdas puošia namus, tai užtrunka kelias dienas, nes kasmet čia puošiama beveik 3 m aukščio natūrali eglutė. Kartu su žaisliukais ant eglutės ji kabina ir savo bei artimųjų prisiminimus ir, tam tikra prasme, giminės istoriją.

Apie 70 batelių formos kalėdinių žaislų, daugiau nei 0,5 tūkst. kitokių gražumynų iš viso pasaulio ir net iškastų iš žemės – taip protėviai slėpė relikvijas, kai, bėgdami nuo tremties, patraukė slėptis į miškus. Kiekvieną žaisliuką reikia atsargiai išvynioti, kiekvieną pakabinti į tinkamą vietą, nes kabinami jie ne bet kaip – turi derėti.

Nors eglės žaisliukų – šimtai, J.Ambraškaitė prisimena, kuris iš kur ir kada atkeliavo.

„Aš pati perku tai, kas yra autentiška, originalu, – sako moteris. – Dauguma žaisliukų yra rankų darbo, meno kūriniai. Juk visiškai neįdomu nupirkti 50 auksinių burbulų ir pakabinti juos ant plastikinės eglutės. Man svarbesnis žaisliukų estetinis vaizdas, meninė vertė, o visur jos ieškoti aš išmokau iš tėvų, senelių.“

Žaisliukus jai dovanoja ir artimieji, draugai, užsakovai. Jurgitai sunku pasakyti, kuris brangiausias ar gražiausias. Jai brangūs dukters Dagnės parvežti žaisliukai iš studijų Londone ir Perte. Brangūs ir Paryžiuje pirkti du rankų darbo stikliniai paukštukai – neatsilaikiusi Jurgita už juos paklojo visą atlyginimą. Kur dar senelių, tėvų, tetų pasakojimais apipinti žaisliukai, į giminės namus atkeliavę dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Kodėl visus reikia sukabinti? „O kaip kitaip? Vaikus juk visus myli, – juokiasi pašnekovė. – Kai kurie, atrodytų, jau visai pavargę, estetiškai ne tokie blizgūs ir puošnūs, kaip buvo kadaise, bet jie man mieli ir visi turi būti. Kai į žaislus žiūri kaip į mano kūrinius, jie ir emocijas tau kelia visai kitas. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Todėl visiškai nesvarbu jų vertė – man jie visi yra brangūs. Tai mano, mano šeimos prisiminimai. Manęs neliks – tikiuosi, kažkam kitam jie bus brangūs.“

Požiūris: eglutės puošmenos J.Ambraškaitei – ne tik žaisliukai, bet jos giminės istorijos liudytojai.

Palaiko giminės dvasią

Iš vaikystės Jurgitai ryškus prisiminimas, kai senelis Jonas Laurinaitis atsargiai savo kabinete ištraukė vokiškus varpelius su stiklo lašeliu viduje – maža Jurgita buvo užburta to krištolinio skambėjimo.

Senelis J.Laurinaitis, kurio gyvenimo kelionė sulaukus 92-ejų baigėsi J.Ambraškaitės namuose, kadaise turėjo Kaune spaustuvę, knygyną, biblioteką, parduotuvę, namus. Ir visa tai, būdamas vienas iš vienuolikos vaikų šeimos, pats sukūrė nuo nulio.

„Jis apie 1930 m. sėsdavo Kaune į traukinį, važiuojantį į Berlyną, grįždamas atsiveždavo lagaminą eglutės žaisliukų – rankų darbo ar fabrikinių pūsto stiklo, vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo prekiauti tais žaisliukais. Jų buvo nuostabių, tik gaila, kad per tiek metų nelabai kas išliko, nes eglutės kartais krinta, žaisliukai – dūžta. Bet mane džiugina bent tai, kad yra išlikusios dar kelios knygos su jo knygyno antspaudais“, – pasakoja moteris.

„Laurinaičiai – verslo atstovai, o aš kilusi iš Ambraškų – moksliukų klano, – sako J.Ambraškaitė. – Senelis Jurgis Ambraška prieškaryje išleido lietuviškos gramatikos vadovėlių. 1947 m. jis žuvo neaiškiomis aplinkybėmis, kai atsisakė tapti sovietiniu švietimo komisaru. Močiutė Elžbieta Ambraškienė, likusi našle, visą savo meilę perdavė vaikų namuose gyvenantiems našlaičiams. Po jos mirties Kauno vaikų namuose jai buvo įkurtas muziejus.“

Mano namai – toks normalių, darbais užsiėmusių, išsiblaškiusių inteligentų būstas: fasadas byra, bet kiekviena saugoma smulkmena man yra lobis.

Kiekvienoje Jurgitos giminės kartoje buvo pedagogų. Jos dukra – jau penktos kartos. Visų kartų moterys, nepaisant profesinio užimtumo, buvo ir itin išradingos, puikios šeimininkės. Tad namai, anot pašnekovės, po laikmečio nelaimių būdavo vis sukuriami tarsi iš nieko, bet originaliai, skoningai. Iš protėvių gal ir jos potraukis architektūrai, menui, kūrybai.

Savuose namuose moteris stengiasi palaikyti gyvą giminės dvasią. Tai tarsi duoklė praeičiai. Mat taip susiklostė, kad į Jurgitos – vyriausios anūkės – namus atkeliavo ir kitų giminės lobių: knygų, indų, puošnių interjero detalių. Brangias išlikusias relikvijas jai pamažu patikėjo gęstantys giminaičiai.

„Mano namai – normalių, darbais užsiėmusių, išsiblaškiusių inteligentų būstas: fasadas byra, bet kiekviena saugoma smulkmena man yra lobis ir apie kiekvieną aš galiu daug kalbėti, nes tai mano šeimos istorijos liudininkai. Tiesa, materialiai vertingų šimtamečių vertybių mažai išlikę, nes ir degino, ir atėmė, ir paliko...“ – sako moteris.

Akcentas: „Tu gali būti pavargusi, bet batukai turi būti dailūs – tada ir eisena, ir laikysena – kita“, – paaiškina batelių svarbą Jurgita.

Vertybės – amžinos

Kokius namus per didžiąsias metų šventes J.Ambraškaitė prisimena iš vaikystės? Tai buvo jos gimtajame mieste Kaune kartu su seneliais, mamos tėvais Emilija ir Jonu Laurinaičiais. Šeima Kaune gyveno dideliame name, kurį seneliui kažkokiu būdu per įvairius perversmus pavyko išsaugoti. Prisiminimuose – milžiniška eglė svetainėje, kurią puošdavo visa šeima.

„Ir šiemet eglutę puošiau kelias dienas, vis paklaidžiodama prisiminimų slėniais į tuos laikus, kai senelis Jonas parnešdavo 3 m eglę, o tėtis Saulius tais keistais laikais sugebėdavo visokių elektrinių puošmenų pridaryti, – pasakoja Jurgita. – Močiutė Emilija ruošdavosi šventėms savaitę, kvapai visur sklisdavo dieviški, o mama Loreta žaibu prigamindavo visokių skanumynų. Senelis stebuklingu būdu gaudavo žirnelių, o mamos daryta balta mišrainė buvo skaniausia pasaulyje, kaip ir dabar. Tėtis vis savo bedugniame portfelyje tai mandarinų, tai graikiškų riešutų ar net prisirpusių granatų atnešdavo. Šaltoje verandoje pūpsojo kibirai su raugintais kopūstais, grybais, gira... Visi pas mus šeimininkavo, tvarkėsi ir visada stengėsi, kad namai būtų gražūs, pilni skanumynų, smagumų, draugų ir žaidimų.“

Senelis net duoną kepdavo namuose, tėtis tobulai rankomis maldavo tikras braziliškas kavos pupeles – kvepėjo visi namai. Šiais visuotinio pertekliaus laikais, kai užsakyti sušius ar picą galima per kelias minutes, Jurgitos manymu, namuose ruoštos vaišės yra didžiausios meilės išraiškos forma.

„Dabar su kiekvienu žaisliuku, kabinamu ant šakelės, vis žvilgsniu glostau knygų krūveles – per vaikystės Kalėdas knygų privalėjo būti kiekvienam po rietuvę. Namai savaitei nutildavo – juk mini atostogos ir tik visur būdavo prikritusių ypatų su visokiais skanumais, ir vis pripuolamai skaitėme“, – prisimena pašnekovė.

Ypatingi: dauguma J.Ambraškaitės eglutės žaisliukų – originalūs, rankų darbo.

Knygos visada visiems giminėje buvo svarbios, muzika – mėgstama ir gerbiama buvo visų kartų. Pasakas sekdavo visi – ir tėtis, ir mama, ir močiutė. Brolių Grimmų, Hanso Christiano Anderseno pasakas visi skaitė ir mintinai mokėjo. Ir pati Jurgita prisimena, kad pasakomis, jų stebuklais žavėjosi ilgai – iki vėlyvos paauglystės.

Ir štai prieš keletą metų jos dukrai Dagnei pasipiršęs mylimasis be žiedo dovanų įteikė ir XVIII a. pirmo leidimo Lewiso Carrollo pasaką „Alisa stebuklų šaly“. Jurgitos dukterėčiai jaunuolis simpatiją išreiškė pas bukinistus radęs prosenelio J.Ambraškos rašytą gramatiką.

„Mano tėvai buvo modernūs, aš moderni, vaikai mūsų modernūs, bet vertybės iš kartos į kartą perduodamos, manau, teisingos, – sako J.Ambraškaitė. – Esu labai laiminga, kad man pavyko dukrą gerai užauginti, teisingas vertybes jai įdiegti. Taip, apie daug ką ji turi savo nuomonę, kuri skiriasi nuo manosios. Bet aš tyliu iš pagarbos jaunajai kartai. Ir nors ji, baigusi rimtas studijas, turėjo kvietimų dirbti užsienyje, grįžo į Lietuvą ir dirba dėl Lietuvos.“

Nenorėjo statybų vargo

Vis dėlto S.Barkauskienė pripažįsta: įsigytas namas niekada idealiai neatitiks jūsų poreikių. Tačiau tam tikrus aspektus galima apžaisti remontuojant.

Sandros neretai klausia, kodėl architektė nesusiprojektavo būsto sau. Išties jiedu su vyru kurį laiką dairėsi sklypo namui statyti, tačiau nepavyko rasti tinkamo. Galiausiai situacija susiklostė taip, kad namo prireikė greitai – didelio, įrengto ir su gera infrastruktūra.

"Tuo metu laukiausi dukros, o sūnus turėjo eiti į pirmą klasę. Norėjosi, kad pradinukui po poros metų netektų keisti mokyklos. Todėl nusprendėme savęs neapkrauti statybomis ir ėmėme ieškoti parduodamo namo. Pagrindiniais kriterijais tapo jo dydis ir patogumas. Miegamųjų mūsų didelei šeimai jau reikėjo bent keturių. Norėjome, kad netoliese būtų mokykla, darželis ir kiti patogumai, – pasakoja Sandra. – Gana greitai netoli Vilniaus radome 2006-aisiais statytą namą, kuris šiuos kriterijus atitiko. Be to, kai gyvenome bute, pro langą matėsi pušys. O šiame name taip pat yra didelis langas į erdvų žalią kiemą, atokiau nuo kaimynų, ir tai labai sužavėjo. Ieškojome tokio būsto, kad nereikėtų kelerius metus gyventi tarsi statybose. Tad mums pasisekė, kad galėjome apsiriboti tik kosmetiniu remontu."

Prisitaikė prie erdvių

Supratę, kad namas jiems tinka, Barkauskai suskubo jį įsigyti. Tiesa, tai buvo šiek tiek komplikuota, nes šeima tuo metu žiemojo Ispanijoje, pirkti teko nuotoliniu būdu.

Gyvendama svetur S.Barkauskienė pagal namo nuotraukas ir planus dėliojo veiksmų seką: kas pasikeis, o kas liks, kaip buvę. Tad, atvykus į naujuosius namus, didelių staigmenų nebuvo.

"Kaip ir galima numanyti, turėjome tam tikrų techninių užduočių, pavyzdžiui, keisti katilą. Tad patarčiau visiems, perkantiems nebenaują namą, apžiūrėti būsto pasikviesti žmogų, išmanantį tokius dalykus. Mums padėjo giminaitis, kuris pirštu pabaksnojo į tam tikrus dalykus, – dalijasi naudinga patirtimi pašnekovė. – Žinoma, perkant kitiems žmonėms suprojektuotą namą, svarbu suprasti, kad prie tam tikrų dalykų teks prisitaikyti. Pavyzdžiui, man gana keistai atrodo antro aukšto planavimas. Miegamieji kambariai suprojektuoti į gatvę, o tualetas ir pagalbinis kambariukas – į ramesnį kiemo kampą. Pati tokio sprendimo nebūčiau priėmusi, tačiau gyventi tai netrukdo. Šio namo stiprioji pusė yra ne įspūdingi architektūriniai sprendimai, o patogi lokacija, kurios mums dabar reikia. Todėl prieš šį pranašumą nublanksta kiti dalykai."

Ateityje Barkauskai planuoja rekonstruoti ir virtuvę. Joje įrengta ne itin patogi sala. Plautuvė įkurdinta vienoje jos pusėje, o kaitlentė – kitoje. Tad gaminant S.Barkauskienei tenka zuiti pirmyn ir atgal. Moteris juokiasi, kad taip bent jau gali nudžiuginti savo žingsniamatį. Vaikams paaugus, šeima mąsto ir apie papildomą vonios kambarį. Tačiau kol kas tai vizijos ir planai.

Poreikis: gausiai Barkauskų šeimai reikėjo daug miegamųjų, todėl visų pirma jie ieškojo didelio namo. Sandros Barkauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Gesino ryškias spalvas

Atsikrausčiusi į senus naujus namus, Barkauskų šeima dideliu remontu neužsiėmė: perdažė sienas, renovavo ir perstumdė baldus, pakeitė apšvietimą.

Naujiesiems būsto savininkams itin nepatiko raudonos ir geltonos spalvų interjero spalvos. Ypač – ryškiai oranžinė siena prie laiptų ir rėkiančios rudos grindys. Tad sienų spalvos buvo pakeistos subtilesne pilkšva ir balta.

Patarčiau, apžiūrint namą, įvertinti, ką bus lengva pakeisti, o ką – sunkiau. Tada paklauskite savęs, ar galėsite gyventi su tuo, kas sunkiai pakeičiama?

Grindų spalva buvo šiek tiek prigesinta, pakeičiant sienų ir baldų spalvas, – naujasis pilkas fonas tam puikiai padėjo. Grindis pridengė ir jaukumo suteikė didžiulis kilimas svetainėje. Įdomu, kad grindys – nevienspalvės, tad jos ir padiktavo rinktis pilkus baldų atspalvius. Taip suderintos spalvos interjerui labai tiko.

"Turint finansų ir laiko, būste galima pakeisti tikrai daug. Tačiau ar tikrai verta tam švaistyti milžiniškus resursus? Tad patarčiau, apžiūrint namą, įvertinti, ką bus lengva pakeisti, o ką – sunkiau. Tada paklauskite savęs, ar galėsite gyventi su tuo, kas sunkiai pakeičiama? – pataria pašnekovė. – Kai atvažiavome apžiūrėti būsto, man buvo nelabai įdomios brokerės ar buvusių šeimininkų šnekos. Tiesiog vaikščiojau po kambarius ir įsivaizdavau gyvenimą čia. Kur stovės Kalėdų eglutė? Ar šią sofą galima perstumti? Kaip atsidaro durys į terasą? Dar tik peržvelgiant parduodamų namų skelbimus jau reikėtų įsivaizduoti, kaip gyvensite juose."

Atnaujinimas – tarsi sudoku

Kai kurios atnaujintos Barkauskų būsto erdvės, palyginti su senuoju vaizdu, atrodo neatpažįstamos. Pavyzdžiui, savo darbo kambarį S.Barkauskienė įkūrė pirmame aukšte, netoli laiptų aikštelės esančiame kampe.

Gyvenant ankstesniems šeimininkams, čia stovėjo didžiulė knygų spinta. Senose fotografijose šis kampas atrodo užgriozdintas ir sunkus. Dar tik žiūrinėdama naujųjų namų planus, architektė jau žinojo, kad būtent čia norės turėti savo darbo kampą.

Netoli įrengtas vaikų žaidimų kambarys, tad dirbdama moteris gali stebėti atžalas. Šiandien šis kampas atrodo visiškai kitaip. Jį perdažius baltai, išnešus spintą ir pakabinus lengvas lentynas virš rašomojo stalo, pradingo visas akiai sunkus vaizdas. Tiesa, kadangi kampas mažas, o siena trumpa, joks rašomasis stalas čia netilpo. Todėl S.Barkauskienė jį sumontavo iš komodos ir įsigyto stalviršio.

"Juokauju, kad iš šykštumo galima daug visko prigalvoti, – juokiasi ji. – Namas jau suprojektuotas, tad privalai prie jo prisitaikyti. Tai tarsi sudoku sprendimas. Turi sugalvoti, kaipgi čia viską sutalpinti. Iš tikrųjų, kampo siena yra gerokai per trumpa, kad čia tilptų standartinis rašomasis stalas. Todėl puikiai tiko iš senojo buto atsivežta komoda ir įsigytas kuklus stalviršis bei jam primontuotos kojos."

Prie stalo frankenšteino stovi ir akį traukianti stilinga tamsi kėdė. Ją S.Barkauskienė rado internetiniame skelbimų portale. Įsigijusi naudotą varganą kėdę, moteris ją atnaujino ir pavertė puikiu interjero akcentu. Pasak pašnekovės, tikrai ne visada būtina pirkti naujus baldus ar interjero detales. Jų galima įsigyti jau naudotų ir, pasitelkus fantaziją, prikelti antram gyvenimui. Beje, moteris įsigijo ir antrą kėdę, kurią ji pavers žaisline krosnele dukrai.

"Kartais toks elementarus veiksmas kaip senos kėdės perdažymas gali visiškai pakeisti vaizdą. Namuose interjeras tapo kur kas jaukesnis, o vaizdas malonesnis pakeitus sienų spalvą. Net ir senųjų šeimininkų palikti baldai naujos spalvos sienų fone atrodo kitaip", – tikina architektė.

Pokyčiai: atsikraustę naujieji šeimininkai dideliu remontu neužsiėmė – perdažė sienas, renovavo ir perstumdė baldus, pakeitė apšvietimą. Sandros Barkauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Nestandartiniai sprendimai

Vos atsikraustę, Barkauskai pirmiausia atnaujino vaikų kambarį. Jie priėmė netipišką sprendimą, be atžalų miegamųjų antrame aukšte, įrengti ir žaidimų kambarį pirmajame.

"Ši netoli svetainės esanti erdvė pagal planavimą turėtų būti darbo kambariu, tačiau mes jį panaudojome kitaip. Čia nėra lovos – tik žaislai ir didžiulis stalas palei sieną. Jį pagaminome iš parduotuvėje įsigytos medžio drožlių plokštės ir prisukome prie sienos, – pasakoja atnaujintų namų šeimininkė. – Šiek tiek koregavome ir virtuvę – jos viduryje stovėjo spinta, dalijanti erdvę į dvi dalis. Tikriausiai prisimenate sovietinius butus, kai atskiros erdvės vaikams būdavo sukuriamos viduryje kambario pastatant sunkią spintą. Mes norėjome atviresnio valgomojo, tad spintelę šiek tiek pasukome. Vis dėlto ji nebuvo suprojektuota priglausti prie sienos, tad reikėjo papildomai dėti plokštės gabaliukus."

Šeima keitė ir svetainės planavimą. Ankstesni šeimininkai duris į terasą buvo užstūmę sunkia sofa. "Svetainėje yra trys didžiuliai langai į kiemą, kurių vieno negalėjome atidaryti dėl užstumto baldo. Man buvo gaila šio sprendimo, tad ilgai galvojome, kaip langą atverti. Reikėjo sugalvoti, kaip pasukti sofą, kad galėtume patogiai žiūrėti televizorių. Galiausiai planas pavyko, nors teko pasirinkti: atviri dideli langai į kiemą ar iš virtuvės matomas televizorius. Pasirinkome langus, tačiau reikėjo sumąstyti, kaip pakabinti televizorių. Spintelės tame kampe nesinorėjo, o siena – iš gipskartonio. Tad radome specialius inkarus gipso kartono plokštėms, kurie atlaiko didelį svorį", – atskleidžia S.Barkauskienė.

Pakeitus sofos ir televizoriaus vietą, iš svetainės ne tik atsivėrė vaizdas į kiemą, bet ir tapo patogu bendrauti šeimos nariams. Sofa nebedalija erdvės į svetainę, laiptų zoną ir virtuvę, bet palieka atvirą pirmą aukštą.

Šeima atnaujino ir antro aukšto kambarius, išskyrus Barkauskų sūnų miegamąjį. Berniukai kol kas miega viename kambaryje, o ateityje, jei norės, vienas jų persikels į dabartinį tėčio darbo kambarį.

Kambarys – razina

S.Barkauskienė pripažįsta, kad namų interjeras kurtas pagal jos pageidavimus.

"Man patinka lengvi, šviesūs kambariai, idealiausia – išdažyti baltai, su šviesaus medžio elementais. Mano vyras mėgsta tamsius interjerus, jo darbo kambarį taip ir įrengėme. Jis gana mažas, o ir lubos žemėjančios. Tokių kambarių nepatariama dažyti tamsiai, nes jie dar labiau susispaus, tačiau šiuo atveju ribos kambaryje tarsi išnyko. Viskas tamsu, bet erdvė atrodo be krašto, – pasakoja pašnekovė. – Darbo kambaryje stovi ir ankstesnių gyventojų palikta didžiulė drabužių spinta be durų. Ji buvo rausvo atspalvio, primenanti tas, kurios stovi pigiuose biuruose. Mes ją perdažėme, pridėjome papildomų lentynų, ir išėjo nuostabi knygų spinta. Tamsiame fone matyti tik knygų nugarėlės, kurios vaizdą labai pagyvina. Tad, jei visą namą įvardytume kaip varškės apkepą, šis kambarys būtų jo razina."

Šeima tamsiai įrengė ir pirtį, kuri – taip pat S.Barkauskienės vyro zona. Pirtis tamsi – juodos net lubos. Pasak architektės, toks sprendimas sukuria įdomų efektą, kai tamsoje šviečia tik pirties kambariukas.

Iš savo senojo būsto šeima atsivežė vos keletą baldų: vaikų loveles, čiužinį ir komodą, kuri vėliau tapo S.Barkauskienės stalo frankenšteino dalimi. Perkantiems nenaują būstą pašnekovė pataria paliktų baldų neišmesti, nebent jie visiškai nepanaudojami, sulūžę. Kitu atveju verta juos kuriam laikui pastatyti mažiau naudojamame kambaryje. Gali būti, kad šaus idėja, kaip šiuos baldus atnaujinti ir panaudoti.

"Taip pat patarčiau sudaryti sutartį – kokius baldus buvę savininkai pasiims, o kokius paliks. Name mes radome tokio turto, kuris visiškai nepanaudojamas, sulūžęs. Tarkime, žoliapjovė be ratukų ar sugedęs didžiulis televizorius. Tokiu atveju tenka pačiam rūpintis šių daiktų išgabenimu, rūšiavimu. O gražius fotelius ir komodą, kuriuos džiaugėmės panaudosiantys, buvę šeimininkai išsivežė. Tad geriausia sudaryti sutartį, – pataria S.Barkauskienė. – Rastus baldus galima panaudoti kituose kambariuose, nebūtina jų palikti senojoje vietoje. Pavyzdžiui, odinę sofą išnešėme į pirtį. Labai smagu ant jos šlapiam atsisėsti, nes ji vėsina ir neperšlampa. Panaudojome ir dvi didžiules spintas: jas perdažėme, įdėjome duris ir papildomas lentynas."

Erdvu: vaikų kambaryje puikiai tinka iš medžio drožlių plokščių pagaminti stalviršis ir lentynos. Sandros Barkauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Dalijasi naudingais patarimais

Pradėjusi namo atnaujinimo darbus, Sandra socialiniame tinkle "Instagram" ėmė rašyti ir tinklaraštį "Seni nauji namai". Tai lyg atsvara įrašams apie prabangius remontus.

"Pamaniau, jei aš negaliu sau leisti užsisakyti dizainerių paslaugų, tad greičiausiai su tuo susiduria ir kiti žmonės. Galbūt galėčiau jiems padėti pasisemti paprastesnių sprendimų idėjų? – pasakoja Sandra. – Būna, kad žmogus paklausia patarimo, o atsakius nustemba: "Kaip aš pats apie tai nepagalvojau?!" Išties, kartais tereikia geros idėjos ar postūmio pirmyn."

Architektė pataria, prieš imantis statyti ar remontuoti namą, gerai pasverti visus už ir prieš, suprasti, kokie jūsų tikrieji poreikiai, kaip jie gali keistis po poros metų. Ji įsitikinusi: konkretus būstas tarnauja tik tam tikru gyvenimo etapu, todėl ne visada verta prisirišti prie gyvenamosios vietos.

"Kai su vyru buvome dviese, butas tiko idealiai. Dabartiniame mūsų šeimos gyvenimo etape būsto reikėjo didelio, su patogia infrastruktūra, netoliese esančia mokykla. Man patinka, kad mano sūnus pirmokas pats pareina iš mokyklos, taksiste dirbti tikrai nesinori. Galbūt vėliau, kai vaikai išvažiuos studijuoti, mūsų poreikiai pasikeis, ir suprojektuosime savo svajonių sodybą. Kas žino – gal norėsime gyventi vienkiemyje? – svarsto ji. – Tad man atrodo kvaila pernelyg prisirišti prie minties, kad būtina statyti naują namą, investuoti savo laiką, pinigus ir nervus, tikintis ten praleisti visą likusį gyvenimą. Viskas keičiasi – kas šiandien atrodo patogu, po dešimties metų gali nebepatikti."

I. Povilaitienė – labai įvairiapusiška asmenybė. Nuo vaikystės susidomėjusi piešimu, tiksliųjų mokslų olimpiadų dalyvė, Ingrida studijuoja architektūrą ir aplinkos psichologiją, yra knygų vaikams iliustratorė ir mobiliųjų įrenginių žaidimų animatorė – veiklų užtektų ne vienam žmogui.

Pokalbis „Kauno dienos“ studijoje – apie stažuotę Kinijoje, specifinę Kauno aurą, bei I.Povilaitienės sutuoktinio su bendraminčiais įkurtą mobiliųjų žaidimų kūrimo kompaniją, kuri pasaulyje reitinguojama 29 vietoje ir nuolat ieško darbuotojų. Darbo skelbimas nuskambės ir „Kauno dienos“ studijoje, tad kviečiame žiūrėti.

G. Tulevičienė gimė rugsėjo 29 d. Kaune. 1959 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1959-1962 m. dirbo Miestų statybos projektavimo institute Vilniuje. 1962-1988 m. dirbo Baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministerijos Eksperimentiniame konstravimo biure vyriausiąja architekte.

Tarp svarbiausių architektės projektų minėtini baldai vaikų kavinei „Nykštukas", Centrinio pašto salei, viešbučiams „Narutis", „Astorija", Moksleivių rūmams.

G. Tulevičienė sukūrė interjerą ir baldus Vyriausybės rūmams, viešbučiui „Balatonas", interjerą - vežėjų asociacijai „Linava". 1991 m. G. Tulevičienė įkūrė Vilniaus senamiesčio Soroptimos klubą ir buvo jo pirmoji prezidentė.

Atsisveikinimas su velione vyks rugsėjo 22 d. nuo 16 val. iki 21.30 val. ir rugsėjo 23 d. nuo 8.30 val. iki 12.00 val. Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos šarvojimo salėje (M. K. Paco g. 4).

Urna išnešama rugsėjo 23 d., trečiadienį,12 val.

Laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse.

Norinčiųjų pagerbti velionę artimieji prašo tai padaryti vienu baltu gėlės žiedu.

Klaipėdos apygardos teismas sausio mėnesį už šias nusikalstamas veikas jai skyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant tokiam pat laikotarpiui ir uždraudžiant išvykti už gyvenamosios vietos ribų.

Šį teismo nuosprendį apskundė byloje nukentėjusiuoju pripažintas L. P., kuriam pirmosios instancijos teismas nepriteisė jo prašomos beveik 9 tūkst. eurų turtinės žalos.

Nukentėjusysis prašė panaikinti ankstesnį teismo sprendimą, bylą perduoti prokurorui arba grąžinti iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Taip pat, apeliaciniu skundu jis prašė visiškai patenkinti jo civilinį ieškinį.

Apeliacinis teismas šį skundą atmetė, kaip nepagrįstą ir teigė, kad „priteisti jo naudai minėtą pinigų sumą nėra jokio teisinio pagrindo“.

„Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas galiojančių teisės aktų reikalavimų, išsamiai ir tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus bei priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Naikinti pastarąjį procesinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo“, – rašoma teismo nutartyje.

E. Maier buvo nuteista už tai, kad 2011–2016 metais, būdama valstybės tarnautoja, rengė statybos, rekonstravimo techninius darbo projektus, patalpų paskirties keitimo ir kt. projektus ne savo vardu, projektų rekvizituose ir lydimuosiuose raštuose nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie šių projektų autorystę, pasirašė už tariamus autorius.

Suklastojusi dokumentus, ji išduodavo leidimus statyti, rekonstruoti, griauti statinius pagal jos pačios parengtus projektus.

25 atvejais tai architektė darė už atlygį ir 5 atvejais neatlygintinai. Dar tris kartus vyriausioji architektė suklastojo projektinius dokumentus nuslėpdama tikrąją projektų autorystę, tačiau leidimų pagal juos neišdavė.

Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad kaltinamosios veiksmai buvo akivaizdžiai neteisėti ir ji tai aiškiai suprato, jos tyčią veikti prisidengiant kitų asmenų vardais patvirtino ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ji tokią veiklą vykdė 5 metus, t. y. veikė sistemingai, o pagrindinis tokios veiklos tikslas buvo gauti turtinę naudą.

Kaltinamoji savo kaltę visiškai pripažino ir nurodė, kad mintis užsiimti neteisėta veikla kilo dėl būtinybės, nes 2011 metais prasidėjo jos skyrybų byla, santuokos metu įgytas turtas ir sąskaitos, į kurias kaltinamajai buvo pervedamas atlyginimas, sutuoktinių kreditorių prašymu buvo areštuoti.

Kadangi tuo metu turėjo būsto paskolą, kasdieniniams poreikiams tenkinti ir vykti į darbą iš gyvenamosios vietos Kaune į Pagėgius buvo reikalingos lėšos.

Tai, kad kaltinamoji visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Iš kaltinamosios konfiskuota daugiau kaip 14,2 tūkst. eurų, kurie buvo nusikalstamos veikos rezultatas.

Nukentėjusiajam, kurio, kaip rengėjo, duomenys nurodyti kaltinamosios rengtuose ir suklastotuose dokumentuose, priteistas tūkstančio eurų neturtinės žalos atlyginimas, tačiau atmestas reikalavimas dėl 8992 eurų turtinės žalos atlyginimo, nes į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad nurodytą sumą nukentėjusysis galėjo iš anksto tikėtis gauti ar kad asmenys dėl projektų rengimo būtų kreipęsi ne į kaltinamąją, o į nukentėjusiuoju pripažintą projektuotoją.

Kaip pranešė teismas, jai skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant tokiam pat laikotarpiui ir uždraudžiant išvykti už gyvenamosios vietos ribų.

E. Maier nuteista už tai, kad 2011–2016 metais, būdama valstybės tarnautoja, rengė statybos, rekonstravimo techninius darbo projektus, patalpų paskirties keitimo ir kt. projektus ne savo vardu, projektų rekvizituose ir lydimuosiuose raštuose nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie šių projektų autorystę, pasirašė už tariamus autorius.

Suklastojusi dokumentus, ji išduodavo leidimus statyti, rekonstruoti, griauti statinius pagal jos pačios parengtus projektus.

25 atvejais tai architektė darė už atlygį ir 5 atvejais neatlygintinai. Dar tris kartus vyriausioji architektė suklastojo projektinius dokumentus nuslėpdama tikrąją projektų autorystę, tačiau leidimų pagal juos neišdavė.

Teismas konstatavo, kad kaltinamosios veiksmai buvo akivaizdžiai neteisėti ir ji tai aiškiai suprato, jos tyčią veikti prisidengiant kitų asmenų vardais patvirtino ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ji tokią veiklą vykdė 5 metus, t. y. veikė sistemingai, o pagrindinis tokios veiklos tikslas buvo gauti turtinę naudą.

Kaltinamoji savo kaltę visiškai pripažino ir nurodė, kad mintis užsiimti neteisėta veikla kilo dėl būtinybės, nes 2011 metais prasidėjo jos skyrybų byla, santuokos metu įgytas turtas ir sąskaitos, į kurias kaltinamajai buvo pervedamas atlyginimas, sutuoktinių kreditorių prašymu buvo areštuoti.

Kadangi tuo metu turėjo būsto paskolą, kasdieniniams poreikiams tenkinti ir vykti į darbą iš gyvenamosios vietos Kaune į Pagėgius buvo reikalingos lėšos.

Tai, kad kaltinamoji visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Iš kaltinamosios konfiskuota daugiau kaip 14,2 tūkst. eurų, kurie buvo nusikalstamos veikos rezultatas.

Nukentėjusiajam, kurio, kaip rengėjo, duomenys nurodyti kaltinamosios rengtuose ir suklastotuose dokumentuose, priteistas tūkstančio eurų neturtinės žalos atlyginimas, tačiau atmestas reikalavimas dėl 8 992 eurų turtinės žalos atlyginimo, nes į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad nurodytą sumą nukentėjusysis galėjo iš anksto tikėtis gauti ar kad asmenys dėl projektų rengimo būtų kreipęsi ne į kaltinamąją, o į nukentėjusiuoju pripažintą projektuotoją.

Pernai gruodį Klaipėdos apygardos teismas už analogiškas nusikalstamas veikas nuteisė Skuodo rajono savivaldybės administracijos vyr. architektą ir skyrė jam 19,8 tūkst. eurų baudą.

Šį nuosprendį galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Šio projekto metu žmonės su regos negalia galės susipažinti su Lietuvos architektūros raida nuo gotikos iki postmodernizmo.

Popietę prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos būriuojasi grupelė entuziastų, susirinkusių patyrinėti postmodernizmo architektūros. Tačiau ši ekskursija kiek neįprasta – gidų net šeši. Tai menininkai ir architektai, pasiryžę padėti į parankę įsikibusiems akliesiems pažinti šį žaismingą ir provokuojantį pastatą.

Šalia – ir projekto autorė R.Chmieliauskaitė. Idėja dirbti su aklaisiais jai gimė tyrinėjant neretai abejingą gyventojų santykį su miesto aplinka. "Architektūra – labai daugiasluoksnis menas, bet kartu jis yra labai funkcinis ir neretai – buitinis. Jis yra būtinas ir reikalingas, visų pirma kaip stogas virš galvos. Tie, kurie mato, pirmiausia viską nuteisia vizualiai – 10 sekundžių pasižiūrėjai, įvertinai ir nuėjai. Tada nebekyla noro patyrinėti giliau, kadangi atrodo, kad jau matei ir supratai viską", – sako ji. Tokį paviršutinišką požiūrį į architektūrą ji vadina neteisingu. "Kitas architektūros sluoksnis – meno, idėjos – lieka nepažintas, neperskaitytas, taip stebėtojas-naudotojas praranda pažinimo malonumo galimybę. Vis dėlto yra žmonių, kurie kasdien susiduria su architektūra, tačiau jos niekada nemato. Ir būtent ši bendruomenė gali mums visiems matantiems padėti patirti architektūrą giliau", – įsitikinusi R.Chmieliauskaitė.

Anot jos, iki šiol nebuvo sukurta efektyvių priemonių, kaip pristatyti ir kalbėtis apie architektūrą nevizualiai – šiuo projektu ir bandoma sukurti tokią priemonę bei metodiką.

Visuma per detales

"Dabar išmatuokime platformą žingsniais. Apkabinkime koloną. Ji apvali, didelė ir aukšta – neina pasiekti jos viršaus. Pasisukus 90 laipsnių kampu yra laiptai. Ši salė ilga, stačiakampio formos. Siena lenkta. Šitas suoliukas medinis ir vingiuotas kaip gyvatė", – girdėti aplink vaikštinėjančių ekskursijos dalyvių pastabų nuotrupos.

Pasitelkę kūrybiškumą gidai bando kuo tiksliau papasakoti akliesiems apie juos supančią erdvę, bet užduotis ne iš lengvųjų. "Teko stabtelėti ir rimtai pagalvoti – ar tikrai gebėsiu taip giliai perteikti architektūros formas, mastelį, erdves ir detales neregiui, žmogui, kurio "matymo" laukas baigiasi ties jo ištiestos rankos pirštais, – prisipažino projekto dalyvė architektė Ligita Ažukaitė-Lileikė.

Ji sako jautusi ypatingą atsakomybę: "Rodos, nuo matančiojo ir pasakojančio tiek daug priklauso." Tačiau architektūra savaime pati yra labai iškalbinga. "Iš to, kaip stipriai aidi garsas, gali suprasti, kokio mastelio ir dydžio erdvėje esi, ar tave supa skliautai ar siauri koridoriai. Sienų tekstūros grubumas, smulkumas ir geometriniai raštai diktuoja skirtingas istorijas. O paviršių medžiagų galybė perduoti šaltį, šilumą ir kvapą, sufleruoja spalvos gamas. Mes nematome tiek, kiek mato neregys. Mes informaciją apdorojame akimis ir pamirštame, kiek daug gali papasakoti detalės", – įspūdžiais dalijosi architektė.

Beieškant maršruto

Drauge su architektūrologais rengdama edukacinę programą, R.Chmieliauskaitė ieškojo pastatų, kurie pasakotų apie savo architektūrinį stilių būtent per detales. Tokį architektūros pažinimą ji įvardijo kaip savotišką archeologiją: "Yra po žeme dinozauras, bet tu iš karto jo nematai. Pradedi ieškoti ir randi po kauliuką. Juos sudėjus, pajauti, koks tas dinozauras yra. Mūsų užduotis, rengiant programą, buvo parodyti, ko ieškoti, į ką atkreipti dėmesį, kad surinktume tą vientisą dinozaurą."

Akluosius į ekskursiją atlydėjusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros ir meno projektų vadovė Lina Puodžiūnienė džiaugėsi originalia projekto idėja: "Kiekvienas toks projektas yra labai sveikintinas. Taip architektūros dar niekas Lietuvoje nebuvo pristatęs. Įsivaizduokite, kiek aklam žmogui prasiplečia pasaulio supratimas ir kaip tai prisideda prie jo asmeninio tobulėjimo."

L.Puodžiūnienė pabrėžė, kad architektūrai pažinti reikalingos ne tik detalės, bet ir pastato maketas. "Detalės yra labai svarbios, bet jei pažįstame tik jas, išeina kaip tame pasakojime apie neregius ir dramblį. Vienam dramblys atrodė kaip ilga virvė, kitiems – kaip kolonos. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje pastatų maketų yra labai mažai. Todėl labai sveikintina, kad kiekvienais metais vis daugiau kūrėjų ieško naujų kūrybinės raiškos būdų ir priemonių, kaip pagerinti meno prieinamumą neregiui."

Kūrybinės interpretacijos

Ekskursija apibendrinama kūrybinėse dirbtuvėse. Jose aklieji ir silpnaregiai turi galimybę interpretuoti gautas žinias ir pristatyti savo patirtį kitiems, suklijuodami skirtingų tekstūrų koliažą.

Keliuose pastatuose turėjome dirbtinio marmuro. Jo išvaizda labai panaši, tačiau akliesiems tai visai kita medžiaga, nė kiek neprimenanti marmuro. Jis yra šiltesnis ir liečiant jis visai kitoks.

"Man paliko įspūdį postmodernizmo architektūra. Šiame pastate jaučiasi daug detalių, kurių nejaučiau kituose. Įstrigo tai, kad viskas geometriška. Man, kaip matematinės sielos žmogui, tai yra svarbu. Kaip ir aišku, bet kartu ir sudėtinga", – džiaugėsi patirtimi būsimasis programuotojas Žygimantas Matusevičius, pristatydamas savo koliažą.

Neįprasta patirtimi stebėjosi ir Paulius Lėveris, taip pat pasirinkęs informacinių technologijų studijas: "Postmodernizmas patiko labiau nei brutalizmas, nes daugiau erdvės, įdomiau buvo žiūrėti. Labai įstrigo didelės kolonos. Aukštos ir masyvios. Besisukančios lenktos sienos sukūrė įdomų jausmą."

Šias ir kitas įžvalgas, išgirstas dirbtuvių metu, projekto iniciatorė ketina panaudoti kurdama leidinukus apie atskirus architektūrinius stilius akliesiems ir matantiems. "Vienas pagrindinių šio leidinio tikslų – sužadinti smalsumą ir išmokti patirti architektūros skaitymo malonumą. Dar anksti kalbėti apie galutinį rezultatą, bet manau, kad leidiniuose bus liečiamoji taktilinė dalis, aprašymas didesniu šriftu ir Brailio raštu. Svarbu, kad visi galėtų pajusti ir dalytis ta pačia priemone iš jos kažką pasiimdami. Nesinori sukurti produkto, atskiriančio matančius ir neregius. Priešingai, norėtųsi, kad jis apsigyventų įvairiose vietose ir įstaigose bei įkvėptų dalytis vienas kito patirtimi."

Skirtingas pasaulio suvokimas

Vienas įdomiausių šio projekto aspektų – suvokimo barjeras. Tai, kas architektūroje svarbu regintiesiems, nebūtinai svarbu neregiams. 11 metų su regos negalią turinčiais žmonėmis dirbanti L.Puodžiūnienė sako galinti tik spėlioti, kaip jie supranta juos supantį pasaulį.

"Mes visi gyvename tame pačiame pasaulyje, bet kartu mūsų suvokimas yra labai skirtingas ir individualus. Tačiau regintieji turi vieną juos vienijantį bruožą – vaizdą. Neregiai to neturi. Jeigu žmogus nematė nuo gimimo, tai jis atmintyje neturi pasaulio vaizdinio. Pavyzdžiui, jie neasocijuoja žmogaus su vaizdu. Tarkim, mes įsivaizduojame Petrą, ir štai atėjo į mintis žmogus Petras. Atsiranda žmogaus vaizdinys. Pas neregius kažkas kitas ateina. Kažkoks to žmogaus jausmas, nes vaizdo nėra. Kiekvienam jis skirtingas", – samprotavo L.Puodžiūnienė.

Pradėjusi dirbti teatro mokytoja aklųjų mokykloje ji sako supratusi, kad turimos žinios yra visai nenaudingos ir reikia ieškoti naujų priemonių. Teatras yra vizualus menas, jame kuriama per vaizdą, per kontaktą. O kaip ugdyti tą kontaktą, kai niekas nemato? "Buvo toks atvejis. Vaidinome negyvus daiktus, o vienas berniukas stovi ir trepsi. Galvoju, ką jis vaizduoja? Pasirodo, laikrodis. Ir tikrai – visiškai tiksliai laikrodžio ritmu trepsi. Nė vienas regintysis niekad taip nepavaizduos laikrodžio", – kardinalius aklųjų ir reginčiųjų pasaulių skirtumus iliustravo pašnekovė.

Savo įžvalgomis apie suvokimo skirtumus dalijasi ir R.Chmieliauskaitė: "Jeigu mums tam tikri elementai atrodo vizualiai tokie patys, per pojūčius jie gali būti absoliučiai skirtingi. Tarkim, marmuras. Dalyviai lietė tikrą marmurą Pažaislio ansamblyje, ir jiems paliko įspūdį, koks jis yra švelnus, gerai apdirbtas, kokio jis yra šaltumo. Keliuose pastatuose turėjome dirbtinio marmuro. Jo išvaizda labai panaši, tačiau akliesiems tai visai kita medžiaga, nė kiek neprimenanti marmuro. Jis yra šiltesnis ir liečiant jis visai kitoks."

Dialogo link

Anot L.Puodžiūnienės, pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria aklųjų ir silpnaregių bendruomenė, – socialinė atskirtis. Technologijų pažanga atveria vis didesnes galimybes neregiams įsilieti į visuomeninį gyvenimą, tačiau dažnai susiduriama su etikečių klijavimu. "Yra daug aspektų, kuriais neregiai yra kitokie. Jų kūno kalba yra kitokia, nei mes įpratę. Neregiams aprangos stilius taip pat nėra toks svarbus. Visuomenė dėl šitų kelių keistų dalykų juos nuteisia. Ir tas vertinimas būna labai klaidingas", – dirbtinių barjerų kūrimą atskleidė pašnekovė.

Kita problema – perdėtas gailestis dėl fizinės negalios. "Nematantis žmogus tikrai kažko negali. Nematyti yra iššūkis ir prisitaikyti yra sunku, bet aš manau gerokai sunkiau yra pakelti visuomenės požiūrį. Per didelė globa irgi žmogų žemina – oi, jūs vargšeliai, jūs nieko negalite. Dabar įsivaizduokite, ką jums atsakytų jaunas žmogus, kuris yra programuotojas, teisininkas, baigęs du universitetus – tai gal tu pats vargšelis? Jie iš tikrųjų labai daug gali. Tik klausimas, kada pasikeis nuomonė mūsų galvose", – teigia ji.

Stereotipai laužomi tik per patirtį ir komunikaciją. Projekto metu naujomis patirtimis praturtėjo ne tik aklieji, bet ir jaunieji kūrėjai. "Pabuvęs ir patyrinėjęs architektūrą su neregiu, projektuodamas savo naujus kūrinius jis tikrai prisimins, kad aplinka turėtų būti draugiška visiems. Labai šilti ir jaukūs buvo šie užsiėmimai. Tas lygiavertiškumas ir pagarba žmogui praturtino abi puses", – įsitikinusi L.Puodžiūnienė.

Smalsumą parodė ir įstaigos, kurių erdvėse vyko projekto užsiėmimai. "Įstaigoms, kurios užsiima menine veikla, taip pat yra labai įdomu pritraukti naują auditoriją, ypač toms, kurios užsiima vizualiųjų menų veikla. Jos dar tik pažindinasi su žmonėmis, kurie nemato. Visa tai neįprasta, ir todėl labai įdomu. Reikia drąsiai bendrauti, kadangi tikrai turime ką duoti vienas kitam. Skirtingos perspektyvos ir suvokimo galimybės visada praturtina, reikia tik jų nebijoti", – teigė R.Chmieliauskaitė.

Kauno menininkų namai (KMN), prisidėdami prie šio projekto, toliau siekia pabrėžti kultūros prieinamumą. "Pastaruosius porą metų nemažai dėmesio skyrėme mūsų auditorijų plėtrai. 2018 m. pradžioje inicijavome bendradarbiavimą su Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene, dalis KMN internetinės svetainės turinio taip pat yra verčiama į lietuvių gestų kalbą. Šiais metais plečiame lankytojams su regos negalia teikiamų paslaugų spektrą, atveriame KMN duris dar vienai bendruomenei, kuriai gali būti įdomi įvairialypė kūryba", – teigė KMN vadovė Rūta Stepanovaitė.

Projekto rezultatų viešas pristatymas ir informacinė paskaita vyks lapkritį Kauno menininkų namuose ir gruodį Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje.

Menininkės darbai pasižymi neįprasta technika. Juose akvarelė susipina su grafika, tušu, aukso spalvos folija bei dažais. Turkijoje savo gyvenimo meilę sutikusios trijų nenustygstančių berniukų mamos piešiniai gimsta naktimis. "Naktį, kai visi nurimsta ir užmiega, lieki vienas su savimi. Ši kūrybinė vienatvė tau pakužda kūrybiškiausias idėjas", – sako ji.

Labai reikšminga, kad pirmoji paroda vyksta Kaune, nes tai – mano miestas.

Pokalbis su I.Šimonyte – apie iš pasąmonės kylančius kūrinius, giminystę su K.Šimoniu, architekto darbą Turkijoje ir bendradarbiavimą su garsiąja Niujorko galerija "Gallery104".

– Pirmosios savo personalinės parodos atidarymui pasirinkote Kauną. Garsusis Lietuvos dailininkas Kazys Šimonis, gyvenęs tarpukario Kaune, yra tolimas jūsų giminaitis. Koks jūsų pačios santykis su šiuo miestu? Galbūt meilę tapybai įkvėpė ir giminystė su garsiuoju tapytoju?

– Visiškai natūralu, kad pirmajai parodai pasirinkau Kauną. Juk čia gimiau ir praleidau reikšmingą gyvenimo dalį. Galimybių rengti parodą Turkijoje būta, tačiau vis nepasiryždavau. Bet kai man pasiūlė parodą surengti Kaune... Istorija tokia, kad tam tikromis aplinkybėmis susipažinau su viena moterimi. Pamačiusi mano piešinius, ji man pasiūlė eksponuoti juos Kauno publikai. Nesiryžau, tačiau mano darbai buvo parodyti galerijai "Balta", o ji sutiko mane priimti. Tad trauktis nebebuvo kur, tačiau man šis žingsnis – didžiulis iššūkis. Vis dėlto, dabar labai džiaugiuosi, kad viskas susiklostė būtent taip. Jau kuriu planus antrajai parodai, kurią noriu surengti Ankaroje. Tačiau labai įdomu, kaip man seksis čia, kaip mane priims miesto menininkų bendruomenė.

Labai reikšminga, kad pirmoji paroda vyksta Kaune, nes tai – mano miestas. Iš tikrųjų prieš išvažiuodama į Turkiją šešerius metus gyvenau Vilniuje. Tačiau Kaunas man visada liko be galo mielas. Čia gyvena mano tėvai, visos apylinkės atrodo išvaikščiotos, pažintos. Net ir galerija, kurioje vyksta mano paroda, man kelia daugybę malonių prisiminimų. Kada tik pro ją eidavau, visada užsukdavau pasižiūrėti menininkų kūrinių. Niekada net nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors ten organizuosiu pirmąją savo parodą.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Nors mano su K.Šimoniu giminystė tolima, ryšys yra. Mūsų namuose pilna dėdės paveikslų. Prisimenu, kaip vaikystėje vietoje televizoriaus, vartydavau senas meno enciklopedijas ir žiūrėdavau į meno kūrinius. Gal taip ir nusėdo manyje ta meilė tapybai, kuri dabar išlindo į paviršių. Man be galo įsiminė keli K.Šimonio darbai. Vienas jų – mano mamai 30-mečio proga močiutės dovanotas paveikslas. Jame vaizduojama moteris, einanti per laukus – jos ilgi plaukai tarsi su jais susilieję. Tas paveikslas primena mamos, ir tuo pačiu, mano pačios gyvenimą.

Keista, bet kai pradėjau piešti, pajutau tokį energijos antplūdį.

Aš, kaip ir ta mergina paveiksle, esu klajoklė. Grįžusi į namus Ankaroje, kur man išties gera, greitai pradedu ilgėtis Lietuvos. Kurį laiką net nuotraukų negaliu žiūrėti, nes per daug skaudžiai reaguoju. Bet paskui užsimirštu, įsisuku į ritmą, ir nuo Kalėdų vėl laukiu kelionės į Lietuvą. Visada su šeima grįžtame ilgesniam laikui, nenoriu prarasti ryšio su savo šaknimis. Visus tris sūnus stengiuosi mokyti lietuvių kalbos. Nors jauniausias dar labai mažas, jau ir jis pradeda kalbėti lietuviškai. Tad labai džiaugiuosi netikėtumais, kurie lėmė, kad savo parodą rengiu tame mieste ir toje galerijoje, kurie man be galo artimi.

– Esate architektė, tačiau šįkart nusprendėte savo kūrybiškumą perkelti į paprastesnį ir prieinamesnį žanrą – tapybą. Kaip pribrendote šiai minčiai?

– Seniai svajojau apie piešimą, bet vis nerasdavau laiko. Auginu tris vaikus, dirbau architektūros įmonėje, tad dienos lėkė pašėlusiu greičiu. Supratau, kad laiko niekada taip ir neatrasiu, reikia imti ir padaryti. Kitaip aš išnyksiu tarp įsipareigojimų darbui ir šeimai. Suvokiau – jeigu išties nori, rasi erdvės savo siekiams. Mano laikas buvo naktys. Būtent tamsiuoju paros metu išpildydavau savo idėjas, bet mintyse piešdavau visada. Keista, bet kai pradėjau piešti, pajutau tokį energijos antplūdį.

Eidavau miegoti 4 val. ryto, o keldavausi 8 val. ryto. O turėjau daugiau jėgų negu anksčiau, kai visą naktį paskirdavau miegui. Tad tai – ypatingoji mano energijos piliulė. Jausdavausi kaip ant sparnų, kai matydavau, kad piešinys išėjo būtent toks, kokio norėjau. Vis dėlto, nepasakyčiau, kad pasirinkau tapybą – ji eina iš vidaus. O architektūra man visada bus įdomi. Gaila, kad kol kas ją tenka nustumti į šoną. Turkijos ekonominė situacija šiuo metu gana prasta, tad projektų sumažėjo.

– Kurį laiką dirbote architektūros įmonėje Ankaroje. Kokia tenykštė darbo kultūra?

– Įmonėje dirbau 2013–2014 m. Darbų vadovas vertino mane, kaip užsienio architektę, tad po darbo pokalbio iškart priėmė. Tai nebuvo ilgas, tačiau kūrybingas laikotarpis. Kai atėjau dirbti, ši įmonė pradėjo projektuoti greitųjų traukinių stotis Turkijoje. Kaip tik tuo metu šalyje buvo nutiesta gausybė bėgių. Darbo buvo daug – turėjome suprojektuoti po 3–4 kiekvienos stoties variantus. Prieš tai turėjau trejų metų pertrauką – auginau vaikus, tad kai įsidarbinau, man buvo nemenkas šokas.

Visada mėgau piešti, nors vėliau šis įgūdis užsimiršo, ranka sukietėjo, tačiau noras niekur nedingo.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Vis dėlto, man labai patiko generuoti stočių idėjas. Pats nuostabiausias architekto darbo momentas yra pati pradžia, kai eskizuoji, gimsta idėjos, formos, dėliojasi planai. Paprastai šis etapas yra trumpas, gausu techninio darbo. Tačiau šįkart man buvo patikėtas idėjų vystymas, ir tai buvo didžiulė patirtis – perkandau ne tik architektūrines subtilybes. Darbas su turkais architektais išmokė mane ir profesinės turkų kalbos. Mano parengti stočių variantai galiausiai buvo išvystyti, nors vykdant darbus jie kito. Nemažai prisidėjau prie Eskišechiro ir Sapandžos, esančios tarp Stambulo ir Bolu miestų, greitųjų traukinių stočių galutinių variantų.

Vis dėlto, dirbti buvo labai sunku, darbo sąlygos nežmoniškos. Didžiuliu krūviu dirbdavome ne tik visą darbo savaitę, bet ir šeštadieniais. O sekmadieniais laukė pusė darbo dienos. Tai reiškia, kad dirbdavome iki penkių vakaro. Namo grįžti reikėdavo dviejų valandų, tad įžengdavau pro duris tik septintą. Rodos, kad dirbdamas tokiu tempu, praktiškai negali turėti šeimos. Jei vaikas susirgdavo, darbuotojui atskaičiuodavo nebūtas valandas. Tokia darbo kultūra yra daugelyje Turkijos architektūros įmonių. Man tai buvo per sunku, tad po kurio laiko išėjau. Tačiau esu dėkinga buvusiam vadovui už įgytą patirtį ir užaugusį pasitikėjimą savimi. Dabar darbų šiek tiek apmažėję, bet manau, kad susiklosčius geresnei ekonominei situacijai, galėsiu vėl į juos kibti.

Tapymas ir projektų braižymas – nepalyginami dalykai. Man patinka knibinėtis tuose architektūriniuose planuose, pjūviuose bei fasaduose. Bet tik tada, kai tapau, galiu išreikšti tikrąją save. Visada mėgau piešti, nors vėliau šis įgūdis užsimiršo, ranka sukietėjo, tačiau noras niekur nedingo. Mėgau žiūrėti, kaip piešia kiti, kaip juda teptukas, liejasi dažai. Po kurio laiko susprogau – supratau, kad jei nepasiryšiu, tiesiog išnyksiu. Laimė, kad naktimis sūnūs miega puikiai, o vyras palaikė mane, tad galiausiai paėmiau teptuką į rankas.

– Tačiau galbūt būtent tamsiuoju paros metu, kai visur tylu, gimsta geriausios mintys?

– Tikrai taip. Kai atsigulu miegoti, visada kyla tiek daug gerų minčių. Jeigu tik galėtų kokia mobilioji programėlė jas įrašyti... Tikiuosi, kad tokią greitai išras (juokiasi). Tad naktis – tikrai nuostabus metas, kadangi likęs vienas su savimi geriausiai susikaupi. Dėl to ir pavadinau savo parodą "Kuždesiai". Gal ir banalu, bet naktiniai kuždesiai išties man iškužda idėjas. Gali galvoti visą dieną, bet užtenka naktį prisėsti – mintis veja mintį. Svarbu paminėti ir tai, kad visame kūrybiniame procese svarbiu įkvėpimo šaltiniu man buvo muzika. Būtent prancūzų kompozitoriaus ir atlikėjo Yanno Tierseno kūrinių skambesys mane lydėjo tapant. Šio muziko kūrinius pianinui groju ir pati, todėl parodos atidarymo metu ją girdėjo ir lankytojai.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Apie ką pasakoja jūsų kūriniai? Iš kur semiatės idėjų?

– Įkvėpimas ateina iš gyvenimo ir jaučiamų emocijų. Kuriu pasąmoningai, kartais net pati nesuvokdama, ką užkoduoju piešinyje. Savo darbus keliu į instagramą – tai geriausias būdas menininkui būti pastebėtam besidominčiųjų menais, meno galerijų bei kuratorių. Įdomu tai, kad paviešinus darbą, iš artimų žmonių susilaukdavau klausimų, kas atsitiko, ar viskas gerai. Pasirodo, kad kiti suvokia, kaip jaučiuosi, žvelgdami į mano paveikslus. Pati nesuprantu, kaip tai atsitinka. Pavyzdžiui, viename kūrinyje, visiškai to nesiekdama, nupiešiau pati save. Dažniausiai piešiu portretus, tačiau nebandau pagauti veido bruožų, man svarbus tik rakursas.

Tie portretai paprastai persipina su gyvūnų, paukščių atvaizdais, kitais motyvais. Tad nupiešiau tokį piešinį, vaizduojantį moterį ir keturis flamingus. Trys flamingai gnaibo jai odą, vienas apsijuosęs per galvą, o jos pačios pirštai su tokiais juodais galais, tarsi flamingų snapai. Geriau patyrinėjusi darbą, suvokiau, kad tas paveikslas išties pasakoja apie mane. Tie trys flamingai yra mano vaikai, kurie mane tampo. Moterį kaklu apjuosęs flamingas – mano vyras, kuris man bando padėti, bet negali. O aš pati, su pirštais, it flamingo snapais, save lyg kutenu, lyg kankinu. Piešiau šį paveikslą praėjus sunkiam etapui. Tuo metu kraustėmės ir, matyt, visas nuovargis išsiliejo popieriuje. Šį darbą pavadinau "Jos šeima". Jį galima išvysti ir parodoje.

Visiškai pasąmoningai nupiešiau ir dar vieną kūrinį. Turkijoje labai sunku pajusti kalėdinę nuotaiką, tad Kalėdos ten ne tokios kaip Lietuvoje. Nors turkai švenčia šią šventę ir puošia miestą, tos puošmenos dažniausiai lieka iki balandžio galo. Kartais ir gegužę prekybos centruose gali pamatyti kalėdinių snaigių. Tad Ankaroje man visiškai nebūna šventinės nuotaikos, nors namuose puošiame eglutę, pas mus ateina Kalėdų Senelis.

Juk aš meno pasaulyje dar tokia mažytė, šiuo metu vyksta tik pirmoji mano paroda.

Šventės dieną nueiname pas Turkijoje gyvenančią lietuvaitę, suvalgome šventinių patiekalų, ir tiek. Tad liūdesio apimta nupiešiau tokį piešinį, kurį pavadinau "Nemirštančių drugelių lizdas". Pavaizdavau mergaitę, susipynusiais it elnio ragai plaukais, ir popieriniais drugeliais, išskrendančiais iš paauksuotu kokonų. Paveikslas išėjo itin kalėdinis. Tačiau jį piešdama visiškai nejaučiau kalėdinės nuotaikos! Vis dėlto, elnias yra Kalėdų simbolis, o tie kokonai – tarsi žaisliukai ant eglutės. Tai vienas mėgstamiausių mano paveikslų.

– Jūsų kūrinius į savo katalogą įtraukė ir prestižinė Niujorko galerija "Gallery104". Kaip ji jus atrado?

– Jie mane pastebėjo instagrame. Kaip ir minėjau, galerijos ir kuratoriai šioje platformoje dairosi jaunų ir talentingų menininkų. Tokia, matyt, jiems pasirodžiau ir aš. Galerijos atstovai paprasčiausiai parašė komentarą prie mano darbo: "Tai nuostabu, susisiekite su mumis." Negalėjau patikėti savo akimis! Juk aš meno pasaulyje dar tokia mažytė, šiuo metu vyksta tik pirmoji mano paroda. Nusiunčiau jiems savo gyvenimo aprašymą ir darbų pavyzdžių. Galerijos meno direktoriui jie patiko, tad po savaitės jie nusprendė mane įtraukti į savo katalogą. Jame šiuo metu yra du mano darbai. "Women Stronger Together" vaizduojamos dvi juodaodės moterys – viena portretu, kita profiliu. O "She Wasn‘t Looking for a Knight, She Was Looking for a Sword" – vienos šių moterų profilis.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Bendradarbiavimo pradžioje taip pat kilo daugybė klausimų ir dėl savo darbų įkainojimo. Negalėjau už paveikslus prašyti mažai, nes atrodys nerimtai, bet negalėjau ir užsiprašyti per daug... Vis dėlto, vėliau mano duotą kainą jie padvigubino. Visa ši situacija mane labai paskatino nesustoti. Nors kartais būna momentų, kai pažiūri į kitų tapytojų kūrinius, ir pasijunti toks menkutis. Vis dėlto, kiekvienas turime savo stilių. Man nepatinka fonas, tad aš jo netapau, stengiuosi išlaikyti tam tikrą lakoniškumą.

– Gyvenate Ankaroje. Galbūt galite palyginti Lietuvos ir Turkijos meno laukus?

Dabar aš savęs jau net nebelaikau užsieniete, juk gyvenu čia gana ilgai, pažįstu čionykštę tvarką.

– Su Turkijos menu yra taip, kaip ir su žmonėmis – visi labai skirtingi. Šalyje yra išties gabių menininkų, kurie tapo nuostabius paveikslus, labai šiuolaikiškus. Man labiausiai į akis krenta turkų menininkų, ypač stambuliečių, idėjų preciziškumas. Bendrai kalbant apie Turkijos meną, pastebėjau, kad čionykščiai menininkai labai mėgsta arabiškų raidžių kaligrafiją, net rengiami specialūs konkursai. Aš nesu šios srities mėgėja. Vis dėlto, tai yra tokia milžiniška kultūra, kad sunku ją apibendrinti keliais žodžiais. Man labai įdomu, kaip Turkijos meno pasaulis priims mane pačią. Tai sužinosiu tik čia suorganizavusi parodą. Galbūt netgi pavyks ją surengti Turkijos parlamento galerijoje, yra tokia galimybė. Norėčiau eksponuoti savo kūrinius ir Lietuvos ambasadoje, bet su ja dar nederinau šio klausimo.

– O kaip apskritai Turkijoje žvelgiama į užsieniečius? Minėjote, kad darbo vietoje buvote priimta labai palankiai.

– Taip, Turkijoje užsienietis yra labai mylimas ir gerbiamas. Gyvenu čia jau 12 metų, bet niekada, jokiame mieste nesijaučiau svetima. Kai čia tik atvažiavau, 9 mėnesius gyvenome Adanoje – pietryčių Turkijoje, netoli Sirijos. Dabar tas miestas gerokai pasikeitęs, tapęs moderniu, tačiau kai aš atvykau, man viskas atrodė tarsi būčiau grįžusi 20 metų atgal. Be to, gamtinės sąlygos buvo nepakenčiamos, vasaromis, tikrąja žodžio prasme, nebūdavo kuo kvėpuoti. Vis dėlto, žmonės buvo be galo šilti.

Kai kraustėmės į Ankarą, daug kas perspėjo, kad sostinės gyventojai kur kas šaltesni, tačiau to nepastebėjau. Ankaroje visi mane kaip tik svetingai priėmė. Jeigu esi užsienietis, čia netgi turi daugiau privilegijų. Turkai džiaugiasi kolektyve ar artimoje aplinkoje turėdami žmogų iš svetur, daug klausinėja, domisi. Aišku, būta įvairių kuriozinių situacijų, nesusikalbėjimų dėl kultūrinių skirtumų. Tačiau jie supranta, kad esi iš kitos šalies, viską paaiškina, nuleidžia juokais.

Dabar aš savęs jau net nebelaikau užsieniete, juk gyvenu čia gana ilgai, pažįstu čionykštę tvarką. Galiu drąsiai teigti, kad esu įsiliejusi į bendruomenės gyvenimą. Įdomiausia, kad kaimyniniai santykiai čia yra nuostabūs. Nors su vyru Ankaroje giminių neturime, nesijaučiame vieniši. Turkai visada padės tau nelaimėje, netgi atneš maisto į namus, jei sergi. Kai susilaukusi vaiko grįžau namo, man nereikėjo gaminti, nes kaimynės puodais tempė maistą mūsų šeimai. Į Kauną grįžti be galo smagu, bet man gera ir čia, nes jaučiuosi saugi.

Kas? I.Šimonytės personalinė paroda "Kuždesiai / Whispers".

Kur? Galerijoje "Balta".

Kada? Veiks iki rugpjūčio 31 d.