Preliminariais duomenimis, vienas iš sportininkų vairu užkliudė gerbėją, kuris ištiesęs ranką laikė telefoną. Dėl to keliems sportininkams kuriam laikui teko pasitraukti iš trasos.

Dėl neapgalvotų žiūrovo veiksmų likus vos 125 km iki finišo griuvo mažiausiai 20 dviratininkų. „Jumbo-Visma“ komandos dviratininkas Seppas Kussas netyčia dviračio vairu atsitrenkė į gerbėją, kai šis į jį  tiesė telefoną.

Dėl to sportininkas atsitrenkė į savo bičiulį Nathaną van Hooijdonką. Šis  nukrito nuo dviračio ir sukėlė didžiulę dviratininkų, važiavusių už jo, griūtį . Kai kurie dviratininkai, ypač Nathanas van Hooijdonkas, nestipriai susižalojo, tačiau vėliau vis tiek grįžo į varžybas.

Komandos „Jumbo-Visma“ atstovai spaudai  „Twitter“ socialiniame tinkle kreipėsi į aistruolius, kurie, pasirodo, galėjo tapti avarijos priežastimi.: „Prašome visada būti budriems stebint dviratininkus kelio kelkraštyje“.

„Confidis“ komanda taip pat paragino visus būti kuo atsargesniais, „kad vakarėlis išliktų vakarėliu“ ne tik sportininkams, bet ir dviračių sporto gerbėjams.

„Jums nereikia mobiliojo telefono tam, kad sukurtumėte svaiginančius prisiminimus“ –, sakoma komandos pranešime.

Kontekstai

Portreto žanras tapyboje suklestėjo baroko laikotarpiu. Darbuose dailininkai tolo nuo portretuojamojo idealizavimo ir stengėsi jį vaizduoti kuo tikroviškiau.

Naujos – realizmo – tendencijos šio žanro kūriniuose atsirado XVIII a. antrojoje pusėje – XIX a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu į portreto žanro lauką vienas pirmųjų žengė prancūzų fotografas Nadaras, portretinėje fotografijoje akcentavęs psichologinius portretuojamojo bruožus. Atsiradusi fotografija nesumenkino portreto reikšmės dailėje, tačiau paskatino dailininkus ieškoti naujų vizualinės raiškos formų.

XX a. viduryje portreto žanras tapyboje tarsi atgimė. Fotografijoje jis taip pat keitėsi. XX a. 2–4 dešimtmečiais fotografas Augustas Sanderis, 5–6 dešimtmečiais Richardas Avedonas, Diane Arbus pradėjo kurti atvirus, įtaigius socialinius portretus.

Dešimtmečiu vėliau JAV išpopuliarėjo tapybą ir fotografiją sujungęs fotorealizmas. Šiandien portreto žanras yra labai įvairus, stebinantis, laužantis įprastas šio žanro taisykles ir – vis dar aktualus.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis.

 

Apsinuoginimas

Prie portreto aktualumo reikšmingai prisideda socialiniuose tinkluose populiarios asmenukės. Priešingai nei tapyti portretai, jos yra (pa)daromos, o ne kuriamos, todėl jų tiražai dideli, o kokybė (tiek vertinant techninę, tiek idėjinę puses) kelia abejonių. Tačiau į jas pažiūrėti įdomu. Ypač kai koncentruojamasi į antraplanius dalykus, detales, esančias, pavyzdžiui, fone.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis, kurias pateikiant pritrūksta subtilumo. Asmenukėse taip pat atspindimos save fotografuojančio asmens nuotaikos – nuo ašarų iki (ne)natūralaus juoko. Iš tiesų, žvelgiant į konkretaus žmogaus asmenukę galima apie jį pasakyti labai daug. Per daug. Todėl tiek emocinio, tiek kūniško socialinių tinklų vartotojų apsinuoginimo galėtų būti mažiau.

Užrašai

Vis dėlto absoliutinti nereikėtų – ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

Tapytoja Laura Slavinskaitė parodoje eksponuojamame prieš ketverius metus pradėtame ir iki šiol tęsiamame portretų cikle „Užrašai“ įdėmiai pažvelgia į socialinių tinklų vartotojų taip mėgstamas asmenukes ir jas interpretuoja kurdama šeimos narių, draugų, kolegų, atsitiktinai sutiktųjų portretus.

Priešingai nei asmenukės, kiekvienas tapytojos kurtas portretas yra kitoks: skiriasi komponavimo būdas (menininkė nevengia netradicinių kompozicijų, kai nukertama viršutinė ar apatinė veido dalis), nuotaika (vieni portretuojamieji – mąslūs, kiti žvelgia tiesiai į juos tapančią menininkę, dar kiti pagauti darant judesį), šviesos ir šešėlio dinamika (kai kuriuose portretuose šviesa ir šešėlis ant veido kuria dekoratyvius raštus, kituose šviesa užleidžia vietą beveik visą portretuojamojo veidą uždengiančiam šešėliui).

Kūrinius jungia atpažįstamas L. Slavinskaitės tapybos stilius ir vienodas formatas, atkartojantis socialiniams tinklams būdingą nuotraukų pateikimo ekrane estetiką.

Menininkė nevengia netikėtumų, kritikuoja socialinius tinklus, atitrūkdama nuo jiems būdingos estetikos ir kūrinių eksponavimu pabrėždama kiekvieno portretuojamojo unikalumą, charakterį, dvasinę būseną.

Ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

 

Po dešimties metų

Socialinių tinklų tema įdomi ir menininkei Jūratei Kluonei. Kurdama portretus ji, kaip priemone, pasinaudojo feisbuku ir sukūrė tapybos darbų ciklą „Facebook’o draugai“, kuriame, kaip pati sako, perteikia švelniai ironišką žvilgsnį į šiandienos herojus.

Cikle – karantino laikotarpiu tapyti bendramokslių iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto portretai. Paskelbus karantiną feisbukas tapo priemone, suteikusia menininkei galimybę matyti bendramokslius, kadangi gyvi susitikimai buvo draudžiami.

Portretuose tapytoja atskleidžia, kaip per dešimtmetį pasikeitė tie žmonės, su kuriais studijų laikotarpiu leido nemažai laiko, o dabar draugystė palaikoma tik socialiniame tinkle. J. Kluonė ieškojo nuotraukų, kuriomis jie prisistato asmeniniuose profiliuose. Įdomu buvo tai, kad ne visi kelia savo portretus, todėl tapytojai teko gerai panaršyti po jų ar net kitų vartotojų sukurtas nuotraukų galerijas, kad atrastų fotografijas, į kurias žiūrėdama galėtų tapyti.

Tapant iš nuotraukų J. Kluonei pavyko išvengti tiesioginio jose regimo vaizdo citavimo. Darbuose nėra portretinėms nuotraukoms būdingo sustingimo ar oficialumo. Fotografijose portretuojamasis lieka statiškame dabarties momentu, o laikas tapytame portrete dažnai yra nenuspėjamas. J. Kluonės kurti bendramokslių portretai, kuriuose realistiškai ištapytos detalės derinamos su lengvais potėpiais ir eskiziško piešinio estetika, yra įtaigūs, gyvybingi, dinamiški.

Personažas

Veidas – tarsi veidrodis. Apie žmogų jis gali pasakyti daug. Raimonda Kielaitė, meno lauke prisistatanti kaip Mone Kielė, paveiksluose jam skiria visą savo dėmesį. Atrodo, kad menininkės drobėse nepakaktų vietos niekam kitam, tik portretui. Kiekvienas kūriniuose regimas veidas ryškus spalvinėmis dėmėmis, jų kontrastais, energingais potėpiais. Portretai traukia žvilgsnį. Jį norisi užlaikyti ir žiūrėti portretuojamajam tiesiai į akis, stengiantis įspėti mintis.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. Žmogus turi skirtingas puses. Vienas jų rodo, kitas – slepia. Tai ypač pastebima socialinių tinklų vartotojų profiliuose. Menininkės paveiksluose, man regis, paslapčių nėra. Tik nuo žiūrovo priklauso, kokią istoriją jis perskaitys tapytame veide.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. 

Dedikacija

Pasakojamos istorijos reikšmė yra labai svarbi „lūžio kartos“ tapytojos, pedagogės Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kurtuose vienu ryškiausių Holokausto aukų simboliu tapusios Anos Frank portretuose. Kaip parodos anotacijoje teigia dr. Stanislovas Mostauskis, žvelgiant į tapytojos kūrinius užtenka konstatuoti, kad jie turi galią.

Intymią atmosferą tarp žiūrovo ir paveikslų motyvo sukuria drobių mastelis ir jų estetika, primenanti senas fotografijas. „Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.“ Šis pasakymas atėjo man į galvą sėdint parimus vieną iš liūdnųjų dienų“, – viename dienoraščio įraše rašė Ana Frank. Citatą apie popierių būtų galima perfrazuoti į: „Drobė atlaiko daugiau nei žmogus.“

Žiūrint į E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinius reikia įveikti kylančią baimę prisiminti žiaurią, nesuvokiamą, slegiančią trumpo Anos Frank gyvenimo istoriją. Jos užmiršti negalima. Nes istorija yra linkusi kartotis.

Menininkių kurti portretai – labai skirtingi. Keliantys žiūrovo susidomėjimą, skatinantys susimąstyti, žadinantys emocijas ir dovanojantys asmeninių patirčių. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad portreto žanras yra nemarus.

Paroda eksponuojama iki kovo 31 d.

– Kokie pavojai vaikams ir ką turėtų žinoti tėvai?

– Dažniausiai tėvai nieko nesusimąsto, keldami savo vaikų nuotraukas į internetą. Ypač jei jie aktyvūs socialinių tinklų vartotojai ir jais buvo prieš susilaukiant vaikų. Susilaukus vaikų natūraliai kelionių ir hobių nuotraukas pakeitė vaikų. Gana neseniai JAV mokslininkų tyrimas parodė, kad, apklausus aktyvius socialinių tinklų vartotojus, jie, keldami vaikų nuotraukas į socialinius tinklus, jie to nesureikšmina, neskiria vaikų nuotraukų nuo įprastų. Įdomu, kad jie savinasi, suvokia vaikų nuotraukas kaip savo – rodau, koks esu tėtis, mama, kokia kasdienybė ir pan. Nėra stabdžių. Tačiau yra saugumo dalykų. Apie tai galėtų pasakyti kibernetinio saugumo ekspertai, kad nuotraukos, vieną kartą patekusios į internetą, visam laikui ten lieka. Praktiškai neįmanoma sukontroliuoti, kur nukeliaus, kas išsisaugos ir pan.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Dideli vaikai gali išreikšti savo nuomonę ir neleisti viešinti jų vaizdų, tačiau patys mažiausi to negali padaryti. Dažnai užaugęs turbūt nepadėkos savo tėvams.

– Paauglių karta jau užaugusi, kurių tėvai prieš daugiau nei dešimtmetį pradėjo gyvenimą virtualiojoje erdvėje kaip tėvai ir kėlė vaizdus. Belgų tyrėjai 2019 m. atliko tyrimą ir vienareikšmiškai paaugliai neigiamai vertina dalijimąsi jų atvaizdais internete, jie jaučia, kad jų atvaizdas – jų nuosavybė. Ypač jie nepatenkinti, kai tėvų įkelti vaizdai neatitinka jų kuriamos virtualiosios tapatybės. Paaugliams labai svarbu, kaip jie atrodo bendraamžiams, aplinkiniams. Pasitaiko, kad tėvai, siekdami daugiau dėmesio, peržiūrų, kelia ir tokias nuotraukas, kur vaikai emociškai pažeidimai – verkia, komiškas situacijas. Paaugus jie nenorėtų, kad bendraamžiai tai matytų.

– Ar neturėtų tai būti reglamentuota Vaikų teisių? Ar ateis laikas tokiems dalykams?

– Tik dabar pradedama apie tai rimčiau kalbėti. Atsirado net terminas shareting (parenting + share). Tokie klausimai pradedami kelti. Užaugo vaikų karta, kurių tėvai turi tėvystės tinklaraščius, užsienyje yra atvejų, kai vaikai nori paduoti tėvus į teismą, nes jaučia, kad neturi asmeninės erdvės. Kraštutinius atvejus, kai bandoma pasipelnyti, manau, reikėtų reglamentuoti. Tačiau, daugeliu atveju, užtenka edukacijos tėvams, kokios yra grėsmės, pavojai, kokį pavyzdį vaikams rodome, keldami jų atvaizdus. Juk patys nenorime, kad jie keltų savo visokius atvaizdus į virtualiąją erdvę.

– Kaip edukuoti tėvus? Kokie galimi saugikliai?

– Internetinio saugumo specialistai turi aiškių rekomendacijų, kaip ištrinti meta duomenis, kad nebūtų nuorodų į asmeninius duomenis kartu su nuotrauka. Iš psichologinės pusės reikia pagalvoti, kaip vaikas jausis, kai ateityje ras. Kokie dalijimosi motyvai? Dažniausiai jie būna egoistiški, nes tėvai nori pasirodyti gražiai.

– Gal geriau laikyti savo archyvuose ir kartkartėmis pasižiūrėti?

– Ir dalytis su artimaisiais, kuriems tikrai rūpi vaikas, o ne su svetimais.

Nors Vestminsterio abatijos salėje, kur buvo atsisveikinama su karaliene, fotografuoti griežtai draudžiama, V. Chačaturianas rugsėjo 18 dieną „atiduodamas pagarbą“ liepė savo padėjėjui jį nusifotografuoti.

Kaip rašė „The Sun“, personalas ir kiti susirinkusieji gedėti Elizabeth II, buvo pasipiktinę tokiu akibrokštu. Mačiusieji šią akimirką plūdo, kad tai ne tik nepagarbu, bet ir nedovanotina.

Liudininkai tikino, kad V. Chačaturianas žinojo taisykles, tačiau aiškiai neketino jų laikytis, peržengdamas ribas. Jie spėjo, kad nuotrauką savo šalyje jis gali panaudoti propagandos tikslais. Neatmetė ir tokios tikimybės, kad V. Chačaturianas fotografavosi ir dėl to, kad V. Putinui dalyvauti monarchės laidotuvėse buvo uždrausta.

Ant statybinio krano V. Putvinskio g. užsiropštė du jaunuoliai. Siaubingai rizikuota dėl gražios panoramos ir įsimintinų nuotraukų. Laimei, asmenukės nebuvo aplaistytos krauju. 

Portalo kauno.diena.lt redakcija, trečiadienio vakarą gavusi nuotraukų su ant krano užsilipusiais asmenimis, nedelsdama apie tai informavo pareigūnus.

Pašaliniams asmenims pavojinga be apsaugos priemonių lipti į tokį aukštį, bet ir apskritai būti statybvietėje.

Skaitytojų nuotr.

Pareigūnai teigė, kad jau yra gavę pranešimų apie šį atvejį ir ekipažas vyksta į įvykio vietą.

Kauno policijos atstovai ketvirtadienį portalą kauno.diena.lt informavo, kad pirmasis pranešimas apie situaciją pasiekė 22.10 val. Skambino du neatsakingus pramogautojus per langą pamatęs gyventojas.  

Nuvykę į įvykio vietą pareigūnai ten jau nieko nerado. Statybvietė  buvo tuščia.

Moteris Honkongo Ha Pak Lai gamtos parke nukrito nuo Tsing Dai krioklio.

Kaip praneša dailymail.co.uk, ji neišlaikė pusiausvyros ir į vandenį nukrito iš beveik penkių metrų aukščio.

S. Cheung buvo nugabenta į Honkongo ligoninę, bet ten buvo konstatuota jos mirtis.

„Influencerė“ buvo adrenalino mėgėja: jos paskyroje – gausybė nuotraukų, darytų pavojingose vietose – ant uolų atbrailų, kalnų viršūnėse.

Jos kolekcijoje daugybė pramogų pasaulio atstovų – šio trečiadienio vakarą 20 val. LNK laidos „Šiandien. Po metų“ studijoje išvysite kone visą pluoštą nuotraukų su aktoriumi Džiugu Siaurusaičiu, dainininku Justinu Jaručiu, laidų vedėja Indre Stonkuviene ir kitais žymiais žmonėmis.

Drąsi mergina atvirauja, jog su Lietuvos žvaigždėmis nusifotografuoti nėra labai sunku, tad dabar jos iššūkis – asmenukė su pasaulinio lygio žvaigžde. Lietuva merginai pasirodė per ankšta, tad ji nusprendė sudalyvauti laidoje „Šiandien. Po metų“ ir viešai pažadėti, jog per metus laiko ji pasidarys asmenukę su dainininke Beyonce! Beje, entuziastinga mergina sako, jog tai bus tik pradžia, sustoti ties Beyonce ji net neketina.

Paklausta, kaip ketina įgyvendinti šį pažadą, atkakli mergina stebina toliau, sako, jog jeigu reikės, ji ketina susisiekti net ir su dainininkės prodiuseriais. Dainininkė Beyonce yra Jūros moters idealas, ji žavisi jos asmenybe, energija bei charizma. Išlydėdama Jūrą iš studijos, laidos vedėja Agnė Jagelavičiūtė kalbėjo: „Jūros pažado aš netgi šiek tiek pavydžiu. Jis tiek daug nuotykių žadantis!“

Jūra ir Donatas Montvydas. LNK arch. nuotr.

Tam, kad įgyvendintų savo neįtikėtiną pažadą, jauna mergina turėjo viską gerai apsvarstyti ir gerokai pasistengti. Dainininkės Beyonce koncertas vyko Prancūzijoje, o kad pavyktų įgyvendinti pažadą, bilietus teko pirkti kuo arčiau scenos.

Po metų į LNK studiją atvykusi mergina prisipažino, kad viskas pavyko ne visiškai taip, kaip ji tikėjosi. Tačiau tai, ką Jūra parodė studijos ekrane, sukėlė pavydą net pačiai A. Jagelavičiūtei. Atsidėkodama laidos vedėja suruošė staigmeną ir pačiai merginai: į studiją Agnė pakvietė vieną žaviausių Lietuvos dainininkų, kuris žvaigždžių medžiotojai padovanojo ne tik asmenukę, bet ir savo naujos dainos premjerą.

Kita laidos „Šiandien. Po metų“ dalyvė Irena prieš kelis metus išgirdo skausmingą gydytojų diagnozę – jos trejų metų mergaitė Viktorija serga onkologine liga. Ši žinia pakirto mamą, Irena paniro į liūdesį ir kaltinimus sau. Ir vieną dieną gydytojams besilankant jų palatoje, Irena išgirdo dukros žodžius: „Aš tai gerai gyvenu, tik mama verkia ir verkia“, – šie mažametės žodžiai mamai buvo lyg spyris, kuris privertė susiimti. Tuomet Irena suprato, jog liūdėti gana, Viktorijai reikia stiprios mamos, kuri padėtų įveikti ligą. Į visą niūrią ligoninės techniką ir procedūras jos pradėjo žiūrėti kitaip: gąsdinantiems ligoninės aparatams sugalvojo žaismingus pavadinimus, išpuošė palatą, o artimi draugai internete sukūrė grupę, kurios nariai labai palaikė mamą Ireną. Šiuo metu Viktorijos liga sustabdyta. O mama su dukra į laidą atvyko turėdamos pažadą tiems geriems žmonėms, kurie nuolat palaiko ir teikia visokeriopą pagalbą. LNK studijoje jos pažadėjo per metus laiko joms padėjusiems žmonėms.

Viktorija su mama Irena. LNK arch.nuotr.

Per tuos metus Viktorija sugalvojo labai jaukią ir nuoširdžią padėką, kurią kiekvienam žmogui kuria pati. Irena sako, jog atrodo, kad šio pažado išsipildymui pabaigos nebus, nes gerų žmonių, kurie visais būdais padeda šeimai, kone kasdien daugėja! Liga pakeitė ir mamos požiūrį į žmones, ir į patį gyvenimą. Dabar ji džiaugiasi: „Didžiausia mano svajonė, kad visiems pavyktų kaip ir mums įveikti ligą. Svajoju, kad kiekviena mama po mėnesio raudų susiimtų į rankas ir ligai beliks trauktis“, – laidoje graudinosi Irena.

„Saudo Arabijos pilietis buvo atvykęs į kelionę po Ugandą. Jis paskendo mėgindamas pasidaryti asmenukę prie Nilo upės – jį nusinešė vanduo“, – naujienų agentūrai AFP sakė policijos atstovė Hellen Butoto (Helen Butoto).

„Kūnas buvo rastas policijos jūrinio padalinio ir išgabentas atlikti skrodimą“, – pridūrė ji.

Turistas kartu su grupe draugų lankėsi prie Kalagalos krioklio vidurio Ugandoje. Incidentas įvyko šeštadienį daug turistų pritraukiančioje vietoje, taip pat pamėgtoje baidarininkų dėl įspūdingų upės slenksčių.

„Turistas paslydo, nes paviršius buvo šlapias. Jis atsilošė, kad nufotografuotų fone greitą tėkmę“, – aiškino H. Butoto.

Pasak jos, arabo kūnas buvo rastas antradienį, maždaug už 10 km nuo incidento vietos.

2018 metais Indijos medicinos mokslų instituto paskelbta studija rodo, kad per ankstesnius šešerius metus mėgindami pasidaryti asmenukių žuvo 259 žmonės.

Daugiausiai tokių incidentų buvo Indijoje, Rusijoje, Jungtinėse Valstijose ir Pakistane.

Karaliaus Mindaugo tiltas Vilniuje tarsi magnetas traukia aštrių pojūčių mėgėjus.

Vien šiais metais užfiksuoti 7 incidentai ant Karaliaus Mindaugo tilto, informuoja LNK žinių tarnyba.

Galbūt todėl, kad tiltas, regis, sukonstruotas taip, kad norisi ant jo užlipti ir pasidaryti asmenukę.

Ypatingą asmenukę pasidaręs devyniolikmetis vaikinas buvo blaivus.

Savivaldybės atstovai tokius pasivaikščiojimus tilto atbrailomis laiko viešosios tvarkos pažeidimais, todėl žemyn nukrapštytas ekstremalas turės reikalų su policija. 

Ant tilto kabarojasi ne tik asmenukių mėgėjai, būta ir kitokių incidentų. Pavyzdžiui, vienas chuliganas į praplaukiančius laivus mėtė tvoros dalis.

Pirmoji atradimų kelionės stotelė – Mykolo Žilinsko dailės galerija, besipuikuojanti visiems kauniečiams pažįstama nuogo vyro skulptūra (Petras Mazūras, "Žmogus" (1986 m.). Joje esu lankiusis dar pradinėje mokykloje – atmintyje išlikę gan smagūs prisiminimai, tačiau vyresnių klasių moksleiviai su mokytojais čia dažniausiai neužsuka, o ir smalsumo vedamas retai kada užklysi. Būtent todėl kelionės pradžiai ir pasirinkau ją – stovinčią pačioje miesto širdyje, tačiau beveik nepažįstamą. Nusprendžiau eiti nepasiruošusi: neieškojau informacijos internete, nepasinaudojau ir audiogido galimybe – norėjosi eksponatus apžiūrėti ir įvertinti, kiek galima sužinoti apsilankius savarankiškai.

Įžengus į galeriją žvilgsnis iš karto krypsta į erdvę – šviesią, tylią ir atvirą. Pirmiausia traukiu į taikomojo meno salę, kur eksponuojami indai, baldai, aksesuarai iš skirtingų šalių bei laikotarpių. Įdomu pamatyti, kaip keičiantis laikams keitėsi ir gyvenamoji aplinka, tam tikri žmonių įpročiai, tačiau pasigedau informacijos, kuo ypatingi eksponuojami daiktai. Galbūt šią problemą išsprendžia audio ar tikrasis gidas?

Vis dėlto šalia esančios Azijos meno bei senovės Egipto salės sudomino labiau. Žvelgiant į eksponatus, traukiančius savo kitoniškumu, galima trumpam įžengti į kitą kultūrą ir ją geriau pažinti. Ypač akį patraukė necukės – smulkios skulptūrėlės, kabinamos ant tradicinių japoniškų apdarų diržų, kad prilaikytų prie juosmens prisegtus daiktus, maišelius. Įdomus eksponatas, apie kurį niekur kitur nesužinosi. O kur dar muziejaus pasididžiavimas – tikra egiptietiška mumija!

Kiek prisimenu iš vaikystės, muziejus rengia ne vieną ekskursiją, kurios leidžia artimiau prisiliesti prie ankstyvųjų žmonijos laikotarpių. Besilankydama galerijoje sutikau ir vienoje iš tokių ekskursijų dalyvaujančią vaikų grupelę. Prisigretinus prie jos pavyko nugirsti keletą įdomių faktų apie eksponuojamus sarkofagus.

Išvaikščioti visą muziejų vienu kartu kiek sunkoka. Patarčiau prieš apsilankant galerijoje nuspręsti, ką labiausiai norite pamatyti, kokie eksponatai įdomiausi.

Didžiausia muziejaus dalis skirta paveikslų ekspozicijai. Einant iš salės į salę jautiesi lyg keliaudamas laiku – Renesanso kūrinius pamažu keičia modernūs. Šiose salėse vėl man pristigo informacijos: daugiau žinių apie kūrinių laikotarpį, meno stilių, kaip tai atsispindi kabančiuose darbuose ir kodėl jie verti čia būti eksponuojami.

Manau, kad darbais, jų gausa ir išdėstymu galerija tikrai nenusileidžia užsienio muziejams – iš svetur atvykusį draugą tikrai galima nusivesti į M.Žilinsko dailės galeriją ir nustebinti. Ar ekspozicijos sužavėtų menu bei daile nelabai besidomintį lankytoją, ypač jaunesnio amžiaus? Hmm... Galerija labiau pasitarnauja menu  besidomintiems žmonėms, tačiau esantiems toliau nuo kultūros lauko, manau, stigtų reklamos ir komunikacijos.

Verta paminėti, kad išvaikščioti visą muziejų vienu kartu kiek sunkoka. Patarčiau prieš apsilankant galerijoje nuspręsti, ką labiausiai norite pamatyti, kokie eksponatai įdomiausi. Visą muziejų apėjau per maždaug pusantros valandos, įskaitant ir laikinųjų ekspozicijų erdves.

Apsilankymo metu buvo eksponuojamos dvi parodos – šiuolaikinį keramikos meną atskleidžianti "Porceliano tapatybė" ir Baltijos valstybių 100-mečiui skirta Latvijos ir Estijos dailės paroda. Abi pasirodė įdomios ir vertos atidaus žvilgsnio. Rodos, apie savo kaimynes žinome nemažai, tačiau eksponuojami kūriniai sukėlė nuostabą – štai kokia gali būti Estijos bei Latvijos dailė.

Skersai išilgai išvaikščiojus muziejų lieka jį įvertinti.

Įvertinimas

Ar ekspozicija patraukli moksleiviams? 

Galbūt tai nėra kiekvieną moksleivį traukianti vieta, tačiau galima surasti bent kelias kiekvienam įdomias ekspozicijas.

Ar pritaikyta norintiems savarankiškai apsilankyti?

Man stigo informacijos apie eksponatus, ekspozicijos pradžioje kabanti informacija neatsako į visus kylančius klausimus. Matyt, šią problemą išsprendžia siūlomas audiogidas.

Ar grįžčiau edukacinės programos? 

Tikrai įdomu, ką naujo galima sužinoti galerijos siūlomose programose.