Kontekstai
Portreto žanras tapyboje suklestėjo baroko laikotarpiu. Darbuose dailininkai tolo nuo portretuojamojo idealizavimo ir stengėsi jį vaizduoti kuo tikroviškiau.
Naujos – realizmo – tendencijos šio žanro kūriniuose atsirado XVIII a. antrojoje pusėje – XIX a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu į portreto žanro lauką vienas pirmųjų žengė prancūzų fotografas Nadaras, portretinėje fotografijoje akcentavęs psichologinius portretuojamojo bruožus. Atsiradusi fotografija nesumenkino portreto reikšmės dailėje, tačiau paskatino dailininkus ieškoti naujų vizualinės raiškos formų.
XX a. viduryje portreto žanras tapyboje tarsi atgimė. Fotografijoje jis taip pat keitėsi. XX a. 2–4 dešimtmečiais fotografas Augustas Sanderis, 5–6 dešimtmečiais Richardas Avedonas, Diane Arbus pradėjo kurti atvirus, įtaigius socialinius portretus.
Dešimtmečiu vėliau JAV išpopuliarėjo tapybą ir fotografiją sujungęs fotorealizmas. Šiandien portreto žanras yra labai įvairus, stebinantis, laužantis įprastas šio žanro taisykles ir – vis dar aktualus.
Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis.
Apsinuoginimas
Prie portreto aktualumo reikšmingai prisideda socialiniuose tinkluose populiarios asmenukės. Priešingai nei tapyti portretai, jos yra (pa)daromos, o ne kuriamos, todėl jų tiražai dideli, o kokybė (tiek vertinant techninę, tiek idėjinę puses) kelia abejonių. Tačiau į jas pažiūrėti įdomu. Ypač kai koncentruojamasi į antraplanius dalykus, detales, esančias, pavyzdžiui, fone.
Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis, kurias pateikiant pritrūksta subtilumo. Asmenukėse taip pat atspindimos save fotografuojančio asmens nuotaikos – nuo ašarų iki (ne)natūralaus juoko. Iš tiesų, žvelgiant į konkretaus žmogaus asmenukę galima apie jį pasakyti labai daug. Per daug. Todėl tiek emocinio, tiek kūniško socialinių tinklų vartotojų apsinuoginimo galėtų būti mažiau.
Užrašai
Vis dėlto absoliutinti nereikėtų – ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.
Tapytoja Laura Slavinskaitė parodoje eksponuojamame prieš ketverius metus pradėtame ir iki šiol tęsiamame portretų cikle „Užrašai“ įdėmiai pažvelgia į socialinių tinklų vartotojų taip mėgstamas asmenukes ir jas interpretuoja kurdama šeimos narių, draugų, kolegų, atsitiktinai sutiktųjų portretus.
Priešingai nei asmenukės, kiekvienas tapytojos kurtas portretas yra kitoks: skiriasi komponavimo būdas (menininkė nevengia netradicinių kompozicijų, kai nukertama viršutinė ar apatinė veido dalis), nuotaika (vieni portretuojamieji – mąslūs, kiti žvelgia tiesiai į juos tapančią menininkę, dar kiti pagauti darant judesį), šviesos ir šešėlio dinamika (kai kuriuose portretuose šviesa ir šešėlis ant veido kuria dekoratyvius raštus, kituose šviesa užleidžia vietą beveik visą portretuojamojo veidą uždengiančiam šešėliui).
Kūrinius jungia atpažįstamas L. Slavinskaitės tapybos stilius ir vienodas formatas, atkartojantis socialiniams tinklams būdingą nuotraukų pateikimo ekrane estetiką.
Menininkė nevengia netikėtumų, kritikuoja socialinius tinklus, atitrūkdama nuo jiems būdingos estetikos ir kūrinių eksponavimu pabrėždama kiekvieno portretuojamojo unikalumą, charakterį, dvasinę būseną.
Ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.
Po dešimties metų
Socialinių tinklų tema įdomi ir menininkei Jūratei Kluonei. Kurdama portretus ji, kaip priemone, pasinaudojo feisbuku ir sukūrė tapybos darbų ciklą „Facebook’o draugai“, kuriame, kaip pati sako, perteikia švelniai ironišką žvilgsnį į šiandienos herojus.
Cikle – karantino laikotarpiu tapyti bendramokslių iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto portretai. Paskelbus karantiną feisbukas tapo priemone, suteikusia menininkei galimybę matyti bendramokslius, kadangi gyvi susitikimai buvo draudžiami.
Portretuose tapytoja atskleidžia, kaip per dešimtmetį pasikeitė tie žmonės, su kuriais studijų laikotarpiu leido nemažai laiko, o dabar draugystė palaikoma tik socialiniame tinkle. J. Kluonė ieškojo nuotraukų, kuriomis jie prisistato asmeniniuose profiliuose. Įdomu buvo tai, kad ne visi kelia savo portretus, todėl tapytojai teko gerai panaršyti po jų ar net kitų vartotojų sukurtas nuotraukų galerijas, kad atrastų fotografijas, į kurias žiūrėdama galėtų tapyti.
Tapant iš nuotraukų J. Kluonei pavyko išvengti tiesioginio jose regimo vaizdo citavimo. Darbuose nėra portretinėms nuotraukoms būdingo sustingimo ar oficialumo. Fotografijose portretuojamasis lieka statiškame dabarties momentu, o laikas tapytame portrete dažnai yra nenuspėjamas. J. Kluonės kurti bendramokslių portretai, kuriuose realistiškai ištapytos detalės derinamos su lengvais potėpiais ir eskiziško piešinio estetika, yra įtaigūs, gyvybingi, dinamiški.
Personažas
Veidas – tarsi veidrodis. Apie žmogų jis gali pasakyti daug. Raimonda Kielaitė, meno lauke prisistatanti kaip Mone Kielė, paveiksluose jam skiria visą savo dėmesį. Atrodo, kad menininkės drobėse nepakaktų vietos niekam kitam, tik portretui. Kiekvienas kūriniuose regimas veidas ryškus spalvinėmis dėmėmis, jų kontrastais, energingais potėpiais. Portretai traukia žvilgsnį. Jį norisi užlaikyti ir žiūrėti portretuojamajam tiesiai į akis, stengiantis įspėti mintis.
Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. Žmogus turi skirtingas puses. Vienas jų rodo, kitas – slepia. Tai ypač pastebima socialinių tinklų vartotojų profiliuose. Menininkės paveiksluose, man regis, paslapčių nėra. Tik nuo žiūrovo priklauso, kokią istoriją jis perskaitys tapytame veide.
Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus.
Dedikacija
Pasakojamos istorijos reikšmė yra labai svarbi „lūžio kartos“ tapytojos, pedagogės Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kurtuose vienu ryškiausių Holokausto aukų simboliu tapusios Anos Frank portretuose. Kaip parodos anotacijoje teigia dr. Stanislovas Mostauskis, žvelgiant į tapytojos kūrinius užtenka konstatuoti, kad jie turi galią.
Intymią atmosferą tarp žiūrovo ir paveikslų motyvo sukuria drobių mastelis ir jų estetika, primenanti senas fotografijas. „Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.“ Šis pasakymas atėjo man į galvą sėdint parimus vieną iš liūdnųjų dienų“, – viename dienoraščio įraše rašė Ana Frank. Citatą apie popierių būtų galima perfrazuoti į: „Drobė atlaiko daugiau nei žmogus.“
Žiūrint į E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinius reikia įveikti kylančią baimę prisiminti žiaurią, nesuvokiamą, slegiančią trumpo Anos Frank gyvenimo istoriją. Jos užmiršti negalima. Nes istorija yra linkusi kartotis.
Menininkių kurti portretai – labai skirtingi. Keliantys žiūrovo susidomėjimą, skatinantys susimąstyti, žadinantys emocijas ir dovanojantys asmeninių patirčių. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad portreto žanras yra nemarus.
Paroda eksponuojama iki kovo 31 d.