Apie metą sustoti

Rugpjūčio 23 d. 17 val. rodomame spektaklyje kūrėja nagrinės atvangą scenoje – lietuviškas žodis, reiškiantis sustojimą, pauzę, atokvėpį ar poilsį virto kūrinį gaubiančia tema. Choreografė tyrinės, kaip įmanoma išgyventi, patirti atvangą scenoje – erdvėje su didelėmis pramogos, produktyvumo, meistriškumo, įspūdžio tradicijomis. Kaip sustoti ne tik šokėjai, bet ir lūkesčius turinčiai publikai, kaip pabūti pauzėje su šviesa, klausytis tylos ir juodos dėžutės „balso“, leisti atsiskleisti erdvės architektūrai, kur atlikėjas – tik vienas iš elementų.

„Nepaisant labai baisių dalykų, politinės bei socialinės situacijos pasaulyje, reikia ir atvangos, pauzės, kur gali įvykti kažkas kitokio, gal net magiško. Reikia atvangos įrodymui, sėkmės siekimui, tobulumui, pauzės nuo nerimo, galbūt net pauzės baimei,“ – apie pasirinktą temą pasakoja A. Vilkaitytė.

Anot menininkės, „Atvanga I“, kaip ir visi jos kūriniai, gręžiasi į praeitį: „Atvanga I“ praeitis nėra labai tolima, labiausiai – vėlyvasis sovietmetis, bet paklaidžioju ir į labai neseną arba tautosakinę praeitį – kviečiu pagonišką, bei folkloro diskursus, pinu į kasą su šiuolaikybe.“

Prakalbinti erdvę

A. Vilkaitytė akcentuoja performanso erdvės svarbą – sako specialiai ieškojusi „juodos dėžutės“ – erdvės, tikslingai sukurtos tam tikro tipo menui ir meno vartojimo ritualams: „Man labai įdomi vadinamoji teatro mašina. Kamerinis teatras turi daug žavesio dėl savo architektūros ir atpažįstamų nuorodų į laikmečius, ten kurtą meną. Neseniai aptikau mažąją salę, kuri irgi pasirodė labai specifinė ir turinti daug energijos. Gal sunku paaiškinti, kai kalbu apie energiją, bet turbūt logiška, kad kuo pastatas naujesnis, tuo mažiau galima jausti tos gyvybės, energetikos – man įdomu prakalbinti erdvę.“

Performansas „Atvanga I“ Kauno miesto kameriniame teatre rodomas rugpjūčio 23 d., 17 val, Bilietus platina „Tiketa“. Festivalis „ConTempo“ vyks rugpjūčio 18-23 d. Kaune ir Kauno rajone. Festivalio programa: www.contempofestival.lt. Festivalį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022”, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“ ir Lietuvos šokio informacijos centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pirmasis Austėjos ir Andriaus pasirodymas kartu įvyko maždaug prieš metus Nidos meno kolonijoje, tada Stella (Austėja) atliko Andriaus „operatorės“ vaidmenį. Netrukus po to jie kartu pristatė kūrinį LOCALS, projekto „Ofiso šokio rutinų“ dalį, kuris realizuotas buvusių ofisų patalpose Young Poor Artist Show festivalyje.

Šį pavasarį menininkai grįžta prie LOCALS, kalbėdami apie praeitį ir gyvenimą skirtingose šalyse. Tirdami performatyvumą, pojūčius jie ieško choreografijos jų sieloms ir kūnams.

A. Vilkaitytė, dar žinoma kaip Barbora/Edita/Stella/Kristina/Violeta Salonen, gyvena tarp Vilniaus ir Stokholmo. Performanso menininkė bei šokėja šiuo metu studijuoja choreografijos, su naujosios performatyvios praktikos pakraipa, magistrantūroje DOCH universitete, Švedijoje.

A. Mulokas, choreografas ir šokėjas, šiuo metu gyvena Atėnuose. 2004 m. baigė vaizduojamųjų menų specialybę Kauno kolegijoje, 2006-aisiais – architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Šiuolaikinio šokio ugdymo jis mokėsi Šiaurės Karelijoje, Suomijoje, vėliau Amsterdame, Olandijoje, studijavo choreografiją.

Duetas kviečia paliudyti jų kuriamų praktikų Nidos meno kolonijoje šį šeštadienį, 18 val. 

Renginys nemokamas.

Spektaklis laviruoja tarp šokio spektaklio ir performanso, jame ieškomos ir jungiamos ribos, žanrai, tyrinėjama lyties ir nacionalinė tapatybės, skamba lietuviškos popmuzikos tekstai – autorė kviečia žiūrovą tai patirti, pasinerti, pasiduoti kūriniui, kuris, tikisi, taps kaip sapnas.

Ilgai brandinto kūrinio, kurio eskizas buvo pristatytas 2015 metais Šiuolaikinio meno centre, choreografija kuriama ne tik režisierės, bet ir atlikėjų – Eglės Nešukaitytės, Juditos Stundžytės, Kristinos Marijos Kulinič, Ievos Jackevičiūtės. Spektaklis taip pat keliaus į Vilnių (24 d., „Menų spaustuvė”) bei Marijampolę (27 d. Marijampolės miesto dienos).

A. Vilkaitytės šiuolaikinio šokio spektaklis „Išoriniai pojūčiai“ Lietuvos šokio lauko kontekste pasirodo kaip kūrybinis veiksmas, jungiantis ir ieškantis ribų, kuriose tirpsta žanrai, profesionalus ir megėjišku laikomas šokis. Choreografija, kuriama ir spektaklio režisierės, ir atlikėjų, veikia kaip laiko, erdvės, kūnų ir objektų kompozicija, kurioje skamba autorės klausimas apie paties šokio esybę. Šis klausimas tiriamas spektaklio kūrimo ir pristatymo procesuose, kurių metu kūrinys jo dalyvėms yra tapęs terapiniu veiksmu.

Šokėjos glaudžiai komunikuoja tarp savo judesio žodynų, kūrybiniai sentimentai, frazės ir jų nuotrupos yra iškraustomi iš asmeninių šokio archyvų ir naudojami kaip kūrinio medžiaga.  Atlikėjos šneka nuo 90-ųjų iki dabar populiarių pop muzikos grupių („MAN-GO“, „Mango“, „Kitokios“, „Atlanta“, „Sirenos“, „Taja“, „Faina“, „Geltona“ ir kt.) dainų žodžiais, kurie tampa lyg naiviai švelnus repas.

Kultūros ministerijos teikiamos Jaunojo kūrėjo premijos sulaukusios A. Vilkaitytės kūryba veikia šiuolaikinio šokio ir performanso laukuose. Šokėja išsilavinimą įgijo Islandijoje, Suomijoje, Austrijoje. Dalyvauja Lietuvos ir užsienio rezidencijose, mokymuose. Lietuvos Šiuolaikinio šokio asociacijos narė. Lietuvoje žinomi A. Vilkaitytės kūriniai „Violeta Salonen. Išoriniai pojūčiai“, „Kriste Blet. Vidiniai pojūčiai“, „CC_AUDI“, „CC_DVASIA“, „Lietuva brangi“. Dirba plačioje geografinėje aprėptyje, bendradarbiauja su kitais kūrėjais. 2012 metais subūrė tarptautinį šokio kolektyvą „Foreign Mountain“. Jos kūryboje galima atpažinti posovietinio laikotarpio miesto gyvenamųjų rajonų kultūros detales, reklamos, interneto, popkultūros išraiškas, taip pat moters tapatybės, seksualumo tematiką.

Bilietus į spektaklį platina „Tiketa”.

Šiuolaikinio šokio studijas Suomijoje ir Islandijoje baigusi, nemažai laiko užsienyje praleidžianti šokėja vis sugrįžta į Lietuvą, kur turimą tarptautinę patirtį sulieja su nacionalinės tapatybės paieška, tapusia pagrindine jaunos menininkės kūrybos tema. Kiekvieną kartą jos darbai yra kažkas naujo lietuviškoje šiuolaikinio šokio padangėje. Apie tai, kuo išskirtinis spektaklis "CC_Dvasia" ir kuo alsuoja šiuolaikinis šokis šiandien, – pokalbis su kūrėja.

– Kaip reikėtų šifruoti pavadinimą "CC_Dvasia"? Kokia esminė spektaklio idėja?

– Viskas prasidėjo 2014 m. vasarą Berlyne. Mąsčiau apie naują projektą ir likimas suvedė su menininku Gregoire'u Bluntu, kuriančiu fontanus (instaliacijas). Šiame šokyje naudojamas fontanas yra kažkas tarp meno kūrinio ir susibūrimo vietos, aplink kurį aš šoku, kaip ritualinio šlovinimo, dvasių ir kitų energijų iššaukimo vieta. Jis virsta stabu, bet tai yra ne senovinė medinė skulptūra, o labai konceptualus ir šiuolaikiškas objektas, kuriame susilieja organika ir sintetika. Norėjosi tą fontaną išdaiktinti – surasti kitą jo prasmę.

Įkvėpė ir gyvūnai chameleonai bei platesnė chameleoniškumo idėja. Kai prieš ketverius metus kūriau spektaklį "Lietuva brangi", kalbėjausi su istorijos profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi, kuris lietuvių identitetą pavadino truputį chameleonišku – prisitaikančiu, ir nelabai jau aišku, kokia yra toji originali spalva. Kadangi daug keliauju, stipriai susiduriu su tapatybės paieškos tema ir posovietinio europiečio tapatybės apmąstymais. Norėjosi su šia chameleono koncepcija ir dirbti. Mane menas veikia kaip terapija arba kaip kažkokių atsakymų paieška. Bandau suprasti save pačią, bet per save ir aplinką.

Chameleonas prisitaiko prie aplinkos spalvų. Tos spalvos kinta priklausomai nuo temperatūros ir nuotaikos, bet paprastai chameleonas būna lengvos smėlio spalvos. Norėjau tokios spalvos kostiumo, kuris būtų kaip oda (tarsi bespalvė, persišviečianti). Taip pat šiame šokyje kaip chameleonas prisitaiko ir keičiasi įvairių choreografijos mokyklų stilistika. Dar įkvėpė ir "YouTube" matyti šokio pradžiamoksliai. Mane labai palietė vienas vaizdo įrašas, kuriame mergina šoko "lap dance" pradžiamokslį, kaip suvilioti vyrą. Ji šoko aplink kėdę, man patiko jos santykis su šiuo objektu. Savo kūryboje apskritai mėgstu tyrinėti santykį tarp objekto ir subjekto. Dabar yra dar ir tas trečias – vadinamasis abject (tai yra visos tavo išskyros – nuo fekalijų, šlapimo, ašarų, seilių, prakaito iki nebereikalingų plaukų). Man buvo įdomu, kaip judesiai, skirti vilioti, gali tapti poezija, bendra performanso dalimi. Kaip tai galėtų būti atpažįstama teatro scenos dėžutėje. Šis šokis man pačiai yra kaip eksperimentas. Taip priėjau prie kompleksiškumo idėjos, tad pavadinime esančios dvi raidės CC reikštų "complex chameleonism". O kitos idėjos sutilpo į žodį "Dvasia". Juk ir tas fontanas, ir chameleonas, ir šokis turi sielą.

Po pasirodymo Berlyne nenorėjau likti viena scenoje, trūko to ikoninio objekto, reprezentuojančio magiją, sakralumą ir pan., todėl aš paprašiau kito menininko padaryti fontaną. Kadangi tai buvo bendra idėja su Gregoire’u, jis pavadino jį "carbon copy" – pasikartojančia originalia idėja. Taigi raidės CC turi dar ir šią prasmę.

– Esate užsiminusi, kad skirtingas šokių stilistikas ir "YouTube" matytuose vaizdo įrašuose užfiksuotus judesius norite dekonstruoti.

– Dekonstrukciją naudoju nuolat. Perimu kažkokį judesį, gestą ir tada jį įkūniju per savo šokio supratimą. Kai tu pradedi šokti "lap dance", tu jį įkūniji, bet gali jį vystyti įvairiomis kryptimis. Gali jį maišyti, gali jį visaip išjausti, išveikti ir atlikti. Tai reiškia tapti kažkuo kitu, nei yra originalus tam tikras šokis. Dabar dirbu su vidiniais pojūčiais ir čia yra svarbi dekonstrukcija. Šiuo atveju dekonstrukcija yra paimti fiziologinius žmogaus veiksmus, kurie yra susiję su jo pirminiais instinktais, ir išryškinti tam tikrą momentą. Paeksperimentuoti ir pažiūrėti, ką tu dar gali su juo nuveikti.

– Savąjį pasirodymą įvardijate penkiomis scenomis pilnatvės. Kas tai?

– Buvau labai sužavėta biogydomuoju šokiu. Tai nėra grynai šokis, greičiau tam tikras judesys, kuris mane žavi iš choreografinės pusės. Pati lankiausi pas vieną osteopatę, kuri gydo naudodama įvairias praktikas ir kaskart naudojo vis tam tikrą pasikartojančių judesių junginį. Tai gana ritualinis judesys, nes rituale man patinka ritmas, pasikartojimas ir vystymasis. Norėjau tą judesį atskleisti santykyje su publika, tarsi gydyti ją. Glostyti, bet per atstumą. Fontanas turėjo būti tų visų resursų, gyvybės ir sveikatos šaltinis. Tarsi magiškas eliksyras. Lyg Druskininkų sanatorijos ir Rytų natūralių versmių vonių mišinys. Nusprendžiau, kad, norėdama išgydyti žmones, turiu juos įtikinti, o tam, kad įtikinčiau, turiu juos apžavėti, užhipnotizuoti, užburti ir tada išgydyti. Taip priėjau prie tų penkių pilnatvės scenų. Būtent penkių, nes šis skaičius atkeliauja iš Rytų, kur iš penkių etapų yra sudaryta daug tam tikrų terapijų.

– Vienas jūsų kūrybinių bruožų – kiekvieną kartą skirtingoje erdvėje rodomą pasirodymą sukurti kiek kitokį, pajaučiant tos vietovės dvasią.

– Tiesa, kiekvieną kartą jis kinta. Ir šį kartą pasirodymai Rokuose, Vilniuje ir Anykščiuose bus kiek skirtingi. Anksčiau stengiausi bėgti nuo juodų scenos dėžučių, dabar stengiuosi jas išnaudoti. Man patinka kurti tam tikrai vietai adaptuotus kūrinius. Rokuose yra kultūros namų tipinė aktų salė, kuri man yra gana žavi. Šiame modernistiniame sovietiniame pastate yra daug dvasios. Man norėtųsi tą išnaudoti. Ne tiesiog ateiti į erdvę ir parodyti kūrinį, o komunikuoti su šia erdve. Galima būtų spektaklį netgi pervardyti į "CC_Rokai".

Šiuo metu žiūru daug "X failų" serijas. Esu susižavėjusi mistika ir neatpažintais skraidančiais objektais. Ir šis kūrinys toks kompleksiškas, kad kartais yra neatpažintas ir net sunku pasakyti, apie ką jis yra. Į jį galima žvelgti kaip į paveikslą, kuriame gali daug visko pamatyti, daug kalbėti, bet negali pasakyti labai tiksliai, apie ką. Šią idėją noriu akcentuoti ir Vilniaus planetariume, viską susiedama su kosmosu. Be to, man pradėjo patikti gąsdinimo elementas – įdomu, kaip jį galima sukurti, kaip intriguoti publiką, kaip būtų galima išgąsdinti per vieną ar kitą judesį, efektą ir pan. Galima pavadinti NŠO – neatpažintu šokančiu objektu. Tad ir spektaklis, kuris bus rodomas planetariume, galėtų vadintis "CC_NŠO".

– Ritualas yra bendruomeninis fenomenas. Kokią svarbą šiame ritualiniame šokio performanse užims žiūrovai?

– Šiuo atveju patys judesiai yra rituališki. Kai kurie žmonės sako, kad kai žiūri šokį, jie patys pradeda šokti, tik savo viduje. Man kartais yra sunku stebėti šokį, nes aš noriu pati jame dalyvauti ir šokti. Rituališkumas labiau pasireiškia per choreografiją. Pats performansas tampa ritualinis. Bet aš norėčiau, kad kūrinys būtų labiau ritualinis. Anksčiau būdavo ir dalijamas gėrimas, kuris atspindėdavo tai, kas yra tame fontane. Net dūmai kartais sukeldavo intymumo ir transo efektą. Būsimuose pasirodymuose tiesioginio kontakto gal ir nebus, nes noriu koncentruotis į patį performatyvumą. Bet gali būti, kad spontaniškai norėsiu užburti kažkurį žiūrovą. Tegu tai lieka paslaptis. Bet pasirodymo modelis bus gana tradicinis – žiūrovai sėdės vienoje pusėje priešais sceną.

– Minėjote, kad kūryboje jums labai svarbi yra nacionalinės tapatybės paieška. Kaip per šokį galima ją surasti?

– Kartais sutinki lietuvį, ir, žiūrėk, jis jau prigriebęs kokį ispanišką akcentą, nors pagyvenęs ten viso labo tik porą mėnesių. Išgirsti ir galvoji, kaip čia taip yra. Kodėl ispanas lietuviško akcento neperima? Atrodo, kad ispanas gyvena, kur tik nori, ir 30 metų išlaiko akcentą. Turbūt tai susiję su bendra šalies savijauta, nuo to, kiek tu jautiesi saugiai, kiek tu tikrai žinai, koks tu. Pradėjau galvoti, kad vienas judesys tampa kaip vienas mažas akcentas, o kitas – kaip dar kitas. Ir jie susipina. Žmogus, kaip chameleonas, turi prisitaikyti prie tos atmosferos, kad jo koks nors didesnis gyvūnas nesuėstų.

Nacionalinė tapatybė yra mišri – kai kas perimta iš Vakarų, kai kas dar gyva iš sovietinio palikimo, kai kas slypi folklore. Šiame spektaklyje gal labiau aiškesnė tampa europietiška tapatybė. Noriu pamilti tai, kas yra susiję su mano tapatybe. O meilė man atsiranda tada, kai net jeigu yra problema ir tu pradedi kurti meną su ja, tai tampa kažkuo kitu. Tai yra mano kūrybos kredo. Kartais aš pasirenku labai sunkias ir jautrias socialines problematikas ir šokis tampa būdu kovoti su tuo. Man svarbu, kad per šokį galiu atrasti kažką naujo.

– Jūsų kūrybinės idėjos lietuviškame šokio kontekste atrodo inovatyviai. Ar kurdama Lietuvoje galvojate apie šį aspektą?

– Iš tikrųjų daug galvoju apie tai, kas yra naujo tiek man pačiai, tiek pasauliniame kontekste. Stengiuosi koncentruotis ne į antraštes, kaip aš esu Lietuvoje atpažįstama, o į darbą ir meną. Kartais sąmoningai kažką atlieku, kas nebūtinai yra nauja, bet kaskart tai išgyvenu naujai. Šiuolaikinis menas yra labai trumpalaikis, vyrauja tam tikros mados, jos gali greitai kisti. Aš daug keliauju, stebiu ir man svarbu būti aktualiai šiandien, ne vien kurti kažką gražaus ir poetiško. Dažniausiai tie kūriniai ir išsivysto į tam tikrus socialinių problemų paliestus pasirodymus. Įtraukiu socialinį-politinį diskursą, tai, kas yra aktualu, ir ieškau nežinomų taškų. Man svarbu rasti ir paliesti nežinomas vietas. Kažkada mane vadino konceptualaus šokio atstove.

Džiaugiuosi, kad esu atpažįstama vizualaus meno kuratorių. Net nežinau, kaip save įvardyti. Žinau, kad esu šokėja ir choreografė, tai man aišku. Bet vis labiau pradėjau atpažinti save kaip performanso kūrėją, naudojančią šokio kalbą. Pasaulyje šios sritys pradėjo stipriai susipinti, nykti sienos, skiriančios jų apibrėžimus. Lietuvoje, regis, irgi po truputį tai vyksta.

Ką tik grįžau iš Paryžiaus, iš PAF – Performative arts forum. Šių metų tema buvo "Spending time with dance". Buvo daug konceptualių idėjų apie šokį, jo prigimtį. Tokie forumai labai naudingi. Žmonės vis dar jautrūs, nes tavo kūrinys priklauso vienai ar kitai institucijai, kuri tave gali pripažinti arba ne. Kadangi pastaruoju metu mes patys galime save prodiusuoti, galime žaisti su tuo, bandyti tuo manipuliuoti. Gyvendama Lietuvoje bandau koncentruotis į kūrybą. Kažkas priims, tas, kam įdomu, tas pamatys. Žmonės, atėję iš vizualaus meno, ne visada gali įvertinti šokį. Kita vertus, aš dažnai jaučiu, kad mes neturim atskiros (eksperimentinio) šokio įstaigos, kur būtų galima kurti ir pristatyti šokio meną. Yra "Aura", M.K.Čiurlionio mokykla, dar kelios institucijos, bet tokios alternatyvesnės, eksperimentinės vietos šokiui kol kas, manau, neturime, todėl kartais gali būti sunku, kai atsiduri dideliame teatre, kur šokis labiau priskiriamas teatrui. Tikiuosi ateityje inicijuoti eksperimentinę šokio, performatyvią platformą, arba prisijungti, jeigu kažkas kitas tai organizuos.

Šis kūrinys galėtų būti rodomas ir performanso festivalyje, ir šokio. Neaišku, kaip bus ateityje, bet man patinka tam tikra selekcija, nes yra tai, kas mane labai domina, – šokis, kai kūnas įkūnija tam tikrą dalyką, kada žmogus yra pasiekęs kūno intelektualumą (kūno pajautimą, suvokimą, tam tikrą jautrumą) ir atradęs dialogą tarp kūno ir minties. Man labiau suvokiama yra kūno kalba, bioenergetika, estetika nei tekstas, verbalumas. Mėgstu O.Koršunovo, ar R.Castellucci kūrybą, vertinu šokančią estetiką ir tai, kad yra kalbama ne vien verbaliniu tekstu. Mažiau klausysiuosi, jeigu kažkas kažką skaitys, o labai stebėsiu kūno kalbą. Labai įdomu analizuoti, kas dar galėtų būti šokis.

Galbūt tos didžiosios institucijos galėtų keisti savo profilį, galėtų būti labiau atviros, kad čia menininkai galėtų kurti atėję iš įvairių sričių. Bet, aišku, toks jau yra gyvenimas, kad tu prisiglaudi prie vieno sparno, kuris tave palaiko. Kol kas aš jaučiuosi šio sparno paieškose. Ir to sparno, ir savo pačios kūrybos.

Kas? Spektaklis "CC_Dvasia".

Kur? Rokų laisvalaikio centre.

Kada? Rugsėjo 29 d. 19 val.

Spektakliai taip pat bus rodomi: spalio 7 d. 19 val. – Vilniuje, "Menų spaustuvėje", spalio 28 d. 19 val. – Vilniaus planetariume ir lapkričio 19 d. 19.30 val. – Birštone, "Eglės" sanatorijoje bei 26 d. – Anykščių kultūros centre.

Choreografė ir šokėja Austėja Vilkaitytė, prieš kelerius metus dėvėdama Maironio sutaną šokiu tarė "Lietuva brangi". Šį vakarą Kaune, "Aura +" erdvėje, ji pristatys šokio spektaklį "CC_Dvasia".

Spektaklio aprašymo poetiškuose tekstuose raktiniai žodžiai: žavėjimas, gydomasis šokis, ceremonija, išlaisvintas šventimas, hipnotizuoja, terapijos, magiškas, šokio ritualas – žadina smalsumą, kurį numalšinti, matyt, galėtų tik apsilankymas pasirodyme.

– Kur ketinate vesti žiūrovus penktadienio vakarą?

– Kai apie kūrinį reikia kalbėti žodžiais, ką aš taip pat stengiuosi daryti, kartais gali atsitikti taip, kad jis bus ne visai toks, kaip nupasakojau.

– Spektaklį prilyginate ritualui. Ar žiūrovas gali jaustis saugus? Ritualų būna įvairių.

– Žiūrovus kviesčiau dalyvauti šokio rituale, sudarytame iš penkių dalių: atidarymo, žavėjimo / viliojimo, hipnozės, būrimo ir gydymo. Yra tokia idėja, kad egzistuoja penkios stadijos, per kurias pereina netektį patyręs asmuo. Transformuoju šią penkių stadijų idėją į penkias pilnatvės scenas. Kaip kūrėja einu per šias stadijas, kurios, tikiuosi, padės žiūrovui manimi patikėti.

– Kokio gydymo rezultato tikėtumėtės?

– Norėčiau, kad žmonės išeitų su geru jausmu. Net jei nutiktų taip, kad išeitų su blogu, jis virstų geru. Neretai po įvairių terapijų būna akivaizdus pablogėjimas, bet jau kitą dieną pagerėja ir žmogus pasijunta daug geriau nei prieš terapiją.

Mano idėja – kad žmonės į pasirodymą ateitų tarsi į tam tikras apeigas ir finalinėje scenoje pajustų gydymo momentą. Ar jie su šypsniu tą darys, ar rimtai – abiem atvejais bus gerai.

– Koks jūsų pačios santykis į tokį gydymą? Žvelgiate rimtai ar ironizuojate?

– Procesą priimu ir labai rimtai, ir labai žaismingai tuo pat metu. Tikiu energija, jos ciklais. Yra labai daug dalykų, kurių nežinome. Man patinka žaisti su magišku realizmu per savo kūrybą. Žinoma, mane kaip menininkę tai inspiruoja ieškoti choreografinių išraiškų ir estetinio pasitenkinimo, o žiūrovas gali jausti gydomąjį judesį.

– Kodėl praktiniai patarimai "Youtube", lydimi milijoninių peržiūrų, tapo ir jūsų susidomėjimo objektu?

– Man labai įdomi energinė, mistinė choreografija, kuri atsiranda ne tik gyvoje praktikoje, bet ir internetiniame pasaulyje. Yra daugybė mokomosios vaizdinės medžiagos, aiškinančios, kaip išsigydyti ar net būti gydytoju.

Žmogus yra nutolęs nuo gamtos. Man įdomu žaisti su tuo nutolimu, todėl ir choreografija atsiranda iš interneto pasaulio. Milijonai vaizdo peržiūrų, kuriose kalbama apie gydomąją energiją, esu tikra, ne smalsumo, o troškimo sužinoti ir poreikio padarinys. Žmogus, skęstantis informacijos gausoje, pasiilgsta grįžimo prie savęs – prie savo kūno ir sielos.

– Ar toks pat ir spektaklio tikslas?

– "CC_Dvasia" metu žiūrovai nesėdi kaip įprasta teatre. Jie daugmaž yra tame pat lygyje su manimi. Kai rodžiau šį spektaklį Vilniuje, "Kablyje", žmonės kalbėjo, kad jautėsi kaip pirtyje, nes buvo labai karšta. Tai buvo labai malonus epitetas.

Norėčiau, kad žmogus tiesiog išeitų paliestas spektaklio skleidžiamos energijos. Rasti racionalų paaiškinimą, kodėl žmogus paliečiamas, labai sunku. Norėčiau, kad žiūrovas eitų su manimi per tas ritualines scenas.

– Ar turite galvoje, kad žmogus turėtų ateiti į jūsų spektaklį tarsi į terapijos procedūrą?

– Šio spektaklio nereikia žiūrėti ir vertinti kaip spektaklio. Žiūrovai pratę pasirodymus vertinti kaip baigtą, atidirbtą teatro spektaklį. Man svarbiau, kad žmogus jaustų emociją, šilumą, nuotaikas, vaizdą ir tuo mėgautųsi. Taip bent norėtųsi, bet žiūrovai neišvengiamai vertina tai kaip produktą. Kai nueini į SPA, neįjungi vertinimo receptorių ir gali tiesiog mėgautis. Todėl kuriu ritualą, kuriuo žiūrovai mėgautųsi. Jie gali net nežiūrėti jo, užsisvajoti ir visaip būti laisvi. Noriu, kad jie tiesiog turėtų santykį su manimi ir toje "Auros +" dėžutėje jaustųsi kaip savo erdvėje.

– Šį spektaklį rodydavote atvirose erdvėse. Kaip spektaklį paveiks tai, kad bus rodomas scenos dėžutėje?

– Spektaklis "CC_Dvasia" gimė bendradarbiaujant su Gregoire'u Bluntu ir Egle Kulbokaite, kūrėjais, gyvenančiais Berlyne. Penktadienio pasirodyme ritualą veda tas pats chameleono personažas, atlikdamas šokio apeigas aplink fontaną, kurį šiam spektakliui sukonstravo Marija Puipaitė, o chameleono kostiumą sukūrė Sandra Bučiūtė.

Tiesa, tai pirmas kartas, kai šis pasirodymas vyks juodoje scenos dėžutėje. Man pačiai įdomu, nes chameleonas reaguoja į aplinką. Taigi juodoje scenos dėžutėje jis susilies su visa aplinka. Gali būti, kad mano chameleonas taps juoduoju drakonu, atsiras žaismo balta ir juoda spalvomis, atsivers galimybė yin ir jang – priešybių vienybės – santuokai. Ir dar nežinia ko.

– Ar jūsų spektaklis provokuojantis?

– Yra momentų, kurie gali provokuoti, bet tikrai ne šokiruoti. Viena mano draugė kinematografė spektaklį įvardijo kaip labai feministišką, kažkam jis pasirodė netgi ekhibicionistiškas. Žinoma, visuomet labai įdomu ir sunku prognozuoti, kaip žmonės priims.

Mano tikslas – paliesti žmogų. Vienas centrinių spektaklio sluoksnių – mano santykis su fontanu, iš kurio trykšta srovė. Ji – tarsi baltoji kobra. Atsiranda nuoroda į gyvačių viliojimą, tuo pat metu ir žiūrovo, kuris tampa kobra.

Tyrinėjau, kaip žmonės yra viliojami, žinoma, labiausiai per šokį. Spektaklyje naudoju lap dance, striptizo, pilvo šokio elementų. Viliojimo meno mokiausi iš "Vogue" modelių, reklamų ir vaizdo klipų, galiausiai – iš "Youtube" pradžiamokslių.

Chameleonas vilioja ir gydo, kad galiausiai pabučiuotų kobrą, kai ši visiškai jam pasiduoda. Tai bus bandymas pabučiuoti žiūrovą.

Kūrybinės paieškos

A.Vilkaitytė 2011 m. baigė šiuolaikinio šokio studijas Islandijos menų akademijos Teatro fakultete. 2007–2008 m. mokėsi Zalcburgo eksperimentinėje akademijoje Austrijoje, 2010 m. pagal mainų programą studijavo Helsinkio teatro akademijoje Suomijoje. Dar gyvendama Lietuvoje trejus metus šoko Kauno šokio teatre "Aura".

Šiuo metu ji kuria šokius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kartu su kolegėmis (Lotta Suomi, Ásrún Magnúsdóttir ir Lea Vendelbo Petersen) suformavusi meninį kolektyvą "Foreign Mountain".

A.Vilkaitytė dažnai ieško sąsajų tarp konceptualaus šokio ir kitų šokio teatro žanrų, įpindama politinių, socialinių temų, naudoja daug dekonstrukcijos, buitinės choreografijos iš skirtingų kontekstų interpretacijų.

"CC_DVASIA" – ritualinis šokio spektaklis, kur kompleksiškas persipinančių diskursų naratyvas susilieja į bendrą choreografiją. Sudaryta iš penkių ritualo etapų – atidarymo, viliojimo, hipnozės, būrimo ir gydymo – choreografija gaunama dekonstruojant judesius iš įvairių šokio mokyklų, "Youtube" pradžiamokslių bei kitų interneto šaltinių ir gyvos praktikos.

Spektaklis pirmą kartą pristatymas projektų erdvėje "Altes Finanzamt", Berlyne, 2014 m. kartu su menininkais Grégoire'u Blunt'u ir Egle Kulbokaite.

Kas? Ritualinis šokio spektaklis "CC_Dvasia".
Kur? "AURA +", M.Daukšos g. 34, Kaunas.
Kada? Gegužės 15 d. 19 val.