Trunka jau ilgai

Fizinis ir psichologinis smurtas, nuolatinės patyčios, girtaujantys ir rūkantys mažamečiai – tokias traumuojančias problemas gimnazijoje vardija nevilties apimti tėvai. Ir tai nėra pavieniai atvejai. „Kauno diena“ išsiaiškino, kad visa tai trunka ne vienus metus.

Baisios patirtys B.Buračo gimnazijoje – tarsi vieša paslaptis: apie jas diskutuojama uždarose tėvų grupėse, pasakojama suinteresuotiems valstybės tarnautojams. Tėvai tikina, kad bandoma kalbėtis ir su mokyklos vadovybe, tačiau visos pastangos – bevaisės, viską siekiama tyliai užglaistyti.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Kauno dienos“ tyrimas patvirtino tėvų žodžius – gimnazijos direktorė Rima Kuktienė ne apie visus smurto incidentus pranešė savo darbdaviui – Kauno rajono savivaldybei. Ne apie visus pasakojo ir žurnalistams.

Dar blogiau, kad ir galintys padėti valstybės tarnautojai puikiai žino, kas vyksta už uždarų gimnazijos durų. Tačiau teigia nieko negalintys padaryti, nes yra įbauginti.

„Aš žinau labai daug ir labai daug metų. Tačiau man buvo pasakyta nesikišti, nes tai – ne mano reikalas. Šios gimnazijos direktorė turi užnugarį. Vienas kelias būtų pakeisti mokyklos direktorę. Kol mes nepripažinsime problemų, vaikai ir toliau bus traumuojami“, – „Kauno dienai“ teigė valstybės tarnautojas, kuris prašė būti neįvardijamas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

Direktorė visada teigia, kad viskas išsisprendžia gerai. Čia, atrodo, kaip būdavo sovietiniais laikais – viskas tobula.

Mokytojų patyčios

Smurto atvejai šių metų pavasarį perpildė tėvų kantrybės taurę. Uždaroje feisbuko grupėje įsiplieskė diskusija, kuri atskleidė, kad problemos gimnazijoje – ilgalaikės ir nesprendžiamos. Dalis tėvų jomis pasidalijo apsilankę „Kauno dienos“ redakcijoje.

„Viskas prasidėjo, kai vaikas mokėsi pradinėse klasėse. Jis pradėjo nemiegoti naktimis, tapo isteriškas. Vieną dieną mane išsikvietė mokytoja ir pasakė: „Tavo vaikas yra debilas.“ Aš klausiu, kodėl? – Jis nė vienos knygos nėra perskaitęs“, – sunkiai rinkdama žodžius pasakojo tebesimokančio šioje gimnazijoje vaiko mama (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

Saugant vaiko interesus neatskleisime nei dabartinio vaiko amžiaus, nei kitų jį galinčių identifikuoti detalių. Savo istoriją pasakoję tėvai teigė labiausiai bijantys dar didesnių problemų, kurias gali sukelti viešumas: „Visi puikiai žinome, kaip būna ir kokios mokymosi sąlygos sukuriamos tiesos ieškotojams.“

Moteris pasakojo, kad vaikas iš pradžių apie problemas gimnazijoje nesakė. Tai pavyko sužinoti iš vieno jo bendraklasio.

„Išgirdome, kad auklėtoja pati šaiposi iš mūsų vaiko, jį pravardžiuoja, liepia vaikams iš jo tyčiotis“, – tęsė pašnekovė.

Apie problemas tėvai teigė sakę ir mokytojams, ir socialiniam darbuotojui, tačiau jas buvo stengiamasi slėpti – skambinti tėvams, kurių vaikai matydavo konfliktus, ir sakyti, kad vaikais negalima tikėti, kad jie prisigalvoja.

„Dėl vaiko problemų kalbėjau su direktore. Ji pasakė, kad mums reikėtų pasirinkti kitą mokyklą. Aš negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Tuomet pasakiau direktorei, kad ne taip sprendžiamos problemos, kad su tokiu požiūriu jos tik gilės“, – atviravo šio vaiko tėtis.

Vienintelis dalykas, ką padarė gimnazijos vadovybė, anot tėvų, pervedė jų vaiką į kitą klasę. Į klausimą, kodėl jų atžala tebesimoko šioje ugdymo įstaigoje, Karmėlavos gyventojai atsakė trumpai: „Turime planų išeiti, tai ir padarysime, tik sprendimų nepriimame skubotai, kad pokyčiais dar labiau netraumuotume vaiko.“

Šio vaiko tėvams antrino ir dar viena mama (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), kurios vaikas taip pat mokosi šioje gimnazijoje.

„Kai pradėjau kelti problemas viešai, mums buvo pasiūlyta išeiti iš mokyklos. Buvo sakoma: „Išeis aršūs tėvai ir pasibaigs bėdos“, – atviravo moteris. – Per susirinkimus su mokyklos vadovybe jokių sprendimų priimti nepavykdavo. Tėvai buvo puolami, jiems verčiama kaltė. Po susirinkimų virdavo diskusijos, kad jokio konstruktyvaus susitarimo dėl kilusių problemų nebuvo priimama. Ne visi tėvai drįsdavo viešai kelti klausimus dėl tų pačių priežasčių – nenorėdavo, kad jų vaikas sulauktų dar didesnio puolimo.“

Gimnazijos direktorė R.Kuktienė „Kauno dieną“ tikino, kad problemos ugdymo įstaigoje sprendžiamos. Tam esą yra specialistų komanda – socialinis darbuotojas, psichologas. Esą vykdoma ir prevencinė programa.

Apie mokytojų patyčias direktorė tikino nieko nežinanti, o savo gimnazijos mokytojus vertinanti puikiai.

„Manau, kad esame nepopuliarūs tarp tų tėvelių, kuriems sakome, kad reikalinga pagalba. Turime tėvelių, jų yra vienetai, kurie reiškia nepasitenkinimą, kai siūloma pagalba. Tai pastebėjo ir mūsų psichologė. Nėra su kai kuriais tėveliais tos bendrystės“, – aiškino R.Kuktienė.

Situacija: direktorės R.Kuktienės metiniai vertinimai yra labai geri, bet gal dėl to, kad problemos slepiamos, o apie jas prabilantieji tildomi. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Bėga į kitas mokyklas

Vis dėlto yra tėvų, kurie, matydami, kad problemos tik gilėja, vaikus perkelia į kitas mokyklas. Taip pasielgė būsimo trečioko mama (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), kuriai ir pačiai po patirčių B.Buračo gimnazijoje prireikė psichologo pagalbos.

„Iš pradžių mano vaikas visus bendraklasių paspardymus priimdavo kaip žaidimą. Bet paskui tas žaidimas pradėjo bauginti – jis grįždavo namo mėlynomis nuspardytomis kojomis, klausdavo, kodėl jį vadina p***u, gaidžiu. Apie tai išgirdę supratome, kad yra rimtų problemų ir čia ne tik vaikiški apsižodžiavimai“, – pasakojimą pradėjo moteris, kurios vaikas gimnazijoje ištvėrė tik pirmąją klasę.

Ji teigė, kad vaiko psichologinė savijauta greitai atsiliepė ir mokymosi rezultatams.

„Vaikas vis dažniau ėmė skųstis patyčiomis, pasakodavo, kad patiria bendraklasių, vyresnių vaikų fizinį smurtą. Dėl to jis tapo išsiblaškęs, nebenorėjo mokytis. Auklėtoja sakydavo, kad jis nesusikaupia, tai pastebėdavau ir namuose. Turėjome visą puokštę bėdų, atsidūrėme tarsi užburtame rate“, – pasakojo mama, prisiminusi įvykį, kuris perpildė kantrybės taurę.

Iškalbinga: tokie užrašai puikuojasi ant gimnazijos sienos po laiptais. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Raštu kreipėmės į gimnaziją, kai mano vaiko vos nenustūmė nuo trečio aukšto laiptų. Jis grįžęs pasakojo, kad būtų nukritęs, tačiau spėjo susilaikyti už turėklų. Tada supratome, kad vaikas galėjo ir užsimušti!“ – baisiausią scenarijų braižė pašnekovė.

Pokalbiai su auklėtoja šiai šeimai nepadėjo – viskas buvo priimama kaip vaikų žaidimai. Pasak mamos, buvo sakoma, kad per pertraukas jų visų nesužiūrėsi.

„Ten nėra jokio budinčio mokytojo, kuris sudrausmintų. Klasėje buvo probleminių vaikų, juos mokytojai žinojo, bet mums sakydavo, kad taip vaikai išdykauja. Bet juk tai žingsnis iki nelaimės. Klausdavau, kas atsakys, jei kuris vaikas rimtai susižalos, tačiau tokie nuogąstavimai buvo ignoruojami“, – stebėjosi mama.

Pasak moters, patirtys B.Buračo gimnazijoje primena košmarą.

„Pati buvau ties išsekimo riba. Tuomet atrodė, kad darai viską, tačiau niekas nesikeičia, negali padėti savo vaikui. Sprendimas pakeisti mokyklą buvo pats geriausias, kokį galėjome priimti“, – prisiminė pašnekovė.

Mama atvirai pasakojo, kad pagalbos kreipėsi į psichologą: „Jis mums sakė, kad vaiko psichologinė būsena buvo labai bloga, jis tapęs irzlus, reikėjo laiko, kol atsigavo. Bijojome, kad jis nepritaps naujoje mokykloje, bet čia viskas kitaip – su bendraklasiais puikiai sutaria, pagerėjo ir mokymosi rezultatai.“

Apie vaikų drausmės užtikrinimą pertraukų metu teiravomės ir direktorės. Ji siūlėsi parodyti tvarkaraštį, kuriame sužymėti budintys mokytojai. Reikėtų tikėti, kad toks yra, tačiau, ar tikrai popierinė budėjimo sistema veikia ir praktikoje?

Šeštokai rūko žolę?

„Karmėlavos gimnazija mano vaikui sugadino gyvenimą. Vaikas kompleksuotas, neturi pasitikėjimo savimi. Mano vaikui pakriko psichika. Kai nusprendėme išeiti, dukra atėjo ir pasakė: „Mama, ar galiu sudeginti uniformą?“ – taip savo šeimos išgyvenimus pradėjo dar viena Karmėlavos gyventoja (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

Mama „Kauno dienai“ pasakojo, kad, be jau minėtų patyčių ir psichologinio smurto, teko dorotis su kur kas baisesnėmis problemomis. Šiais metais B.Buračo gimnaziją jau palikusi trylikametė, būdama šeštokė, ir rūkė, ir vartojo alkoholį.

Kai pradėjau kelti problemas viešai, mums buvo pasiūlyta išeiti iš mokyklos. Buvo sakoma: „Išeis aršūs tėvai ir pasibaigs bėdos.“

„Ilgai slėpusi savo problemas mergaitė vieną dieną pratrūko – arba aš būsiu su tais blogais vaikais, arba jie ir toliau iš manęs žiauriai šaipysis“, – šeštokės žodžius kaip dabar atsimena pašnekovė.

Blogi vaikai šią mergaitę, atrodo, išvedė iš kelio.

„Vieną dieną mano vaikas iš mokyklos grįžo girtas. Jie girtaudavo kažkokioje vietoje prie mokyklos. Alkoholį jie vogdavo iš vietinės parduotuvėlės. Mokytojai žinojo, kad vaikai girti eina į pamokas, ir nieko nedarė“, – drebančiu balsu atviravo pašnekovė. – Kartą rūkančius vaikus pričiupo mokytojai ir liepė rašyti pasiaiškinimus. Tada paaiškėjo, kad šeštokai jau rūko kanapes!“

Mama prisiminė ir baisius užgauliojimus, kuriuos, pasak jos, turėjo išgyventi jos dukra.

„Klasiokai ją vadino baisiausiais žodžiais – k***a, ž***a. Pasirodo, kad iš pradžių ji nenorėjo būti su tais blogais vaikais, todėl ją nuolat užgauliodavo, ji bėgdavo nuo smurtautojų, ji visada vaikščiodavo užsidėjusi kapišoną. Viską matė, girdėjo mokytojai, kurie nieko nedarė, visiškai ignoravo tokias problemas“, – galimas vaiko girtavimo priežastis vardijo karmėlaviškė.

Tačiau su vienos dienos patirtimi ši mama teigė negalėjusi susitaikyti. Ji įtaria, kad mergaitė į namus grįžo parūkiusi kanapių.

„Paskambinau į Priklausomybės ligų centrą, pasakiau, kad noriu atvežti patikrinti dukrą. Jie atsakė, kad paprastai tokių paslaugų pavieniams žmonėms neteikia. Pasiūlė skambinti į Kauno klinikas. Paskambinau ten, man sako: „Tyrimus padarome tik tada, kai žmogų atveža policija. Aš jų klausiu: „Man šeštokei dukrai dabar kviesti policiją? Aš vaiką traumuosiu visam gyvenimui!“ Galiausiai paskambinau į privačią kliniką, jie man pasiūlė vienintelį variantą – ryte atvežti vaiko šlapimą. Bet vaikas ryte specialiai nepasišlapino ir tyrimo nepavyko padaryti. Nors ji neprisipažino, bet esu beveik tikra, kad ji buvo kažko vartojusi“, – mama teigė, kad šis įvykis atvėrė dar vieną didžiulę gimnazijos piktžaizdę.

Pasak pašnekovės, apie šiuos įvykius ji buvo pranešusi mokyklos vadovybei, tačiau jų aiškintis niekas neketino.

„Direktorei svarbiau prestižas nei vaikų gerovė“, – kalbėjo mama, kuri džiaugiasi mergaitę pervedusi į vieną Kauno mokyklų. – Visiems tėvams galiu palinkėti tik to paties – kuo greičiau gelbėkite savo vaikus, nes vėliau padariniai gali būti nepataisomi.“

Gimnazijos vadovė pripažino, kad gimnazijoje būta problemų dėl rūkymo, tačiau jos sprendžiamos, kartais – net padedant policijos pareigūnams. Tačiau kalbant apie alkoholio ir narkotikų problemas R.Kuktienė buvo kategoriška: „Ne, tikrai ne.“

Kreipėsi į policiją

Kai kurie gimnazijoje įvykę incidentai nugulė ir Kauno policijos suvestinėse. Nors dėl jų dalyvių amžiaus ikiteisminiai tyrimai nepradėti, tačiau policijos atstovų „Kauno dienai“ pateikta informacija – iškalbinga.

Pasak jų, per praėjusius mokslo metus B.Buračo gimnazijoje registruoti keturi smurtiniai incidentai – praėjusių metų lapkričio 30-ąją, šių metų balandžio 4-ąją, 5-ąją ir gegužės 13-ąją. Visais atvejais pareigūnai tikslino aplinkybes dėl nepilnamečio smurto prieš kitą nepilnametį.

Įdomu tai, kad gimnazijos direktorė du iš šių įvykių nuslėpė. Nors ir privalo, R.Kuktienė apie juos nepranešė ir Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriui. Pokalbio metu apie tai neužsiminė ir „Kauno dienai“.

Faktas: „Kauno dienos“ tyrimas patvirtino tėvų žodžius, kad dalį smurto atvejų gimnazija bandė nuslėpti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Mano žiniomis, du smurto atvejai per šiuos mokslo metus. Bet aš nevadinčiau tai smurto atvejais. Tai yra nelaimingi atsitikimai. Tai buvo spontaniškas mokinių sprendimo būdas“, – sureikšminti smurto atvejų, kurių keli baigėsi ligoninėje, nebuvo linkusi gimnazijos vadovė.

Kalbinta Kauno rajono Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Jolanta Jankauskienė teigė žinanti tik apie du balandžio mėnesio incidentus.

„Įvykius svarstė vaiko gerovės komisija, gimnazija buvo įgaliota spręsti tokio pobūdžio problemas, sudaryti planai. Mes įgaliojome gimnaziją sustiprinti prevenciją, į ją įtraukti ir policijos pareigūnų rekomendacijas“, – kaip buvo reaguota į šiuos įvykius, vardijo pašnekovė ir neslėpė, kad vis dėlto pirmieji apie muštynes skyriui pranešė patys tėvai.

J.Jankauskienės teigimu, R.Kuktienės metiniai vertinimai yra labai geri. Bet gal todėl, kad kai kurios problemos slepiamos po devyniais užraktais?

Nepaisant to, po muštynių pavasarį Kauno rajono meras Valerijus Makūnas B.Buračo gimnazijoje inicijavo tyrimą.

„Tai nėra paprasti įvykiai, į juos įsikišo policija, reikėjo medikų pagalbos. Kauno rajono pedagoginė psichologinė tarnyba atliks išsamų, kompleksinį tyrimą šioje gimnazijoje. Bus vertinamas mikroklimatas, aplinkos saugumas, bus apklausiami mokytojai, mokiniai ir jų tėvai“, – „Kauno dienai“ teigė J.Jankauskienė.

Suspardytas tarpkojis

„Kauno diena“ kalbėjosi su mama Asta (tikrasis vardas ir pavardė žinomi), kurios vaikas nukentėjo per vieną iš jau minėtų incidentų. Karmėlaviškė savo pasakojimą pradėjo nuo to, kad pirmoko klasėje buvo probleminis vaikas. Ji parodė tėvų susirašinėjimus uždaroje feisbuko grupėje. Tėvai minėjo vieno vaiko vardą, o jo keliamos problemos – šokiruojančios: kumščiu trenkė į akį, veidą, mušė per galvą, smaugė, purtė, stumdė, šaipėsi, išmetė daiktus į šiukšliadėžę, vos nenustūmė nuo laiptų.

„Mes auginame ir auklėjame vaikus ne tam, kad juos kažkas fiziškai ir psichologiškai traumuotų“, – diskutavo nerimo apimti tėvai.

„Reikia ieškoti būdų stabdyti smurtą klasėje. Vaikai auga, agresija taip pat augs, neprisišaukime rimtos nelaimės“, – jiems pritarė ir kiti.

Tačiau Astos pasakojimas tarsi patvirtina, kad buvo lemta prisišaukti ir rimtą nelaimę.

„Atvažiavau pasiimti vaiko iš mokyklos ir pamačiau, kad jis – kaip ne savas. Visas drebėjo, man pradėjus jį kalbinti, prapliupo ašaromis. Galiausiai pasakė, kad kūno kultūros pamokoje jam suspardė sėklides. Tris kartus buvo spirta į tą vietą. Taip pat vaikui buvo trenkta kumščiu į nosį, iš jos pasipylė kraujas“, – mažamečio patirtus sužalojimus vardijo mama ir pateikė tai patvirtinantį medicininį išrašą. Jų vaikas buvo sužalotas jau anksčiau tėvų minėto klasės mušeikos.

Asta su vaiku nuvyko į ligoninę, kur jam buvo suteikta skubi pagalba, skirti vaistai, namų režimas.

„Grįžusi namo paskambinau klasės auklėtojai, paklausiau, ar bandė susisiekti su mušusiojo mano vaiką tėvais. Ji atkirto, kad tam neturėjo laiko. Ir tik tada, kai pasakiau, kad buvome ligoninėje, turime visus medikų išrašus ir tikrai kreipsimės į teisėsaugą, auklėtoja pradėjo kažką daryti“, – apmaudo neslėpė pašnekovė.

Kai įvykis persikėlė į teisėsaugos kabinetus, Astos vaikas papasakojo, kad tai buvo ne pirmas patirtas smurto atvejis.

„Tarp įvykių – kelių savaičių skirtumas. Antrąjį atvejį matė ir bendraklasiai. Po pirmojo suspardymo vaikas pradėjo nevalingai šlapintis, mums tada apie sumušimą nieko nepasakojo. Galvojome, kad vaikui šlapimo takų uždegimas, jam davėme vaistų. Tik vėliau paaiškėjo tikrosios priežastys“, – skaudžius įvykius prisiminė moteris ir pridūrė: „Ar vaikui šie smarkūs sumušimai neatsilieps ateityje – nežinome ir niekas kol kas to pasakyti negali.“

Karmėlavos gimnazija mano vaikui sugadino gyvenimą.

Įvykį narpliojusi teisėsauga ikiteisminio tyrimo nepradėjo dėl jo dalyvių amžiaus. Tačiau buvo tikslinamos aplinkybės – apklausti vaikai, jų tėvai, pedagogai. Pastarieji teisėsaugai neslėpė, kad mušeika – problemiškas vaikas.

Tačiau skriaudėjo tėvai kategoriškai laikėsi savo: „Jie aiškino, kad čia yra mūsų šeimos vaidyba, kad mes, tėvai, vaiką primokėme.“

Tokią pačią poziciją, anot pašnekovės, pastarieji tėvai išpyškino ir įvykį aiškinantis gimnazijoje.

„Atėjome aiškintis, buvo ir mušeikos tėvai, kurie vis tiek gynė savo vaiką. Buvo direktorės pavaduotoja. Mes klausėme, kaip sprendžiame problemą? Mums buvo pasiūlyta susitaikyti, paspausti rankas ir pamiršti. Tačiau mes su vyru nesutikome: pasakėme, kad mūsų vaikas negali su mušeika mokytis vienoje klasėje ir jei jokios išeities mums nepasiūlys, daugiau mūsų vaikas čia nekels kojos. Jokios konkrečios išeities taip ir nesuradome“, – pasakojo pašnekovė, savo vaiką nedelsdama pervedusi į kitą mokyklą.

Baisu: tai, kas vyksta Karmėlavos Balio Buračo gimnazijoje – kraupu, nes vaikai patiria ne tik patyčias, bet ir fizinį smurtą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nors tėvai pasakojo, kad šis incidentas įvyko kūno kultūros pamokoje, gimnazijos direktorė nurodė priešingai.

„Mums žinoma, kad viskas vyko po pamokų grįžtant į namus. Du berniukai susistumdė eidami po pamokų namo. Ir vienam berniukui buvo sužeista viena kūno dalis“, – tikino R.Kuktienė.

Ji neneigė, kad vieni tėvai priėmė sprendimą išeiti iš mokyklos.

„Mes teikėme pagalbą. Po tokių atvejų mes stengiamės vaikus prevenciškai stiprinti. Šiuo atveju akivaizdu, kad vaikai nemokėjo spręsti savo tarpusavio santykių. Tėveliai kalbėjosi su mūsų specialistais, su manimi, buvo numatytos pagalbos priemonės, kurias galėtume teikti“, – sakė gimnazijos vadovė.

„Tikriausiai visose mokyklose yra problemų, tų pačių muštynių, bet čia iš mokyklos pusės niekas tų vaikų negina. Direktorė visada teigia, kad viskas išsisprendžia gerai. Čia, atrodo, kaip būdavo sovietiniais laikais – viskas tobula. Toks įspūdis, kad tuose laikuose mes ir pasilikome. Problemų nėra ir apie jas nenorime girdėti“, – tarsi reziumavo savo tapatybės atskleisti nenorėjęs valstybės tarnautojas.

Komentaras

Dainoras Lukas

Švietimo, sporto ir mokslo ministrės patarėjas

Ministerija buvo gavusi mamos skundą dėl Karmėlavos Balio Buračo gimnazijos pradinių klasių mokytojos netinkamai parinktos matematikos užduoties, taip pat mokytojos bendravimo problemų (klasės susirinkimo metu). Apie kitus minimus atvejus nebuvome tiesiogiai informuoti.

Mokyklos vadovas atsako ir už mikroklimatą įstaigoje, patyčių prevenciją, bendrai mokyklos veiklą. Jei problemų nepavyksta spręsti mokyklos viduje, pasitelkus mokykloje dirbančius specialistus, pagalbą turėtų suteikti mokyklos steigėjas (šiuo atveju – Kauno rajono savivaldybė). Prireikus konsultuoti pedagogus, mokinių tėvus, vaikus gali ir savivaldybės pedagoginė psichologinė tarnyba. Kitaip tariant, mokyklos administracija privalo spręsti kylančias problemas, pasitelkdama visas galimybes. Negali būti toleruojamos nei patyčios, nei kitos negerovės – į tai mokyklos administracija privalo reaguoti iš karto, operatyviai ir, jei nepavyksta patiems, pagalbos prašyti steigėjo ar švietimo pagalbą teikiančių įstaigų.

Švietimo įstatyme sakoma, kad mokykla privalo užtikrinti sveiką, saugią, užkertančią kelią smurto, prievartos apraiškoms ir žalingiems įpročiams aplinką, geros kokybės švietimą. Švietimo įstaiga privalo sudaryti sąlygas kiekvienam mokiniui nuolat dalyvauti bent vienoje nuoseklioje, ilgalaikėje socialines ir emocines kompetencijas ugdančioje prevencinėje programoje, apimančioje smurto, alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevenciją, sveikos gyvensenos skatinimą, įgyvendinant pateiktas švietimo ir mokslo ministro patvirtintas rekomendacijas dėl smurto prevencijos įgyvendinimo mokyklose.

Jei tėvai mato, kad mokyklos administracijai problemų spręsti nepavyksta, turėtų patys nedelsdami kreiptis į mokyklos steigėją – savivaldybę. Ji yra ir mokyklos direktoriaus darbdavė, kuri vertina vadovo veiklą ir priima atitinkamus sprendimus.

Jei savivaldybė nesprendžia problemų, tada reikėtų kreiptis į ministeriją, pridėti turimą informaciją iš savivaldybės (pavyzdžiui – atsakymus, susijusius dokumentus). Ministerija savo kompetencijos ribose tiria tokius atvejus, kurių nepavyko išspręsti mokyklos steigėjui. Tada vyksta komisija, aiškinasi, pateikia rekomendacijas.

Komentaras

Eglė Tamulionytė

Kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė, VšĮ „Vaikų linija“

Kalbant bendrai apie patyčių problemą, Lietuva tarptautiniame kontekste kol kas pasižymi neigiamai. Naujausių tyrimų duomenimis, Lietuvoje, priklausomai nuo amžiaus grupės, iki trečdalio paauglių patiria patyčias. Galima pasidžiaugti bent tuo, kad patyčios vis labiau suprantamos kaip problema, ją labiau sugebama atpažinti. Tačiau prevencija dar labai reikalinga.

Patyčios yra viena iš smurto formų. Pabrėžtina, kad tarp patyčių ir kitų smurto formų tikrai esama ryšio – jos lengvai pereina nuo vienos prie kitos. Jei kurios nors smurto formos ankstyvame amžiuje mes neužkardome, palaipsniui viskas gali peraugti į sudėtingesnes, agresyvesnes smurto formas.

Patyčių padariniai visuomet būna tik neigiami. Padariniai būna trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Trumpalaikiai padariniai – suprastėjusi savijauta, liūdesys, pyktis, nemalonūs jausmai, kuriuos sukelia prieš vaiką nukreipta neteisybė. Ilgalaikiai padariniai – nesiformuoja problemų sprendimo įgūdžiai, vaikas gali tapti uždaresnis, vystosi nepasitikėjimo savimi jausmas, taip pat nebepasitikima aplinkiniais. Suaugę vaikai, kurie anksčiau patyrė patyčias, gali būti labiau linkę į smurtą, svaigalų vartojimą. Ypač visi padariniai jaučiasi tada, kai problemos buvo nesprendžiamos. Jei vaikui padedame įveikti patyčias, tuomet yra galimybė jį apsaugoti nuo ilgalaikių padarinių.

Patyčios žalingos ne tik tam, iš kurio tyčiojamasi, bet ir tam, kuris tyčiojasi. Vaikai, kurie patyčių būdu siekia kokių nors savo interesų, neišmoksta konstruktyvių bendravimo būdų, tai užkerta kelią ateityje prisitaikyti prie įvairių situacijų. Patyčios taip pat žalingos ir visai aplinkai. Jos kuria neigiamą, negatyvią atmosferą mokykloje, šeimose. Kas galės galvoti apie matematikos kontrolinį, kai mokykloje yra nesaugi atmosfera?

Mūsų mokyklose patyčių prevencijos situacija yra skirtinga. Tai priklauso nuo to, ar dedamos sisteminės pastangos, ar mokyklos bendruomenė geba tai atpažinti ir pripažinti kaip problemą. Į pastangas joms užkardyti turi būti įtraukti visi – mokyklos vadovybė ir personalas, tėvai ir patys vaikai.

Tenka išgirsti ir apie mokytojų patyčias. Mūsų patirtis rodo, kad tai nedažnas atvejis. Tačiau norisi akcentuoti, kad santykis tarp mokytojų ir vaikų visais atvejais yra labai svarbus. Jis turi įtakos tam, kiek mokykloje paplitusios patyčios. Jei yra tam tikra įtampa tarp mokytojų ir vaikų, patyčios tarp mokinių yra dažnesnės. Geras, šiltas santykis tarp mokytojų ir mokinių yra viena iš patyčių prevencijos priemonių. Jei jie tarpusavyje kalbasi, bendrauja, taip lengviau pastebėti tai, kas negerai tarp vaikų.

Tėvams, kurių vaikai patiria patyčias, yra labai sunku priimti tokią informaciją. Iš to gimsta pyktis, kuris kartais gali ir pakišti koją. Bet būtinas bendradarbiavimas su mokyklos vadovybe. Taip pat svarbu išsiaiškinti, kokia mokykloje reagavimo į patyčias tvarka, kokios prevencinės priemonės taikomos. Reikėtų suprasti, kad patyčių problemos greitai nesisprendžia – tam reikalingas kompleksinės ir ilgalaikės pastangos. Tiek tėvams, tiek mokyklos vadovybei svarbu ieškoti bendrų problemų sprendimo taškų, atsiremiant į vaiko interesus. Jei sutarimo rasti nepavyksta, galima į šį procesą įtraukti specialistus iš šalies.

Pastebime ir tai, kad tarp tėvų, mokytojų, mokyklos vadovybės neretai tvyro įtampa. Manau, kad tai lemia situacija, jog šios šalys nepakankamai bendrauja iki tol, kol neatsitinka kokia nors nelaimė, problema. Todėl svarbiausia suvokti, kad visais atvejais svarbiausia vaiko gerovė. Visas emocijas reikėtų padėti į šoną, būtina įsiklausyti į vaikus.

Suteiks pagalbą

Jei susidūrei su sunkumais, nesutari su draugais, tėvais ar mokytojais, patiri prievartą, patyčias, jautiesi vienišas ar nori su kuo nors pasitarti, nedelsk! Skambink telefonu 116 111 nemokamai kiekvieną dieną 11–23 val.

Kreipkis internetu dviem būdais – e.paštu ar tiesioginiu pokalbiu. Visa pagalba yra anonimiška!