– Lojalumas, ištikimybė, nuoseklumas. Nejaugi tai nebėra vertybės?

– Yra vertybės, kaip ir buvo, taip ir liko. Tik šios vertybės nebūtinai yra tik darbdaviui ir darbuotojai nebūtinai nori likti lojalūs darbdaviui. Jie daugiau lojalūs sau arba kai kuriems prekių ženklams. Jeigu atitinka vertybes, žmonės lieka su jais, jeigu ne – išeina. Iš tikrųjų dabar darbuotojai labai mėgsta vertybes arba bonusus, kažkas nemokamai. Reikia priimti žmones, darbuotojus, kad jie yra vertybė. Jeigu darbdavys to nepriima, tai jaunas darbuotojas mąsto, kam jam ten būti? Jis turi daug laiko, yra drąsesnis, gali ieškoti kitų darbo vietų, nebijo rizikuoti, nes gali pabūti vienoje, kitoje įmonėje, kas čia tokio, niekas juk nepasikeis. Jis pats sau yra labiau vertybė, nei darbdavys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Seniau jei darbuotojo gyvenimo aprašymas būdavo daug darboviečių, jis būdavo matomas kaip nepatikimas.

– Keičiasi kartos, keičiasi ir suvokimas. Anksčiau iš tikrųjų atrodė, kad jei žmogus keičia daug darboviečių, tai tarsi nelojalumo ženklas. Dabar kadangi padaugėjo žmonių, kurie keičia darbovietę, darbdaviai tiesiog prisitaiko, jie niekur nedings. Darbuotojų vis tiek reikės ir jie prisitaikys, kažkokiu būdu juos pritrauks. Jeigu nepritrauks, jie nedirbs. Vadinasi, kažkaip vis tiek pritrauks.

Apie pokyčius ir vertybes darbo rinkoje pokalbis tęsiamas su personalo valdymo profesionalų asociacijos direktore Aušra Bytautiene.

Rekomenduotina apsvarstyti šitą galimybę. Jeigu mes kalbame apie labai jaunus žmones, kurie ateina dirbti ir yra nusiteikę gana greitai keisti darbovietę, jie yra ieškojimų procese. Reikia į jų išėjimą žiūrėti pozityviai ir nereikia įsižeisti.

– Dažnai keičiantys darbovietes darbuotojai – galvos skausmas darbdaviams. Darbuotojai turi laisvę rinktis, o darbdavys?

– Darbuotojo paieška, apmokymas, visa tai kainuoja apčiuopiamus pinigus, tą galima suskaičiuoti. Iš kitos pusės, jei priimsime, kad tokia situacija, planuosime, jog žmonės išdirbs įmonėje metus, kažkas pusantrų, jei pasiseks – dvejus, pagrindinis klausimas išlieka, kaip sustyguoti procesus? Kai ateina žmogus, dar svarbu, kaip jis ateina į įmonę, lieka klausimas, kaip jis maksimaliai duotų realią, apčiuopiamą naudą ir dirbtų labai produktyviai. Tai greičiausiai procesų klausimas. Iš kitos pusės, atranka ir panašūs dalykai kainuoja. Labai svarbu turėti tam tikrą dalį darbuotojų, kurie gebėtų ir norėtų dirbti ilgiau. Darbdaviams norėčiau priminti, kad yra vyresnio amžiaus darbuotojai. Vienur gal 40, kitur 50, dar kitur, sakoma, kad tai 60 metų amžiaus žmogus. Tai yra žmonės, linkę ilgiau darbuotis, jiems ir penki metai atrodys normalu, kažkam ir ilgiau. Net jei esate labai jaunas vadovas, rekomenduočiau pagalvoti ir priimti tokius žmones, nes tikrai džiaugsimės, jei atsisakysime visų stereotipų. Turėsime žmogų, kuris turi tęstinumą, galės mokyti kitus, bent dalyje organizacijos ta kaita nebus labai didelė.

– Kaip jūs įsivaizduojate, kokia darbo rinkos ateitis, kai bus tiek daug laisvės, kas dirbs?

– Turbūt nebereikia tikėtis, kad dirbs nuo aštuonių iki penkių, labiau koncentruotis į rezultatą, kurį žmogus generuos. Čia atsiranda kitos galimybės, labai mažai darbdavių nori pasitelkti laisvai samdomus darbuotojus, nors galbūt visai nebūtina kiekvieną žmogų priimti pagal darbo sutartį. Rekomenduotina apsvarstyti šitą galimybę. Jeigu mes kalbame apie labai jaunus žmones, kurie ateina dirbti ir yra nusiteikę gana greitai keisti darbovietę, jie yra ieškojimų procese. Reikia į jų išėjimą žiūrėti pozityviai ir nereikia įsižeisti. Jei žmogus iš esmės dirbo pas mus, tačiau jam atrodo, kad žolė žalesnė kitur, atsiranda praktika, vadinama „grįžimo“ bilietu. Su žmogumi palaikomas geras ryšys, santykis, kad galbūt darbuotojas pasidairęs kitur po metų ar dviejų norėtų grįžti į seną darbovietę.

Daugybė priemonių

Savo įžvalgomis apie vaikų ir tėvų emocinius išgyvenimus lapkričio 18–19 d. vyksiančioje konferencijoje-parodoje „Ateitis – ryšys su vaikais“ besidalysiantis psichoterapeutas tvirtina, kad vaikai mokosi ir ima pavyzdį iš savo tėvų, kopijuoja jų elgesį sprendžiant emocines problemas.

„Pavyzdžiui, jei vienas iš tėvų nuolat nerimauja, dėl visko išgyvena, vaikas mokosi, kad pasaulis yra nesaugus, viską reikia daryti labai atsargiai, o gal netgi apskritai nesiimti jokių veiksmų. Kitas pavyzdys, kai namuose yra priklausomybių turinčių arba depresija sergančių tėvų, tada vaikas prisiima atsakomybę už jų sveikatą ir gerą būseną. Anglų kalboje net yra terminas, apibūdinantis tokį santykį, – „parentification“. Jis reiškia buvimą tėvu / mama savo tėvams, teikiant jiems emocinę ir kitokią paramą“, – teigia D. Jakučionis.

Jo teigimu, priemonių ir priemonių, lengvinančių emocinį stresą, kylantį daugeliui tėvų auginant vaikus, būtų galima išvardyti daugybę. Vis dėlto pagrindiniai jų – laiko sau paieškos, pareigų šeimoje pasidalijimas ir supratimas, kad tam tikru metu abiem partneriams gali būti nežmoniškai sunku. Tuomet svarbu nepamiršti, kad milžiniškos ištvermės reikalaujantis periodas kada nors baigsis ir nebus amžinai.

Tėvams svarbu suvokti, kad jie negali perkelti atsakomybės už savo gyvenimą ant vaikų pečių.

Svarbu bendrauti

D. Jakučionis taip pat akcentuoja ir bendravimo su vaiku svarbą – tiek klausimo, tiek klausymosi reikšmę.

„Turime stengtis pamatyti vaiko poreikį jo elgesyje. Jei jo elgesys mums atrodo netinkamas, privalome klausti, koks jo poreikis nepatenkinamas. Dažniausiai, uždavę klausimą, tikrai sulauksime atsakymo. Ne mažiau svarbu klausyti savo vaikų, kai jie pasakoja apie sunkumus, ir nesistengti visko išspręsti čia ir dabar. Tada, kai jau vaikai išsipasakoja, tiesiog paklauskime, kaip jie patys norėtų elgtis, ir kartu pagalvoti, atsargiai pasiūlyti, bet nepiršti savo nuomonės. Žinoma, kartais reikia imtis ir aktyvesnių priemonių, pavyzdžiui, spręsti klausimus mokykloje, jei egzistuoja patyčių problema, galbūt reikia keisti mokyklą. Tačiau jei tai yra paprastesni atvejai, pirmiausia reikia leisti vaikui išsikalbėti“, – sako psichoterapeutas.

Anot jo, be vaikų klausymosi, svarbus išsakyti ir savo problemas, jas iškomunikuoti. Tai darant, D. Jakučionio teigimu, reikia pasistengti išlaikyti ramybę, šaltą protą ir nepasiduoti kaltinimo ir gėlimo pagundai.

„Jei tik atsiras priekaištavimas arba prikaišiojimas, mažesni vaikai, kurie dar nelabai supranta ir pažįsta gyvenimą, ims jausti kaltę. O juk jie nekalti dėl tėvų savijautos. Tėvams svarbu suvokti, kad jie negali perkelti atsakomybės už savo gyvenimą ant vaikų pečių. Jie yra suaugę ir turi susitvarkyti su savo gyvenimo sunkumais, nors kartais būna ir labai sunku. Nėra nieko bloga, jei apie savo sunkumus kalbamės su vaikais, tik reikia pasverti, koks jų amžius, ir kalbėti būtent tam amžiui suprantamais terminais, nepalikti ko nors neišsakyta“, – aiškina specialistas.

Blogiausia – nekalbėti

Jo tvirtinimu, vertinant asmeninę emocinę būseną privalu identifikuoti ir akcentuoti blogos savijautos ar atsiradusio problemos priežastį. Jeigu ji – paties vaiko elgesys, tai irgi reikia paminėti. Tiesa, neuždedant dėmės ant paties vaiko kaip asmens, o tik ant atskirų neigiamą emociją provokuojančių jo elgesio akcentų.

„Jei sakome, kad jaučiamės pavargę ar suirzę, iš karto turime pasakyti ir to priežastį, o jei prie to prisidėjo vaiko elgesys, tai apie elgesį ir pasakyti, o ne apie patį vaiką“, – sako D. Jakučionis.

Psichoterapeuto įsitikinimu, skaidrus ir tiesus kalbėjimasis su vaikais jiems suprantamais žodžiais ir atsižvelgiant į jų amžių gali padėti tėvams spręsti iškilusią psichologinę krizę. Tiesa, specialistas įžvelgia gają ir nemalonią tendenciją – apskritai tylėti apie problemas, vaizduojant, kad jų nėra arba jos nereikšmingos.

„Blogiausia – apskritai nekalbėti apie sunkumus ir apsimesti, kad jų nėra, nors visi mato juos; kaltinti vaikus dėl savo būsenos; perkelti jiems atsakomybę už savo emocines ir praktines problemas, tikėtis, kad vaikai suteiks paramos“, – akcentavo D. Jakučionis.

Anot jo, tėvams, bijantiems, kad prasta jų psichologinė būsena gali padaryti neigiamą įtaką ir sukelti ilgalaikės žalos vaikams, derėtų nepamiršti profesionalios pagalbos ir neužkardyti sau galimybės ją gauti, tikintis, kad viską pavyks išspręsti patiems.

„Reikia suprasti savo galimybių ribotumą ir nebijoti kreiptis profesionalios emocinės pagalbos. Niekas neturi kentėti vienas. Juk pagrindinė laimingų vaikų sąlyga – laimingi tėvai“, – pabrėžė psichoterapeutas.

Kokie dar metodai ir elgsenos būdai galėtų būti pasitelkti tėvams susiduriant su šiomis jautriomis problemomis, psichoterapeutas pasidalys lapkričio 18–19 d. LITEXPO vyksiančioje parodoje-konferencijoje „Ateitis – ryšys su vaikais“.