Emocinės pagalbos ir paramos reikia didelei daliai vaikų ir jaunuolių. Natūralu, kad pirmąja jų užuovėja ir priebėga turėtų tapti patys artimiausi – tėvai. Vis dėlto, ką daryti, jeigu patys tėvai susiduria su emocinėmis problemomis? Kur slypi raktas į produktyvų tėvų ir vaikų bendradarbiavimą emocinės sveikatos klausimais? Psichoterapeuto Dainiaus Jakučionio teigimu, esminis sprendinys – klausymasis siekiant įsigilinti ir pajusti, o ne bandymas spręsti problemą čia ir dabar.

Daugybė priemonių

Savo įžvalgomis apie vaikų ir tėvų emocinius išgyvenimus lapkričio 18–19 d. vyksiančioje konferencijoje-parodoje „Ateitis – ryšys su vaikais“ besidalysiantis psichoterapeutas tvirtina, kad vaikai mokosi ir ima pavyzdį iš savo tėvų, kopijuoja jų elgesį sprendžiant emocines problemas.

„Pavyzdžiui, jei vienas iš tėvų nuolat nerimauja, dėl visko išgyvena, vaikas mokosi, kad pasaulis yra nesaugus, viską reikia daryti labai atsargiai, o gal netgi apskritai nesiimti jokių veiksmų. Kitas pavyzdys, kai namuose yra priklausomybių turinčių arba depresija sergančių tėvų, tada vaikas prisiima atsakomybę už jų sveikatą ir gerą būseną. Anglų kalboje net yra terminas, apibūdinantis tokį santykį, – „parentification“. Jis reiškia buvimą tėvu / mama savo tėvams, teikiant jiems emocinę ir kitokią paramą“, – teigia D. Jakučionis.

Jo teigimu, priemonių ir priemonių, lengvinančių emocinį stresą, kylantį daugeliui tėvų auginant vaikus, būtų galima išvardyti daugybę. Vis dėlto pagrindiniai jų – laiko sau paieškos, pareigų šeimoje pasidalijimas ir supratimas, kad tam tikru metu abiem partneriams gali būti nežmoniškai sunku. Tuomet svarbu nepamiršti, kad milžiniškos ištvermės reikalaujantis periodas kada nors baigsis ir nebus amžinai.

Tėvams svarbu suvokti, kad jie negali perkelti atsakomybės už savo gyvenimą ant vaikų pečių.

Svarbu bendrauti

D. Jakučionis taip pat akcentuoja ir bendravimo su vaiku svarbą – tiek klausimo, tiek klausymosi reikšmę.

„Turime stengtis pamatyti vaiko poreikį jo elgesyje. Jei jo elgesys mums atrodo netinkamas, privalome klausti, koks jo poreikis nepatenkinamas. Dažniausiai, uždavę klausimą, tikrai sulauksime atsakymo. Ne mažiau svarbu klausyti savo vaikų, kai jie pasakoja apie sunkumus, ir nesistengti visko išspręsti čia ir dabar. Tada, kai jau vaikai išsipasakoja, tiesiog paklauskime, kaip jie patys norėtų elgtis, ir kartu pagalvoti, atsargiai pasiūlyti, bet nepiršti savo nuomonės. Žinoma, kartais reikia imtis ir aktyvesnių priemonių, pavyzdžiui, spręsti klausimus mokykloje, jei egzistuoja patyčių problema, galbūt reikia keisti mokyklą. Tačiau jei tai yra paprastesni atvejai, pirmiausia reikia leisti vaikui išsikalbėti“, – sako psichoterapeutas.

Anot jo, be vaikų klausymosi, svarbus išsakyti ir savo problemas, jas iškomunikuoti. Tai darant, D. Jakučionio teigimu, reikia pasistengti išlaikyti ramybę, šaltą protą ir nepasiduoti kaltinimo ir gėlimo pagundai.

„Jei tik atsiras priekaištavimas arba prikaišiojimas, mažesni vaikai, kurie dar nelabai supranta ir pažįsta gyvenimą, ims jausti kaltę. O juk jie nekalti dėl tėvų savijautos. Tėvams svarbu suvokti, kad jie negali perkelti atsakomybės už savo gyvenimą ant vaikų pečių. Jie yra suaugę ir turi susitvarkyti su savo gyvenimo sunkumais, nors kartais būna ir labai sunku. Nėra nieko bloga, jei apie savo sunkumus kalbamės su vaikais, tik reikia pasverti, koks jų amžius, ir kalbėti būtent tam amžiui suprantamais terminais, nepalikti ko nors neišsakyta“, – aiškina specialistas.

Blogiausia – nekalbėti

Jo tvirtinimu, vertinant asmeninę emocinę būseną privalu identifikuoti ir akcentuoti blogos savijautos ar atsiradusio problemos priežastį. Jeigu ji – paties vaiko elgesys, tai irgi reikia paminėti. Tiesa, neuždedant dėmės ant paties vaiko kaip asmens, o tik ant atskirų neigiamą emociją provokuojančių jo elgesio akcentų.

„Jei sakome, kad jaučiamės pavargę ar suirzę, iš karto turime pasakyti ir to priežastį, o jei prie to prisidėjo vaiko elgesys, tai apie elgesį ir pasakyti, o ne apie patį vaiką“, – sako D. Jakučionis.

Psichoterapeuto įsitikinimu, skaidrus ir tiesus kalbėjimasis su vaikais jiems suprantamais žodžiais ir atsižvelgiant į jų amžių gali padėti tėvams spręsti iškilusią psichologinę krizę. Tiesa, specialistas įžvelgia gają ir nemalonią tendenciją – apskritai tylėti apie problemas, vaizduojant, kad jų nėra arba jos nereikšmingos.

„Blogiausia – apskritai nekalbėti apie sunkumus ir apsimesti, kad jų nėra, nors visi mato juos; kaltinti vaikus dėl savo būsenos; perkelti jiems atsakomybę už savo emocines ir praktines problemas, tikėtis, kad vaikai suteiks paramos“, – akcentavo D. Jakučionis.

Anot jo, tėvams, bijantiems, kad prasta jų psichologinė būsena gali padaryti neigiamą įtaką ir sukelti ilgalaikės žalos vaikams, derėtų nepamiršti profesionalios pagalbos ir neužkardyti sau galimybės ją gauti, tikintis, kad viską pavyks išspręsti patiems.

„Reikia suprasti savo galimybių ribotumą ir nebijoti kreiptis profesionalios emocinės pagalbos. Niekas neturi kentėti vienas. Juk pagrindinė laimingų vaikų sąlyga – laimingi tėvai“, – pabrėžė psichoterapeutas.

Kokie dar metodai ir elgsenos būdai galėtų būti pasitelkti tėvams susiduriant su šiomis jautriomis problemomis, psichoterapeutas pasidalys lapkričio 18–19 d. LITEXPO vyksiančioje parodoje-konferencijoje „Ateitis – ryšys su vaikais“.