Iš aukščiausių šalies pareigūnų lūpų vis garsiau skamba pasiūlymų aptverti mokyklas, įrengti vaizdo stebėjimo kamerų, tikrinti moksleivių kuprines. Jei į spygliuota tvora aptvertas teritorijas dar įleistume vilkšunių, gal tikrai išspręstume jaunimo svaiginimosi problemas?

– Šių dienų aktualijos – grasinimai susprogdinti. Policija išplatino rekomendacijų, kad nereikia evakuotis, nebent būtų pastebėtas įtartinas objektas. Mokykloje reikia išrinkti žmogų, kuris tokiu atveju skambintų policijai. Ar tokie veiksmai tinkami? Kaip elgtis – panikuoti, nebijoti ar bijoti grasinimų?

– Visada visas grėsmes reikia vertinti rimtai. Išgąstis yra normali savijauta. Pareigūnai išplatinę daug taisyklių, kaip elgtis. Nemanau, kad visa informacija skleidžiama. Pareigūnai dirba, tiria. Kai grėsmės pasidaro realios, apčiuopiamos – įtartini dalykai, objektai, tada važiuoja specializuoti padaliniai.

Dalius Mackela/Redakcijos nuotr.

Mes priprantame prie baimių ir tai kartais tampa norma. Viena iš priešiškai nusiteikusių jėgų bando pripratinti mus prie baimių, kad galų gale nereaguotume ir galėtų valdyti. Reikia neprarasti budrumo.

– Gaila policijos pareigūnų.

– Pareigūnų toks darbas. Tikrai dėl to nereikia jų gailėti. Tokia mūsų tarnyba. Aišku, krūvis nežmoniškas. Policijos žmogiškieji resursai riboti. Pareigūnai sukasi kaip bitės, stengiasi, daro, kas įmanoma.

– Prezidentas reikalauja kietų priemonių narkotikams valdyti, premjerė reikalauja prevencijos, vidaus reikalų ministrė kalba apie prevencines eksperimentines programas. Pasigendu šunų, nes siūloma aptverti mokyklas, sumontuoti kamerų, tikrinti vaikus.

– Suprantu sarkazmą. Kai kada pasitelkiami šunys, tačiau jei vaikas prisilietė prie turėklų, prie kurių kažkas vartojo, kvapas ant jo lieka ir šuo užuodžia. Įtarimai – mokyklai.

Pasigendu žmonių, kuriems rūpėtų jaunimas. Kas vyksta – tai padarinys. Priešistorė – priežastys, kurios formuoja. Už kiekvieno miesto kampo – didelė pasiūla. Jaunas žmogus nesusivokia, kokios laukia grėsmės, padariniai. Kalbame ne apie baudžiamąją atsakomybę, o kaip tai paveikia smegenis, psichiką, santykius.

– Ypač kaip narkotikai ir alkoholis paveikia besivystančias smegenis. Manau, persekiojimas neišspręs problemos.

– Taip, neišspręs. Daug antraščių, kad sulaikomi platintojai su dideliais kiekiais narkotikų. O kiek daug nesulaikoma. Mūsų žmogiškieji resursai riboti. Tačiau pareigūnai negali užsiimti vien tuo.

Pradėti auklėti turi šeima, skirdama daugiau dėmesio augančiam vaikui. Taip pat mokykla. Kai iškyla problemų, mokyklos kalba, kad vykdys prevenciją. Tačiau kai paklausiu, ar stebimos užuominos, atsako, kad jie ne specialistai ir negali įvertinti.

Nebūkime maži vaikai – kartais norima nuslėpti faktus, kad prestižinės įstaigos neprarastų reputacijos. Tačiau aukojame žmones, kuriems reikia pagalbos. Jiems neištiesiama pagalbos ranka laiku ir sniego gniūžtė ritasi dar smarkiau.

– Po kiekvieno rezonansinio įvykio kalbama apie kardinalius pokyčius – bus aptvertos mokyklos, sumontuotos kameros, apieškomi vaikai. Ar taip turi vykti pokyčiai?

– Įvykis Marijampolėje, kai perdozavęs narkotinių medžiagų mirė nepilnametis, turbūt nebuvo pirmas. Po dviejų savaičių Vilniuje mirė mergina. Jai buvo devyniolika, todėl niekas garsiai nekalba. Jonavoje buvo rastas negyvas nepilnametis. Neatrodė, kad buvo sumuštas. Visi požymiai rodo, kad greičiausiai buvo perdozavęs. Vaikštome nuo mirties iki mirties ir tada planuojame kažką daryti. Matomas nesusikalbėjimas, kas už tai atsakingas. Galbūt tai policijos, visuomenininkų darbas, galbūt mokyklų.

Niekas nesiginčija, kad reikia namuose sudėti pamatus. Tačiau jaunimas renkasi aplinką, kurioje mato autoritetų, nori būti į juos panašus.

Visiems rūpi šis klausimas, kuriamas strateginis planas. Vienas siūlymų buvo aplankyti svečias šalis ir pasisemti gerosios praktikos. Tačiau kyla klausimas, kiek valstybė pasiruošusi investuoti į jaunus žmones, jų ateitį. Islandijoje sukurta sportinių bazių, vietovių, kuriose jaunimas randa suaugusiųjų, kurie su jais užsiima, – sportuoja, muzikuoja, plaukioja ir pan. Visa tai nemokama, tėvams nereikia galvoti, kiek kainuos vaiko užimtumas po pamokų, nes valstybei rūpi. Seniau Islandijoje buvo didžiulė psichoaktyviųjų medžiagų ir alkoholio vartojimo problema. Pokytis įvyksta ne per metus. Turi užaugti karta, kad tai išguitų. Dabar ten viskas gan padoru. Tačiau tai užtruko 20 metų. Jei nepradėsime Lietuvoje ko nors daryti šiandien, po dešimtmečio jau bus vėlu, užtruksime 30 metų.

– Kodėl nepradėjome to daryti prieš 20 metų?

– Gal nebuvo tokių didelių problemų, jos nebuvo garsiai viešinamos.

– Buvo alkoholis, dabar jį pakeitė narkotikai.

– Kam svaigintis tuo, kas turi kvapą, kai gali apsvaigti nuo bekvapių priemonių. Būsena – panaši ar net stipresnė. Šiais medijų laikais jaunimas pats gaminasi psichoaktyviųjų medžiagų. Tai baigiasi mirtimis.

– Prastėja vaikų fizinis ir psichologinis pasiruošimas. Kiek žmonių turi įvairių bėdų ir legaliai naudoja chemiją. Jiems kitokių receptų reikėtų.

– Mes daug kur statistikoje pirmaujame – bloguosiuose sąrašuose esame lyderiai: narkotikai, savižudybės, depresija. Lyderiaujame dėl suvartojamo raminamųjų vaistų kiekio. Užimtumas – skambus žodis, tačiau tai labai paprasta.

– Tai – ir bendruomenė. Kiek gerų dalykų, kuriuos sukurtų bendra veikla.

– Daug žmonių neturi įgūdžių. Man neramu dėl socialinių darbuotojų, žinau, kiek jie uždirba, o turi atstoti ir mamą, ir psichologę. Dienos centrai sako, kad jų galimybės ribotos.

Esu sulaukęs moters, vartojusios psichoaktyviųjų medžiagų, žinutę, kad nustotume pažindinti vaikus apie medžiagas. Jie žino, ką vartoja, o kurie nežino, pamatę užsinorės.

– Suveikia vaikiškas smalsumas.

– Ji sakė, kad reikia atvežti gyvą pavyzdį. To kartais užtenka, kad paveiktų. Kas iš to, kad uniformuotas pareigūnas kalba, ko negalima daryti. Negi jie to nežino? Tačiau kartais jaunimas neįsivaizduoja padarinių.

Nebūkime maži vaikai – kartais norima nuslėpti faktus, kad prestižinės įstaigos neprarastų reputacijos. Tačiau aukojame žmones, kuriems reikia pagalbos.

– Kokie yra tavo organizuojami tėvo ir sūnaus savaitgaliai?

– Tai erdvė susirinkti vyrams su sūnumis. Atvažiuoja ir su įsūniais. Tai dalijimasis patirtimi, kaip auginame vaikus, laikas pabūti su vaiku.

– Ką per savaitgalius atranda tėvai su sūnumis?

– Visaip būna. Svarbiausia – būti tėčiu su sūnumi. Vieną kartą atvažiavo vyresnis paauglys ir, pamatęs, kad nėra jo amžiaus vaikų, pasakė, kad nenori čia būti. Tėčiui reikėjo paaiškinti, kad tai bus jų laikas kartu, o ne laikas su draugais.

– Kaip tai padaryti masiniu reiškiniu? Tokių veiklų reikia visus metus. Būreliai brangsta, trenerių atlyginimai vargani.

– Pinigai – tai tik priemonė, kad vaikus išgelbėtume nuo pavojų. Jei nebus galimybių išreikšti savęs, jie greičiausiai eis ten, kur pasiekiami lengvi malonumai, bet vėliau – didelė kančia. Tikiu, kad žmonės, kurie nesusidūrę su kančiomis, kurių šeimų nepalietė tokios nelaimės, tai mato kaip blogo auklėjimo padarinį. Jokiu būdu. Pradedantys vartoti narkotikus nėra socialiai pažeidžiami, jie iš labai padorių, inteligentiškų šeimų. Tėvai negali visą laiką būti šalia.

Įdomu, ar kas bandė sudaryti statistiką, kokiu paros metu jaunimas vartoja psichoaktyviųjų medžiagų. Namuose pusryčiaudamas jis tikrai to nedaro. Jei laiku išeina į mokyklą, joje galimybių mažai. Tačiau yra gana ilgų pertraukų, per kurias galėtų būti koks nors užimtumas.

– Prisimenant jau aptartas nepilnamečių mirtis, esu girdėjęs, kad kartu buvę bendraamžiai galėjo padėti, tačiau bijojo ieškoti pagalbos, nes jiems gali grėsti baudžiamoji atsakomybė. Koks tavo, kaip pareigūno, požiūris į dekriminalizavimą, legalizavimą? Ar įmanomas scenarijus, kad jaunimas bijo ieškoti pagalbos, nes gali grėsti baudžiamoji atsakomybė?

– Nemanau, kad jie žino apie atsakomybes. Baimės akivaizdoje jie išsigąsta situacijos. Jie nesugeba suteikti pagalbos, išsigąsta proceso ir padarinio. Bėga dėl to, kad, neduok Dieve, jų tėvai sužinos, kad jie buvo kartu. Jauni žmonės neįsivaizduoja, ką jie vartoja. Visos sintetinės ir legalios priemonės labai patrauklios. Visi įsivaizduoja narkomaną su švirkštu rankoje. Dabar ta pati medžiaga, kuri ardo gyvenimą, organizmą, pateikiama gražiai ir skaniai, kvepia. Viskas būna gerai iki akimirkos, kai pradeda stoti širdis, miršta žmogus.

– Kaip manai, ar tvoros, mokinių daiktų tikrinimas – veiksmingos priemonės?

– Mano rengiamoje stovykloje telefonai yra trukdis. Tėvams rekomenduojama neduoti telefonų. Tačiau dienos programa tokia intensyvi, kad nebūtų kada jų ir naudoti. Telefonas nėra blogybė, tačiau tinka tik perkeltine prasme – jei užimtumas neleidžia pagalvoti apie psichoaktyviąsias medžiagas, vaikas bus išgelbėtas.

– Svarbiausia – užimtumas.

– Tai nėra naujas žodis. Tik dabar pradėjome garsiai kalbėti, kad tai priemonė, galinti padėti. Kitų šalių patirtys tai įrodo. Jei mums rūpi jaunimas, reikia pasistengti.

Mokyklas aptverti, įrengti vaizdo stebėjimo kameras, tikrinti moksleivių kuprines. Tokie pasiūlymai šiuo metu vis garsiau skamba iš aukščiausių šalies pareigūnų lūpų. O jei į spygliuota tvora aptvertas teritorijas dar įleistume vilkšunių, gal tikrai išspręstume jaunimo svaiginimosi problemas?

Ir ką apie sklandančią idėją ugdymo įstaigas paversti sustiprinto režimo zona mano D. Mackela? Jis jau daug metų organizuoja jaunimo stovyklas, kuriose apsieina ir be tvorų, ir be vaizdo stebėjimo kamerų. Nors vaikai stovyklose net negali naudotis mobiliais telefonais, tačiau į jas netelpa visi norintys.

Kaip D. Mackelai pavyko sukurti savo „mini Islandijos“ modelį su kukliu finansavimu? Pokalbis „Kauno dienos“ studijoje su Policijos mokyklos vyriausiuoju instruktoriumi pirmiausiai apie tai, ką daryti, kad vaikai nenorėtų svaigintis, o ne kaip kovoti su vėjo malūnais, aptveriant juos tvora.

– Naurimai, kodėl apsisprendei tapti policijos pareigūnu?

N. Z.: Turbūt užkoduota genuose – mano senelis buvo milicininkas, nepabuvo policininku tais laikais – iš tarnybos negrįžo. Šeima nežino, kaip viskas baigėsi.

Šešiolikos metų nelabai galvojau apie policiją, nežinojau, kuo būsiu. Buvau vėjavaikis. Paskui keletą metų vyresni mokyklos draugai man buvo pavyzdys ir norėjau eiti paskui. Pagal vidurkį įstojau į Policijos akademiją, po pusantrų metų nusprendžiau pereiti į neakivaizdinį skyrių ir dirbti, nes namuose buvo nepriteklius. Gaudavau didesnę stipendiją, bet jos neužtekdavo. Pasirinkau kitą tarnybos kryptį ir išsirinkau specialų padalinį – greito reagavimo rinktinę „Aras“.

– Daliau, galvojau, gal bent vienas iš jūsų vaikystėje nebuvo chuliganas.

D. M.: Naurimas nebuvo chuliganas. Nebuvau ir aš. Tai aktyvus gyvenimo būdas, kuris pasibaigdavo išdaužytu vienu kitu langu. Neturėjome galimybių žaisti kompiuterinių žaidimų, todėl rinkomės aktyvius žaidimus – slėpynes, gaudynes, būstynių statymą ir ieškojome nuotykių Kleboniškio miške.

– Jūsų pavyzdys byloja, kad policininkai – irgi žmonės, kuriems nesvetimos mažos jaunystės nuodėmės, išdaigos. Tai turbūt padeda dirbant, nes susiduriate su aršesniu jaunimu, kurį reikia sudrausminti. Lengviau, kai gali atpažinti jaunų žmonių elgesio modelius.

D. M.: Lengviau priimti, kad ne visi šventieji, ne visi elgiasi dorai, pagal įstatymus. Išankstinio nusistatymo neturėjome. Žinojome, kad visada yra galimybė reanimuoti. Dėstant padeda platus spektras – ateina labai skirtingų žmonių, ne vieno šablono, turinčių geresnių ir prastesnių savybių. Jie turi svajonių ir įsivaizdavimą, kokia pareigūno profesija. Tai padeda mums suprasti, kad visi esame skirtingi, bet mūsų kryptis – bendra.

Grįžta tam tikri elementai – nusikaltimai, jų pobūdis. Kai kas buvo užmiršta, bet nauja karta bando daryti tą patį panašiais metodais ir būdais.

– Naurimai, turbūt su laiku atėjo noras perteikti patirtį kolegoms.

N. Z.: Visi keičiamės, tą pačią problemą visi spręstume kitaip. Kiekvienas įvykis irgi keičia, nušlifuoja. Jaunimas ateina devyniolikos metų – tiek turi ir patirties: slepia rūkymą nuo tėvų, išsiprašo kažko iš tėvų. Patirties turi, tiesiog turi ją pasiimti: mes atidarome duris į sandėliuką, o jie turi eiti pasiimti. Pradedi tobulėti, kai žinai, ką darai blogai. Tobuli niekada nebūsime iki galo. Kiekvieną kartą reikia krapštyti, po truputėlį imti.

– Policijos darbe vienas svarbiausių dalykų – psichologinė branda ir kitų psichologinis išmanymas. Manau, pas jus atėjusiam mokytis jaunimui didelis džiaugsmas, kad gali semtis patirties iš jūsų, kurie visko išmoko ne iš vadovėlių, o patys perėjo ir įgijo patirties. Ar daug šlifavo šis darbas? Ar daug situacijų, kurios keitė pasaulėžiūrą?

N. Z.: Šlifavo. Kai esi 20 metų, kai kurias problemas spręstum per aštriai, tačiau, keletą kartų nusvilęs, paraudonavęs teisme, gali daryti tam tikras išvadas. Daugiausia šlifuoja klaidos. Mūsų darbe labai blogai klysti, nes klaida gali būti lemtinga. Visuomenė, ypač vaikinai, nori visas išvadas pasidaryti iš savo klaidų. Mūsų darbe klaida gali būti paskutinė. Gerai būtų, kad kažkas pagrūmotų, pastumtų link kelio. Norisi, kad pareigūnai neklystų, bet visko matome.

Naurimas Zaveckas (iš kairės), Gražvydas Muižys, Dalius Mackela/Regimanto Zakšensko nuotr.

– Koks jūsų kelias?

D. M.: Lietuvos policijos mokykloje dirbame Profesinės praktikos skyriuje. Mūsų skyriuje dėstomas šaudymas, fizinis pasirengimas, taktiniai elementai. Tai labai svarbūs dalykai. Tačiau akcentuojame, kad pagrindinis mūsų ginklas – bendravimas. Labai svarbus psichologinis pasiruošimas. Negali sustoti, turi tobulėti, turi pasimokyti iš skaudžių Lietuvos įvykių, kitų patirčių. Tačiau, kaip Naurimas sako, iš savosios patirties mokaisi daugiausia. Mes bandome apsaugoti mūsų kurso dalyvius nuo tos patirties, kad jie pasimokytų iš mūsų klaidų, patirčių. Nuolatinis tobulėjimas yra labai svarbus. Sudėjus mūsų stažą – Lietuvos policijoje dirbame per 50 metų. Tai daug – juos bandome atiduoti būsimiems kolegoms.

– Policininkų ginklas – galvoje. Tai žodis, nuo kurio prasideda bendravimas ir problemų sprendimas.

D. M.: Galva turi dirbti, nes ji stresinėje situacijoje primena, kur priemonės. Įgūdžius reikia lavinti, o automatizmas atsiranda. Priemonių visuma, visiška ekipuotė – nuo pschologinio pasiruošimo, bendrų dalykų išmanymo iki vairavimo, streso ir baimės valdymo. Stresas ir baimė normalu, tačiau to nesuvaldyti – nenormalu. To ir mokome būsimus kolegas.

– Naurimai, kaip pavyksta tvarkytis su vidiniu stresu?

N. Z.: Nusivilkęs uniformą kartu pakabini ir stresą. Namo geriau jo nesinešti.

Nereikia didžiuotis net ir sėkme darbe. Malonių, gerų dalykų nebent patys susikuriame. Niekas neskambina ir nekviečia pyrago. Važiuoji dėl sukelto skausmo, smurto, avarijų. Su tuo gyventi neturėtume – tai yra darbas, turime reaguoti šaltai. Po darbo galime aptarti, išsikalbėti, kad nesineštume namo. Namuose su savo temomis greitai tapsime neįdomūs, varginsime šeimą, artimuosius.

– Gal sportas padeda išvalyti galvą?

D. M.: Kažkuria prasme fizinis aktyvumas padeda. Pagerėja kraujo apykaita, daugiau gauname deguonies.

Stresas yra dvejopas – vienas, kurį patiri, nes visą laiką gyveni įtampoje, kitas – natūralus: įvykio vietoje matai blogų dalykų, atiduoti save 100 proc. Suteikei pagalbą, žinių, bet įvykis pasibaigė liūdnai – normalu ir žmogiška išgyventi, kad nepavyko, nors padarei viską. Kai atiduodi 100 proc. savęs, stresas mažėja.

– Kvailas klausimas – atėjote į policiją, kai dar buvo mentai. Kaip, pasirinkus profesiją, kur esate vadinami nepagarbiai, perėjus visą peklą, išlikti žmogumi?

N. Z.: Eidami žinojome, kaip mus vadins. Įžeidinėtojams visada sakau: būk geras, tiek jau visko girdėjęs, jei nori įžeisti, sugalvok ką nors, ko nebūsiu girdėjęs. Jų mėginimai labiau juokina, nei skaudina.

– Dariau, kaip gyventi su psichologine našta, širdį slegiančiais prisiminimais?

D. M.: Nori nenori, bet prisimeni. Būna, važiuodamas prisimeni, kaip važiavai, kaip išlipai, ką darei, stabdei. Viską prisimeni. Tačiau žinau, kad su kolegomis padarėme viską, kas įmanoma. Prisimenu kaip liūdną ar tragišką istoriją, tačiau žinau, kad viską padariau.

– Kaip situacija su papirkinėjimais? Atlyginimai, kaip žinoma, maži.

D. M.: Paskaičiavome, kad nėra taip blogai. Kiek uždirba žmonės, dirbdami pedagoginį darbą, medikai... Bus sunku, jei už kiekvieną gerai atliktą darbą tikėsiesi premijos.

Mūsų darbas nelengvas, kupinas streso, bet tai renkiesi laisva valia. Kurie renkasi profesiją, turi pasidomėti, apie ką ji. Tai ne tik automobiliai ir uniforma, o ir darbo pobūdis, už kurį gaunamas atlyginimas. Kartais nustembame, kai ateina nežinantys, kad policija dirba ir naktimis. Žvalgybą reikia padaryti iš anksto, o visa kita išmokstama ir pasirenkama. Reikia žinoti, kodėl renkiesi šią profesiją.

Ateina kursantai ir tikisi, kad šaudys. Viso to būna, bet iš pradžių reikia atsakyti į klausimus: kaip manai, kokių asmeninių savybių turi, kokia nauda bus Lietuvos policijai iš tavęs mūsų šeimoje.

– Ar būna, kad atsako, jog nori padėti žmonėms?

D. M.: Taip – 50 proc. Kaip kitaip jiems atsakyti? Kaip jiems žinoti, kaip galės padėti, jei dar nedirbę. Vieni turi pavyzdžių iš šeimos, kiti – sutikę įkvėpiančių pareigūnų, dėl tam tikrų stabilių socialinių garantijų. Lenkiamės prieš kiekvieną jauną žmogų, kuris renkasi šią profesiją, nes puikiai žinome, koks darbas įdomus.

– Ar Lietuva pasikeitusi į gerąją pusę – moralinės vertybės, gyvenimo būdas, elgesys gatvėje?

N. Z.: Galima taip sakyti. Dabar kurį laiką geriau – visi išlepę nuo 20 metų gerėjimo, gerokai mažiau bėdų turinčių žmonių.

D. M.: Jei čia sėdėčiau prieš penkerius metus, sakyčiau, kad visuomenė pilietiška, atsakinga, bendradarbiauja su policija, praneša, vairavimo kultūra gerėja. Tačiau pastarųjų metų tendencijos rodo kitą situaciją. Grįžta tam tikri elementai – nusikaltimai, jų pobūdis. Kai kas buvo užmiršta, bet nauja karta bando daryti tą patį panašiais metodais ir būdais. Tačiau tam ir yra policija – kad prižiūrėtų, užkardytų, bandytų užbėgti įvykiams už akių.

Galva turi dirbti, nes ji stresinėje situacijoje primena, kur priemonės. Įgūdžius reikia lavinti, o automatizmas atsiranda.

– Dabar nauja problema – narkotikai.

N. Z.: Reikia nepamiršti, kad visi tobulėja, keičia komponentus. Problema didelė, greičiausiai, reikėtų pradėti nuo namų.

D. M.: Jei man būtų kalbėję mokykloje po kelis kartus per metus apie tai, kas draudžiama, jaučiu, po trečio susitikimo norėčiau pabandyti. Gal ir klystu.

Dėmesys vaikams turi būti skiriamas namuose. Jei laimės gatvė ir pagundos, vadinasi, didesnę įtaką daro aplinka, draugai. Šeimoje ugdymas yra vienas svarbiausių dalykų.

– Esate Policijos mokyklos dėstytojai. Kas gali stoti ir kada, kodėl verta stoti?

D. M.: Į Policijos mokyklą gali stoti jaunuoliai, kurie turi vidurinį išsilavinimą, pilnamečiai iki 60 metų. Amžiaus riba išplėsta. Žmogus turėtų būti geros reputacijos, nesusigadinęs gyvenimo nuotykiu, kuris būtų byloje ir užkirstų kelią svajonei. Į devynis mėnesius įeina praktika ir teorija. Mokslas gana intensyvus ir krūvis nemažas. Tinginystė turi būti stumiama į šoną.

N. Z.: Dar būtinas B kategorijos vairuotojo pažymėjimas.

D. M.: Turi būti Lietuvos Respublikos pilietis. Ateina mokytis ir turinčių aukštąjį išsilavinimą. Jiems būna šešių savaičių kursai ir tada jie tampa policijos pareigūnais praktikais.

N. Z.: Jie turi kuratorių, juos toliau moko, turi papildomų užsiėmimų, lanko kursus. Mažiausiai metus dar pildo savo patirtį.

– Policijos mokykla – Mastaičiuose – Kauno pašonėje. Kurso dalyviams mokama stipendija, bendrabučiai.

D. M.: Abudu kalbėjome, kad dabar norėtume mokytis. Bendrabutis nemokamas, važiuoti niekur nereikia, nes tik keli šimtai metrų iki pastatų. Naujai viskas įrengta, renovuota. Stipendijos nuo 160 iki 250 eurų ir dar nemažai savivaldybių skiria stipendijų tiems, kurie grįš į rajonus dirbti įsipareigoję keleriems metams. Pavydime. Tačiau tai neturi būti pagrindinė motyvacija. Žmogus turi apsispręsti pats.

– Kaip pats reaguodavote, kai buvote ir dabar net dar kartais pavadinamas garsiausiu Lietuvos faru?

– Sąžiningai, blogai reaguodavau. Kadangi tai etiketė, kurią priklijavo turbūt kūrybinės laidos. Žinomumas ateina per matomumą. Geriausi yra tie, kurie šią akimirką, šią sekundę važiuoja į iškvietimus, gelbėja žmones, pataria, guodžia, ieško pasiklydusių žmonių – jie yra geriausi.

– Puikiai žinome laikus, kai policija buvo mentai. Policijos įvaizdžio pakeitimas visuomenėje neatsiejamas nuo viešumo. Jūs nepabijojote filmuotis laidoje „Farai“, savo pavyzdžių rodėte, koks gali, koks turi ir koks yra šių dienų pareigūnas.

Dalius Mackela/Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Aš manau, kad indėlis buvo natūralus, žmonės turbūt turėjo savo stereotipus ir savas patirtis. Nepabijojimas buvo iššūkis tuo metu. Seniau policininko tema buvo tabu, vaikams, artimiesiems gėda pasakyti, kad vyras ar žmona dirba policijos sistemoje. Policininkas buvo mažiau vertinamas nei organizuotos grupuotės lyderis, nes jis ypatingas, o policininkas – menkysta. Šalia savęs mačiau begalę pareigūnų, kurie tyliai, ramiai dirbo ir susilaukia epitetų – mentai. Darbuotojai atiduoda visą savo gyvenimą, laiką dėl žmonių, kuriems reikia padėti. Pamaniau, kad žmonės turi žinoti, jog policininkai yra draugai, žmonės su jausmais, išgyvenimais. Jų pareiga padėti.

– Kartais žiniasklaida, išimtiniais atvejais, gali ir gerą darbą padaryti.

– Žiniasklaida, kūrybinės laidos padarė indelį. Pati policijos sistema nėra turtinga, kad samdytų, kaip Amerikoje, prodiusuojančias kampanijas, kad viešintų ir žmonės žinotų, jog policininkai nėra priešai, o draugai. Lietuvos policijos sistema nebuvo turtinga, bet kūrybinės grupės sutiko filmuoti ir rodyti.

– Neabejoju, kad ir iš savo kolegų susilaukdavote pašaipų ar kreivo žvilgsnio dėl savireklamos, žinomumo?

– Būdavo ir yra. Aš galvoju, kad nereikia gėdytis to, ką tu darai. Nereikia gėdytis, kad kartais nepavyksta gerai padaryti. Klysti yra žmogiška, bet jie laidoje parodo, kad policija atvažiuoja sudrausminti, padėti ir patarti.

– Jaunesniems žmonėms gal ir sunkiau įsivaizduoti, puikiai pamenu tuos laikus, kai policininkai neturėjo gero vardo – daug kyšininkavimo, smurtas, nesąžiningi žmonės. Kad keistųsi visuomenės požiūris, reikėjo tų nebijančių baltųjų varnų, kurios bandytų imtis pokyčių.

– Visada pradžia yra sunki. Kai atvažiuodavo kūrybinės grupės operatoriai, tai ekipažui, kuris buvo skiriamas dirbti su operatoriais, tai būdavo bausmė, nes reikės vežiotis operatorius, negalės atsipalaiduoti, būti savimi. Bet iš kitos pusės, tas viešumas ir padarė didelį bei gerą darbą. Aš tikiu, kad daugelį policijos pareigūnų net apsaugojo, nes žinai, jog filmuoja, reikės pasverti kiekvieną veiksmą, žodį. Tai kaip ugdymo įstaiga, kuri padeda ir ugdo. Prieš 20–30 metų žmogui prieiti prie policininko buvo tabu. Dabar vyksta į šventes, žmonės, vaikai fotografuojasi, nori įsėsti į automobilį. Ačiū visuomenei, kad ji priartėjo prie mūsų, kad mus priima, vertina. Šis laikotarpis, kai stovime prie blokpostų, gyventojai stovi po tris valandas tam, kad pasiektų savo namus, pirmasis penktadienis, kai uždaromi miestai, norėjosi kiekvieno žmogaus atsiprašyti, jog turėjo tiek ilgai laukti. Man asmeniškai nebuvo nė vieno pasipiktinusio, bet jie sako: vyrai, moterys, laikykitės, nesušalkite, mes su jumis. Nerealiai smagu, nes žmonės supranta, kad pareigūnas atlieka savo pareigą, jis tik nori padėti. Feisbuke, medijose žmonės pasipiktinę, bet realybėje su tuo nesusidūrėme. Mes vykdome atsakingų žmonių priimtus nutarimus.

– Prieš sausio 13-osios 30-metį pasiilgtas bendrystės jausmas. Žmonės susiskaldę į grupes, daug negražių epitetų. Norėtųsi daugiau patriotizmo.

– Ypač šis laikotarpis yra bendra nelaimė. Lietuviai gal ir nėra labai kaimyniški, bet, esant bėdai, mes mokame suglausti pečius. Prieš 30 metų ėjome į mitingus, man buvo gal penkiolika metų, ėjo visi, nesvarbu, kokios pareigos. Lietuviai moka pabusti, kada nori.

– 11–12 klasėje savanoriavote greitojoje pagalboje?

– 9 klasėje labai sunkiai sekėsi ir labai nenorėjau mokytis. Besimokant profesinėje mokykloje, pasiprašiau priimti į sanitarus – išplauti priterštą, kraujuotą greitosios pagalbos automobilį, laiku pažadinti vairuotoją, kad išvažiuotų į įvykį. Per tuos kelerius metus aš niekada daugiau nemačiau tiek mirčių – tas labai sukrėtė. Jauni, vyresni, mirtys, kurios neturėjo būti. Tai padėjo man stipriai susimąstyti. Darbas greitojoje buvo prevencija man, skydas nuo naktinių žygių su draugais. Skaudūs įvykiai privertė susimąstyti, kaip gyvenu aš, kokia prasmė, ką galiu nuveikti geriau. Plaudamas greitosios pagalbos automobilius, padėdamas jaučiausi naudingas. Gera patirtis, bet norėjosi kažko daugiau.

– Svarstymai atvedė į Tiberiados bendruomenę. Kas tai per bendruomenė?

– Tai katalikų vienuolynas Belgijoje, man į jį patarė važiuoti brolis. Patiko, kad ten yra vyrukai, kurie dirba ūkio darbus, buvo maldų, tvarka, disciplina, dienotvarkė, ypač patikdavo kavos pertraukėlės. Aš buvau pirmasis lietuvis. Man patiko žmonių požiūris į mane. Mokykloje sakydavo, kad iš mūsų nieko nebus, auga dantys kalėjimo duonai valgyti – mano draugai tuo patikėjo. Vienuolyne mane laikė žmogumi. Suteikdavo tam tikrų atsakomybių, pareigų. Po metų mintis realizuoti save niekur nedingo. Grįžęs į Lietuvą susitikau su draugais, pasikalbėjome, vienas draugas pajuokavo, kad į policiją eis, mane užkabino – kodėl gi ne? Nors žodis „policija“ tuo metu buvo pats nemėgstamiausias tarp mano draugų.

– Viskas prasideda nuo pirmo žingsnio, pakeli užpakalį nuo sofos.

– Kartais apsilankau reabilitacijos ligoninėse, žmonės, kurie jau nurašyti visuomenės, maksimaliai stengiasi prisikelti antram, trečiam, ketvirtam gyvenimui. Sugrįžti į šeimas, susigrąžinti vaikus, grįžti į visuomenę. Šie žmonės kartais įkvepia. Atrodo, beviltiškos situacijos, bet dėl jų pačių pastangų pavyksta.

– Jūsų noras, įprotis bendrauti su visuomenės atstumtaisiais niekur nedingo?

– Aš negalvočiau, kad jie nurašyti. Tai žmonės, kurie kelia kitiems šiokią tokią baimę. Padarei klaidą – iš tavęs nieko nebus, esi beviltiškas. Juk neteisybė, jie tokie patys žmonės. Už tai, ką jie padarė, moka didelę kainą, yra atskirti nuo artimųjų, nuo kasdienybės. Visuomenės požiūris, kad jiems taip ir reikia, žinokite, tų žmonių svajonių žlugdymas. Praeitais metais buvau nepilnamečių tardymo izoliatoriuje. Kartais galvoju, kad mes, būdami 15–16 metų, galėjome tiek blogo pridaryti, bet ar mes tikrai buvome blogi? Jie teisiami už labai sunkius nusikaltimus, dominuoja nužudymai, o jiems yra 16–17 metų. Per Kalėdas paprašiau surašyti ant lapukų jų svajones – jos nieko nesiskiria nuo mano vaikų svajonių. Labai paprastos, gyvenimiškos, nedidelės, bet labai tikros. Kokią teisę aš turiu dar kartą teisti tą žmogų?

– Sakoma kunigas, gydytojas, mokytojas iš pašaukimo. Policijos pareigūnas, jūsų atveju, ir profesija iš pašaukimo, gyvenimo būdas?

– Jei šešiolikos metų būčiau pagalvojęs, kad būsiu policininkas, būtų nupurtę. Tai tiesiog įvyko, tu pasirinkai tam tikrą profesiją su tam tikru pavadinimu, bet jautiesi kaip žuvis vandenyje. Ne aš profesijai reikalingas, bet ji man reikalinga. Gairės, kuriose galiu save realizuoti. Nuteistųjų, reabilitacijos centrų lankymas ne tiek dėl jų, kiek dėl manęs.

– Karjerą pradėjote patrulių rinktinėje?

– Iš pradžių trūko žmonių areštinėje, tai ten ir prasidėjo mano karjera. Dirbau kelis mėnesius, nes aplinkybės lėmė, kad pavyko pakeisti darbo pobūdį ir pradėti tarnybą patrulių rinktinėje. Tai buvo ne kabinetinis darbas, net ne automobilyje. Tai buvo pobausmė. Aštuonerius metus dirbau pėsčiuoju patruliu. Buvo maršrutų, kur atsisėsti nebūdavo kur. Šilainiuose ypač sušaldavome, eidavome į laiptinę susišildyti, padžiovinti pirštinių. Žmonės mus išvydavo iš laiptinės, nesuvokiama, o šiandien galbūt arbata pavaišintų. Ši patirtis stipriai brandino, visas darbas fizinis. Per šaltį sunkiai prakalbi. Nors darbas kaip bausmė, bet sutikau daug gerų žmonių, kurie kantriai ir ištvermingai dirbo. Jie buvo senieji mohikanai, negailėdavo nei savęs, nei laiko. Atsimenu, kad 2003 m. buvo paplitę gatvių plėšimai. Patruliuojant Krėvės prospekte matau už kelių šimtų metrų bėga jaunuolis, kažką laiko rankose. Pamatęs mus pradeda bėgti, natūralus instinktas vytis. Nežinome už ką, bet vejamės. Nepatogu, visos priemonės nesilaiko, jaučiu, kad nebepavysiu. Jis tolsta, o šalia stovi grupė vaikų, klausiu, ar gali paskolinti dviratį, su juo aš pavijau tą žmogų. Pasirodo jis atėmė rankinę iš žurnalistės. Mes vedame įtariamąjį, tik dar nežinome, iš ko jis pavogė. Kaip tik ateina nuliūdusi moteris, pasirodo parke iš jos atėmė rankinę, sudavė smūgį. Moteris negalėjo patikėti, kad rankinė jau pas mus. Net komisariato nepriėjo, o jos daiktai jau rasti. Tada išeiti į gatvę sutemus Kaune būdavo baugu.

Gal tokių kaip aš – baltų varnų – buvo mažuma, bet dabar džiaugiuosi, kad jų dauguma. Pasikeitė požiūris į žmones.

– Gan neblogai pamenu tuos metus. Pareigūnų buvo visokių. Kaip sekėsi neprarasti tikėjimo, kad atėjote padėti? Paprasčiau juk nusispjauti.

– Visada paprasčiau susitapatinti su mase ir daryti, kaip daro visi. Tekdavo ir susipykti, ir nesikalbėti su kolegomis. Gal tokių, kaip aš – baltų varnų, – buvo mažuma, tai dabar, džiaugiuosi, jų dauguma. Pasikeitė požiūris į žmones. Kadangi policijos nemylėjo, tai ir jie rinkosi nemylėti. Po truputį santykiai pagerėjo, žmonės suprato tą teigiamą pusę, policija padeda, jie tėra žmonės. Džiaugiuosi, kad ir policininkai suprato, kad esame tokie patys žmonės. Tikrai susilaukdavome grasinimu, kad šeimai kažkas nutiks arba karstaisi, kad išgelbėtum žmogaus gyvybę, kurio net nepažįsti.

– Kaip rasdavote kontaktą su žmonėmis, kurie ruošiasi paskutiniam žingsniui, priėję prarają, bedugnę? Kokius žodžius parinkdavote?

– Kategorijų būtų įvairių. Žmonės tiesiog renkasi imituoti savižudybę, kad sulauktų dėmesio. Klausi, ko trūksta, kas įvyko, kad siunčia dabar tokią žinutę. Dažnai žmonės kalba ir pasirodo tai vienintelis dalykas, ko jam reikėjo – pasikalbėti, įtikėti, kad kažkam rūpi. Kita žmonių kategorija pasirenka tai daryti tyliai, bet budrūs žmonės pastebi ir iškviečia policiją. Turi įsiklausyti, kiekvienas žmogus labai individualus, bandai išgirsti, klausyti. Kiekvienas pareigūnas, žmogus turi asmeninės patirties, gali patarti, diskutuoti.

– Ar užtenka dvasios tvirtybės tokiam darbui? Ar nereikia pačiam su savimi rimtai pakalbėti?

– Vidinių prieštaravimų nedaug. Jeigu tai darai ne pagal vadovėlį, o natūraliai iš vidaus. Darbas policijoje ir fiziškai, ir psichologiškai sunkus, žmonės verti pagarbos vien todėl, kad renkasi šią profesiją. Žinau žmonių, kurie psichologiškai save sunkino, rinko visus iššūkius, todėl pasitraukė iš sistemos. Tačiau darbas policijoje yra nuotykis. Va pensija tuoj, bet tuos metus norėtum vėl pakartoti.

– Kokie žmonės dabar ateina į policijos mokyklą?

– Jau penktus metus matau ateinančius jaunus žmonės. Labai įvairūs, su įvairia patirtimi. Visų siekis tas pats – ginti, saugoti, padėti. Mes bandome per pirmąsias pamokas išgauti iš jų, kokią naudą jie suteiks, kaip jie gali praturtinti sistemą. Atsakymai skiriasi, vienų siekiamybė dirbti nuolatinį darbą ir nesiekia karjeros, kiti sieks karjeros, kitų tikslai dar kitokie. Ateina jaunimas, kuris mato save kaip policijos pareigūnus. Pas mus viskas gan aišku, yra tam tikras fiksuotas atlyginimas, mokymosi metu bandome supažindinti su realijomis, kurios laukia.

– Kiek dabar uždirba ką tik baigęs policijos pareigūnas?

– Apie 700–800 eurų. Atlyginimą dar sudaro nakties metu dirbtas laikas, viršvalandžiai. Daugelis pasakys, kad už tiek gyvenime nedirbtų. Tiems, kurie sutinka dirbti už tiek, tai ir yra pašaukimas.

Išgarsėjęs, kuomet perkalbėjo ne vieną iš gyvenimo ketinusį pasitraukti žmogų ar puikia prancūzų kalba pagelbėjo turistams, šiandien D.Mackela dirba policijos mokykloje, profesinės taktikos skyriaus vyriausiuoju instruktoriumi.

Tačiau tai žmogus, kuris nepasikeičia nusivilkęs pareigūno uniformą. Jo kasdienybė – aktyvi visuomeninė veikla ir bendravimas su klystkeliais pasukusiais žmonėmis.

„Kauno dienos“ studijoje D.Mackela prisimins ir savo vingiuotą kelią. Už muštynes su direktoriumi išmestas iš mokyklos, mokėsi profesinėje technikos mokykloje, dar besimokydamas dirbo greitosios medicinos pagalbos stotyje, kur, kaip pats sako, mirčių matė daugiau, nei policijoje. Vėliau studijavo teologiją Vytauto Didžiojo universitete, metus praleido krikščioniškoje tiberiados bendruomenėje Belgijoje, ir tik iš antro karto įstojo į policijos mokyklą, nes psichologas negalėjo patikėti, kad jaunuolis policininko darbą renkasi dėl galimybės padėti žmonėms. Dėl šios nuostatos ir baigęs mokslus ne visų kolegų buvo sutiktas išskėstomis rankomis.

Artimiau susipažinti su šiuo puikiu žmogumi kviečiame „Kauno dienos“ studijoje.