Rusijai nepavykus užgrobti visos Ukrainos, pajėgos permetamos į Donbasą ir Luhanską. Vilniaus universiteto docentas, karo studijų ekspertas Deividas Šlekys pakomentavo šią situaciją.

„Pirmomis karo dienomis buvo pasirodžiusi informacija, kad Rusijos žiniasklaidoje buvo tekstai, parašyti apie tai, kokia sėkminga pergalė ir projektai. Tie tekstai iš internetinių portalų buvo išimti iš karto, kai pasimatė, kad pirmos dienos nepavyko. Ten buvo šnekama apie „Nova Rusija“. Vadinasi, ta idėja, gimusi prieš aštuonerius septynerius metus, darbotvarkėje buvo nuo pat pirmų karo dienų, tik dėl karo dinamikos buvo nutildyta“, – sakė D. Šlekys. 

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Pasak eksperto, amerikiečiai labai skeptiškai vertina Rusijos duodamus pažadus.

„Iš Kyjivo, Černigovo, viena vertus, jie atitraukė pajėgas, bet ateina indikacijos, kad jie toliau kasasi apkasus, stiprina gynybinį perimetrą, kad ukrainiečiai negalėtų jų išvyti, ir kartu jie liktų ten. Tai reiškia, kad visų Kyjive dislokuotų ukrainiečių pajėgų negali atitraukti ir siųsti į Donbaso regioną, nes prie Kyjivo apkasuose yra rusų kariai. Vadinasi, dėl viso pikto tu turi laikyti rezervą Kyjive, kuris gali būti svarbus ginant Donecko regioną. Čia prasidės katės-pelės žaidimas. Kaip paskirstyti tą mažą resursą, ypač ukrainiečių kariuomenės?“ – šnekėjo D. Šlekys.

Didesnė grėsmė V. Putino režimui yra net ne NATO, o Europos Sąjunga, nes Europos Sąjunga yra tam tikras gyvenimo būdas.

Jis paaiškino, kad Rusijos karių atitraukimas gali reikšti tai, kad jie tiesiog nori laiko atsargoms pasipildyti. Tai įrodo ir faktas, kad Rusijos kariai komplektuojami ir toliau iš įvairių vietų, pvz., Armėnijos, Sakartvelo.

„Jiems neužtekto sukauptų karių pirmam smūgiui, pirmam mėnesiui. Dabar jie turi dilemą, jiems reikia naujų karių, bet nauji kariai gali ateiti tik darant mobilizaciją, imant rezervistus, mokytojus verslininkus. Todėl pirmiausia vežama iš kitur, kur yra mažiau integruoti į Rusiją regionai, ima samdinius arba tokius žmones, kurie yra prisiėmę greitųjų paskolų Rusijoje ir sako: „Nurašau paskolą, jei tarnauji“. Jie ima tokius segmentus, nes nenori imti didžiosios masės žmonių, nes sukels pernelyg daug klausimų“, – teigė ekspertas.

Tačiau tokie žmonės nėra apmokyti, pasiruošę karui, aiškino pašnekovas.

„Apie kokybę net neturime kalbėti. Čia yra tas momentas – geriau mes žmonių jūrą, kuri palaikys momentą spaudimo, turės daug aukų, bet kadangi žus žmonės iš tokių marginalių regionų ar visuomenės sluoksnių, mažai kas dėl jų verks. Taip matyčiau V. Putino komandos logiką“, – tikino D. Šlekys.

Jis paaiškino, ko vertos kalbos, kad Rusija neva leidžia Ukrainai stoti į Europos Sąjungą.

„Čia yra įdomus ėjimas, turint omenyje, kad visas Ukrainos karinis skriaudimas prieš aštuonerius metus prasidėjo dėl Ukrainos noro turėti didesnę integraciją su Europos Sąjunga. Kol kas abejoju, kad Kremlius su tuo sutiktų, nes, mano manymu, didesnė grėsmė V. Putino režimui yra net ne NATO, o Europos Sąjunga, nes Europos Sąjunga yra tam tikras gyvenimo būdas – geresnė ekonomika, daugiau laisvės. Ar nori Kremlius Ukrainoje turėti geriau gyvenančius žmones? Labai nustebčiau, kad čia taip lengva ranka jie sutiktų“ – svarstė D. Šlekys.

Pasak D. Grybauskaitės, Ukrainos saugumas yra neatsiejamas nuo mūsų šalies ir visos Europos saugumo, todėl Lietuva turėtų svarstyti galimybę dar labiau sustiprinti karinę paramą Ukrainai.

Tam pritaria ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas Deividas Šlekys, teigdamas, kad Lietuvos nacionalinio saugumo interesų užtikrinimas neprasilenkia su teikiama parama, kurią šalis skiria su Rusija kariaujančiai Ukrainai. Tuo labiau kad didžiosios Vakarų valstybės ginkluotės tiekimo klausimu yra gana atsargios.

Šiuo metu Lietuva aktyviai palaiko Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, teikia visokeriopą paramą Ukrainai, įskaitant ir karinę. Per 2014-2018 metus, Krašto apsaugos ministerijos teigimu, Ukrainai skirta paramos už beveik 6 mln. eurų.

Be to, Lietuvoje gydomi ir reabilituojami sužeisti Ukrainos kariai - 2014-2018 metais reabilitacija Karių reabilitacijos centre Druskininkuose suteikta daugiau nei 200 Ukrainos karių, patyrusių sužeidimus kovos veiksmuose.

Atsižvelgdama į Ukrainos kariuomenės poreikius, Krašto apsaugos ministerija teikia humanitarinę pagalbą, siunčia materialinę paramą, yra perdavusi įvairios karinės ginkluotės elementų ir amunicijos.

„Lietuva, teikdama paramą Ukrainai, reguliariai konsultuojasi tiek su Ukraina, tiek su sąjungininkais - šiuo metu svarstomos papildomos įvairios paramos formos ir priemonės, kurios atitiktų ukrainiečių poreikius ir mūsų galimybes“, - teigia krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas.

TSPMI docentas D. Šlekys sako, kad šiuo metu Lietuvos parama Ukrainai yra labai reikalinga. Kita vertus, tvirtina ekspertas, siekiant užsitikrinti nacionalinį saugumą, ne visos lėšos turi būti tiesiogiai investuojamos į Lietuvoje naudojamų saugumo instrumentų vystymą. Pasak D. Šlekio, stiprindami saugumą Ukrainoje, kartu didiname ir saugumą Lietuvoje.

Šiuo metu mes padedame ruošti ukrainiečių kariuomenę: padedame treniruoti kareivius, ruošti instruktorius. Tai yra labai prasminga ir rimta pagalba, nes leidžia Ukrainai turėti geresnę kariuomenę.

„Gynybos biudžetas Lietuvoje auga. Nebūtinai visi biudžeto pinigai turi būti pririšti Lietuvoje, nes gynyba ir karyba vyksta ne tik Lietuvoje. Kiekviename gynybos biudžete numatoma eilutė ir užsienio paramai, ir užsienio misijoms. Tai čia traktuokime kaip misiją užsienyje“, - Eltai sakė D. Šlekys.

Kartu su sąjungininkais Lietuva padeda Ukrainai reformuoti ir stiprinti ginkluotąsias pajėgas, padeda jai artėti prie NATO keliamų standartų bei prisideda prie jos gynybinių pajėgumų stiprinimo.

Šiuo metu, Eltai teigė KAM, Lietuvos kariuomenė taip pat teikia paramą Ukrainos vykdomoms reformoms, vykstančioms karinio mokymo ir rengimo srityje, padeda taikyti vakarietiškus standartus Ukrainos kariuomenei, siekiančiai didinti tarpusavio sąveiką su NATO šalių kariuomenėmis. Ukrainos kariai kviečiami mokytis Lietuvos karinio rengimo įstaigose, Lietuva finansuoja Ukrainos karininkų mokslus Baltijos gynybos koledže.

„Šiuo metu mes padedame ruošti ukrainiečių kariuomenę: padedame treniruoti kareivius, ruošti instruktorius. Tai yra labai prasminga ir rimta pagalba, nes leidžia Ukrainai turėti geresnę kariuomenę“, - teigė TSPMI docentas D. Šlekys.

Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, Lietuva kartu su Lenkija ir Ukraina taip pat vysto bendrą karinį projektą - bendrą trišalę brigadą LITPOLUKRBRIG. Šis projektas prisideda prie Ukrainos karių tobulėjimo ir vakarietiškų standartų taikymo praktikoje bei pačios Ukrainos spartesnio judėjimo europinės ir euroatlantinės integracijos keliu.

Nepaisant to, kad Lietuvoje vis garsiau pasigirsta raginimai biudžeto lėšas skirti socialiniam saugumui, eksperto nuomone, tiekiamą paramą ar net jos didinimą Ukrainai valstybė gali sau leisti.

Čia labiau yra politiniai išskaičiavimai per daug nenervinti rusų.

„Tęsti tai, ką mes dabar darome, tikrai ir yra tai, ką gali sau leisti Lietuva dabar. Mes tikrai mokome ir turime gerus karinius instruktorius, mes turime tokio pobūdžio darbo patirtį ir Ukrainoje jau ne vienerius metus dalyvaujame misijoje. (...) Aš manau, kad tikrai verta ir prasminga ir tikrai galime sau tai leisti (Ukrainos karių mokymą. -ELTA), nes tikrai turime išteklių tai daryti“, - teigė D. Šlekys.

Pasak TSPMI docento, nors daugelis Lietuvos paramą Ukrainai įvardina simboline ir sunkiai apčiuopiama, tačiau, tvirtina ekspertas, ir tai yra labai svarbu. Anot jo, vien tai, kad mūsų šalis palaiko bei atsižvelgia į Ukrainos karių poreikius, suteikia savotiško moralinio pakilimo tiek Ukrainos kariams, tiek pačiai Lietuvai.

Tačiau didžiosios valstybės teikti karinės pagalbos su Rusija kariaujančiai Ukrainai neskuba. Pasak D. Šlekio, Vakarams nesinori visiškai aktyvuoti Rusijos karinių veiksmų ir rizikuoti įsivelti į tikrą karą.

„Ginkluotė yra specifinis dalykas, dėl to valstybės kartais labai jautriai žiūri į tai, kas ir kokią ginkluotę įsigyja. Taip, mes matome, yra nenoras pernelyg stipriai provokuoti Rusiją. Dėl to, galima sakyti, yra labai atsargiai žiūrima į ginkluotės pardavimą. Todėl Vakarai dažniausiai padeda rūpintis Ukrainos kareiviais, juos, pavyzdžiui, treniruojant. O su ginkluotės tiekimu viskas kitaip. Čia labiau yra politiniai išskaičiavimai per daug nenervinti rusų“, - sakė politologas.

Kita vertus, pažymi ekspertas, Vakarams nepatinka kai kurios Ukrainos vidaus politikos aplinkybės, kurios taip pat tampa svarbiu atsargaus požiūrio tiekiant karinę paramą, veiksniu.

„Yra tam tikro skeptiškumo ir pykčio ant ukrainiečių dėl jų negebėjimo susitvarkyti pas save namie, nes yra ir korupcijos, ir viso kito (...) Reikia atsiminti, kad čia veikia ir vidaus politikos reikalai, ir čia nėra vien tiktai užsienio politika. Vakarai yra dėl to atsargūs. Jie nenori būti įvelti į vietines ukrainietiškas politines batalijas ir labiau žiūri iš atstumo ir dėl to atsiranda atsargumas“, - teigė D. Šlekys.

ELTA primena, kad sekmadienį jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius. Europos Sąjunga, JAV ir NATO iš karto paragino Rusiją nedelsiant paleisti jūrininkus ir grąžinti Kijevui laivus.

Nuo trečiadienio įvesta karo padėtis, kuri galioja dešimtyje Ukrainos pasienio regionų.

Kol Ukrainoje galios karo padėtis, šalis į savo teritoriją neįleis 16-60 metų amžiaus Rusijos piliečių vyrų, pranešė Ukrainos pasienio apsaugos tarnybos vadovas.

Karo padėtis įvesta baiminantis, kad Rusija gali pradėti invaziją į Ukrainą. Tokių nuogąstavimų kilo po savaitgalį Kerčės sąsiauryje įvykusio incidento, kai Maskva užėmė tris Ukrainos laivus ir sulaikė 24 jų įgulų narius. Tačiau, jei situacija normalizuosis, ji gali būti atšaukta ir anksčiau, teigė Ukrainos Nacionalinio saugumo tarybos vadovas Oleksandras Turčynovas.

„Islamistai radikalai, ne vien tik ISIS, švaistėsi grasinimais, kad šiais metais kažką darys kurortinėse zonose. Tikrai tokių grasinimų buvo ir po to buvo sprogimas Stambulo oro uoste, kur faktiškai taikinys buvo turistai. Nica tikrai yra lankomas miestas turistų“, – BNS sakė politologas.

Nica, pasak jo, galėjo būti pasirinkta ir dėl to, kad šis nedidelis miestas buvo mažiau saugomas, kuomet į didžiuosius Prancūzijos miestus didesni pajėgumai buvo mesti ir dėl vykusio Europos futbolo čempionato.

D.Šlekys atkreipė dėmesį, kad terorizmo išpuolių stiprėjimą pastaruoju metu buvo galima matyti ir Vidurio Rytuose.

„Norisi pabrėžti, kad nesukoncentruokime visko į Vakarų Europą, nes Bagdade šiuo metu 300 žmonių šeimos irgi liūdi ir verkia savo žuvusiųjų, kurie išėjo švęsti Ramadano pabaigos: tai irgi yra masinė ir džiaugsminga šventė. Čia išėjo žmonės švęsti nepriklausomybės dienos ir žuvo. Terorizmo mastai, bent jau ISIS organizuojami, intensyvėja, tiesiog atėjo Europos raundas“, – sakė D.Šlekys.

Bastilijos paėmimo diena išpuoliui, politologo vertinimu, pasirinkta būtent dėl savo masiškumo.

„Kai nepriklausomybės dieną šventi ir tave užpuola, aš manau, kad tu labiau kaip tik susitelki ir turi dar daugiau ryžto priešintis. Liepos 14–oji yra masinė šventė ir žmonės išeina į gatves švęsi ir yra puikus taikinys. (...)Šiuo atveju čia galėjo suveikti šis paprastas motyvas, kad tau nereikia eiti ieškoti taikinių – jie patys bus gatvėje ir gali ištaikęs progą turėti labai didelį efektą“, – kalbėjo politologas.

Pasak jo, panašaus braižo išpuolių, kai žmonės buvo žalojami automobiliais, Prancūzijoje yra buvę ir anksčiau, tačiau pirmą kartą jis buvo toks masiškas.

„Prieš porą metų, dar prieš redakcijos užpuolimą, buvo pietų Prancūzijoje pora atvejų, kai radikalūs islamistai važiuodavo lengvosiomis mašinomis ir taranuodavo pėsčiuosius, einančius šaligatviu. Sužeistųjų buvo tikrai – tokiu bandymų, tik mažesniu mastu nei tai, kas įvyko vakar Nicoje, tokių jau yra buvę atvejų“, – sakė jis.

Bent 84 žmonės žuvo Prancūzijos pietiniame pajūrio kurorte Nicoje, kur sunkvežimis buvo nukreiptas į minią, susirinkusią švęsti Bastilijos paėmimo dienos.

Prieš 70 metų pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė karinius veiksmus, tačiau visiškos taikos pasauliui neatnešė. Tik bėgant metams Vakarai ėmė viešai nepritarti Sovietų Sąjungos politikai, nes tuo metu dar egzistavo nusiteikimas, kad šalys laimėtojos bendradarbiaus ir toliau, LRT RADIJUI sako istorikas Algirdas Jakubčionis. „Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą, į kurią turėjo įteiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga [...]. Tuo metu Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo. Tarkim, buvo nesvarstytas Baltijos okupacijos klausimas, Molotovo–Ribbentropo paktas“, – primena istorikas.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas teigia, kad sovietiniai nusikaltimai iki šiol nėra taip išsamiai įvertinti ir suprasti, kaip nacistiniai. Nors nacių Vokietijos nusikaltimai, ypač holokaustas, buvo pasmerkti ir šią pamoką civilizuotas pasaulis išmoko, kito totalitarinio režimo – sovietinio komunistinio, kuris 1939 m. kartu su nacių Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, nusikaltimai nėra įvertinti visapusiškai.

Karinis konfliktas, įtraukęs apie 60 valstybių

Rugsėjo 2 d. sueina 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai Japonija pasirašė besąlyginį kapituliacijos aktą. Gegužę, kapituliavus nacių Vokietijai, karas baigėsi Europoje. Didžiausias žmonijos istorijoje karas visiems laikams pakeitė pasaulio suvokimą apie karinius konfliktus, o jo padariniai, ekspertų vertinimu, jaučiami iki šiol.

Antrasis pasaulinis karas – didžiausias žmonijos istorijoje konfliktas, pareikalavęs ne mažiau nei 60 mln. žmonių gyvybių, daugiausia – civilių. Dėl nacių vykdytos antisemitinės politikos Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 6 mln. Europos žydų. Tuo metu Azijoje pirmą kartą istorijoje panaudotas atominis ginklas, pakeitęs pasaulio suvokimą apie atominės atakos pavojų ir jos padarinius.

„Antrasis pasaulinis karas yra atskaitos taškas, kuris davė žmonijai suprasti, kad konfliktai turi būti sprendžiami kitomis priemonėmis – ne kariniu būdu, kas iki tol, aiškinantis santykius, buvo priimtina norma. Netgi Machiavelli yra pasakęs, kad karas – politikos tąsa, tik kitomis priemonėmis. Dabar karas yra paskutinė priemonė ir vykstantys kariniai konfliktai lokalesni. Susiformavo nauja pasaulio tvarka, kaip tam tikras konfliktų sprendimo modelis ir mechanizmas atsirado Jungtinės Tautos“, – sako Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs karas, kai nacių Vokietija pradėjo atakuoti Lenkiją, netrukus išaugo į milžinišką karinį konfliktą, įtraukusį maždaug 60 valstybių. Ryškiausi mūšiai Antrajame pasauliniame kare įvyko tarp sovietų ir nacių karinių dalinių, kai 1941 m. rugsėjį daugiau nei dvejiems metams naciai apsupo ir užblokavo Leningradą, kur nuo išsekimo ir bado, įvairiais duomenimis, galėjo mirti iki 1,5 mln. žmonių.

Vėliau, 1942 m. rugpjūtį, įvyko Stalingrado mūšis, po kurio sovietai perėjo į kontrpuolimą, o po Kursko mūšio 1943 m. liepą, istorikų vertinimu, tapo aišku, kad nacistinė Vokietija pralaimės. Vis dėlto galutinį nacių pralaimėjimą nulėmė po ilgų derybų atidarytas Antrasis frontas, kai 1944 m. birželį Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados kariuomenės išsilaipino Normandijoje ir pradėjo Vakarų Europos išvadavimą nuo nacių okupacijos.

Pasak istoriko Algirdo Jakubčionio, karas Europoje išryškino kovą tarp skirtingų ideologijų – tarp nacionalsocializmo ir demokratijos, vėliau – nacizmo ir bolševizmo, ir keista, kad šiame kare į vieną jėgą susijungė demokratija ir bolševizmas. „Šiame kare, kaip nė viename iki tol buvusių, nukentėjo tiek Europos civilių gyventojų – ne karių. Civiliai buvo naikinami masiškai. Pirmiausia žydai naikinti dėl rasinių skirtumų, dėl kitų dalykų, ko iki to laiko nė viename kare taip pat nebuvo“, – pabrėžia A. Jakubčionis.

Randama daug paralelių tarp to meto Japonijos ir Vokietijos

1941 m. į karą Azijoje įsitraukė Japonija, kuri šiame regione siekė užimti kuo didesnes teritorijas. Nemažai ekspertų Japoniją Antrojo pasaulinio karo metais sulygina su nacistine Vokietija, nes šioje Tekančios Saulės šalyje buvo labai stiprus nacionalizmo jausmas ir aukštas ekonomikos išsivystymas.

Anot Vytauto Didžiojo universiteto Azijos šalių tyrinėtojo Aurelijaus Zyko, kadangi esame europiečiai, aktualiausias yra Antrojo pasaulinio karo frontas, kuri vyko Europoje. Tačiau daugumai Azijos šalių pats svarbiausias buvo Ramiojo vandenyno karas, kurio iniciatoriai buvo būtent japonai, jau nuo XX a. pradžios turėję didžiulių ambicijų šiame regione.

„Pirmiausia Japonija nepaprastai stipriai vystė savo nacionalizmą, o tam reikėjo susirasti priešų, kurių atžvilgiu būtų galima kurti japoniškumą ir savo identitetą. Antra priežastis ta, kad japonai nepaprastai stipriai vystė savo ekonomiką, o tam reikėjo nepaprastai daug resursų. Taigi invazija į aplinkines šalis buvo vienas iš būdų, kaip spręsti šią problemą. Mokslininkai randa labai daug paralelių tarp to, kaip vystėsi to meto Japonija ir to meto Vokietija“, – pabrėžia A. Zykas.

Kai 1945 m. gegužę karas Europoje buvo baigtas, amerikiečiai ir sąjungininkai visas jėgas permetė į Aziją, siekdami priversti pasiduoti Japoniją. Būtent paskutiniu Antrojo pasaulinio karo etapu laikomos kovos Ramiajame vandenyne ir atominis Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio bombardavimas, nusinešęs šimtus tūkstančių civilių gyvybių ir privertęs kapituliuoti Azijos agresorę.

Pasak A. Zyko, karo padariniai Japonijai buvo milžiniški, tačiau ekonomiškai šalis sugebėjo atsitiesti gana greitai. „Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, japonai turėjo vienintelę savo istorijoje okupaciją. Tai buvo JAV okupacija. Iš karto po karo japonai nuo labai stipraus nacionalizmo, kuriuo bandė parodyti, kad jie Azijoje geriausi, stipriausi ir t. t., pereita prie visiškai kitokios, t. y. savęs kaltinimo, retorikos. O pacifistine retorika jie bandė rodyti pasauliui, kad yra absoliučiai taiki valstybė“, – kalba Azijos šalių tyrinėtojas.

Japonijos pralaimėjimas, A. Zyko teigimu, šalį išstūmė iš pirmaujančių pozicijų to meto Azijoje ir pasaulyje, o tas pozicijas užėmė Kinija, Korėja ir Sovietų Sąjunga, t. y. šalys laimėtojos: „Tačiau šis Japonijos pasitraukimas buvo laikinas, panašiai kaip ir Vokietijos atveju. Vokietija laikinai pasitraukė iš pirmaujančių pozicijų Europoje, bet vėliau labai sėkmingai į jas sugrįžo būtent ekonominiu aspektu. Taigi panašiai atsitiko Japonijoje, kuri jau 7–8 dešimtmetyje vėl tapo stipriausia ir galingiausia Azijos valstybe.“

Komunistinio režimo nusikaltimai dar tinkamai neįvertinti

Pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė karinius veiksmus, tačiau visiškos taikos pasauliui neatnešė. Akivaizdžiausiai tai pasijuto Europoje, kai Senąjį žemyną padalijo geležinė uždanga ir Rytų bei Vakarų Europą simboliškai atskyrė Berlyno siena.

Pasak istoriko A. Jakubčionio, tik bėgant metams Vakarai ėmė viešai nepritarti Sovietų Sąjungos politikai, nes tuo laikotarpiu dar egzistavo tam tikras nusiteikimas, kad šalys laimėtojos bendradarbiaus ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

„Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą, į kurią turėjo įteiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga, ir ketinta aptarinėti svarbiausius pokario Europos sutvarkymo klausimus. Tuo metu Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo. Tarkim, buvo nesvarstytas Baltijos okupacijos klausimas, Molotovo–Ribbentropo paktas“, – primena istorikas.

Tačiau, kalba A. Jakubčionis, kai pamažu ėmė įsisiūbuoti Šaltasis karas, Vakarai ėmė keisti požiūrį į Rytų Europą, Sovietų Sąjungą ir Baltijos šalis: „O tai, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos, Europos Parlamento rezoliucijoje pasakyta tik 1983 m.“

Būtent sovietiniai nusikaltimai, pasak R. Račinsko, iki šiol nėra taip išsamiai įvertinti ir suprasti, kaip nacistiniai. Nacistinės Vokietijos nusikaltimai, ypač holokaustas, buvo tikrai įvertinti ir pasmerkti ir šią pamoką civilizuotas pasaulis išmoko. Šiandien, sako tyrinėtojas, jei kyla panašios radikalios jėgos Europoje ar kažkur kitur, tiek tų valstybių visuomenės, tiek pasaulio bendruomenė labai jautriai reaguoja į panašaus pobūdžio apraiškas.

„Tačiau kito totalitarinio režimo – sovietinio komunistinio, kuris 1939 m. kartu su nacių Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą (užpuolė Lenkiją, pasidalino kitas Europos šalis, okupavo Baltijos valstybes), nusikaltimai nėra įvertinti visapusiškai. Nors apie juos vis daugiau kalbama ir tai pozityvus ženklas, bet taip, kaip buvo įvertintas nacizmas, dar nėra. Manau, kad teisingam Antrojo pasaulinio karo priežasčių ir pasekmių įvertinimui tai turėtų būti atlikta“, – pabrėžia R. Račinskas.

Padarinių likę ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio vietose

Didžiausias žmonijos istorijoje karas padarinių paliko ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio vietose. Nusilpus Europos šalių ekonomikoms, griuvo šimtmečius egzistavusi kolonijinė sistema, kuri pasaulyje sukėlė naujų konfliktų.

Kai kurie iš jų, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo Deivido Šlekio, neišspręsti iki šiol. Pasibaigus karui, kalba jis, ypač daug konfliktų kilo ten, kur buvo nusilpusi Britų imperija. Tai – Indijos ir Pakistano įtampa, neišspręstas Kašmyro klausimas, Izraelio ir Palestinos problemos.

„Afrika turbūt kitas klausimas – tai labiau XIX a. palikimas. [...] dekolonizacija iš dalies susijusi su nusilpusiomis Vakarų valstybėmis. Prancūzai, ispanai, portugalai, britai traukėsi gana sparčiai ir paliko nemažus galios vakuumus. Kadangi vietiniai gyventojai nebuvo patyrę valdyti valstybę, labai greitai pradėjo pyktis ir kariauti. Tas pasekmes (diktatoriai, etniniai konfliktai ir t. t.) matome iki šiol“, – pastebi D. Šlekys.

O R. Račinskas pabrėžia, kad, pasibaigus Šaltajam pasauliniam karui, pasaulis vėl tampa daugiapolis ir tai gali būti viena naujai kylančių įtampų ir konfliktų priežasčių. „Pasaulis Šaltojo karo metu buvo dvipolis – buvo dvi stipriausios valios, stipriausi galios centrai. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, pasaulis vėl tampa daugiapolis, todėl įtampų židinių tikrai gali atsirasti daugiau, nes pasiekti susitarimą kartais tampa sunkiau“, – kalba jis.

Vis dėlto, pastebi R. Račinskas, Šiaurės Amerika ir Vakarų Europa, kaip vertybinė erdvė, netgi karinis aljansas NATO išlieka dominuojančia galios koncentracijos vieta, kuri iki šiol išsaugo pasaulio stabilumą, sugeba derinti interesus ir galios pusiausvyrą tarp tiek ekonomine, tiek karine prasme augančių šalių, t. y. Kinijos, Indijos, Pietų Amerikos valstybių ir Rusijos, kurios dabartinę agresiją taip pat vienaip ar kitaip pavyksta šiek tiek prilaikyti.

Nusinešęs milijonus žmonių gyvybių, sugriovęs šimtus miestų, suluošinęs tūkstančių žmonių gyvenimą, Antrasis pasaulinis karas pakeitė žmonijos požiūrį į ginkluotą kovą. Daugelis sutinka, kad prieš 70 metų pasibaigęs baisiausias pasaulio istorijoje karas ir jo padariniai atvėrė akis ir privertė suprasti, kad pasaulis turi dėti visas įmanomas pastangas, kad užkirstų kelią globaliems karams.

Jungtinės Amerikos Valstijos, svarstydamos Rytų Europoje dislokuoti kelis tūkstančius karių ir sunkiosios ginkluotės, realiais veiksmais prisidėtų prie regiono saugumo garantijų, sako karo ekspertas Deividas Šlekys.

„JAV vis dėlto nusprendė ir simboliškai, ir ne simboliškai prisidėti prie mūsų saugumo garantijų, - BNS pirmadienį sakė jis. - Jeigu tai, kas parašyta, bus išpildyta, tai mes kalbame ne tik apie karius, bet ir apie sunkiąją karinę techniką, tankus, kovines mašinas ir kitus sunkiuosius pabūklus.“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo teigimu, tokie sprendimai galėjo būti inicijuoti, nes Ukrainoje, kur daugiau nei metus tęsiasi karas tarp šalies vyriausybinių pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų, situacija išlieka įšaldyta. Šiuo metu ten galioja trapios, vasarį Minske pasirašytos paliaubos.

Siūlymus Baltijos šalyse dislokuoti karinę techniką, o kitose keturiose Rytų Europos valstybėse be pastarosios - dar ir karius, D.Šlekys taip pat vadino diplomatiniu sprendimu, siekiant neerzini Rusijos ir nedislokuoti karių šios šalies kaimyninėse valstybėse.

„Čia labiau diplomatinis požiūris: viena vertus, tai tarsi atsakas Rusijai, kita vertus, galbūt norima žaisti iki galo Rusijos nenervinant“, - kalbėjo politologas.

Bet kokiu atveju, karo eksperto teigimu, Lietuvoje dislokuota technika nebūtų uždaryta angaruose.

„Taigi, ir mūsų kariams tai yra galimybė ir treniruotis, ir pamatyti šiuolaikinius ginklus, - sakė D.Šlekys. - Hipotetiškai Lietuvoje tokią ginkluotę galėtų įsigytų už didžiulius pinigus.“

Kaip sekmadienį skelbė amerikiečių laikraštis „The New York times“, JAV Gynybos departamentas svarsto Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dislokuoti kuopai aprūpinti skirtą sunkiąją ginkluotę. Šiose šalyse nuo 2014 metų JAV dislokavo rotacines kuopas, kurias sudaro apie 150 karių.

Tuo metu, kaip rašo laikraštis, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir galbūt Vengrijoje būtų dislokuota po batalioną - apie 750 karių - ir jiems aprūpinti skirta amunicija bei technika.

Pentagono siūlymams dar turės pritarti JAV Baltieji rūmai ir gynybos sekretorius.

Rusija vis dažniau naudoja Šaltojo karo strategijas ir Vakarams grasina branduoliniu ginklu. Tačiau tai – tik taktika. Taip LRT Televizijos laidoje „Laba diena, Lietuva“ sako VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Deividas Šlekys. „Žinant Rusijos specifiką, tai gali būti apgaulė. Tai gali būti žinia, siunčiama Vakarams: jūs dabar imkite ir išsigąskite. Matau daug politinio žaidimo, psichologinio manipuliavimo. Daug kas kartojasi iš Šaltojo karo“, – sako jis.

Savo ruoštu VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Tomas Janeliūnas sako, kad nors Rusija grįžta prie Šaltojo karo strategijų, o Vakarai turi priimti jos žaidimo taisykles, pagal savo karines doktrinas, vykstant kariniam konfliktui, Rusija gali panaudoti branduolinį ginklą tam, kad jį persvertų į savo pusę.

„Vakaruose niekas net nėra užsiminęs, kad branduolinį ginklą naudotų puolimo tikslais. [...] Jeigu vyktų didelis karinis konfliktas, kurį Rusija pralaimėtų, ji galėtų panaudoti branduolinį ginklą“, – tvirtina T. Janeliūnas.

D. Šlekio teigimu, Rusijos pajėgumas nėra tiksliai žinomas. „Kalbama, apie 4–5 tūkst. įvairių [branduolinio ginklo] vienetų. Bet tai nėra tikslūs skaičiai.[...] Paskutiniais duomenimis, kadangi Vakaruose branduolinis ginklas mažiau plėtojamas, sakoma, kad Rusija prisivijo Vakarus“, – sako jis.

Jis taip pat pastebi, kad branduolinio ginklavimosi varžybos pasaulyje taip pat intensyvėja.

„Šiaurės Korėja, Iranas, Pakistanas, Indija bando kažką daryti. Nori nenori, branduolinių valstybių skaičius plečiasi“, – teigia D. Šlekys.

Projektas dėl šauktinių Seimui bus pateiktas kovo pradžioje

Projektas dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo Seimui bus pateiktas jau kovo pradžioje, sako Seimo pirmininkė, Darbo partijos vadovė Loreta Graužinienė.

„Projektas bus parengtas Vyriausybėje ir atkeliaus į Seimą. Sutarėme, kad kovo pradžioje bus pateiktas plenariniam posėdžiui. Be abejo, Seime bus diskusijų, bet tikiuosi, kad projektas bus priimtas“, - BNS antradienį sakė parlamento vadovė.

Klausiama, ar siūlymui pritaria Darbo partija, L.Graužinienė teigė kol kas negalinti kalbėti partijos vardu, kol klausimas neapsvarstytas skirtingose jos struktūrose, bet sakė, jog Valstybės gynimo taryba „priėmė teisingą sprendimą“.

„Aš prisimenu, kada buvo naikinamas šauktinių skaičius ir toje vietoje atsirado nuliai lentelėse, tikrai buvo labai didelė diskusija Seime ir labai nedideliu skirtumu buvo panaikinti šauktiniai. Ir mūsų frakcijoje buvo skirtingų nuomonių, bet tai buvo ne šioje kadencijoje. Todėl turėtume grįžti į visus (partijos) valdymo organus ir diskutuoti. Negalėčiau atsakyti už partiją, bet kaip Seimo pirmininkė, turėdama tikrai daug informacijos, aš galvoju, kad priėmėme teisingą sprendimą“, - kalbėjo L.Graužinienė.

Valstybės gynimo tarybai antradienį paskelbus siūlymą grąžinti šauktinių kvietimą į kariuomenę, Lietuvos politinių partijų pozicijos šiuo klausimu išsiskyrė. Už šauktinių kariuomenę iš BNS kalbintų partijų lyderių, tik konservatoriai tvirtai pasisakė už šauktinių kariuomenę. Socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius tvirtino pritariantis, kad atsižvelgiant į geopolitinę situaciją šauktinių kariuomenė būtų grąžinta laikinai penkeriems metams.

Liberalų sąjūdžio partijos pirmininkas Eligijus Masiulis teigė kol kas negalintis vienareikšmiškai pasisakyti šiuo klausimu, tačiau buvo linkęs abejoti tokio sprendimo nauda. Valdančiajai koalicijai priklausančios partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderis Rolandas Paksas BNS tvirtino pirma turįs išgirsti partiečių nuomonę.

Valstybės gynimo taryba siūlo, kad kasmet į devynių mėnesių trukmės mokymus būtų pakviečiama apie 3,5 tūkst. jaunuolių. Tokius planus dar turės patvirtinti Seimas. Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, šauktinių kariuomenė būtų grąžinama penkerių metų laikotarpiui.

Lietuvoje šauktinių atsisakyta 2008 metais.

Politologai: buvo ir kitų būdų

Politologai sutaria, kad atnaujintas šauktinių kvietimas padės užpildyti kariuomenę žmonėmis, tačiau kai kurie ekspertai teigia, jog valdžia tam neišnaudojo kitų galimybių, kurios sukeltų mažiau politinių batalijų.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslininkė Jūratė Novagrockienė teigia, kad toks Valstybės gynymo tarybos siūlymas yra naudingas.

„Manau, kad tai būtų labai naudinga pačiai kariuomenei, tai būtų naudinga didinant Lietuvos ginkluotojų pajėgų gynybinę galią, tai būtų gerai stiprinant tiek karininkijos, tiek viršilų seržantų korpusą, kadangi trūksta eilinių karių, su kuriais būtų dirbama ir būtų ugdomi vadai. Manau, kad čia daugeliu aspektų būtų išlošta“, - BNS sakė profesorė J.Novagrockienė.

Jos manymu, mišrios kariuomenės palaikymas visuomenėje didės.

„Pasikeitus geopolitinei situacijai turėtų padidėti palaikymas mišrios kariuomenės formato ir tas labai matyti per išaugusį norą jungtis prie Šaulių sąjungos, savanorių pajėgų ir panašiai“, - teigė J.Novagrockienė.

Tuo metu TSPMI ir Lietuvos karo akademijoje dėstantis karybos ekspertas Deividas Šlekys pažymi, kad grįžimas prie šauktinių kvietimo „gali sukelti tikrai nemažų politinių batalijų“.

„Šauktinių formatas yra tam tikras prievartos elementas - tebūnie jis subtilus, netiesmukas, bet tai yra visgi nurodymas, kad jeigu tu esi tam tikro amžiaus ir neturi kitų įsipareigojimų, turi eiti tarnauti, priešingu atveju yra siūlomos nuobaudos“, - BNS sakė daktaras D.Šlekys.

Anot jo, daugiau savanorių buvo galima pritraukti labiau reklamuojant karo tarnybą kaip darbą.

„Mes praėjusiais metais labai daug ėjome per simboliką, per moralinius, patriotinius dalykus, tas aktyvavo tikrai didelę dalį visuomenės: kažkas - į šaulius, kažas - į savanorius, kažkas - į kariuomenę. Bet, kita vertus, tarnyba kariuomenėje yra toks pat darbas, ir mes turime mokėti jį reklamuoti. Man atrodo, tai nebuvo padaryta ir gal nelabai norėta daryti. Šauktinių variantas politiškai yra sunkesnis, bet įgyvendinimo prasme lengvesnis“, - dėstė politologas.

Jo teigimu, šauktinių formato plėtimas gali paskatinti visuomenėje nepageidaujamas nuotaikas.

„Yra dalykas, dėl kurio mes, kai kurie ekspertai, abejojame, diskutuojame - šauktinių formatas įtraukia daugiau žmonių į visuomenę, daugiau jų pajungiama karinei mentalinei schemai, ir klausimas yra, kiek tos idėjos vėliau skleisis visuomenėje, į tai reikia atsargiai žiūrėti, nes istorija rodo, kad šauktinių formatas glaudžiai siejasi su nacionalizmu, o jo radikalių formų turbūt niekas nenori Lietuvoje“, - aiškino ekspertas.

A. Paulauskas: gali tekti peržiūrėti įsigijimus

Grąžinus šauktinių kariuomenę gali tekti peržiūrėti planuojamus krašto apsaugos įsigijimus, mano Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Artūras Paulauskas.

„Tiek ministras, tiek kariuomenės vadas nori sustiprinti mūsų kariuomenę, įsigyti naujos ginkluotės, nori ypač priimti mūsų partnerius, infrastruktūrą jiems sukurti, sandėlius pastatyti. Ir jie turėjo daug planų – ar dabar nesuardys ta šauktinių kariuomenė tų visų planų, aš negaliu pasakyti. Mes suprantame, tai papildomos išlaidos“, – antradienį BNS sakė A.Paulauskas.

Jo teigimu, dėl išlaidų šauktiniams kariuomenės pirkimų planai „gali šiek tiek nukentėti, šiek tiek išsitęsti per terminus“, nes papildomo finansavimo niekas neketina duoti.

Kita vertus, NSGK vadovas pripažino, kad dabartinę karių rengimo sistemą reikia keisti, nes tris mėnesius trunkantys baziniai mokymai praktiškai neparengia kario, nesuteikia jam specialybės, tik truputį išmoko ginklą laikyti.

„Mano supratimu, visą tą bazinį parengimą galima perkelti į mokyklas su pilietiniu, istoriniu, kariniu ugdymu. Tie baziniai pagrindai gali būti teikiami stovyklose moksleiviams vienuoliktose, dvyliktose klasėse, kur jau subrendę žmonės. O kariuomenė turėtų būti profesionali, tai yra kontraktinė, arba jau šauktiniai, kurie per devynis mėnesius jau tikrai gali įgyti specialybę ir turėti vietą kariuomenėje“, - BNS teigė politikas.

Anot jo, kadangi kai kurie Lietuvos kariuomenės daliniai užpildyti katastrofiškai blogai, reikia ieškoti būdų, kaip greitai pakeisti situaciją. Būtent šauktinių grąžinimas yra vienas iš tokių greitų būdų.

„Tai būtų greičiausias būdas, bet ar pasiruošusi Krašto apsaugos ministerija?“ - svarstė A.Paulauskas.

Jo teigimu, klausimas, kur patalpinti šauktinius, nes buvusi jiems skirta infrastruktūra dabar pertvarkyta kitoms reikmėms.

Partijų lyderių pozicijos išsiskyrė

Valstybės gynimo tarnybai antradienį paskelbus siūlymą grąžinti šauktinių kvietimą į kariuomenę, Lietuvos politinių partijų pozicijos šiuo klausimu išsiskyrė.

Iš BNS kalbintų partijų lyderių, tik konservatoriai tvirtai pasisakė už šauktinių kariuomenę, kiti buvo linkę į klausimą žvelgti skeptiškai ir pirma gerai įvertinti visus privalumus bei trūkumus.

Pasak Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko pavaduotojos Rasos Juknevičienės, klaida buvo jau šauktinių panaikinimas, todėl ji teigė palaikanti idėją juos grąžinti.

„Niekam ne paslaptis, kad visą laiką tą sakiau – kad tai labai reikalingas sprendimas. Žinoma, geriau vėliau negu niekada. (...) Situacija yra visai pasikeitusi ir, jeigu mes norime, kad (Rusijos prezidentas) V.Putinas nedrįstų net galvoti apie kokią nors ataką prieš mūsų valstybę, visuomenė turi būti pasiruošusi“, – teigė R.Juknevičienė.

Ji pabrėžė, kad šauktinių grąžinimas yra būdas užtikrinti pakankamą karių rezervą.

Liberalų sąjūdžio partijos pirmininkas Eligijus Masiulis teigė kol kas negalintis vienareikšmiškai pasisakyti šiuo klausimu, tačiau buvo linkęs abejoti tokio sprendimo nauda.

„Reikėtų labai atidžiai įvertinti tą pasiūlymą. Suprantu geopolitinę situaciją, kuri dabar klostosi aplink Lietuvą, suprantu, kad reikia neišvengiamai ir maksimaliai greitai stiprinti savo karinius pajėgumus, tačiau kalbant apie šauktinių kariuomenės įvedimą, tai kertasi su mūsų rinkimų programa, todėl turėsime labai didelę diskusiją frakcijoje ir parlamente, o tada apsispręsime“, – BNS sakė E.Masiulis.

Anot jo, pirmiausia reikėtų pasistengti stiprinti profesionaliąsias ir savanoriškąsias pajėgas.

„Galbūt reikia didinti atlyginimus profesionaliems kariams, labiau juos motyvuoti. Ar tos tarnybos, kurios atsakingos už profesionalų paiešką ir savanorių paiešką, gal jos ne viską padaro? (...) Mes manome, kad reikia stiprinti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos finansavimą, didinti savanoriškų pajėgų skaičių, plėsti ir stiprinti Šaulių sąjungą bei jos finansavimą. Būtent šitie du dariniai galėtų papildyti profesionaliąją kariuomenę“, – teigė E.Masiulis.

Valdančiajai koalicijai priklausančios partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderis Rolandas Paksas BNS tvirtino pirma turįs išgirsti partiečių nuomonę.

„Norėčiau išgirsti ir vienus motyvus, ir kitus motyvus, susirinkti kompanijoje mūsų – tiek prezidiumo, tiek valdybos – ir pasvarstyti tą dalyką“, – apie partijos poziciją dėl šauktinių grąžinimo sakė R.Paksas.

Jo nuomone, ir šauktinių grąžinimas, ir jų atsisakymas turi tiek privalumų, tiek trūkumų.

„Svarbiausias klausimas šiandien yra neeskaluoti karo propagandos. Mes čia užsižaidę su tuo karo propagandos eskalavimu. (...) Aš manau, kad tie laikai, kai ruošiama patrankų mėsa, seniai yra pasibaigę. Karai dabar vyksta visiškai kitaip nei kad buvo įsivaizduojama, jog reikia kuo daugiau žmonių nusiųsti. Kita vertus, patriotinis auklėjimas žmogui, kad jis atliktų tarnybą ir rengtųsi savo pilietinei pareigai, irgi turi privalumų“, – svarstė R.Paksas.

Kadangi JAV ir Europos vyriausybės nebegalėjo pateisinti didžiulių pajėgų Afganistane, teko trauktis, apie pasibaigusią saugumo paramos operaciją sako Danijos karališkojo gynybos koledžo profesorius Peteris Jakobsenas. „Dabar svarbiausia, ar afganistaniečių saugumo pajėgos ir likusios NATO bei Amerikos pajėgos gali pristabdyti Talibaną, kad šis nedestabilizuotų visos šalies. Svarbiausia, kad saugumo pajėgos [...] galėtų kontroliuoti pagrindinius žmonių centrus ir pagrindinius kelius. Jeigu tai bus įmanoma, pajėgos traukiasi laiku. Bet, jei viskas žlugs, tai bus aiški klaida ir politinė nesėkmė“, – teigia jis.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius Deividas Šlekys taip pat mano, kad dabar, kai traukiasi Vakarų pajėgos, Talibanui kovoti bus daug lengviau: „Ar Afganistane buvo pasiekti norimi tikslai? Esu labai skeptiškas. Manau, kad tai – Vakarų strateginis pralaimėjimas. Galima maskuoti, šnekėti, bet iš esmės mes ten iš ten pabėgome.“

Misija baigiasi, o Talibanas aktyvėja

Šį mėnesį baigiasi 13 metų trukusi saugumo paramos operacija Afganistane. Pasibaigus kovinei misijai, NATO IR JAV pajėgų tikslas ten bus tik mokyti, patarti ir padėti Afganistano saugumo pajėgoms. Tačiau Talibanui intensyvinant atakas, kyla klausimas, ar šis metas baigti misiją tinkamiausias, net jei nėra kito kelio.

Pirmadienį Kabule, nuleidžiant vėliavas, pagerbti 50 skirtingų tautų kariai. Oficialiai baigiant po rugsėjo 11-osios įvykių 2001 m. prasidėjusią  JAV ir NATO kovinę misiją, kuria siekta apsiginti nuo Talibano puolimo, Tarptautinių saugumo paramos pajėgų vadovas, JAV generolas Johnas Campbellas sakė, kad Afganistano saugumo pajėgos gerai atlieka darbą, o svarbiausia yra toliau tęsti pokyčius: „Priartėjome prie šių metų kovų pabaigos, antro laikotarpio, kai vadovauja afganistaniečiai. Šalies saugumo pajėgos ir toliau demonstruoja kompetenciją, drąsą ir gebėjimus labai sudėtingoje kovoje.“

Realybė kebloka:  misija baigiasi arba transformuojasi tuo metu, kai daugėja Talibano puolimų, taip pat – ir Kabule, o šiemet Afganistano pajėgos patyrė rekordinį aukų skaičių. JAV prezidentas Barackas Obama neseniai leido surengti operacijas prieš Talibano ir „Al Qaeda“ kovotojus. Metų pradžioje karių bus maždaug tūkstančiu daugiau, nei planuota.

Intensyvėjantis smurtas nėra veiksnys, dėl ko nutarta palikti daugiau JAV karių, sakė Saugumo departamentas. Tai esą dėl dvišalio saugumo susitarimo, kuris leidžia tam tikrą skaičių pajėgų palikti pasibaigus kovinei misijai.

Danijos karališkojo gynybos koledžo profesorius Peteris Jakobsenas įsitikinęs, kad Tarptautinės saugumo pagalbos apsaugos (ISAF) ir JAV kariniai vadovai būtų norėję daugiau laiko. Bet tai nebuvo įmanoma – JAV negalėjo pateisinti didžiulių pajėgų laikymo Afganistane, Europos vyriausybės – taip pat.  Taigi kito pasirinkimo, išskyrus trauktis, nebuvo.

„O dabar svarbiausias klausimas – ar afganistaniečių saugumo pajėgos ir likusios NATO bei Amerikos pajėgos gali kaip nors pristabdyti Talibaną, kad šis nedestabilizuotų visos šalies. Svarbiausia, kad saugumo pajėgos, remiamos JAV ir likusių NATO pajėgų, galėtų kontroliuoti pagrindinius žmonių centrus ir pagrindinius kelius. Jeigu tai bus įmanoma, galima sakyti, kad pajėgos traukiasi laiku. Bet, jei viskas žlugs, tai bus aiški klaida ir politinė nesėkmė“, – mano P. Jakobsenas.

Vakarai iš Afganistano tiesiog pabėgo

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius D. Šlekys sako, kad Talibano puolimas ir intensyvėja dėl pajėgų mažėjimo. O tai, kad Talibanas tiek metų išgyveno ir nebuvo sunaikintas kaip judėjimas, rodo, kad jie turi puikius išgyvenimo įgūdžius ir moka planuoti.

„Žinodami, kada išeis vakariečiai, jie perkūrė savo strategiją ir dabar intensyvina veiklą. Vietinės Afganistano pajėgos vienur parengtos geriau, kitur – prasčiau, jų gretose, kaip rodo liūdni atvejai, būna infiltruotas vienas kitas ir „blogietis“, tad su jomis kovoti daug lengviau negu su vakariečiais“, – pastebi VU Lektorius.

Jo teigimu, 1,5 tūkst. karių – ne dešimtys tūkstančių, tačiau B. Obamos tikslas – pasitraukti iš Afganistano. „Ar Afganistane buvo pasiekti norimi tikslai? Esu labai skeptiškas. Manau, kad tai – Vakarų strateginis pralaimėjimas. Galima maskuoti, šnekėti, bet iš esmės mes ten iš ten pabėgome“, – mano D. Šlekys.

Afganistaną didžioji dalis pajėgų palieka kaip niekada saugų ir klestintį, sakė generolas J. Campbellas. Daug kas sutinka, kad padėtis Afganistane dabar tikrai geresnė nei prieš civilinį karą ir geresnė nei valdant Talibanui. Kalbant apie infrastruktūrą, demokratiją, moterų teises, geresnė nei prieš 2001 m.

Tačiau vertinimų yra visokių. D. Šlekys sutinka, kad iš dalies Afganistanas turtingesnis, nes Vakarai jam skyrė milijardus. Tačiau kai kas pralobo, o kai kas nuskurdo, be to, korupcija ir narkotikų verslas tik išaugo. Nors buvo pastatyta mokyklų, ligoninių, nutiesti keliai, norimų rezultatų, pabrėžia VU lektorius, negauta – duomenys rodo, kad iš tiesų tėvai leidžia vaikus į mokyklą tik gavę Talibano leidimą. Taigi vargu ar tokią padėtį galima vadinti pergale prieš Talibaną.

D. Šlekys svarsto, gal tarptautinės misijos nuopelnu iš dalies galima laikyti tai, kad Talibanas vis dėlto tapo kažkiek nuosaikesnis: „Turbūt iš būtinybės kažką daryti Vakarų valstybės pradėjo šnekėti, kad galima eiti į tam tikrą diplomatinį kontaktą su Talibanu. Man tai primena „Hamas“ ir „Hesbula“. Šios teroristinės organizacijos tapo kone politinėmis partijomis. Jos yra Libane, Palestinos valdžioje, ir čia tikimasi, kad, kai jos taps politiškesnės, jų radikalusis karinis sparnas nuslops.“

Per 13 metų – tūkstančiai žuvusiųjų

Kalbant apie misiją Afganistane, įprasta paminėti skaičius – iš viso žuvo 3,5 tūkst. užsieniečių karių, dauguma – amerikiečiai. O, neskirstant į tautybes, iš viso vien šiemet per kovos veiksmus žuvo daugiau kaip 4,5 tūkst. karių.

Pasak Danijos karališkojo gynybos koledžo profesoriaus P. Jakobseno, pradėjus NATO misiją, netekti 3,5 tūkst. karių niekas tikrai nesitikėjo. Antraip operacija būtų buvusi kitokia.

„Bet, pažiūrėjęs, kaip ją vykdėme, ir prisiminęs patirtus sunkumus Helmundo provincijoje, kur buvo daug žudynių, manau, kad skaičius toks, kokio ir galima tikėtis. Be to, reikia atsižvelgti į operacijos ilgumą. Net sakyčiau, kad, palyginti su ankstesniais periodais, tai mažai, nes daug sužeistų ir sužalotų žmonių išgelbėta dėl labai greito atsako, medicininės evakuacijos ir pan.“, – kalba P. Jakobsenas.

D. Šlekys sako, kad statistika neįtraukia daugybės sužeistųjų, turinčiųjų psichologinių problemų, tačiau sutinka, kad, turint omenyje trukmę ir mastą, 3,5 tūkst. užsieniečių per 13 metų – nedidelis skaičius. Kita vertus, per visą tą laiką keitėsi ir žmonių suvokimas apie tai, kiek žuvusių kare yra daug.

„Jei kas nors pasakytų, kad Pirmajame pasauliniame kare per mūšį žuvo 3  tūkst. karių, tai būtų ir tragedija, ir kartu toleruojama. Dabar ir vienas žuvęs karys Vakarų visuomenėse kai kuriais atvejais jau yra politinis skandalas, nes žmonės pasikeitė ir kitaip vertina karo, kaip įrankio, reikalingumą“, – pabrėžia VU lektorius.

Vakarai daugybę kartų keitė misijos tikslus

Per visą misijos laikotarpį Afganistanas išsirinko prezidentą, kuris žada dėmesio skirti korupcijai, darbo vietų kūrimui ir, kad palaikytų santykius su buvusiu prezidentu Hamidu Karzajumi, įsteigė Nacionalinio lyderio kabinetą. Beveik niekas neabejoja: kuriant įstatymais grįstą vyriausybę bei siekiant stabilaus ir demokratiško Afganistano, bene didžiausios ir buvo vidinės šalies problemos – dėl korupcijos mastų, vidinių politinių nesutarimų tikslas tapo iš esmės nepasiekiamas.

O, anot P. Jakobseno, vis dėlto akivaizdi NATO klaida – sprendimas trauktis iš sostinės Kabulo. Profesoriaus nuomone, didžioji problema buvo gero valdymo trūkumas Kabule, taip pat – Pakistano vyriausybės, kuri ir toliau rėmė Talibaną bei kitas grupuotes, nenoras bendradarbiauti.

„Jei 2003 m. būtume žinoję, ką žinome dabar, būtų buvę akivaizdu, kad NATO reikėjo likti sostinėje, atlikti didžiules mokymų ir mentorystės operacijas, o paplitimo palikus šią šalį klausimą palikti patiems afganistaniečiams. Tai nebūtų drastiškai pakeitę šiandieninės operacijos, bet NATO būtų praradusi mažiau pajėgų ir tai Aljansui bei visai tarptautinei bendruomenei būtų kainavę mažiau“, – teigia P. Jakobsenas.

D. Šlekys pastebi, kad per visus 13 metų daug kartų keitėsi pats tikslas, dėl ko Vakarai buvo Afganistane. Tai esą galima pamatyti vien lyginant JAV  prezidento George`o Busho ir buvusio britų premjero Tony Blairo kalbas.

Iš pradžių siekta pagauti Osamą bin Ladeną ir nubausti jam padėjusį Talibaną. Kai tai nepavyko, atsirado Irako klausimas, ir Afganistanas nuėjo į paraštes, atsirado bendrame Vidurio Rytų demokratizacijos projekte. Vėliau – šnekos apie stabilumo garantavimą, režimo, draugiško Vakarams, kūrimą.

Paskui, sako D. Šlekys, vėl kalbama, kad reikia sunaikinti Talibaną, o T. Blairas dar nori kariauti prieš narkotikus.  „Taigi tikslas, dėl ko Vakarai buvo Afganistane, per tą dešimtmetį pasikeitė mažiausiai keturis kartus. O tai košmaras generolui – kaip planuoti operacijas, jei 2001 m. politiniai vadovai nurodo vieną užduotį, po dvejų metų sako visai ką kita, po trejų metų – vėl ką kita“, – teigia VU lektorius.

Lietuviai Afganistane gavo neįkainojamos patirties

Nuo sausio pirmosios prasideda mokomoji misija. Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas, brigados generolas Vilmantas Tamošaitis primena, kad misija jau dabar nebebuvo visiškai kovinė, o nuo sausio keičiasi vien į mokomąją. Labiausiai atskiroms šalims, kartu ir Lietuvai, tai reiškia didelį pajėgų mažėjimą – iš viso Afganistane dabar liks maždaug dešimt kartų mažiau pajėgų nei 2011 m., kai jų buvo daugiausia.

„Vienas pagrindinių tikslų buvusios misijos buvo rengti Afganistano nacionalinio saugumo pajėgas. Taigi ji buvo ir mokomoji. Tačiau nuo sausio 1 dienos prasidedanti misija bus tik mokomoji. Operacijų mes nebevykdysime, tik patarsime, mokysime, padėsime. Koncentruota ji bus daugiau pagrindiniuose centruose, o, kuo toliau, tuo labiau koncentruosis Kabule, ir tikėsimės, kad anksčiau ar vėliau pasibaigs“, – sako V. Tamošaitis.

Lietuva jau baigė provincijos atkūrimo grupės misiją, oro pajėgų mokymų grupės misiją, o per visus 13 metų vienas svarbiausių momentų, anot V. Tamošaičio, tas, kad labai daug iš Afganistano išmoko Lietuvos kariai: „Mūsų suderinamumas buvo patikrintas praktiškai ir tai padėtų mums ateityje, jei reikėtų operacijas vykdyti Lietuvoje kartu su sąjungininkais. Tokio pobūdžio misijos visada duoda didžiulę naudą ir patirtis, be jokios abejonės, neįkainojama.“

Pasak Jungtinio štabo viršininko, karinės oro pajėgos Afganistane mokė sraigtasparnių įgulas ir techninį personalą, sausumos pajėgos 2005–2013 m. dalyvavo provincijos atkūrimo grupės veikloje Goro provincijoje. O štabo karininkai ne tik stebėjo, bet ir patys dalyvavo procesuose, kurie sureguliuoti kaip šveicariškas laikrodis.

Pasitraukus Vakarams, turi bendradarbiauti kitos šalys

P. Jakobseno įsitikinimu, afganistaniečių, pakistaniečių, rusų, iraniečių, kinų, indų vyriausybėms reikia bendradarbiauti: „Tai reiškia – užtikrinti, kad NATO ir užsienio pajėgų pasitraukimas nereikš atsinaujinusių kovų, pilietinio karo ar galios vakuumo sukūrimo, kuris leistų naujoms karinėms grupuotėms įsikurti, kaip „Al Qaeda“ padarė prieš JAV intervenciją. Nes, jeigu jie nesugebės užtikrinti geresnio valdymo, o Pakistano vyriausybė – labiau bendradarbiauti su Kabulu, bus dar daugiau smurto nei iki šiol.“

Paklaustas, ar intensyvesnis bendradarbiavimas yra realus, profesorius sako manantis teigiamai. „Pastaruosius porą metų dirbau Pakistane, ir, man atrodo, jie jau suvokia, kad ten irgi bus labai blogai, jei Afganistane vėl prasidės pilietinis karas, nes neramumai, destabilizacija, radikalizmas persimes ir į Pakistaną. O politiniai kurstytojai Kabule žino, kad, jei vėl prasidės didžiulis smurtas, o jie ir toliau nesugebės sukurti vyriausybės, Vakarų donorai nustos remti jų biudžetą ir karines pajėgas. Iki šiol jie žinojo, kad JAV išspręs problemas, jei neatsiras kito sprendimo, o dabar JAV nieko nebeišspręs, ir jie patys turės labiau pasistengti“, – tvirtina P. Jakobsenas.

D. Šlekio nuomone, blogiausias galimas scenarijus – Afganistanas taps tuo, kuo tapo Irakas. „Likusi Irako vyriausybė, kai išėjo Vakarai, pati pridarė daug netvarkos, ir mes dabar turime srėbti tą košę, prie kurios ir patys kažkiek prisidėjome. Mes puikiai matome, kokia ten dabar situacija. Dabartinio vadovo rinkimai, ginčai, kompromisų ieškojimai, kai reikėjo netgi trijų ar keturių sekretoriaus Johno Kerry vizitų, kad pagaliau jie susitartų, kas laimėjo. Tai rodo, kokia situacija nestabili, kiek nedaug ten reikia, kad viskas pradėtų byrėti“, – pastebi D. Šlekys.

Vakarams nerodant pakankamai vidinės galios ir motyvacijos imtis Rusijos atgrasymo, kitų agresyvių šalių lyderiams gali kilti minčių naudoti jėgą, sprendžiant geopolitinius konfliktus, ginant savo teritorines ambicijas, teigia Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Linas Kojala. „Jei tik bus juntama, kad virvelės yra tampomos laisviau ir nebėra tų, kurie gali atkurti tvarką, kai į ją kėsinamasi, tai tikrai lems stabilumo grėsmes ne tik atskiruose regionuose, bet ir visame pasaulyje“, – portalui LRT.lt sako analitikas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas, karinių studijų ekspertas Deividas Šlekys mano, kad Rusijos veiksmai meta iššūkį  tarptautinei sistemai, sukurtai po Šaltojo karo, Jungtinių Tautų (JT) statusui.

„Kai pati JT Saugumo Tarybos narė elgiasi agresyviai, meluoja, tai kelia klausimą, ar Saugumo Taryba dar yra veikiantis institutas. Tarptautinius susitarimus sulaužiusi šalis verčia abejoti ir tokių sutarčių veiksmingumu. Rusijos veiksmai yra iššūkis vakarietiškai anglosaksiškai tarptautinei sistemai, kurios receptais (sankcijomis, ribota karine pagalba) Vakarai bando duoti atkirtį“, – pažymi D. Šlekys.

L. Kojalos teigimu, nors šiandieną karinė jėga nebėra laikoma tarptautinės politikos instrumentu, nes tam yra diplomatija, ekonominiai ryšiai, politinės derybos, Rusija bando tai pakeisti ir į tarptautinę politiką grąžinti tankus.

„Jei Rusija matys, kad atvira karine agresija ji gali keisti politinius sprendimus ir netgi Europos Sąjungos (ES) strategijas, pavyzdžiui, jei tai lemtų Rytų partnerystės politikos susitraukimą, tai reikštų, kad tikrai grįžtame prie tų laikų, kai karinė jėga yra laikoma vienu iš tarptautinės politikos instrumentų“, – kalba L. Kojala.

Savo ruožtu VU TSPMI dėstytojas politologas Tomas Janeliūnas pabrėžia, kad Rusijos agresija jau dabar nesulaukia veiksmingo atgrasymo.

„Rusijai jau dabar leidžiama pakankamai lengvai išsisukti: matome, jog niekas nieko nesiima, kad užkirstų kelią jos agresijai. Todėl iš dalies galima sutikti, kad tai yra precedentas, kuris gali paskatinti kitas agresyvias šalis geopolitinius klausimus spręsti jėga“, – sako T. Janeliūnas.

Vakarų atsaką į Rusijos agresiją stebi kinai ir teroristai

Pasak D. Šlekio, įvykius Ukrainoje bei Vakarų, o ypač Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) reakciją į juos labai atidžiai stebi Kinija. Ši šalis turi savų intencijų Ramiojo vandenyno salose, dėl kurių kyla ginčai tarp Kinijos, Japonijos, Filipinų, Malaizijos, Vietnamo. Čia pastebimas ir karinių dalinių judėjimas.

L. Kojalos manymu, jei bus matoma, kad Rusijos agresijos akivaizdoje svarbiausias tarptautinis veikėjas – JAV atsitraukia, o Europa nerodo pakankamai vidinės galios ir motyvacijos stabdyti tuos procesus, kol jie dar nėra įsibėgėję, kitų agresyvių šalių lyderiams gali kilti minčių naudoti jėgą, sprendžiant geopolitinius konfliktus, ginant savo teritorines ambicijas.

„Dabar galime kalbėti apie Rusiją ar kitas šalis, bet po penkių–dešimties metų Kinija bus dominuojantis veikėjas. Šalys, kurios turi tam tikrų teritorinių nesutarimų su kinais, jaučia tą grėsmę ir nori matyti didesnį JAV aktyvumą“, – kalba L. Kojala.

RESC analitiko teigimu, kalbant apie pasaulio agresorius, verta paminėti „Islamo Valstybę“ (ISIS), kurios suklestėjimą iš dalies lėmė Vakarų traukimasis iš tam tikrų regionų.

„Net ir nebūdami valstybe, tokie dariniai, kaip ISIS, veikia politinius procesus ne mažiau, nei kai kurios šalys. Yra sakoma, kad Amerika yra pasaulio policininkas. Daug kam tai nepatinka, bet faktas, kad JAV veikimas po Antrojo pasaulinio karo, pradedant Maršalo planu, baigiant NATO plėtra, buvo labai svarbus stabilizacinis veiksnys. Jei Amerikos lyderystė mažės, bus tikrai daugiau chaoso pasaulio politikoje“, – pažymi L. Kojala.

Savo ruožtu T. Janeliūnas teigia manantis, kad tarptautinės bendruomenės atsakas į Rusijos agresiją ISIS pernelyg nedomina, nes jie veikia nepaisydami civilizuoto pasaulio normų.

„ISIS nėra valstybė, jai negalioja jokios tarptautinės teisės normos, įsipareigojimai, kurių jie dažniausiai nesilaiko ir nesiekia laikytis. Visos kitos valstybės į juos žiūri kaip į teroristus, kovą prieš juos laiko kova prieš terorizmą, o ne prieš kažkokį kitą valstybinį veikėją. Galbūt kaip tik jei Vakarai, JAV labiau įsitrauktų į konfliktus su kitomis didžiosiomis valstybėmis, tai sukurtų palankesnę terpę visokiomis teroristinėms organizacijoms šiek tiek labiau nebaudžiamoms siekti savo tikslų“, – svarsto politologas.

Karo studijų ekspertas D. Šlekys pabrėžia, kad Rusija smogė silpnai valstybei, kurios galios vakuumą turi užpildyti Vakarai, tuo metu Kinijos ar kitų agresorių kaimynės nėra tokios silpnos, todėl agresijos tikimybė yra gerokai mažesnė.

„Ramiajame vandenyne yra kitokia situacija. Japonija – ne Ukrainos kariuomenė, ji yra stipri karinė valstybė, turinti karingai nusiteikusį, patriotišką premjerą, kuris yra linkęs permąstyti Japonijos užsienio politiką ir daryti ją karingesnę, jei tik reikės. Ir kituose regionuose, kur yra agresyvesnės valstybės, kaimynės nėra tokios silpnos“, – sako pašnekovas.

Grėsmės nebėra tik regioninės

Jei nestabdoma Rusijos agresija pažadintų kitų didžiųjų pasaulio galybių karinius veiksmus dėl ginčijamų teritorijų, tai nebūtų tik regioninė grėsmė, sako RESC analitikas L. Kojala. Jo teigimu, jei tik bus juntama, kad virvelės yra tampomos laisviau ir nebėra tų, kurie gali atkurti tvarką, kai į ją kėsinamasi, tai tikrai lems stabilumo grėsmes ne tik atskiruose regionuose, bet ir visame pasaulyje.

„Šiais laikais kalbėti apie regioninius konfliktus labai sudėtinga, ypač jei kalbame apie Kiniją. Tai yra valstybė, turinti milžiniškus interesus visame pasaulyje. Jei dabar labiau akcentuojame Japoniją, Ramiojo vandenyno regioną, tai po kelerių metų gali būti jau kiti klausimai. 

Manau, konfliktų ir agresijos globalumą parodė ISIS grėsmė, nes daug yra žmonių, prisidedančių prie ISIS kovotojų, jos politikos vykdymo, kurie yra atvykę iš Europos ir lygiai taip pat gali ten sugrįžti“, – kalba L. Kojala.

Ar Vakarai ryšis griežtinti toną?

Anot L. Kojalos, Baracko Obamos lyderystės stoka, Europos lėtumas reaguojant į įvykius leidžia manyti, kad atsiranda realpolitik grįžimo į tarptautinę politiką prielaidų, tačiau saugumo sistema dar tikrai nesugriuvo.

„Turime pakankamai stiprias tarptautines organizacijas. Jos taip greitai savo svertų nepraras, tiesiog reikia matyti tam tikras neigiamas tendencijas ir stengtis užkirsti joms kelią, kol yra galimybių tai padaryti be skausmingų pasekmių“, – kalba L. Kojala.

RESC analitikas pažymi, kad ES sugebėjo pritaikyti trečio lygmens ekonomines sankcijas Rusijai ir parodė, kad, nepaisant pažeidžiamų atskirų valstybių interesų, ji gali reaguoti ganėtinai griežtai. Taip pat, pasak L. Kojalos, galima pastebėti, kad JAV užsienio politika vėl tampa dominuojančiu vidaus politikos veiksniu.

„Tai parodo, kad amerikiečiai neprarado suvokimo, kokį jie vaidmenį atlieka globaliai. Netrukus jie gali grįžti prie sau įprastesnės politikos – neužsidaryti savyje, nenusitaikyti į vieną regioną, veikti procesus visame pasaulyje“, – sako L. Kojala.

Savo ruožtu D. Šlekys teigia netikintis griežtesniu Vakarų atsaku į Rusijos agresiją: „Aš netikiu, kad Vakarai atsakys Rusijai karinių veiksmų grėsme. Tai yra prieš visą vakarietišką liberalią teisinę sistemą, Vakarų filosofiją. Kita vertus, pagalvokime, ar Vakarų valstybių vadovai tikrai nori, kad būtų nuverstas V. Putino režimas? Ar tikrai į valdžią atėję žirinovskių vedami žmonės nepablogintų situacijos pačioje Rusijoje? Manau, yra labai tikėtina, kad tokius klausimus kelia Vašingtone, Londone, Berlyne sėdintys politikai, vadovai.“