Šeštadienio popietę, kai buvo atidaryta metinė šio skyriaus narių paroda, čia buvo ankšta. Daug žmonių ir daug meno kūrinių: tapybos, akvarelės, grafikos, tekstilės, keramikos, stiklo darbų, fotografijų, skulptūrų, objektų, instaliacijų ir kitų mišrios technikos darbų.

Pasak dailininkų, tokios parodos labai reikėjo. Tai pirmoji apžvalginė ekspozicija po daugelio metų Kaune, kurioje galima išvysti naujausius dailininkų kūrinius.

„Aš nepamenu tų laikų, kai vykdavo bendros LDS KS narių parodos. Ilgą laiką jas iš dalies atstodavo Kauno paveikslų galerijoje rengtos „Geriausio metų kūrinio“ parodos, tačiau ir jos jau kuris laikas nevyksta. Be to, minėtoms parodoms savo kūrinius galėjo teikti ir ne dailininkų sąjungos nariai. O šioje parodoje – tik mūsų, profesionalių dailininkų, LDS KS narių, kūryba, nieko iš šalies nepriėmėme“, – sakė LDS KS pirmininkė Rebeka Bruder, „Kauno dienos“ skaitytojų išrinkta „Metų kauniete 2022“.

Kai pamačiau sukrautus visus tuos darbus, kuriuos reikės išeksponuoti, visą valandą keikiausi. Sakiau: „Čia nieko nebus, čia bus šakės“.

Ji pripažino: tokio dydžio parodai, kaip ši, reikėtų didesnės erdvės.

„Dabar mes čia smarkiai susispaudę, tačiau čia mūsų, LDS KS, naujieji namai, todėl paroda ir vyksta čia“, – paaiškino pašnekovė.

Šiuo metu LDS KS vienija 315 narių, savo kūrinius parodai pateikė 112.

Parodos ekspozicijos autorės – R. Bruder ir tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė – prisipažino, kad įrengti parodos ekspoziciją, santykinai nedidelėje erdvėje ne bet kaip išeksponuoti visus parodai pateiktus kūrinius buvo rimtas iššūkis.

„Pasakysiu atvirai: kai pamačiau sukrautus visus tuos darbus, kuriuos reikės išeksponuoti, visą valandą keikiausi. Sakiau: „Čia nieko nebus, čia bus šakės“. Tačiau Rebeka pasakė: „Menas menu, bet man svarbiausia žmonės“. Pagalvojau ir supratau, kad man tai visaip būna: kartais žmonės, o kartais menas svarbiau. Prisiminiau filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ herojų, kuris pasakė: „Aš bent jau pabandžiau“. Pagalvojau, kad ir aš pabandysiu. Taigi, pabandžiau. Ir štai – pirmas blynas. Nemanau, kad labai prisvilęs“, – nuotaikas įrengiant parodos ekspoziciją prisiminė E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Parodos atidaryme kai kurie autoriai gausiai fotografavo savo kūrinius, darėsi prie jų asmenukes. Viena tokių – grafikė Serena Pečiūnaitytė, prisipažinusi, kad šios asmenukės greičiausiai keliaus į socialinius tinklus.

„Menininko kūrinys yra menininko dalis, neatsiejama nuo menininko. Jeigu jau selfini save –tai pats didžiausias džiaugsmas, malonumas ir grožis kada pasidarai asmenukę prie savo kūrinio, – paaiškino grafikė. – Aš myliu save ir savo meną, todėl prie jo fotografuojuosi ir tų nuotraukų neslepiu.“

Simboliška, kad paroda atidaryta minint Kultūros dieną.

Parodoje eksponuojamus kūrinius galima įsigyti, parodos lankymas nemokamas. Paroda vyks iki gegužės 13 d. Galerija įsikūrusi Žemuosiuose Šančiuose, buvusio Drobės fabriko patalpose, adresu Drobės g. 62-308, Kaunas.

Kontekstai

Portreto žanras tapyboje suklestėjo baroko laikotarpiu. Darbuose dailininkai tolo nuo portretuojamojo idealizavimo ir stengėsi jį vaizduoti kuo tikroviškiau.

Naujos – realizmo – tendencijos šio žanro kūriniuose atsirado XVIII a. antrojoje pusėje – XIX a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu į portreto žanro lauką vienas pirmųjų žengė prancūzų fotografas Nadaras, portretinėje fotografijoje akcentavęs psichologinius portretuojamojo bruožus. Atsiradusi fotografija nesumenkino portreto reikšmės dailėje, tačiau paskatino dailininkus ieškoti naujų vizualinės raiškos formų.

XX a. viduryje portreto žanras tapyboje tarsi atgimė. Fotografijoje jis taip pat keitėsi. XX a. 2–4 dešimtmečiais fotografas Augustas Sanderis, 5–6 dešimtmečiais Richardas Avedonas, Diane Arbus pradėjo kurti atvirus, įtaigius socialinius portretus.

Dešimtmečiu vėliau JAV išpopuliarėjo tapybą ir fotografiją sujungęs fotorealizmas. Šiandien portreto žanras yra labai įvairus, stebinantis, laužantis įprastas šio žanro taisykles ir – vis dar aktualus.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis.

 

Apsinuoginimas

Prie portreto aktualumo reikšmingai prisideda socialiniuose tinkluose populiarios asmenukės. Priešingai nei tapyti portretai, jos yra (pa)daromos, o ne kuriamos, todėl jų tiražai dideli, o kokybė (tiek vertinant techninę, tiek idėjinę puses) kelia abejonių. Tačiau į jas pažiūrėti įdomu. Ypač kai koncentruojamasi į antraplanius dalykus, detales, esančias, pavyzdžiui, fone.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis, kurias pateikiant pritrūksta subtilumo. Asmenukėse taip pat atspindimos save fotografuojančio asmens nuotaikos – nuo ašarų iki (ne)natūralaus juoko. Iš tiesų, žvelgiant į konkretaus žmogaus asmenukę galima apie jį pasakyti labai daug. Per daug. Todėl tiek emocinio, tiek kūniško socialinių tinklų vartotojų apsinuoginimo galėtų būti mažiau.

Užrašai

Vis dėlto absoliutinti nereikėtų – ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

Tapytoja Laura Slavinskaitė parodoje eksponuojamame prieš ketverius metus pradėtame ir iki šiol tęsiamame portretų cikle „Užrašai“ įdėmiai pažvelgia į socialinių tinklų vartotojų taip mėgstamas asmenukes ir jas interpretuoja kurdama šeimos narių, draugų, kolegų, atsitiktinai sutiktųjų portretus.

Priešingai nei asmenukės, kiekvienas tapytojos kurtas portretas yra kitoks: skiriasi komponavimo būdas (menininkė nevengia netradicinių kompozicijų, kai nukertama viršutinė ar apatinė veido dalis), nuotaika (vieni portretuojamieji – mąslūs, kiti žvelgia tiesiai į juos tapančią menininkę, dar kiti pagauti darant judesį), šviesos ir šešėlio dinamika (kai kuriuose portretuose šviesa ir šešėlis ant veido kuria dekoratyvius raštus, kituose šviesa užleidžia vietą beveik visą portretuojamojo veidą uždengiančiam šešėliui).

Kūrinius jungia atpažįstamas L. Slavinskaitės tapybos stilius ir vienodas formatas, atkartojantis socialiniams tinklams būdingą nuotraukų pateikimo ekrane estetiką.

Menininkė nevengia netikėtumų, kritikuoja socialinius tinklus, atitrūkdama nuo jiems būdingos estetikos ir kūrinių eksponavimu pabrėždama kiekvieno portretuojamojo unikalumą, charakterį, dvasinę būseną.

Ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

 

Po dešimties metų

Socialinių tinklų tema įdomi ir menininkei Jūratei Kluonei. Kurdama portretus ji, kaip priemone, pasinaudojo feisbuku ir sukūrė tapybos darbų ciklą „Facebook’o draugai“, kuriame, kaip pati sako, perteikia švelniai ironišką žvilgsnį į šiandienos herojus.

Cikle – karantino laikotarpiu tapyti bendramokslių iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto portretai. Paskelbus karantiną feisbukas tapo priemone, suteikusia menininkei galimybę matyti bendramokslius, kadangi gyvi susitikimai buvo draudžiami.

Portretuose tapytoja atskleidžia, kaip per dešimtmetį pasikeitė tie žmonės, su kuriais studijų laikotarpiu leido nemažai laiko, o dabar draugystė palaikoma tik socialiniame tinkle. J. Kluonė ieškojo nuotraukų, kuriomis jie prisistato asmeniniuose profiliuose. Įdomu buvo tai, kad ne visi kelia savo portretus, todėl tapytojai teko gerai panaršyti po jų ar net kitų vartotojų sukurtas nuotraukų galerijas, kad atrastų fotografijas, į kurias žiūrėdama galėtų tapyti.

Tapant iš nuotraukų J. Kluonei pavyko išvengti tiesioginio jose regimo vaizdo citavimo. Darbuose nėra portretinėms nuotraukoms būdingo sustingimo ar oficialumo. Fotografijose portretuojamasis lieka statiškame dabarties momentu, o laikas tapytame portrete dažnai yra nenuspėjamas. J. Kluonės kurti bendramokslių portretai, kuriuose realistiškai ištapytos detalės derinamos su lengvais potėpiais ir eskiziško piešinio estetika, yra įtaigūs, gyvybingi, dinamiški.

Personažas

Veidas – tarsi veidrodis. Apie žmogų jis gali pasakyti daug. Raimonda Kielaitė, meno lauke prisistatanti kaip Mone Kielė, paveiksluose jam skiria visą savo dėmesį. Atrodo, kad menininkės drobėse nepakaktų vietos niekam kitam, tik portretui. Kiekvienas kūriniuose regimas veidas ryškus spalvinėmis dėmėmis, jų kontrastais, energingais potėpiais. Portretai traukia žvilgsnį. Jį norisi užlaikyti ir žiūrėti portretuojamajam tiesiai į akis, stengiantis įspėti mintis.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. Žmogus turi skirtingas puses. Vienas jų rodo, kitas – slepia. Tai ypač pastebima socialinių tinklų vartotojų profiliuose. Menininkės paveiksluose, man regis, paslapčių nėra. Tik nuo žiūrovo priklauso, kokią istoriją jis perskaitys tapytame veide.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. 

Dedikacija

Pasakojamos istorijos reikšmė yra labai svarbi „lūžio kartos“ tapytojos, pedagogės Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kurtuose vienu ryškiausių Holokausto aukų simboliu tapusios Anos Frank portretuose. Kaip parodos anotacijoje teigia dr. Stanislovas Mostauskis, žvelgiant į tapytojos kūrinius užtenka konstatuoti, kad jie turi galią.

Intymią atmosferą tarp žiūrovo ir paveikslų motyvo sukuria drobių mastelis ir jų estetika, primenanti senas fotografijas. „Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.“ Šis pasakymas atėjo man į galvą sėdint parimus vieną iš liūdnųjų dienų“, – viename dienoraščio įraše rašė Ana Frank. Citatą apie popierių būtų galima perfrazuoti į: „Drobė atlaiko daugiau nei žmogus.“

Žiūrint į E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinius reikia įveikti kylančią baimę prisiminti žiaurią, nesuvokiamą, slegiančią trumpo Anos Frank gyvenimo istoriją. Jos užmiršti negalima. Nes istorija yra linkusi kartotis.

Menininkių kurti portretai – labai skirtingi. Keliantys žiūrovo susidomėjimą, skatinantys susimąstyti, žadinantys emocijas ir dovanojantys asmeninių patirčių. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad portreto žanras yra nemarus.

Paroda eksponuojama iki kovo 31 d.

Vakarietiškasis miestas

Iki 1996 m. aktyviai veikusi tapytojų grupė parodų neberengia. Tačiau menininkių bendradarbiavimo formos ir turinys svarus išlieka iki šiol. Ankstyvieji tapytojų kūriniai pasižymėjo ekspresija, ryškiu koloritu, į diskusiją kviečiančiais siužetais.

Vienas iš svarbiausių "Keturių" bruožų buvo tai, kad visas jų parodas grindė tam tikra koncepcija. Daug dėmesio sulaukė 1996 m. Kauno paveikslų galerijoje vykusi paroda "2,5 litrai oro". Toks oro kiekis telpa moters plaučiuose, o vyro plaučių apimtis kiek didesnė. Šioje ironiškoje koncepcijoje galima įžvelgti feminizmo apraiškų – juk tapybos sfera moterims ne visada buvo draugiška.

Vis dėlto, menininkės tikina jokiu būdu nesiekusios oponuoti vyrams. Pasak jų, kad ir kokia skirtinga būtų plaučių apimtis, abi lytys juk kvėpuoja tuo pačiu oru. Bendru kūrybiniu laikotarpiu "Keturios" sulaukdavo provokuojančių klausimų – kodėl gi tarp jų nėra nė vieno vyriškio? Ar tik jos nesurengė kokio sąmokslo? Tačiau tapytojų teigimu, susiburti jas paskatino draugystė, bendros vertybės ir panašus požiūris į kūrybą. Užslėptų manifestų čia ieškoti nereikia.

Lyginant su Vilniumi, Kaune atmosfera buvo labai vakarietiška ir laisva, o tai jauniems menininkams darė įspūdį.

Visos keturios menininkės studijas baigė tuometiniame Vilniaus dailės institute (dabar – akademija), tačiau grįžo į Kauną. E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė gimtąjį miestą visada mylėjo. Studijas ji baigė nepriklausomybės aušroje, kai paskyrimai į darbo vietą jau nebeegzistavo. Ilgai negalvodama menininkė susikrovė daiktus ir išvažiavo į tėvų namus.

O institutą anksčiau baigusios A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir A.Andziulytė sulaukė paskyrimų – viena į Mažeikius, kita į Alytų. Vis dėlto, trauka Kaunui nugalėjo. Ilgiausiai sostinėje praleido J.Budriūnaitė. Tačiau po dešimties metų gyvenimo Vilniuje ji suprato, kad Kaune menininkui paprasčiau. Štai taip visos tapytojos panašiu laiku vėl atsidūrė laikinojoje sostinėje. Pasak jų, tuometinis Kaunas jauniems menininkams iš tiesų galėjo pasiūlyti daugiau.

"Sostinės Parodų rūmai tais laikais buvo prieinami tik komunistų partijos nariams. Eiliniai menininkai ten rengti parodų negalėjo, – prisiminė A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. – O Kaune jau buvo susiformavęs visas tapytojų žiedas. Čia kūrė Audronė Petrašiūnaitė, Arūnas Vaitkūnas, Antanas Obscarskas, Laima Drazdauskaitė ir kiti. Tačiau grįžti baisu nebuvo – į šiuos puikius tapytojus nežvelgiau kaip į konkurentus. Norėjosi pradėti kurti pačiai, pasisemti patirties. Lyginant su Vilniumi, Kaune atmosfera buvo labai vakarietiška ir laisva, o tai jauniems menininkams darė įspūdį."

Tapytoja pastebėjo, kad tuo metu į Kauną grįžo labai daug jos kolegų, ėmė megztis visas menininkų tinklas. Jauni dailininkai nebijojo ir provokuoti. Štai Česlovas Lukenskas 1990-aisias žiūrovus gąsdino iš kiaulių galvų sudėliotomis žvaigždėmis. O Alfonsas Andriuškevičius prie sienos prikalė duonos kepalus. "Meno gyvenimas čia virė kaip tikrame vakarietiškame mieste", – šypsojosi A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Ryšys: susiburti į kūrybinę grupę paskatino draugystė, bendros vertybės, o ne slapti manifestai. 1993-iųjų nuotraukoje – J. Budriūnaitė, A. Andziulytė, E. Balsiukaitė, A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Pradžių pradžia

Štai tokiame laisvame Kaune ir gimė "Keturios". Tapytojos jau buvo pažįstamos iš studijų Dailės institute. Tačiau jų kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo nuo parodos menotyrininkės Rasos Andriušytės-Žukienės bute 1990-aisiais.

"Su Rasa draugavau nuo instituto laikų. Ji dirbo Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, o gyveno dviejų kambarių bute K.Donelaičio gatvėje, – pasakojo A.Andziulytė. – Kai vieną kartą pas ją svečiavausi, nusprendėme, kad ši šviesi erdvė puikiai tiktų parodai. Dalyvauti prikalbinau ir būsimas "Keturių" nares, kitus menininkus. Galerija paverstame bute įvyko ne viena paroda, susirinkę diskutuodavome, keisdavomės idėjomis."

Po keleto tokių parodų tapytojos nusprendė, kad būtų smagu savo darbus eksponuoti plačiau. Kadangi daugiau menininkų prisidėti nepanoro, tapytojos ir liko "Keturios".

Lyginant su klasikine tapyba, mūsų paveikslai buvo kiek drąsesni, ne tokie akademiški.

"Nusprendėme, kad bandysime teikti paraišką parodai Paveikslų galerijoje. Aš jau buvau Dailininkų sąjungos nare, tad idėja nebuvo tokia jau beprotiška, – prisiminė A.Andziulytė. – Vis dėlto, kai su Aušra kreipėmės į sąjungą, visų akys iššoko ant kaktos. Buvome palydėtos komentaru "na, mergaitės čia ir užsimanė". Vis dėlto, mūsų paraiška vėliau patvirtinta ir mums buvo suteiktos Paveikslų galerijos patalpos."

E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė pridūrė: "Tuo metu buvo įprasta, kad paraiškas teikia žili ponai ir ponios su savo medaliais. O mes buvome neseniai baigusios studijas. Tačiau jei ko nors nori, reikia to siekti – uždaro duris, įlipk per langą. Tai galioja ir dabar."

Tapyboje tik vyrai?

Paveikslų galerijoje įvykusi tapytojų paroda sulaukė nemažai dėmesio. J.Budriūnaitė pastebėjo, kad 1990-ųjų Kauno meno scenoje būta daug šilumos, mat beveik visi dailininkai bičiuliavosi. Jie lankydavosi vieni kitų parodose, aptarinėdavo darbus, diskutuodavo.

Viena garsiausių tų laikų tapytojų grupių buvo kauniečių ir vilniečių vyrų suburta ANGIS. Garsėjo ir 1989 m. įkurta "Post Ars". "Kai pradėjome burtis, mūsų grupę norėjau pavadinti "Kandis" – juokėsi A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. – Tai būtų tarsi atsvara vyriškajai ANGIAI. Man atrodo, kad kandis labai moteriškas gyvis, nes jų pilna visur. Gali gaudyti, bet nepagausi. Vis dėlto, mano sumanymui kitos grupės narės paprieštaravo dėl neigiamos žodžio reikšmės."

Vis dėlto, "Keturios" nesistengė veikti revoliucingai, joms nerūpėjo drąsūs manifestai ar šokiruojantys žygiai. Galbūt todėl apie šią grupę šiandien turime tiek mažai informacijos.

"Lyginant su klasikine tapyba, mūsų paveikslai buvo kiek drąsesni, ne tokie akademiški. Bet tai nebuvo jokie manifestai ar kažkas labai chuliganiško. Tiesiog norėjome išpildyti savo idėjas ir vizijas, pasidalyti savitu meno supratimu", – sakė E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Tačiau vien iš moterų sudaryta tapytojų grupė kai kam atrodė gana iššaukianti. Mat dar ne taip seniai į merginas dailininkes buvo žiūrima prieštaringai.

A.Andziulytė pripažino, kad studijuojant teko susidurti su požiūriu, jog moterims prie molberto – ne vieta. "Vienas dėstytojas mėgdavo kartoti, kad moteris turėtų būti prie viryklės ir virti barščius. Laimei, laikai jau keitėsi", – šypsojosi ji.

Sovietmečiu dailininku galėjai būti tik tada, jei baigei Dailės institutą ir priklausei Dailininkų sąjungai. 

Menininkės prisiminė girdėjusios, kad apie 1960-uosius į tapybą stodavusios merginos neretai be jokių diskusijų būdavo nusiunčiamos tiesiai į tekstilę. Mat tuometiniam instituto rektoriui atrodė, kad tapytojais gali būti tik vyrai.

Galimybės ir iššūkiai

Pasak "Keturių", pokyčių kupiną dešimtąjį dešimtmetį jos regėjo kaip galimybių metą. Mat iki tol jaunam menininkui surengti parodą buvo praktiškai neįmanoma, išskyrus užribio erdves. Tačiau vėliau situacija laisvėjo, Dailininkų sąjungos jau buvo galima paprašyti ploto parodoms. Žinoma, joms galiojo tam tikra cenzūra.

"Kai pirmą kartą pateikiau paraišką parodai, sąjunga atsiuntė porą atstovų, kurie peržiūrėjo, ar mano darbai tinkami rodyti viešumoje. Tai yra – ar juose nematyti kryžių, bažnyčių ar pan.", – prisiminė A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. Jos teigimu, net į Kauno menininkų namų kavinę jaunasis kūrėjas ne visada galėjo laisvai patekti.

"Tuo metu ant Šiuolaikinio meno centro dar nebuvo užrašyta, kad kiekvienas yra menininkas, tik to nežino, – prisiminusi užrašą ant sostinėje esančio Šiuolaikinio meno centro pajuokavo tapytoja. – Sovietmečiu dailininku galėjai būti tik tada, jei baigei Dailės institutą ir priklausei Dailininkų sąjungai. Į kavinę durininkas neįleisdavo, kol jam neparodydavai geltonos spalvos leidimo. Iš šios dienos perspektyvos, tie laikai atrodo kraupūs. Tačiau mes buvome pripratę prie kontrolės, tad viskas atrodė gana normalu."

Forma: pirmoji „Keturių“ akcija – piešinių paroda Kauno menininkų namuose.

Metais vėliau institutą baigusi J.Budriūnaitė geltonų leidimų išvengė. "Laikai jau keitėsi, bet požiūris į jauną kūrėją dar buvo toks pat. Pavyzdžiui, niekas nesuprato, kaip aš, būdama paskutinio kurso studentė, galėjau dalyvauti parodoje Klaipėdoje. Netgi vėliau, kai pati rengiau projektą "Ženklas Kaunui" ir pakviečiau prisidėti jauną skulptūros studentą Kęstutį Lanauską, sulaukiau replikų, kaip galėjau pakviesti dar nebaigusį mokslų jaunuolį, – pasakojo ji.

Anot jos, narystė Dailininkų sąjungoje buvo tarsi antspaudas ant kaktos, kad jau esi kažko vertas. "Tad stojimui į ją ruošdavomės atsakingai – samdėme rimtus fotografus fotografuoti darbus, segėme juos į segtuvus. Be sąjungos menininkas nieko nereiškė", – sovietmečio kūrybos realybę atskleidė J.Budriūnaitė.

Sovietmečio absurdą prisiminė ir E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Pasak jos, norėdamas stoti į sąjungą, jaunas kūrėjas turėjo pateikti savo kūrinių pavyzdžius. Tačiau dažų parduotuvėje ne sąjungos nariams neparduodavo. O kaip gi ką nors nutapysi be svarbiausių įrankių?

"Ko tik nedarydavome – važiuodavome dažų pirkti į Palangą, kur jų būdavo lengviau gauti, arba tiesiog gatvėje gaudydavome dailininkus ir prašydavome, kad mums jų nupirktų. Pigiausi dažai buvo rudi, jų parduotuvėse būdavo daugiau. Tačiau geltonų ir raudonų galėdavai gauti tik po nedidelę tūbelę. Netgi būdavo paskirstyta po kiek dažų turi atitekti kiekvienam sąjungos nariui. Tikrai norėčiau pamatyti žmogų, kuris sugalvojo šią sistemą", – juokėsi ji. Laimei, kad jaunieji kūrėjai buvo drąsūs ir įžūlūs, puikiai mokėjo apeiti sistemą ir žaisti pagal savitas taisykles.

Savos kliūtys

Dešimtajam dešimtmečiui įsibėgėjus, menininkų grupės ėmė skaidytis. Atsirado daugiau galimybių dirbti individualiai, išvažiuoti į Vakarų šalis. Dėl šios priežasties kūrybinės grupės tarsi prarado savo aktualumą. Pasak "Keturių", jos susibūrė, nes troško viena kitos palaikymo, tvirto užnugario. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, menininkai galėjo laisviau atsikvėpti ir pasinerti į individualią kūrybą.

Kai tik vaikas užmigdavo, griebdavau paruoštus dažus ir tapydavau.

Kaip bebūtų, anuos laikus tapytojos prisimena su šypsena. "Sukūrėme tikrai neblogų darbų. Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, jie gali pasirodyti kiek naivoki. Tačiau juk nuo to laiko visos patobulėjome. Dešimtasis dešimtmetis buvo išties geras laikotarpis. Dirbtuvėje gerdavome pienių vyną, diskutuodavome iki išnaktų", – prisiminimais dalijosi A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

1990-ieji džiaugsmo ir vilties teikė ir E.Balsiukaitei-Brazdžiūnienei. Gatvėmis su Lietuvos vėliavomis vaikštantys žmonės ir griūvanti senoji santvarka įkvėpė kurti. "Tas laikas man sutapo su sūnaus gimimu. Gyvenome dviejų kambarių bute – viename jų buvo dirbtuvė. Kai tik vaikas užmigdavo, griebdavau paruoštus dažus ir tapydavau. Galbūt toks metodas ir diktavo ekspresyvų potėpį, pačios tapybos pobūdį bei charakterį. Nebeįmanoma tapyti taip, kaip tapėme anuomet, nes dabar gyvename jau visai kitaip", – mano ji.

Peržvelgdamos šiandienę Kauno meno sceną, tapytojos teigė, kad visi laikotarpiai turi savus iššūkius. "Manau, kad dabar jauniems kūrėjams nėra nei sunkiau, nei lengviau. Jie tiesiog gyvena kitokiame socialiniame, politiniame ir ekonominiame lauke. Atsiranda burbančių, kad jaunimui dabar yra kur kas paprasčiau – eik, kur nori, daryk, ką nori, važiuok, kur nori. Tačiau tokia laisvė atneša ir didžiulę atsakomybę. Apsispręsti išties sunku. Kita vertus, dabar niekas nenurodinėja", – svarstė E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė pridūrė, kad ir šiandien menininkai ne visada išgyvena be kompromisų. Visiškai nepriklausomų kūrėjų reta, kartais tenka prisitaikyti.