Mažyčiai, spalvingi elfų namai įsikūrė Kauno botanikos sode. Elfų miestelio idėja gimė vienam kauniečiui prižiūrint sergantį vaiką. 

„Tris savaites prižiūrėjau vaiką ir baigėsi idėjos, kaip jį užimti, tad prisiminiau senai matytą idėją – pabandyti ką nors pagaminti. Atsinešiau žievių, medžiagų ir pradėjome lipdyti, o kai sūnus pasveiko, kūrinius pastatėme Kamšos pažintiniame take“, – apie pirmuosius elfų namelius pasakojo kūrėjas Gediminas Visockis. 

Kiekvienas namelis ir elfas turi savo istoriją. 

„Kalėdų Senelis atsiuntė elfus, kad prižiūrėtų vaikus. Jie dabar prižiūri visus kiaurus metus, raportuoja kaip vaikai elgiasi“, – teigė G. Visockis. 

Botanikos sodo kolektyvas elfams davė vardus, pavyzdžiui, Laimutis, Marčius, Benas, Majus, Šmikis.  

„Laimutis, nuo žodžio laimė, vakarais keliaus pasigrožėti skirtingais sodo kampais ir matys, pavyzdžiui, tulpių žydėjimą“, – elfų istorijomis dalinosi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo Paslaugų ir edukacijos skyriaus vadovė Kristina Mulevičienė. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tačiau ar pavyks išvysti tikrus elfus? 

„Elfukai nuo žmonių slepiasi, nes jie yra bailūs. Jeigu tik pamato žmogų – pasislepia“, – aiškino G. Visockis.

Elfams teko kraustytis iš pirmųjų namų Kamšos draustinyje, nes jame apgyvendinus elfus, žmonių susidomėjimas buvo toks didelis, jog parkas pradėjo kentėti.

„Padidėjo srautai, žmonės negražiai elgėsi, buvo laužomi medeliai. Gavome įspėjimą, kad turime išsikraustyti“, – sakė G. Visockis.

Apgyvendinus elfus laisvesnėje teritorijoje, kūrėjas sako, kad miestelis augs, tačiau tikslių orientyrų, kur jį rasti, nebus.

„Būtų neįdomu, jeigu duotume visa sukramtytą informaciją, tad dalį namelių palieku akivaizdžiai, kad lengvai surastų, o kitą dalį paslepiu, kad vaikai įdėtų energijos ieškant“, – teigė G. Visockis.

Konkrečių vietų nenurodys ir pats VDU Botanikos sodas.

Ateityje turėsime edukacijas, mokysime, kaip pasigaminti mažyčius elfų namelius savo namuose.

„Bus sudėtinga rasti, nepažadu, kad pavyks labai greitai. Visa tai – gamtinė tematika. Viskas iš ekologiškų medžiagų“, – sakė K. Mulevičienė.

Elfų namai VDU Botanikos sode nebus vien tik dėl pramogos.

„Šiuo metu miestelis kuriamas. Ateityje turėsime edukacijas, mokysime, kaip pasigaminti mažyčius elfų namelius savo namuose“, – tikino K. Mulevičienė.

Išsislapsčiusių elfų buveinių gali tekti ieškoti medžiuose, krūmuose, kelmuose ir kitur.

Link vaikų žaidimų aikštelės keliaujantys smalsieji sodo lankytojai turi būti akyli – senuose kelmuose ar medžių pašaknėse jie gali išvysti ir gėrėtis Gedimino Visockio kūriniais.

Kiekvienas kruopščiai įrengtas „Dėdės Gedo elfų“ nameliukas – unikalus, su sava istorija ir savais gyventojais. Tiesa, šių gyventojų lankytojai tikriausiai nepamatys, nes mažieji elfai ir jų lietuviškieji pusbroliai kaukučiai geba labai gerai slapstytis. Tačiau užrašai virš mažulyčių durelių pasakos apie būsto gyventoją ir leis skleistis čia vykstančioms istorijoms. Šiuo metu jau galima surasti penkis namelius, kiti penki po vieną vis išdygs netoli vaikų žaidimų aikštelės.

„Kiekvienas namelis yra savitas, sukurtas iš gamtinių medžiagų, tad organiškai įsilieja į aplinką. Jų gamyba reikalauja daug kantrybės – kiekviena detalė atidžiai apgalvota ir sukurta kaip miniatiūrinė tam tikrų objektų kopija. Esu tikras, kad namelių paieškos taps smagiu užsiėmimu ne tik vaikams, o istorijos žadins fantaziją“, – pasakojo Gediminas.

Numatoma, kad „Dėdės Gedo elfų“ kaimelyje vyks edukaciniai užsiėmimai, tad kviečiame sekti VDU Botanikos sodo informaciją.

Šį savaitgalį Vilniuje vyko išskirtinis, aistringiausius režisieriaus Peterio Jacksono gerbėjus ir ištikimus Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno kūrybos mėgėjus subūręs renginys „Hobitiada“. Šeštadienį kino centre „Forum Cinemas Vingis“ susirinkusieji buvo kviečiami dar kartą išgyventi visą „Hobito“ trilogijos kelią nuo pradžių, prisiminti pirmąsias dvi dalis ir, svarbiausia, pamatyti pačią naujausią, trečiąją ir finalinę legendinės epopėjos dalį „Hobitas: penkių armijų mūšis“ (angl. „The Hobbit: Battle of Five Armies“) savaitę anksčiau už oficialiąją premjerą Lietuvoje.

Maždaug 11 valandų trukusi „Hobitiada“ pritraukė apie 300 žmonių, norėjusių su visa galva pasinerti į kerinčius nuotykius Viduržemyje. Praleisti šeštadienį kine atskubėjo ir vienas didžiausių autoriaus J. R. R. Tolkieno kūrybos gerbėjų, pirmųjų lietuviškų „Žiedų valdovo“ vertimų autorius, žurnalistas Andrius Tapinas.

„Kažkam ši kelionė prasidėjo prieš 13 metų, man ji trunka jau 25-erius metus, kai pirmą kartą į rankas paėmiau „Žiedų valdovo“ knygas. Džiugu, kad dar kartą galiu peržiūrėti „Hobitą“ kine, nuo pirmosios dalies. Ir dar smagiau, kad šiais metais tą galiu daryti su visa šeima Lietuvoje“, – prieš pat „Hobito“ maratono pradžią sakė A. Tapinas.

Į „Hobitiadą“ taip pat rinkosi specialiai pasipuošę J. R. R. Tolkieno kūrybos gerbėjai, pasidabinę pačiais įvairiausiais kostiumais. Dalyvių gretose buvo galima išvysti elfų valdovus, nykštukų karalių ir kitus Viduržemio veikėjus.

Į „Hobitiadą“ susirinkę dalyviai renginio metu turėjo galimybę ne tik pamatyti visus tris filmus, bet ir laimėti daug įvairių prizų, kuriuos įsteigė renginio rėmėjai. Filmų gerbėjams buvo išdalinti pirmųjų ir antrųjų „Hobito“ filmų DVD rinkiniai, „Žiedų valdovo“ knygų rinkiniai, taip pat „Hobito“ ir „Silmarilijono“ knygos bei „Hobito“ marškinėliai.

Pasaulyje startavo puikiai

„Hobitas: penkių armijų mūšis“ šį savaitgalį jau buvo pradėtas rodyti kai kuriose pasaulio šalyse ir savo startą pažymėjo triumfu. Kaip pranešė Variety.com, filmas dar iki pasiekdamas JAV kino teatrus jau surinko įspūdingą 117,6 mln. JAV dolerių sumą. 38-iose šalyse debiutavusią juostą šį savaitgalį galėjo išvysti gerbėjai Japonijoje, Rusijoje, Meksikoje ir kitose šalyse. Iš Europos šalių daugiausiai žiūrovų „Hobitas: penkių armijų mūšis“ sutraukė Vokietijoje, kur surinko 19,5 mln. JAV dolerių, Jungtinėje Karalystėje – 15,2 mln. JAV dolerių, Prancūzijoje – 14,5 mln. JAV dolerių. Rusai taip pat noriai leido laiką kino teatre, šioje šalyje filmas kūrėjams atnešė 13,4 mln. JAV dolerių, tapdamas iki šiol stipriausiai startavusiu „Warner Bros.“ filmu Rusijoje.

Naujausias P.Jacksono filmas „Hobitas: Penkių armijų mūšis“, kuris vainikuoja įspūdingą „Hobito“ trilogiją ir kelionę po Johno Ronaldo Reulio Tolkieno Viduržemį, Lietuvos kino teatrus pasieks jau šią savaitę, gruodžio 19 dieną.

Filmo „Hobitas: Penkių armijų mūšis“ anonsas:

Šimtai Tailando moksleivių antradienį susibūrę suformavo žodį „Siamas“, kuriuo anksčiau buvo vadinama ši buvusi Pietryčių Azijos šalis, ir sulaužė ankstesnį didžiausio kalėdinio elfų susibūrimo pasaulio rekordą.

Renginyje, kuris vyko prie vieno Bankoko prekybos centro, dalyvavo net 1 792 Kalėdų Senelio padėjėjų nuo 9 iki 15 metų. Visi jie buvo užsidėję raudonas, žalias ir baltas kepuraites, derančias prie jų sportinių marškinėlių, ir prisitvirtinę smailias plastikines elfų auseles.

Iš vaikų suformuotas žodis išbuvo penkias minutes, po kurių elfai buvo paskelbti naujo Guinnesso (Gineso) pasaulio rekordo laimėtojais.

„Kitais metais kitai šaliai bus sunku sulaužyti šį rekordą“, – sakė Guinnesso pasaulio rekordų atstovas Richardas Sternningas (Ričardas Sterningas), dalyvavęs užfiksuojant naują pasiekimą.

Tiesa, ne visi norėjusieji prisidėjo prie rekordo įgyvendinimo – net keturiolika vaikų buvo diskvalifikuoti už tai, kad neturėjo elfų ausyčių. Dalyvavusiesiems buvo išdalinti pažymėjimai, liudijantys, kad jie prisidėjo prie naujo pasaulio rekordo.

Buvusiame rekordiniame kalėdiniame elfų susibūrime, kuris buvo užfiksuotas 2013 metais Didžiosios Britanijos Veterbio mieste, dalyvavo 1 110 „elfų“.

„Džiaugiuosi, kad padėjau sulaužyti pasaulio rekordą ir pavogti šį titulą iš Anglijos“, – sakė negalią turintis 11-metis Theerathepas Noonkao (Tiratepas Nukao), dalyvavęs renginyje neįgaliojo vežimėlyje.

Nors Tailando gyventojų dauguma yra budistai, čia plačiai eksploatuojamas komercinis krikščioniškų Kalėdų aspektas – šalies parduotuvės ir viešbučiai pasipuošia blizgučiais ir kalėdinėmis eglėmis.

Ugnies ir ledo krašte, kurio ūkanotame lavos laukų gamtovaizdyje galima tikėtis pamatyti bet ką, klesti pasakojimai apie „pasislėpusią tautą“ – tūkstančius elfų, esą gyvenančių Islandijos dykrose.

Todėl tikriausiai tebuvo laiko klausimas, kada 21-ojo šimtmečio elfai įgis savo užtarėjų politikoje.

Elfų teisių gynėjai susivienijo su aplinkos apsaugos entuziastais, ragindami Islandijos kelių ir pakrančių komisiją bei savivaldos institucijas atsisakyti planų nutiesti plentą, turintį sujungti Aulftaneso pusiasalį, kuriame įsikūrusi prezidento rezidencija, ir Reikjaviko priemiestį Gardabairą. Jie baiminasi, kad tokios statybos sutrikdys elfų buveinę, tvirtindami, jog ta vietovė itin svarbi, nes joje įsikūrusi elfų bažnyčia.

Tas projektas buvo įšaldytas, kol Islandijos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės ieškinį, pateiktą organizacijos „Lavos draugai“ (Friends of Lava). Tame dokumente nurodoma, kad kelio tiesimo darbai neigiamai paveiks gamtinę ir kultūrinę aplinką, įskaitant poveikį elfams.

„Lavos draugų“ šalininkams jau ne kartą yra pavykę sutelkti šimtus žmonių, kad jie užtvertų kelią buldozeriams.

Tai jau ne pirmasis atvejis, kai argumentai dėl „pasislėpusios tautos“ (Huldufolk) paveikia teritorijų planavimo sprendimus Islandijoje. Ši problema iškyla taip dažnai, jog Kelių ir pakrančių administracija yra parengusi standartinį atsakymą žiniasklaidai į paklausimus dėl elfų, kuriame sakoma, jog „problema išspręsta kuriam laikui atidėjus statybų projektą, o ten gyvenę elfai veikiausiai jau išsikraustė“.

Skandinavijos folklore apstu pasakojimų apie elfus, trolius ir kitas pasakų būtybes. Daugelis žmonių Norvegijoje, Danijoje ir Švedijoje tokių istorijų nebelaiko tikromis, tačiau Islandijoje, turinčioje 320 tūkst. gyventojų, elfai tūlam visai nėra pokštas.

Islandijos universiteto 2007-aisiais atlikta apklausa rodė, kad apie 62 proc. iš tūkstančio respondentų bent jau neatmeta galimybės, kad elfai iš tikrųjų egzistuoja.

„Aiškiarege“ pasiskelbusi Ragnhildur Jonsdottir (Ragnhildur Jounsdoutir) tikina galinti telepatiškai bendrauti su tomis būtybėmis.

„Tai būtų siaubinga netektis, kenkianti tiek elfų pasauliui, tiek mums, žmonėms“, – R.Jonsdottir komentavo planus nutiesti minėtą kelią.

Nors daugelis „Lavos draugų“ labiausiai susirūpinę dėl galimos žalos aplinkai, elfų problemą jie vertina kaip didesnio masto klausimą, susijusį su istorija ir kultūra unikalia gamta pasižyminčioje šalyje.

Garsus aplinkosaugos aktyvistas Andri Snaeras Magnasonas (Andris Snairas Magnasonas) sakė labiausiai esantis susirūpinęs, kad planuojamas kelias lavos lauką padalys pusiau ir, be kita ko, sunaikins svarbias paukščių perimvietes.

„Kai kuriems istorijos apie elfus atrodo šiek tiek erzinančios“, – aiškino A.S.Magnasonas, pridūręs, kad asmeniškai nėra įsitikinęs tų būtybių egzistavimu. Tačiau jis pridėjo: „Susituokiau bažnyčioje, kur Dievas toks pats nematomas kaip elfai – taigi, tai, kas gali atrodyti iracionalu, iš tikrųjų yra gana įprasta“ tarp islandų.

Islandijos universiteto folkloro profesorius Terry Gunnellas (Teris Ganelas) sakė, jog jo nestebina, kad tiek daug žmonių mano, jog elfai galbūt tikrai egzistuoja.

„Tai kraštas, kur jūsų namą gali sugriauti tai, kas nematoma (žemės drebėjimai); kur vėjas gali jus parblokšti ant žemės; kur iš čiaupų sklindantis sieros kvapas byloje apie nematomą ugnį giliai po jūsų kojomis; kur šiaurės pašvaistės paverčia dangų didžiausiu pasaulyje televizoriaus ekranu; kur „kalba“ karštieji šaltiniai ir ledynai“, – aiškino T.Gunnellas.

„Trumpai tariant, visi suvokia, kad šis kraštas gyvas ir kad istorijos apie pasislėpusią tautą bei būtinybę atsargiai su ja bendrauti atspindi supratimą, jog šis kraštas reikalauja pagarbos“, – sakė jis.

T.Gunnellas pridūrė, kad panašūs prietarai būdingi vakarų Airijai, tačiau jie ypač gajūs Islandijoje, nes žmonės ten išlaikę glaudų ryšį su savo žeme. Daugelis islandų tėvų leidžia savo vaikams žaisti laukinėje gamtoje – neretai iki vėlumos. Didžiuliai menkai palytėti gamtovaizdžiai plyti netgi visai arti sostinės Reikjaviko.

Be to, per Kalėdas islandus lanko ne Santa Klausas, o 13 trolių, žinomų kaip „Julės vyrukai“, kurie ateina į namus 13 naktų prieš Kalėdas – kiekvienas iš jų su atskira užduotimi, palikdami dovanų mažiems vaikams, taip pat nubausdami neklaužadas. Tarp tų trolių yra Stufūras (Neūžauga) – labai mažo ūgio ir vagiantis virtuvėje likusius trupinius; Potaskefilas (Puodų Gramdytojas) – vagiantis maisto likučius; taip pat Hurdaskelyras (Durų Trankytojas) – mėgstantis bildėti naktimis.

„Jeigu paklaustumėt islando apie elfis, jis gali atsakyti, kad jais netiki, – sako R.Jonsdottir. – Bet mes visuomet žinome istorijų apie juos – jeigu ne iš mūsų pačių, tai iš kitų artimų žmonių, pavyzdžiui, šeimos narių – gyvenimo. Žinoma, ne visi tiki tokiais pasakojimais, tačiau tie pasakojimai ir patys elfai tebėra.“

Reikjavike gyvenantis rašytojas Hilmaras Gunnarssonas (Hilmaras Gunarsonas) su malonumu prisimena istoriją apie vieną padaužą elfą, kurią jam papasakojo senelė.

„Ji man sakė, kad dingo jos žirklės, ir buvo įsitikinusi, kad jas pasiskolino elfai, – sakė H.Gunnarssonas. – Ji netikėjo, kad žirklės tiesiog pasimetė, ir nepirko (naujų). Sakė, kad elfai jas atiduos, kai baigs savus darbus. Ji sakė, kad žirklės buvo grąžintos.“

Viena iš garsiausių islandžių – dainininkė Bjork – kalbėdamasi su JAV komiku ir televizijos laidų vedėju Stephenu Colbertu (Stivenu Kolbertu), nedvejojo atsakyti, kai buvo paklausta, ar jos šalyje tebetikima elfais.

„Mes tikime, – sakė ji. – Tai savotiškas ryšys su gamta, su akmenimis. (Elfai) gyvena akmenyse, todėl reikia (jais tikėti). Tai pagarbos reikalas.“